- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-11-11
- Bylos Nr.
- 2A-411/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Virginija Čekanauskaitė, Danutė Milašienė
- Ieškovas
- V. P.
- Trečiasis asmuo
- S. P., VĮ Registrų centrui, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnybai
- Atsakovas
- BAB „Ekanas“, UAB „Nemuno prekybos centras“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. vasario 27 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-93-227/2008 pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovams BAB „Ekanas“, UAB „Nemuno prekybos centras“, tretiesiems asmenims S. P. , VĮ Registrų centrui, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnybai dėl nuosavybės teisės į butą pripažinimo, dėl turto pardavimo be varžytynių akto ir protokolo pripažinimo negaliojančiu, dėl pripažinimo negaliojančiu VĮ Registrų centro įrašo dėl nuosavybės teisių įregistravimo į butą, dėl skolos ir nuostolių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas V. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu (ir jo papildymu), kuriuo prašė:
1. Pripažinti jam nuosavybės teisę į butą su rūsiu, turintį 77,52 kv. m. bendro ploto, esantį (duomenys neskelbtini), pagal 1998 m. vasario 15 d. dienos panaudos sutartį Nr. 3, sudarytą su AB „Ekranas“.
2. Pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2007 m. liepos 13 d. turto pardavimo be varžytynių aktą Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp BAB „Ekranas“ ir UAB „Nemuno prekybos centras“, ir 2007 m. liepos 12 d. be varžytynių parduodamo turto pirkimo-pardavimo protokolą Nr. (duomenys neskelbtini).
3. Pripažinti negaliojančiu VĮ Registrų centro 2007 m. liepos 27 d. įrašą dėl nuosavybės teisių įregistravimo į butą, esantį (duomenys neskelbtini), UAB „Nemuno prekybos centras“ vardu.
Nurodė, kad AB „Ekranas“ jis pradėjo dirbti pagal 1998 m. vasario 18 d. sudarytą darbo sutartį, bet 2006 m. birželio 30 d. atsakovas jį atleido iš darbo pagal DK 137 straipsnį pradėjus darbdavio bankroto procedūrą. 1998 m. vasario 18 d. ieškovas sudarė su atsakovu ir rašytinę sutartį – panaudos sutartį Nr. 3, kuri galiojo iki 2008 m. vasario 18 d. ir kuria susitarta, jog darbdavys (atsakovas) ieškovui ir jo šeimai suteiks gyvenamąjį plotą (sutarties 3 p.), o ieškovas įsipareigojo AB „Ekranas“ įmonėje išdirbti 10 metų. Išdirbus įmonėje 10 metų, suteiktos patalpos taps ieškovo asmenine nuosavybe. Ieškovas realiai vykdė sutartį, mokėjo mokesčius. Ginčo bute jis gyvena su šeima: žmona ir nepilnamečiu sūnumi. 2006 m. rugsėjo 26 d. ieškovas parašė atsakovui prašymą perleisti jam nuosavybėn butą. Prašyme taip pat nurodė, kad, iškėlus bankroto bylą, įmonės skolų mokėjimo terminai laikomi pasibaigusiais, taip pat yra suėję prievolių vykdymo terminai. Tačiau atsakovas pranešė, kad vyksta ginčo buto pardavimas ir jį galima įsigyti bendra tvarka. Ieškovas nurodė, kad buto perdavimo jo nuosavybėn galimybė buvo viena iš darbo sutarties sąlygų, o susitarimas perleisti darbuotojui įmonės turtą neprieštaravo darbo santykius reglamentuojančioms teisės normoms. Pagal 1998 metais galiojusį Darbo įstatymų kodeksą bei Darbo sutarties įstatymą (toliau DSĮ), darbo sutarties šalys galėjo susitarti ir dėl papildomų darbo sutarties sąlygų, kurių nereglamentavo įstatymas. Tokią pat teisę nustato ir šiuo metu galiojančio DK 9 str., 34 str., 35 str., 36 str. Taigi darbo santykius reglamentuojančios teisės normos tiek panaudos sutarties sudarymo metu, tiek jos galiojimo metu nustatė galimybę sudaryti individualius susitarimus tarp darbdavio ir darbuotojo, nors ir tiesiogiai nesusijusius su darbo sąlygomis ir darbuotojo socialinių garantijų užtikrinimu. Iš kitos pusės, panaudos sutarčiai taikytinos CK normos, nes šiuo atveju panaudos sutartis nustatė turto naudojimo ir perleidimo nuosavybėn sąlygas. Taikytinos ir ĮBĮ normos, reglamentuojančios turto perleidimo ypatumus. ĮBĮ 10 str. 7 d. 4 p. nustato, kad jei per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos administratorius pranešė suinteresuotiems asmenims, kad įmonės sudarytų sutarčių, kurių terminas dar nepasibaigė, nevykdys, išskyrus darbo sutartis ir sutartis, iš kurių kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės, kurios laikomos