- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-16
- Bylos Nr.
- 2S-669-823/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02525-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Goda Ambrasaitė-Balynienė
- Ieškovas
- V. S.
- Atsakovas
- M. S.
- Kategorijos
- 78.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės V. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės ieškinį atsakovui M. S. dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, išvadą duodanti institucija – Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Šalies argumentai
Ieškovė V. S. kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo nepilnamečio sūnaus S. S. išlaikymui po 1 309,50 Lt, kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki sūnus sulauks pilnametystės ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui įsiskolinimą už trejų metų laikotarpį. Taip pat ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir priteisti iš M. S. laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, mokamą nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo priėmimo, po 1 309,5 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi iš dalies tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – įpareigojo atsakovą M. S. mokėti laikiną išlaikymą nepilnamečiui sūnui S. S. periodinėmis išmokomis po 800 Lt kas mėnesį nuo 2014 m. rugpjūčio 5 d., t. y. ieškinio pateikimo teismui dienos, iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo.
Šalies argumentai
Atsakovas M. S. dėl minėtos nutarties pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė nutartį pakeisti ir nepilnamečio sūnaus išlaikymui priteisti periodinėmis išmokomis po 500 Lt kas mėnesį. Atsakovas nurodė, kad jis prisideda prie sūnaus išlaikymo, taip pat finansiškai remia ir pilnametę užsienyje studijavusią dukrą K. S., be to, turi išlaikyti dar vieną nepilnametį vaiką – L. S.. Atsakovo pajamas sudaro apie 1 900 Lt darbo užmokestis, transporto priemonių nuosavybės teise atsakovas neturi, santuokoje su ieškove įgytame nekilnojamame turte gyvena ieškovė su vaikais, pats atsakovas priverstas nuomotis gyvenamąjį būstą ir patirti nuomos išlaidas.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. spalio 8 d. nutartimi atsakovo M. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutarties tenkino iš dalies – pakeitė nutartį, įpareigojo atsakovą M. S. mokėti laikiną išlaikymą nepilnamečiui sūnui S. S. po 650 Lt kas mėnesį periodinėmis išmokomis iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo.
Teismas nurodė, kad, iš dalies tenkindamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei konstatuodamas būtinumą iki teismo sprendimo byloje priėmimo priteisti iš atsakovo jo nepilnamečiam vaikui S. S. laikiną išlaikymą, o taip pat nustatydamas laikino išlaikymo dydį – 800 Lt per mėnesį, iš esmės atsižvelgė tik į ieškovės V. S. ieškinyje išdėstytas aplinkybes bei paties teismo išreikalautus viešųjų registrų duomenis. Atsakovui pateikus atsiliepimą į ieškinį, atskirąjį skundą bei pridėjus atitinkamus duomenis apie savo gaunamas pajamas, turtinę ir šeimyninę padėtį, atsirado pagrindas peržiūrėti teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir sumažinti laikino išlaikymo, kurį įpareigotinas teikti vaikui atsakovas, sumą, atsižvelgiant į proporcingumo, teisingumo bei racionalumo principus bei reikalavimą, kad išlaikymas, taip pat ir preliminariai priteisiamas laikinas išlaikymas, būtų proporcingas tėvo turtinei padėčiai ir jo turtinėms galimybėms. Atsakovas M. S. dirba UAB „Nedas“, jo gaunamo darbo užmokesčio suma, atskaičius mokesčius, sudaro apie 1 500 Lt, atsakovas, turi išlaikyti dar vieną nepilnametį vaiką – L. S., o ši aplinkybė, suponuojanti būtinumą užtikrinti ir kito atsakovo nepilnamečio vaiko teises bei interesus, nebuvo žinoma ir teismo įvertinta sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai leidžia preliminariai spręsti, kad tam tikra dalimi jis prisidėjo prie savo nepilnamečio sūnaus S. S. poreikių tenkinimo ir ne vien ieškovei tenka/teko vaiko išlaikymo našta visa apimtimi. Nustatytas įpareigojimas atsakovui mokėti po 800 Lt nepilnamečio S. S. išlaikymui neatitiktų proporcingumo ir protingumo principų, todėl teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių keistina, įpareigojant atsakovą laikinai mokėti sūnui po 650 Lt per mėnesį, kas sudaro apie pusę ieškovės prašomos priteisti išlaikymo sumos.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė V. S. prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartį panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Pakeisdamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nurodė, jog atsakovo gaunamos pajamos siekia 1 500 Lt per mėnesį atskaičius mokesčius. Su šiuo teismo teiginiu negalima sutikti, kadangi iš pateikiamo atsakovo banko sąskaitos išrašo matyti, kad atsakovas atlieka dideles piniginių lėšų operacijas, kurių tikrai negalėtų atlikti 1 500 Lt dydžio mėnesines pajamas gaunantis asmuo. Atsakovo turtinė padėtis, teismui priimant 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutartį ir 2014 m. spalio 8 d., buvo tokia pat, ir teismas ją žinojo, todėl pagrindo sumažinti priteistą laikiną išlaikymą nebuvo. Teismas neįvertino ir tos aplinkybės, kad atsakovui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybes teise priklauso nekilnojamasis turtas, kurio išlaikymu rūpinasi viena ieškovė.
