Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja D. Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-134-238/2013;

Teisėja D. Kursevičienė Proceso Nr. 1-22-1-00185-2010-3;

2013 m. kovo 29 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, kolegijos teisėjų Arūno Paštuolio ir Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei ir Jurgitai Barauskaitei, dalyvaujant prokurorui Dariui Dziegoraičiui, nuteistiesiems Kęstučiui J. D., D. D., gynėjams advokatams Jelenai Smirnovai, Kęstučiui Dobilui, nukentėjusiajam A. S., jo atstovui advokatui Aidui Venckui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. D., Kęstučio J. D. ir jo gynėjos advokatės Jelenos Smirnovos apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo Kęstutis J. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2600 Lt bauda), įpareigojant ją sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, D. D. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant per 9 mėnesius neatlygintinai išdirbti 90 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, per mėnesį išdirbant ne mažiau kaip 10 valandų, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 9 mėnesiams, įpareigojant per 3 mėnesius neatlygintinai išdirbti 30 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, per mėnesį išdirbant ne mažiau kaip 10 valandų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies 5 punktu, paskirtąsias bausmes subendrinus jas apimant, skirta galutinė bausmė laisvės apribojimas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per 9 mėnesius neatlygintinai išdirbti 90 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, per mėnesį išdirbant ne mažiau kaip 10 valandų.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš D. D. priteista A. S. 303 Lt turtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš D. D. ir Kęstučio J. D. solidariai priteista A. S. 7000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 4477 Lt proceso išlaidos už suteiktas advokato paslaugas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kęstutis J. D. nuteistas už tai, kad 2010-02-23, apie 09.50 val., Aleksoto turguje, esančiame Kaune, Veiverių pl. 47, veikdamas kartu su D. D., įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, šovė ne mažiau kaip tris šūvius iš 380 kalibro šešiašūvio lygiavamzdžio revolverio „R. C.“ Nr. 1613, skirto šaudyti 380 kalibro centrinio įskėlimo šoviniais, užtaisytais guminėmis grankulkėmis, kuris yra D kategorijos šaunamasis ginklas, pataikydamas į A. S. priklausantį elektrinį virdulį bei į nukentėjusįjį A. S., padarydamas jam kairės akies ragenos erozijas, kairės akies vokų bei skruosto daugybinius taškinius odos pažeidimus, taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

D. D. nuteistas už tai, kad 2010-02-23, apie 09.50 val., veikdamas kartu su Kęstučiu J. D., įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, užšokdamas ant stalo kioske Nr. 70, esančio Aleksoto turguje, Kaune, Veiverių pl. 47, sudaužė 220 Lt vertės ten buvusias 20 vnt. automobilinių halogeninių lempų „Osram“, teleskopine lazda smogdamas ne mažiau kaip tris kartus nukentėjusiajam A. S. į įvairias kūno vietas, padarė A. S. sužalojimų, bei, mesdamas 83 Lt vertės 5 litrų talpos bakelį A. S. į nugarą, po ko bakelis nukrito ant žemės ir sudužo, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, D. D. nuteistas ir už tai, kad jis 2010-02-23, apie 09.50 val., Aleksoto turguje, Kaune, Veiverių pl. 47, kioske Nr. 70, teleskopine lazda, kuri yra D kategorijos nešaunamasis ginklas, smogdamas ne mažiau kaip tris kartus nukentėjusiajam A. S. į įvairias kūno vietas, padarė jam kairės plaštakos nykščio naginės falangos lūžį, o tai sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija pažymi, kad BPK 255 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pagrindinė nuostata, apibrėžianti bylos nagrinėjimo teisme ribas, – byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši imperatyvi nuostata teismų praktikoje suprantama kaip draudimas teismui išnagrinėti bylą ir priimti nuosprendį dėl tų asmenų, kurie nėra kaltinamieji, ar pripažinti juos kaltais dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių jie neperduoti teismui.

Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Iš šios teisės normos matyti, kad bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžtos pagal subjektus (asmenis, dėl kurių nagrinėjama byla) ir dalyką (faktinį ir teisinį bylos turinį). Įstatymo draudžiama teismui išnagrinėti bylą ir priimti nuosprendį dėl asmenų, kurie nėra kaltinamieji, ar pripažinti kaltais dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių jie neperduoti teismui.

Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255, 256 straipsnių prasme yra kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę.

Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikomos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę kaltinamajam, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas be pagrindo netenkino prašymo bylą perduoti prokurorui dėl to, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje keliamų reikalavimų. Šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas, todėl atmetamas.

Kolegija pažymi, kad kaltinamajame akte turi būti nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie jos sudėtį sudarančių požymių buvimą ar nebuvimą. Nusikalstama veika turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos kvalifikavimui. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte (ir atitinkamai nuosprendyje) turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai minėtos aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai, ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme. Kolegija konstatuoja, kad įvertinus visas aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadas, kad kaltinamasis aktas iš esmės neatitiko BPK 219 straipsnio reikalavimų. Taip pat kolegija pažymi, kad teismas ištaisė ir patikslino kaltinamojo akto trūkumą dėl nusikaltimo padarymo vietos, ši aplinkybė netrukdė teismui nagrinėti bylos ir nepažeidė apelianto teisės į gynybą, todėl ir nebuvo pagrindo bylą perduoti prokurorui.

Nuteistojo K. J. D. ir jo gynėjos J. Smirnovos apeliaciniuose skunduose taip pat nurodoma, jog net ir pripažinus, kad kaltinime nurodyta veika buvo padaryta viešoje vietoje, ji turėjo būti kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes nusikalstami veiksmai buvo padaryti ne iš chuliganiškų paskatų, veiksmus atliko gindamasis dėl to, kad nukentėjusysis pats panaudojo ginklą, tarp jų buvo asmeninių nesutarimų. Su šiais apeliacinių skundų argumentais kolegija taip pat nesutinka, nes jie yra neteisingi ir nepagrįsti. Minėta, kad kvalifikuojant veiką pagal 284 straipsnio 1 dalį, neturi reikšmės, kas pradėjo konfliktą, neturi reikšmės ir veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai. Veikos kvalifikavimą lemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Kaip minėta anksčiau, teismas pagrįstai apeliantų veiksmus vertino kaip viešosios tvarkos pažeidimą ir šią išvadą motyvavo. Teismo pateikti argumentai abejonių nekelia ir apeliacinės instancijos teismas su jais sutinka, nes nustatyta, kad apeliantų veiksmai buvo įžūlūs, jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, jais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Teismas pažymėjo, kad K. J. D. viešoje vietoje, matant ir girdint kitiems asmenims, panaudojo šaunamąjį ginklą, ir tokius veiksmus vertino kaip įžūlius, nes jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma dorovės normų, jais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, nes neigiamus išgyvenimus ir stresą jie sukėlė ne tik nukentėjusiajam, bet ir aplinkiniams tai mačiusiems asmenims, kilo sąmyšis, sujudimas, nutrūko darbas. Teismas akcentavo tą aplinkybę, kad K. J. D. viešoje vietoje panaudojo šaunamąjį ginklą prieš darbo vietoje esantį nukentėjusįjį, taip buvo išreikštas kitų asmenų paniekinimas, kuris turėjo viešąjį pobūdį. Be to, K. J. D. įžūliais smurtiniais veiksmais buvo sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Teismas sprendė, kad kaltinamojo pasirinkta viešoji vieta, laikas ir būdas asmeniniam konfliktui spręsti akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį ir žmonių tvarką, liudytojai patvirtino, kad dėl šių jo veiksmų sutriko normalus turgaus darbas. Todėl šių teismo išvadų pagrindu pagrįstai spręsta, kad K. J. D. nusikalstama veika atitinka BK 284 straipsnio 1 dalį. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad K. J. D. veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 1 dalį.

Kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismo išvados dėl D. D. nusikalstamų veiksmų vertinimo ir kvalifikavimo taip pat yra teisingos. Teismas nurodė, kad baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma neginčytinai įrodyta, kad D. D. 2010-02-23, apie 09.50 val., veikdamas kartu su Kęstučiu J. D., įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, užšoko ant stalo kioske Nr. 70, esančio Aleksoto turguje, Veiverių pl. 47, Kaune, sudaužė ten buvusias prekes, teleskopine lazda smogė ne mažiau kaip tris kartus nukentėjusiajam A. S. į įvairias kūno vietas, padarė A. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą bei metė bakelį A. S. į nugarą, po to bakelis nukrito ant žemės ir sudužo, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Teismas nuosprendyje nurodė įrodymus, kurie patvirtina minėtas aplinkybes.

Teismas pagrįstai darė išvadas apie tai, kad D. D. veiksmai nebuvo atlikti veikiant būtinosios ginties sąlygomis. Teismas nuosprendyje nurodė, kad byloje nėra neginčijamų ir objektyvių duomenų apie tai, kad nukentėjusysis A. S. įvykio metu būtų turėjęs šaunamąjį ginklą, todėl šią kaltinamojo versiją laikė gynybine pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas nenustatė, kad A. S. būtų akivaizdžiai ir realiai kėsinęsis į kaltinamųjų turtą ar sveikatą, kadangi tokios galimybės jis apskritai neturėjo. Įvertinęs įvykio vietoje buvusių liudytojų parodymus, kad po šūvių nukentėjusysis tik dengėsi veidą, jokių aktyvių veiksmų neatliko, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiojo veiksmai galėjo būti apeliantams pavojingi. Teismas sprendė, kad D. D., siekdamas sužaloti nukentėjusįjį, veikė tiesiogine tyčia, padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, o šiems veiksmams atlikti pasirinko viešąją vietą, laiką, kuomet šioje vietoje būna daug žmonių, bei būdą, kuriuo demonstravo nepagarbą aplinkiniams, nepaisė dorovės normų, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Todėl ir D. D. veiksmus vertino kaip viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir nesunkų sveikatos sutrikdymą pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu teismo vertinimu sutinka ir negali daryti priešingų išvadų.

Akivaizdu, jog K. J. D. šaudant, o D. D. smurtaujant prieš nukentėjusįjį, buvo sutrikdyta prekybos turguje normali veikla, prekeiviai ir klientai išsigando, sutriko, dalis jų puolė bandyti iškirti ir skyrė ir/ar ramino konfliktuojančius, kvietė policijos darbuotojus. Aplinkybė, jog pats nukentėjusysis ar net jis pirmas panaudojo ginklą, byloje nebuvo nustatyta. Kolegija atkreipia dėmesį, jog pats K. J. D. apklausiamas įtariamuoju ikiteisminiame tyrime ir teisme kaltinamuoju nurodė, jog pamatęs, kad A. S. ranką įsikišo į užantį, tik pamanė, kad jis išsitrauks dujinį pistoletą, ir tada pirmas pradėjo šaudyti, todėl kolegija sprendžia, jog skundų argumentai apie grėsmę apeliantams yra tik nuteistųjų gynybos taktikos dalis, kurių negali patvirtinti kiti duomenys. Be to, K. J. D. kaltės nepaneigia nei aplinkybė, jog jis prieš keletą dienų buvo užpultas ir sumuštas, nei faktas, kad jam buvo konstatuotas smegenų sukrėtimas, nei tai, kad jis buvo įsitikinęs, kad jo užpuolimą organizavo A. S..

Nuteistojo D. D. apeliaciniame skunde keliama versija dėl jam inkriminuotų veikų padarymo esant būtinosios sąlygos, t. y. ginantis nuo pavojingo, akivaizdaus ir realaus jo ir jo tėvo užpuolimo ginklu. D. D. įrodinėja, jog įvykio dieną viskas prasidėjo, kai jo tėvas pamatė tris nepažįstamus žmones, praeinančius pro jo darbo vietą. K. J. D. susijaudino, pasakė, kad eina atsigerti kavos ir dingo 2-3 minutėms. Pradėjęs ieškoti prie kavos kiosko turėjusio būti tėvo, jis išgirdo šūvį iš A. S. kiosko pusės. Bėgdamas iki įvykio vietos, jis išgirdo dar 2-3 šūvius, o atbėgęs pamatė nukentėjusįjį, atkišusį į tėvą ginklą. Tik pamatęs, kad A. S. šauna į tėvą, skundo autorius užšoko ant kiosko stalo, šokdamas užsimojo lazda, kurią turėjo vidinėje striukės kišenėje. Užšokęs ant stalo kelias sekundes dvejojo, paskui nusitaikė į ginklą ir trenkė per ranką, tačiau ginklas iš nukentėjusiojo rankos neiškrito. Tada jis užsimojo antrą kartą trenkt, bet jį už striukės nugaros pačiupo kiti žmonės, atitraukė ir nutempė į kiosko praėjimą. Išsinėręs iš striukės, jis bandė dar kartą smogti, nes pamatė, kad toliau šaudo, bet kažkas iš liudytojų jį sulaikė.