pasibaigusiomis, o dėl šios priežasties atsiradę reikalavimai yra tenkinami įstatymo 35 straipsnio nustatyta tvarka. Iškėlus bankroto bylą atsakovui, panaudos sutartis ir toliau buvo vykdoma, atsakovas šios sutarties nenutraukė, ją vykdė iki pat 2007 m. birželio 26 d., kada raštu informavo, jog panaudos sutarties jis nebevykdys ir sutartis laikoma pasibaigusia. Per 30 dienų atsakovui nepranešus, kad nevykdys sutarties, vėliau nutraukti sutartį vienašališkai atsakovas neturėjo teisės. ĮBĮ 16 str. nustato, kad nuo bankroto bylos iškėlimo visi terminai yra pasibaigę. Tarp ieškovo ir atsakovo yra atsiradę prievolinių teisinių santykių (CK 6.1, 6.8 str.), o atsakovas yra įsipareigojęs ieškovui išdirbus 10 metų perduoti nuosavybėn butą, tai yra laikytis prievolės vykdymo principų ir prievolę įvykdyti tokiu būdu, kuris yra aptartas sutartyje (CK 6.38 str.). Ieškovas iš darbo buvo atleistas darbdavio iniciatyva, esant jo valiai. Jis negavo pranešimo, kad panaudos sutartis nutraukta ir iš jos kilusios prievolės yra pasibaigusios. Todėl jis neatsako už tai, kad jo darbo santykiai nutrūko, o atsakovas, nors jam ir yra iškelta bankroto byla, nėra likviduotas, todėl toliau privalo vykdyti prievolę, kilusią iš panaudos sutarties. Nurodė, kad ši sutartis turi ir pirkimo-pardavimo sutarties bruožų taikant įstatymo analogiją (CK 1.8 str.) ir CK normas, reglamentuojančias pirkimo-pardavimo santykius. CK 6.309 str. nustato, jog laikoma, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant būsimam pirkėjui valdyti yra daikto pirkimas-pardavimas, o pagal šio straipsnio 3 dalį, jei asmuo atsisako įforminti sutartį parduoti daiktą, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą. Pateikęs pradinį ieškinį ieškovas sužinojo, kad ginčo butas 2007 m. liepos 13 d. turto pardavimo be varžytynių aktu Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytu tarp BAB „Ekranas“ ir UAB „Nemuno prekybos centras“, ir 2007 m. liepos 12 d. be varžytynių parduodamo turto pirkimo-pardavimo protokolu Nr. (duomenys neskelbtini) yra parduotas šiam prekybos centrui, o VĮ Registrų centras 2007 m. liepos 27 d. įrašu į ginčo butą UAB „Nemuno prekybos centras“ vardu įregistravo nuosavybės teises. Minėta panaudos sutartis įregistruota viešame registre prieš šio sandorio sudarymą. Todėl laikytina, kad ši sutartis yra žinoma ir visiems tretiesiems asmenims, kurie turėjo išsiaiškinti ir žinoti prieš sudarydami minėtą sutartį šiuos ginčo turto apribojimus. To nesilaikius, pirkėjas laikytinas nesąžiningu turto įgijėju, o BAB „Ekranas“ negalėjo sudaryti buto ginčo buto pirkimo–pardavimo sutarties, tai yra pasirašyti turto pardavimo be varžytynių akto. Dėl šių aplinkybių yra pagrindas pripažinti buto pardavimo sutartį negaliojančia (CK 1.80, 1.81 str. ir CK 1.5 str.), tai yra pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2007 m. liepos 13 d. turto pardavimo be varžytynių aktą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2007 m. liepos 12 d. be varžytynių parduodamo turto (buto) pirkimo-pardavimo protokolą Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat panaikinti VĮ Registrų centro 2007 m. liepos 27 d. įrašą dėl nuosavybės teisių įregistravimo į šį turtą minėto varžytynių akto pagrindu pirkėjo UAB „Nemuno prekybos centras“ vardu.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2008 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškinys pareikštas bankrutuojančiai įmonei, todėl jam išspręsti taikytinas ĮBĮ, o ne darbo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai ar CK normos. Teismas taip pat nurodė, kad nuo bankroto bylos iškėlimo momento (2006 m. gegužės 25 d.) ginčo butas tapo bankrutuojančios įmonės turtu, kurį pagal ĮBĮ reikalavimus tvarko tik administratorius. ĮBĮ nustatyta administratoriui pareiga pardavinėti likviduojamos įmonės turtą ir iš gautų lėšų atsiskaityti su kreditoriais. Ieškovo nurodoma ĮBĮ 10 str. 7 d. 4 p. nuostata taikytina sprendžiant klausimą dėl tolesnio sandorių, sudarytų įmonės veiklai vykdyti, tolesnio vykdymo, nes to paties įstatymo 11 str. 3 d. 13 p. suteikia administratoriui per laikotarpį iki pirmojo kreditorių susirinkimo spręsti klausimus dėl įmonės sudarytų sandorių, kurių įvykdymo terminas dar nepasibaigė, tolesnio vykdymo ir