2) Teismas, pakeisdamas laikino išlaikymo dydį, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas gyvena Varėnoje, taip pat nuomojasi butą Vilniuje, kuriame nė negyvena. Toks atsakovo gyvenimo būdas, kai kiekvieną dieną į darbą vykstama automobiliu apie 80 kilometrų ir po darbo grįžtama namo, yra neįmanomas asmeniui, gaunančiam 1 500 Lt mėnesines pajamas.
3) Teismas tinkamai nustatė faktą, kad atsakovas turi išlaikyti ir dar vieną vaiką, tačiau tai negali būti pagrindu mažinti sūnui reikalingo laikino išlaikymo dydį. Trečiojo vaiko atsakovas susilaukė su J. G., su kuria atsakovas šiuo metu ir gyvena. Šios moters vardu yra registruotos UAB „Nedas“ akcijos. Ieškovės manymu, tikrasis šios įmonės savininkas yra atsakovas, tačiau įmonė buvo registruota atsakovo sugyventinės vardu dėl to, kad šis turtas nebūtų laikomas bendrąja jungtine atsakovo ir ieškovės nuosavybe, nes jie nėra nutraukę santuokos. Šios įmonės grynasis pelnas, remiantis 2013 m. duomenimis, yra 70 000 Lt per metus, apyvarta – apie 750 000 Lt per metus. Teismas nutartyje neatsižvelgė į tai, kad nepilnametę atsakovo dukrą išlaiko ne vien atsakovas, tačiau ir jo sugyventinė, kuri kaip ir atsakovas yra verslininkė. Net ir pasitvirtinus atsakovo nurodytoms aplinkybėms, kad jo mėnesio pajamos yra tik 1 500 Lt, tai nebūtu pagrindu priteisti mažesnį laikiną išlaikymą šalių nepilnamečiam sūnui. Trečiąjį atsakovo vaiką išlaiko atsakovas ir jo sugyventinė, proporcingai savo gaunamoms pajamoms. UAB „NEDAS“ grynasis pelnas patvirtina, kad atsakovo sugyventinės, kaip šios įmonės vienintelės akcininkės, turtinė padėtis yra iš tiesų gera, todėl ji gali didesne dalimi prisidėti prie L. S. išlaikymo. Priešinga situacija yra su ginčo šalių nepilnamečio sūnaus išlaikymu. Ieškovės turtinė padėtis yra labai sudėtinga, ji yra želdinių dizainerė, jos darbas sezoninis ir nepastovus. Blogai susiklosčius šios vasaros darbams, ieškovė negalėjo užsidirbti lėšų reikalingų savo ir sūnaus pragyvenimui žiemos sezono metu, todėl buvo priversta kreiptis dėl išlaikymo priteisimo.
4) Teismas netinkamai konstatavo, kad faktas, jog atsakovas teikė bent kažkokį išlaikymą nepilnamečiam sūnui, yra pagrindas mažinti jam priteisto išlaikymo dydį. Pažymėtina, jog klausimas dėl išlaikymo įsiskolinimo bus sprendžiamas byloje ir jis niekaip nėra susijęs su laikino išlaikymo dydžiu.
5) Teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kodėl laikino išlaikymo dydis yra mažinamas nuo 800 Lt iki 650 Lt. Be to, 650 Lt laikino išlaikymo dydis pažeidžia nepilnamečio sūnaus interesus, nes šių lėšų nepakanka tenkinti net minimaliausius sūnaus poreikius.
Atsiliepimas
Atsakovas M. S. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo palikti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
1) Ieškovė nurodo, kad atsakovas atlieka dideles piniginių lėšų operacijas, kurių negalėtų atlikti asmuo, kurio gaunamos pajamos nėra didelės. Šiam teiginiui pagrįsti ieškovė pateikė sąskaitos išrašą laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 15 d. iki 2014 m. birželio 12 d., kurį ieškovė įvardina atsakovo banko sąskaitos išrašu, tačiau minėtas sąskaitos išrašas yra ne atsakovo, o jo nepilnamečio sūnaus S. S. banko sąskaitos išrašas. Iš šio banko sąskaitos išrašo turinio matyti, kad į vaiko sąskaitą atsakovas periodiškai perveda pinigines lėšas. Kadangi atsakovas dirba verslo srityje, todėl nepilnametį sūnų taip pat ugdo elgtis su pinigais atsakingai, t. y. perveda tam tikrą sumą pinigų, o vėliau sūnus tėvui grąžina mažesnę sumą pinigų, likutį pasilikdamas savo poreikių tenkinimui, juos įvardinant kaip gaunamas palūkanas. Iš esmės toks pinigų pervedimas ir „palūkanų“ palikimas sūnui yra laikomas prisidėjimu prie sūnaus išlaikymo, o tuo pačiu tokio pobūdžio piniginių lėšų pervedimai ugdo vaiko norą turimas pinigines lėšas atsakingai naudoti savo poreikių tenkinimui. Laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 15 d. iki 2014 m. birželio 12 d. M. S. į sūnaus Skomanto sąskaitą yra pervedęs 44 100 Lt, o nepilnametis sūnus S. S. atitinkamai yra pervedęs savo tėvui 41 500 Lt, todėl darytina pagrįsta išvada, kad laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 15 d. iki 2014 m. birželio 12 d. atsakovas sūnaus poreikiams tenkinti į jo sąskaitą yra pervedęs 2 600 Lt, o ne 34 500 Lt, kaip klaidingai teigia ieškovė.
2) Ieškovė taip pat kelia abejones, kad atsakovo sąskaitoje yra daugiau lėšų nei atsakovas gali uždirbti. Pažymėtina, kad įmonės vadovas įmonės veikloje privalo turėti lėšų, kurias naudoja įsigyjant medžiagas, detales, todėl įmonei pervedus pinigines lėšas, atsakovas šias lėšas naudoja reikiamoms priemonėms įsigyti, o su buhalterija atsiskaito pildydamas atitinkamus finansinius dokumentus. Vien dėl to, kad direktoriaus sąskaitoje gali būti lėšų, negalima daryti išvados, jog atsakovo turtinė padėtis yra geresnė - kiekvienu atveju reikalinga vertinti pervestų piniginių lėšų paskirtį.
3) Vilniaus rajono apylinkės teismas tinkamai nustatė faktą, kad atsakovas privalo išlaikyti dar vieną nepilnametį vaiką ir teisingai įvertino šią aplinkybę, dėl ko pagrįstai sumažino laikiną išlaikymą nuo 800 Lt iki 650 Lt. Atsakovui privalant išlaikyti du nepilnamečius vaikus, kiekvienam vaikui skiriamos lėšos turi užtikrinti abiejų nepilnamečių vaikų bent minimalius ir būtinus poreikius. Atsakovo nuomone, kad užtikrinti nepilnamečio vaiko minimalius ir būtinus poreikius yra reikalinga 1 035 Lt suma, t. y. kiekvienas iš tėvų privalo skirti lygiomis dalimis po 517,50 Lt. Teismui sumažinus laikiną išlaikymą iki 650 Lt, atsakovas sutiko su šia nutartimi dėl to, kad nenorėjo veltis į ginčus su ieškove, nors jo pajamos neleidžia teikti abiems vaikams po 650 Lt.
