- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-06
- Bylos Nr.
- N-62-7744-10
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Virgilijus Valančius
- Kategorijos
- 45.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo G. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 1 d. nutarimo G. P. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. spalio 1 d. nutarimu pripažino G. P. kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 126 straipsnio 4 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą (vairavimas esant vidutiniam girtumo laipsniui) ir skyrė jam administracinę nuobaudą – 3000 (trijų tūkstančių) litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nors G. P. ir neprisipažino padaręs administracinį teisės pažeidimą, jo kaltę patvirtina administracinio teisės pažeidimo protokolas, pranešimas dėl nušalinimo nuo transporto priemonių vairavimo, transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas, pareigūnų tarnybiniai pranešimai ir jų parodymai bylos nagrinėjimo metu, alkotesterio rodmenys, duomenys apie policijos iškvietimą. Teismas pažymėjo, jog neturi pagrindo netikėti pareigūnų parodymais, o G. P. paaiškinimus vertino kritiškai. Atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių G. P. atžvilgiu teismas nenustatė, o skirdamas nuobaudą atsižvelgė į tai, kad G. P. padarytas pažeidimas yra vienas pavojingiausių. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog liudytojai M. R. ir M. I., būdami įspėti dėl atsakomybės pagal ATPK 187² straipsnį, bylos nagrinėjimo metu davė melagingus parodymus, todėl jiems iškeltina byla dėl šiame straipsnyje įtvirtino pažeidimo padarymo.
II.
G. P., nesutikdamas su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 1 d. nutarimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 57 – 60), kuriuo prašo skundžiamą nutarimą panaikinti ir bylą jo atžvilgiu nutraukti, o nepanaikinus nutarimo, nuobaudą švelninti arba skirti ją mažesnę, nei numatyta sankcijoje, arba nuobaudos išvis neskirti, bei panaikinti nutarimo dalį dėl administracinio teisės pažeidimo bylos pradėjimo M. R. ir M. I. pagal ATPK 187² straipsnį ir administracinę teiseną jų atžvilgiu nutraukti. Apeliacinį skundą grindžia tuo, jog byla buvo išnagrinėta nevisapusiškai, nepilnai, neobjektyviai ir šališkai, todėl sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nurodo, jog teismo sprendimas buvo sąlygotas ne objektyvių įrodymų, bet subjektyvių ir tendencingų pareigūnų parodymų, byloje surinkti įrodymai buvo vertinami šališkai ir neobjektyviai, nutarime nepateiktas nei vienas motyvas, kodėl teismas padarė išvadas dėl jo kaltumo. Pažymi, jog teismo nutarime nurodyti faktiniai duomenys tėra tik neteisėtų pareigūnų veiksmų jo atžvilgiu pasekmė, be to, byloje nėra nei vieno objektyvaus įrodymo, pagrindžiančio faktą, jog automobilį vairavo būtent jis. Mano, jog teismas šališkai ir tendencingai vertino teismo posėdžio metu jo ir jo liudytojų duotus parodymus, vadovavosi tik jį kaltinančiais įrodymais, taip pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles. Pažymi, jog liudytojai M. I. ir M. R. neturėjo jokių motyvų duoti neteisingus parodymus, nes nėra jo draugai ar giminaičiai, o policijos pareigūnai buvo suinteresuoti duoti neteisingus parodymus dėl įvykio metu kilusio konflikto. Nurodo, jog administracinio teisės pažeidimo protokolas neatitinka ATPK 260 straipsnio keliamų reikalavimų, nes jame nebuvo nurodyti liudytojai, be to, šie liudytojai policijos pareigūnų nebuvo apklausti. Mano, jog visos abejonės turėtų būti vertinamos jo naudai. Tvirtina, jog nebuvo vienareikšmiškai ir neginčijamai įrodyta, kad būtent jis vairavo automobilį. Pažymi, jog jei pirmosios instancijos teismas ir padarytų išvadą, kad automobilį vairavo jis, teismas turėtų pernelyg griežtą nuobaudą švelninti sankcijos ribose, nes jo atžvilgiu nebuvo nustatyta nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, arba pritaikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas. Nurodo, jog teismas neturėjo įgaliojimų liudytojų M. I. ir M. R. atžvilgiu iškelti bylas dėl melagingų parodymų davimo pagal ATPK 187² straipsnį, tuo pažeisdamas Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją jo ir šių asmenų atžvilgiu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konst atuoja:
III.
