Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atstovui A. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovo atstovas Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Viešojo saugumo tarnyba) su skundu nesutiko.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų veiksmų, 2017 m. liepos 31 d. konvojuojant jį teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad 2017 m. liepos 31 d. etapuojant jį iš Šiaulių TI į Mažeikių policijos komisariatą, pareiškėjas buvo vežamas techniškai netvarkingu automobiliu – prasidėjus lietui per ventiliacijos angas bėgo vanduo, ko pasėkoje pareiškėjas peršalo ir susirgo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2017 m. liepos 31 d. vyko planinis konvojus maršrutu Vilnius-Klaipėda-Vilnius, kuriuo buvo konvojuojamas pareiškėjas. Konvojus buvo vykdomas automobiliais Volkswagen Crafter valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Mercedes benz valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 23–25).

Konvojuojamųjų suimtųjų (nuteistųjų) teises ir pareigas, konvojaus pareigūnų veiklą reglamentuoja Konvojavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – Konvojavimo taisyklės). Pagal Konvojavimo taisykles, konvojavimas gali būti vykdomas specialiuoju ar kitokiu transportu. Šiuo atveju (bylos duomenys tai patvirtina) pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais. Transporto priemonėms, kuriomis atliekamas konvojavimas, yra taikomi Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimai, patvirtinti Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 2B-479, Techninių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimai, patvirtinti Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290, Konvojavimo taisyklių ir kitų teisės aktų nustatyti reikalavimai.

Konvojavimo taisyklių 146 punkte buvo nustatyti specialiojo automobilio autobuso įrengimo ir techniniai reikalavimai. Šiame punkte nustatyta, kad specialiajame automobilyje, specialiajame autobuse (kuriuo vykdomas konvojavimas) turi būti nepažeistos kėbulo grindys, sienos ir lubos, specialiojo autobuso ir specialiojo automobilio langai; atskirų kamerų vidiniai užraktai, kodiniai užraktai; tvirtai pritvirtinti suolai (kėdės), atsarginis ratas; veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m3/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai); techniškai tvarkingas sudegusio kuro išmetamų dujų vamzdis; radijo, mobiliojo ir kitos ryšio priemonės; pritvirtinti arba uždedami ant specialiojo automobilio, specialiojo autobuso stogo mėlynos spalvos švyturėliai (atitinkantys Lietuvos standartą ICS 43.040.20); du gesintuvai (vienas pritvirtintas kabinoje, antras – kėbule prie įėjimo (išėjimo); elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai; du kelių motorinės transporto priemonės pirmosios pagalbos rinkiniai (vienas vairuotojo kabinoje, antras – kėbule, konvojuotojams lengvai pasiekiamoje vietoje). Šių taisyklių 145 punkte nustatyta konvojuotojų pareiga prieš pradedant vykdyti konvojavimą patikrinti specialiojo automobilio, specialiojo autobuso inžinerinių techninių priemonių būklę. Konvojavimo taisyklių 147 punktas draudžia lydėti konvojuojamuosius specialiaisiais automobiliais ar specialiaisiais autobusais, kurie neatitinka šių taisyklių 146 punkte ir Kelių eismo taisyklėse nurodytų reikalavimų.

Automobiliai, kuriais buvo vykdomas 2019 m. liepos 31 d. konvojavimas buvo techniškai tvarkingi ir tai įrodo byloje esančios techninės apžiūros rezultatų kortelės (ataskaitos) Nr. 001-1437445 ir Nr. 001-1335773, kuriose aiškiai nurodyta, kad šios specialiosios transporto priemonės atitinka techninius reikalavimus (b. l. 19, 21). Pagal Konvojavimo taisyklių 145 punktą, prieš pradedant vykdyti konvojavimą, konvojaus viršininko nurodymu konvojaus viršininko padėjėjas ar vienas iš konvojuotojų privalo patikrinti specialiojo automobilio, specialiojo autobuso inžinerinių techninių priemonių būklę. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2019 m. liepos 31 d. specialieji automobiliai valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo patikrinti, pastabų nebuvo (b. l. 24). 2017 m. liepos 31 d. kelionės žiniaraštyje Nr. 414 nėra jokių žymų apie minėtų automobilių gedimus konvojavimo metu (b. l. 25). Taigi, byloje nenustatyta, kad dėl Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų kokių nors neteisėtų veiksmų (neveikimo) būtų atsiradę transporto priemonių techniniai gedimai ar kad pareigūnai kokiu nors būdu pažeidė Konvojavimo taisykles.