Kolegija pažymi, kad BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d., - asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams, ir gynyba turi būti proporcinga gresiančiam pavojui, t. y. atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Tai reiškia, kad besikėsinančių į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai - toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Nusikalstami siekiai įgyvendinami įvairiai: grasinama kitiems žmonėms žodžiais, veiksmais, ginklų demonstravimu, nukentėjusieji apsupami, stumdomi, jiems suduodami smūgiai, bandoma pavogti ar atimti jų daiktus, prievarta įsitempti į automobilį, brautis į svetimą butą ir t. t. Jeigu pavojingo kėsinimosi realiai nebuvo, tačiau, klaidingai įvertinęs aplinkybes, asmuo jį įžvelgia ir pradeda gintis, susidaro tariamosios būtinosios ginties situacija. Tariamoji būtinoji gintis neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir traktuojama kaip būtinoji gintis, jeigu, nors realaus pavojingo kėsinimosi ir nebuvo, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės leido pagrįstai manyti, kad kėsinimasis prasidėjo ar tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturėjo ir negalėjo numatyti, kad šias aplinkybes suvokė klaidingai. Jeigu besiginantysis turėjo ir galėjo numatyti, kad klysta vertindamas šias aplinkybes, jo veiksmai, esant kitiems būtiniems požymiams, gali būti kvalifikuojami kaip neatsargi nusikalstama veika. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo iš baimės ar dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei tariamosios būtinosios ginties, nei būtinosios ginties ar jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuotina kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Kėsinimosi akivaizdumas taip pat siejamas ir su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Nagrinėjant nusikalstamos veikos situaciją, turi būti itin kruopščiai tiriama pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė. Menka abstraktaus pobūdžio tikimybė, kad asmuo galėtų būti užpultas, negali būti vertinama kaip akivaizdus kėsinimasis į jį. Tačiau tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala. Be to, nors paprastai teisė į būtinąją gintį išnyksta kartu su kėsinimosi pabaiga, tam tikrais atvejais, priklausomai nuo aplinkybių, besiginančiajam šis pabaigos momentas gali nebūti aiškus. Jeigu besiginantysis dar kurį laiką tęsia savo veiksmus, pagrįstai laikydamas juos gynybai būtinais, jie lieka teisėti, nes teisė į būtinąją gintį dar negali būti laikoma išnykusia.