Apeliacinis skundas atmestinas.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. P. padarė jam inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį. Pažymėtina, jog teismas, priimdamas nutarimą, rėmėsi ne pavieniais įrodymais, bet byloje surinktų įrodymų visuma, vertino juos vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu, o ne šališkai ir neobjektyviai. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad apelianto kaltė šioje byloje buvo vienareikšmiškai įrodyta administracinio teisės pažeidimo protokolu, pranešimu dėl nušalinimo nuo transporto priemonių vairavimo, transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu, pareigūnų tarnybiniais pranešimais ir jų parodymais bylos nagrinėjimo metu, alkotesterio rodmenimis bei duomenimis apie policijos iškvietimą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas pagrįstai pareigūnų įrodymus laikė objektyviais, nes jie tiesiogiai matė daromą pažeidimą, abu fiksavo tai, jog mašiną vairavo būtent G. P., nurodė, jog tuo metu teritorija buvo apšviesta ir vairuotojas vietomis neapsikeitė, nuosekliai ir neprieštaringai atkūrė įvykio eigą, joks pareigūnų šališkumas šioje byloje nebuvo nustatytas. Tuo tarpu apelianto paaiškinimus, jo liudytojų parodymus ir veiksmus apylinkės teismas pagrįstai įvertino kritiškai. Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde G. P. nurodo, jog jo liudytojai „nėra nei draugai, nei giminaičiai, todėl neturėjo motyvų duoti neteisingus parodymus“ (b. l. 58), tačiau bylos nagrinėjimo metu tvirtino, jog „kieme mašinoje su draugais gėrėme alų ir degtinę“ (b. l. 22), be to, teismui yra nesuprantama, kodėl atvykus policijos pareigūnams apelianto mašiną neva vairavęs liudytojas M. R. iš įvykio vietos pasišalino. Pagrįstų abejonių teismui kelia ir ta aplinkybė, jog šis liudytojas įvykio metu tikina buvęs blaivus, tačiau pareigūnas patvirtino, jog „visi piliečiai buvo girti, girtesni už vairuotoją“ (b. l. 48). Teisėjų kolegija taip pat atmeta tą apelianto teiginį, jog būtent policijos pareigūnams kilo pareiga į administracinio teisės pažeidimo protokolą įrašyti liudytojų pavardes, nes tokia įsakmi pareiga jiems kyla tik tada, kai tai būtina bylai išspręsti, tačiau šioje byloje pakako įrodymų, pagrindžiančių apelianto kaltę.
Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto vertinimu, jog jam paskirta nuobauda yra netinkamai individualizuota. Pažymėtina, jog tai, kad byloje nebuvo nustatyta lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, neužkerta kelio griežčiausios nuobaudos skyrimui, nes nuobaudos individualizavimui reikšmingos ne tik atsakomybę lengvinančios ar (ir) sunkinančios aplinkybės, bet ir pažeidimo pobūdis, pažeidėjo asmenybė. Pabrėžtina, jog padarytas administracinio teisės pažeidimas – vairavimas mieste esant vidutiniam neblaivumo laipsniui (nustatyta 2,43 promilių) – yra vienas sunkiausių administracinių teisės pažeidimų, apeliantas su policijos pareigūnais konfliktavo, elgėsi neadekvačiai, yra padaręs Kelių eismo taisyklių pažeidimų (b. l. 11 – 12), jokių teigiamai asmenį charakterizuojančių duomenų byloje nėra ir apeliacinės instancijos teismui tokių nepateikta, todėl nėra jokio pagrindo paskirtos nuobaudos švelninimui. Pažymėtina, jog administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų (ATPK 20 straipsnis), kas, turint omeny apelianto jauną amžių – 1989 m. gimimo, šiuo atveju itin aktualu. Todėl darytina išvada, kad G. P. skirta nuobauda nėra per griežta, ji atitinka padarytų administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl ją keisti nei sankcijos ribose, nei juo labiau taikant ATPK 30¹ straipsnio įtvirtinto instituto nuostatas (žr. administracinių teisės pažeidimų bylas Nr. N1-1396/2007, N17-103/2007), pagrindų nėra.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ATPK 259 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad dėl šio kodekso 187² straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo (melagingų parodymų teikimas administracinio teisės pažeidimo byloje) protokolą surašo organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinio teisės pažeidimo bylą, kurioje buvo padarytas šis teisės pažeidimas, todėl apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo įgaliojimų iškelti apelianto liudytojams bylų dėl melagingų parodymų, yra atmestinas. Taip pat pasakytina, jog tai, kad byla liudytojams iškelta tuo pačiu nutarimu, kuriuo skirta nuobauda, nereiškia, jog ji gali būti apelianto skundžiama. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog administracinis teisės pažeidimo protokolas neskundžiamas aktas, tai, ar byla pagal ATPK 187² straipsnį teisėtai ir pagrįstai iškelta, spręs ją nagrinėsiantis teismas ir tik jo priimtas galutinis procesinis sprendimas galės būti asmenų, kurių atžvilgiu jis priimtas, skundžiamas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, o skiriant administracinę nuobaudą, nebuvo pažeisti bendrieji teisingumo ir protingumo reikalavimai. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutarimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, todėl paliekamas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
n utaria:
G. P. apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 1 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.