Konvojavimo taisyklių 137 punkte nustatyta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Taigi, minėta nuostata suteikia teisę konvojuojamajam turint pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, su skundu ar prašymu kreiptis į konvojų. Tuo tarpu konvojus apie gautą skundą (prašymą) turi įrašyti žiniaraštyje ir pagal galimybes išspręsti.

Pareiškėjas teigė, kad konvojaus pareigūnams reiškė pretenzijas dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius. Byloje duomenų arba atitinkamų įrašų apie tai, kad pareiškėjas su skundu dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, sveikatos pablogėjimo, būtų kreipęsis į konvojų konvojavimo metu, ar iš karto po jo. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariatas 2018 m. sausio 25 d. raštu Nr. 86-S-1282 informavo, kad iš pareiškėjo negauta jokių skundų dėl konvojavimo sąlygų (b. l. 75). Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 2 d. ir 2019 m. rugpjūčio 3 d. kreipėsi į Mažeikių rajono policijos komisariato areštinės bendruomenės slaugytoją, skundėsi, kad jaučia šaltkrėtį, spaudžia krūtinę. Medicininiuose dokumentuose užfiksuota, jog asmuo nesloguoja, nekosti, gerklės jam neskauda. Taigi, pareiškėjas į medicinos darbuotoją dėl sveikatos pablogėjimo kreipėsi praėjus dviem dienoms po vykusio konvojavimo. Be to, iš medicininių duomenų matyti, kad pareiškėjui nebuvo diagnozuota joks susirgimas, nebuvo peršalimo ligas lydinčių simptomų (slogos, gerklės skausmo, kosulio, pakilusios temperatūros). Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato areštinės pareiškėjo kortelės išrašas (b. l. 76–82) patvirtina, jog 2019 m. rugpjūčio 4 d. buvo konstatuota, jog pareiškėjas yra sveikas. Todėl teismas sutinka su atsakovo atstovo nuomone, kad šis įrodymas paneigia pareiškėjo argumentą, jog po jo konvojavimo 2019 m. liepos 31 d. pareiškėjas dvi savaites turėjo gulėti lovoje ir gerti vaistus, atsiųstus iš namų. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo argumentus dėl to, jog 2019 m. liepos 31 d. buvo konvojuojamas techniškai netvarkingu automobiliu, ko pasėkoje susirgo, atmeta kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas teigia, kad ilgą laiką sėdint ant kieto pagrindo atsiranda problemų su sveikata – paūmėja skausmai nugaroje, tirpsta rankos nuo alkūnių iki pirštų galų.

Atsakovo atstovas nurodė, jog konvojavimo automobiliuose įrengtos individualios sėdimos vietos (kėdės su atlošais). Pareiškėjo argumentai dėl nepatogių (kietų) sėdimųjų vietų laikytini subjektyvaus pobūdžio teiginiais ir nevertintini kaip pakankami atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jo teisės buvo pažeistos, nes pareigūnai demonstravo viešai šaunamuosius ginklus.

Konvojavimo taisyklių 3 punkte įtvirtinta, kad konvojavimas yra ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Taigi, pareigūnai turėjo teisę nešiotis ginklus, kad galėtų užtikrinti saugų asmenų pristatymą į paskirties punktus. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai konvojavimo metu buvo su ginklais, nepažeisdami konvojavimo tvarką reglamentavusių teisės normų.

Atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus bei išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjo nurodytos netinkamo jo konvojavimo aplinkybės nepasitvirtino, pareiškėjas buvo konvojuojamas nepažeidžiant Konvojavimo taisyklių nustatytų reikalavimų. Įvertinęs kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog Viešojo saugumo tarnyba, nagrinėjamu atveju, neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjo teisių pažeidimų. Nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteistų veiksmų (neveikimo), žalos atlyginimas negalimas, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 200 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. P. atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.