Kolegija sprendžia, kad D. D. apeliacinio skundo argumentai, susiję su būtinosios ginties sąlygomis, prieštarauja byloje surinktų įrodymų turiniui, neatitinka būtinosios ginties taikymo sąlygų, todėl vertintini irgi tik kaip jo siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kolegija pažymi, jog apylinkės teismas pagrįstai laikė, jog byloje nėra šiuos nuteistojo argumentus patvirtinančių duomenų, t. y. įvykio vietos apžiūros metu pas A. S. joks ginklas nebuvo rastas; liudytojai parodė, kad beskirdami kaltinamuosius nuo nukentėjusiojo iš K. J. D. paėmė šaunamąjį ginklą, tačiau nei vienas iš jų nepaminėjo, kad ginklą būtų bandoma atimti iš nukentėjusiojo; ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta jokių duomenų apie A. S. padarytą žalą šaudymo metu; liudytojų E. Š. ir R. R. parodymus paneigė kitų liudytojų parodymai. Nors apelianto D. D. nuomone, įvykio vietos apžiūra buvo atlikta nuo įvykio praėjus tik maždaug valandai (per tą laiką ginklą nukentėjusysis galėjo paslėpti), nukentėjusiojo asmens krata nebuvo padaryta, liudytojai neturėjo galimybės iš jo atimti ginklą, nes šaudyta buvo jo kiosko viduje, į kurį jie nebuvo įėję, kolegija atkreipia dėmesį į jau minėtus K. J. D. pirminius parodymus. 2010-02-23 apklausiamas įtariamuoju nuteistasis K. J. D. smulkiai paaiškindamas savo elgesio motyvus, pats patvirtino, kad jis pradėjo šaudyti į A. S. klaidingai pamanęs, kad jis išsitrauks dujinį pistoletą. Iššovęs tris šūvius, pradėjo su nukentėjusiuoju muštis, bandė parversti vienas kitą, o tada į įvykio vietą atbėgo jo sūnus D. D., kuris turėjo pasiėmęs metalinį strypą (teleskopinę lazdą), trenkė nukentėjusiajam. Be to, pats apeliantas D. D. 2010-03-02 apklausiamas įtariamuoju parodė, jog jo tėvas jam tiksliai nurodė, jog einantis pasikalbėti su A. S. dėl jo sumušimo, ir po vienos minutės iki nukentėjusiojo prekybos vietos nuėjo ir jis. Taigi, kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje situacijoje nebuvo kėsinimosi į apelianto D. D. tėvą akivaizdumo ir realumo (pats K. J. D. patvirtino, jog į įvykio vietą jo sūnus atbėjo turėdamas metalinę lazdą; jis pats patvirtino, jog nukentėjusysis panaudojo dujinį pistoletą tik į nukentėjusiojo prekybos vietą atbėgus D. D. su teleskopine lazda (nors aplinkybė, kad nukentėjusysis panaudojo dujinį pistoletą, buvo ir neįrodyta); pats apeliantas D. D. parodė, jog iš karto žinojo, kad jo tėvas eina „pasikalbėti“ su A. S. dėl jo sumušimo, ir iš karto, t. y. po minutės, nubėgo į įvykio vietą, jo tėvo žodžiais, „pasiėmęs metalinį strypą“). Šios aplinkybės, kolegijos nuomone, visiškai paneigia buvus būtinosios ginties situaciją, nes, kaip minėta, byloje nubuvo įrodyta, kad A. S. panaudojo ginklą prieš jį užpuolusį K. J. D., o jeigu ir būtų panaudojęs, tokie apelianto veiksmai nesudarytų būtinosios ginties sąlygų, nes D. D. žinojo, kad būtent jo tėvas, prieš tai įsigijęs ginklą, pats nuėjo „pasikalbėti“ su nukentėjusiuoju ne dėl darbo reikalų, o dėl jo sumušimo aplinkybių. Be to, iš nukentėjusiojo A. S. ir liudytojo P. J. parodymų matyti, kad apeliantai abu atėjo tuo pačiu metu ir vienu metu atliko veiksmus, todėl D. D. akivaizdžiai matė, kas pirmas pradėjo konfliktą ir, kad grėsmė buvo nukentėjusiajam, o ne tėvui K. J. D.. Kolegijos nuomone, net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad nukentėjusysis turėjo ginklą, tai esant tokiai situacijai, kai jį puolė du asmenys (apeliantai), vienas jų su ginklu, kitas su įrankiu, nukentėjusysis turėjo teisę gintis. Taigi galima daryti išvadas apie tai, kad būtinosios ginties sąlygos buvo kilę pačiam nukentėjusiajam, bet ne apeliantams. Ta aplinkybė, kad patys nuteistieji ėjo į nukentėjusiojo darbo vietą, o ne priešingai, bei ta aplinkybė, kad nuteistieji ten eidami jau turėjo pasiėmę įrankius (vienas-ginklą, kitas - lazdą) leidžia daryti išvadą, kad jie buvo pasiruošę tuos daiktus panaudoti ir juos panaudojo prieš nukentėjusįjį.