4) Analizuojant ieškovės pateiktus procesinius dokumentus, susidaro klaidingas įspūdis, kad atsakovas yra turtingas asmuo, tačiau, jei atsakovas būtų turtingas asmuo, nebūtų sudaromos vartojimo kredito sutartys, kurių pagrindu būtų imamos lėšos pragyvenimui (vartojimo reikmėms) bei pasinaudojama banko teikiamu kreditu, naudojantis banko kreditine kortele. Priešingai, jei ieškovės turtinė padėtis leidžia vaiko išlaikymui skirti dešimt kartų didesnes sumas nei ji uždirbanti, todėl darytina pagrįsta išvada, kad ieškovės turtinė padėtis yra gerokai geresnė nei ji teigia, arba vaiko poreikiai nėra tokie, kokius nurodo vaiko motina.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė prevencinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose be tikslų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktu teismas, atsižvelgdamas į tai, kad vaikams turi būti užtikrintas nuolatinis ir pakankamas išlaikymas, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tarp jų ir laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimą, kol byloje bus priimtas teismo sprendimas. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, tik preliminariai įvertina vaiko poreikius ir jam teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į šalių teismui pateiktus duomenis ir prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytus argumentus.
Apeliantė nesutinka su nepilnamečiui vaikams sumažintu priteistu laikinu išlaikymu, argumentuodama tuo, kad atsakovo pajamos yra didesnės nei 1 500 Lt per mėnesį, nepilnametę atsakovo dukrą išlaiko ne vien atsakovas, tačiau ir jo sugyventinė, kuri, kaip ir atsakovas, yra verslininkė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenagrinėja pareikšto reikalavimo iš esmės, o tik preliminariai įvertina jam pateiktus duomenis apie nepilnamečio vaiko poreikius ir ginčo šalių turtinę padėtį. Konkretus vaiko išlaikymo dydis ir kiekvieno iš tėvų dalis, kuria jie turi prisidėti prie vaiko išlaikymo, atsižvelgiant į kiekvieno jų turtinę padėtį, bus teismo nustatyti išnagrinėjus bylą iš esmės. Apeliantės argumentai apie tikrąją atsakovo turtinę padėtį, jo sugyventinės galimybes didesne dalimi prisidėti prie jos ir atsakovo nepilnamečio vaiko išlaikymo, nėra tie argumentai, kurios teismas galėtų tinkamai ir išsamiai įvertinti šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, ir tuo pačiu nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutartį.
Apeliantė nurodo, kad atsakovo turtinė padėtis buvo žinoma teismui priimant 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutartį ir išliko nepakitusi, todėl keisti laikino išlaikymo dydžio nebuvo pagrindo. Pažymėtina, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutartis nėra apeliacinio nagrinėjimo dalykas šioje byloje, ji yra pakeista šioje byloje ginčijama nutartimi, todėl į Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje nustatytą laikino išlaikymo dydį apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgia ir jo pagrįstumo nevertina. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutarties priėmimas savaime nėra pagrindas teigti, kad išlaikymo dydis, nustatytas ginčijama nutartimi, yra nepagrįstas.
Apeliantės teigimu, ginčijama nutartimi nustatytas laikino išlaikymo dydis pažeidžia nepilnamečio vaiko interesus, nes nėra pakankamas net minimaliems vaiko poreikiams užtikrinti. Kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009) orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, kurį vaikui privalo teikti abu tėvai. Kadangi ginčijama nutartis priimta teismui tik preliminariai įvertinus vaiko poreikius ir tėvų turtinę padėtį, ja nustatytas laikino išlaikymo dydis yra didesnis nei pusė minimalios mėnesio algos, nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad nustatytas laikino išlaikymo dydis yra akivaizdžiai nepakankamas, ir kad ginčijama nutartimi pažeidžiami nepilnamečio vaiko interesai.
Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutartį remiantis atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu, teismas
nutaria
Atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.