Nepagrįstas ir atmestinas apeliaciniame skunde pateiktas argumentas, kad E. Š. ir R. R. parodymus teismas atmetė nepagrįstai. Iš nuosprendžio matyti, kad šių liudytojų parodymų atmetimą teismas išsamiai analizavo, juos nurodė, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja ir su vertinimu sutinka.

Nuteistojo K. J. D. ir jo gynėjos J. Smirnovos apeliaciniuose skunduose taip pat nurodyta, kad apylinkės teismas nepagrįstai netenkino K. J. D. prašymo apžiūrėti jo vedamą dienoraštį ir neanalizavo įvykio metu jam konstatuoto psichikos sutrikimo. Kolegijos nuomone, apeliantų prašomų veiksmų atlikimas nebuvo tikslingas, nes šie duomenys nei patvirtintų, nei paneigtų aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai spręsti.

Atmestinas apeliacinio skundo prašymas bylą grąžinti apylinkės teismui, nes tam nėra BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytų pagrindų.

Nepagrįstas apeliacinių skundų argumentas, kad teismas buvo šališkas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų daryti išvadas, jog teismas, nagrinėjęs bylą, buvo šališkas. Vien tai, kad teismas vertino įrodymus ne taip, kaip pageidavo apeliantai, negali būti laikoma šališkumu.

Apeliaciniuose skunduose taip pat keliamas nukentėjusiajam A. S. priteistos 303 Lt turtinės žalos, 7000 Lt neturtinės žalos ir 4477 Lt proceso išlaidų pagrįstumo klausimai. Apeliantų nuomone, baudžiamojoje byloje pareikštas ieškinys buvo patenkintas nepagrįstai (nepateikta jokių įrodymų, jog apeliantas sudaužė 20 vnt. elektros lempučių ir kad iš 4 ar 5 litrų tepalo bakelio išsiliejo tepalas). Išsiliejusio didelio kiekio tepalo kiosko viduje nematė nei vienas liudytojas, nei vienas liudytojas negalėjo patvirtinti, kiek ir kokių lempų buvo sudaužyta. Be to, ir pats nukentėjusysis nieko neminėjo apie ieškinio faktinį pagrindą, o pareigos įrodyti pareikštus materialiuosius reikalavimus neįvykdė. Pradiniame ieškinyje buvo nurodyta, jog sugadintas ir išpiltas 4 l tepalo bakelis, o vėliau įrodinėjama, kad jis buvo 5 l talpos. Tai, apelianto D. D. nuomone, yra akivaizdus reiškiamų reikalavimų faktinių pagrindų prieštaravimas. Be to, D. D. skunde nurodoma, jog apylinkės teismas visiškai neargumentavo priteistos neturtinės žalos atsiradimo pagrindų pagrįstumo bei neteisingai išsprendė proceso išlaidų klausimą.

Kolegija pažymi, jog vadovaujantis BPK 113 straipsnio 1 dalimi, civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjimas pagal BPK nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 str. 2 d.). Įvertinus tai, akivaizdu, jog byloje surinktų įrodymų pagrindu konstatavus K. J. D. ir D. D. kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų, jų civilinės atsakomybės klausimas buvo išspręstas irgi teisingai. Iš byloje pareikšto ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo patvirtinančių duomenų (įvykio vietos apžiūros protokolo, nukentėjusiojo, liudytojų ir dalies pačių nuteistųjų parodymų apie įvykio aplinkybes) matyti, kad apeliantai nusikalstamais veiksmais galėjo padaryti 303 Lt turtinę žalą nukentėjusiajam, o jos dydį patvirtina turto įsigijimo kainą patvirtinantis buhalterinės apskaitos dokumentas, nukentėjusiojo, liudytojų parodymai. Neturtinė žala pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – CK) 6.250 str. 1 d. – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 str. 2 d. nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y. : 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į šios žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, kolegija sprendžia, jog nuteistųjų solidari civilinė atsakomybė už padarytus nusikalstamus veiksmus buvo konstatuota ir įvertinta teisingai, nes baudžiamojoje byloje visiškai užteko surinktų duomenų apeliantų neteisėtiems veiksmams, (neturtinei) žalai bei priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos konstatavimui. Be to, kolegijos nuomone, apylinkės teismas teisingai nustatė ir priteistos neturtinės žalos dydį, nes nusikalstamais veiksmais buvo padarytas sveikatos sužalojimas, sukelti neigiami išgyvenimai nukentėjusiajam. Įstatyme numatyta pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes, o proceso išlaidų dydžio klausimo su civilinio ieškinio patenkinimo proporcingumo BPK nuostatos nesieja.

Kolegija konstatuoja, kad teismas pagrįstai iš apeliantų priteisė žalą atlyginti solidariai, nes bendrai žalą padarę nusikalstamos veikos bendrininkai nepriklausomai nuo bendrininkavimo formos atsako solidariai, o šiuo atveju abu apeliantai BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą padarė veikdami kartu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai CK 6.279 straipsnio 1 dalies pagrindu nustatė nuteistiesiems pareigą žalą atlyginti solidariai, nes bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiajam atsako solidariai.

Apeliaciniu skundu taip pat keliamas paskirtų bausmių individualizavimo klausimas. Apeliantas K. J. D. nurodo, jog apylinkės teismas nepagrįstai sunkinančia jo atsakomybę aplinkybe pripažino, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apeliantas D. D. laiko, jog apylinkės teismas, paskirdamas teismo įpareigojimus (neatlygintinai išdirbti 90 valandų), neatsižvelgė, jog jis mokosi aukštojoje mokykloje ir dirba turgavietėje pagal verslo liudijimą. Su šiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka ir sprendžia, jog bausmės abiem nuteistiesiems buvo paskirtos teisingai įvertinus visas atsakomybės individualizavimui reikšmingas aplinkybes. Tai, kad K. J. D. nusikaltimo padarymo metu buvo neblaivus, patvirtina ne tik nukentėjusiojo, liudytojų, bet ir pristatytojo asmens testo alkoholiui protokolo Nr. 3332 duomenys (t. 1, b. l. 111), pagrindžiantys, jog įvykio dieną, tačiau praėjus daugiau nei 2 val., jam buvo nustatytas 0,16 promilių girtumo laipsnis. Pastarieji duomenys ir nukentėjusiojo A. S., liudytojų P. J., A. Š. parodymai akivaizdžiai pagrindžia, kad įvykio metu J. K. D. buvo neblaivus, be to, liudytojai patvirtino, kad apeliantas buvo agresyvus, jį reikėjo tramdyti. Todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad nuteistojo neblaivumo laipsnis, darant nusikaltimą, galėjo būti gerokai didesnis, nei nustatyta patikrinimo metu ir galėjo lemti nusikaltimo padarymą. Nepagrįstas apelianto K. J. D. apeliacinio skundo argumentas, kad kaltinamajame akte nenurodyta aplinkybė, jog jis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Ši aplinkybė nurodyta kaltinamojo akto 1 lape (t. 2, b. l. 26).

Nuteistajam D. D. už padarytas dvi nusikalstamas veikas bausmė paskirta irgi teisingai, o teismo įpareigojimai neatlygintinai išdirbti 90 valandų nesutrukdys jam baigti mokslų ar dirbti pagal verslo liudijimą, kurio darbo grafikas nėra normuotas.

Kadangi apeliacinės instancijos teismo kolegijos nuomone, nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, nėra įstatyminio pagrindo jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje pateikti duomenys apie tai, kad Kauno apygardos teismo posėdyje nukentėjusiojo interesams atstovavo advokatas A. Venckus, kurio paslaugas apmokėjo nukentėjusysis A. S.. Jos sudaro 2420 Lt (t. 3, b. l. 101, 102), todėl ši suma pripažintina proceso išlaidomis ir priteistina iš nuteistųjų K. J. D. ir D. D. (BPK 106 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. D., nuteistojo Kęstučio J. D. ir jo gynėjos advokatės Jelenos Smirnovos apeliacinius skundus atmesti.

Priteisti iš Kęstučio J. D. ir D. D. po 1210 Lt iš kiekvieno proceso išlaidų nukentėjusiajam A. S..