pareigą ne vėliau kaip per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos pranešti suinteresuotiems asmenims, ar vykdys įmonės sudarytas sutartis, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, arba jų nevykdys. Be to, nurodytas terminas nėra naikinamasis, todėl, administratoriui jį praleidus, nereiškia, kad bankrutuojanti įmonė privalo sutartis vykdyti, nors jos ir būtų priešingos bankrutuojančios įmonės ir kreditorių interesams. Administratorius visų prima privalo turėti visus sandorius, o pareiga juos perduoti nustatyta bankrutuojančios įmonės vadovui. Byloje liko nepaneigta, kad administratoriui laiku nebuvo perduota su ieškovu sudaryta panaudos sutartis. Panaudos sutartis Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota praėjus 3 mėnesiams po bankroto bylos iškėlimo ir daugiau kaip 7 metams po jos sudarymo. Atsižvelgdamas į BAB „Ekranas“ veiklą, jos gaminamą produkciją, teismas sprendė, jog realiai per 30 dienų patikrinti visus įmonės sudarytus sandorius neįmanoma dėl jų gausos. Nors administratorius iki 2007 m. liepos 26 d. nepranešė ieškovui, kad vykdys panaudos sutartį, tačiau, leisdamas ieškovui gyventi bute, ją realiai vykdė, nes ĮBĮ nuostatos to nedraudžia. Ginčo butas 2007 m. liepos 26 d. įregistruotas UAB „Nemuno prekybos centras“ nuosavybės teise Turto pardavimo be varžytinių 2007 m. liepos 13 d. akto pagrindu. Teismas nurodė, kad administratorius neturėjo teisės elgtis su nekilnojamuoju turtu kitaip nei nustatyta ĮBĮ 14 str. 1 d. 1 p. ir 33 str. ir nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, nei nustatyta ĮBĮ. Visi sandoriai, sudaryti pažeidus ĮBĮ 14 str. 1 d. nuostatas, yra negaliojantys nuo jų sudarymo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas V. P. prašo Panevėžio apygardos teismo 2008 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų patenkintas arba byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nepasisakė dėl apelianto turimos teisės, įgytos 1998 m. vasario 18 d. panaudos sutarties pagrindu, ir šios teisės realizavimo galimybės. Tik tinkamai išanalizavus panaudos sutartį ir nustačius iš šios sutarties kilusias šalių teises ir pareigas, galima priimti teisingą sprendimą. Pagal minėtą sutartį ieškovui išdirbus 10 metų, atsakovo suteiktos patalpos turėjo tapti ieškovo asmenine nuosavybe. 2006 m. rugsėjo 26 d. atsakovui rašytame prašyme ieškovas nurodė, kad sutartis yra vykdoma, ir prašė perleisti nuosavybėn butą. Apeliantas teigia, kad buto perdavimo ieškovo nuosavybėn galimybė buvo viena iš darbo sutarties sąlygų. Darbo teisinius santykius reglamentuojančius teisės normos tiek panaudos sutarties sudarymo metu, tiek jos galiojimo metu nustatė galimybę sudaryti individualius susitarimus tarp darbdavio ir darbuotojo, nors tiesiogiai ir nesusijusius su darbo sutartimi, bet susijusius su darbo sąlygomis ir darbuotojo socialinių garantijų užtikrinimu. Iš kitos pusės, sprendžiant ieškinį, būtina vadovautis CK nuostatomis, reglamentuojančiomis sandorių sudarymą, prievolių vykdymą, nekilnojamojo turto perleidimo ypatumus, bei ĮBĮ.
2. Iškėlus bankroto bylą, panaudos sutartis ir toliau buvo vykdoma, atsakovas šios sutarties nenutraukė. Tik 2007 m. liepos 26 d. atsakovas pranešė, kad pagal ĮBĮ panaudos sutarties jis nebevykdys, kad sutartis laikoma pasibaigusia. Vadinasi, pats atsakovas iki to laiko vykdė panaudos sutartį ir ją pripažino, o vėliau tomis pačiomis sąlygomis leido naudotis butu iki pat jo pardavimo. Butą pardavus UAB „Nemuno prekybos centras“, pastarasis taip pat toliau vykdė panaudos sutartį. Iš šalių paaiškinimų, AB „Ekranas“ administratoriaus rašto, kuriuo jis leido naudotis butu panaudos pagrindais, faktinio naudojimosi butu ir pranešus apie sutarties nutraukimą atsakovo UAB „Nemuno prekybos centras“ pripažinimo panaudos sutarties ir jos perėmimo vykdyti laikytina, kad teisiškai ir faktiškai panaudos sutartis nebuvo nutraukta ir toliau buvo vykdoma.
3. Buto panaudos sutarties pagrindu ieškovui atsirado teisė reikalauti, kad butas pereitų jo nuosavybėn. Jei prievolės perduoti konkretų turtą įvykdyti neįmanoma, tokia prievolė turi būti įvykdyta kitu nedraudžiamu būdu. Teismas net nesvarstė galimybės priteisti iš atsakovo buto vertę pinigais. Tokiu būdu apelianto piniginis reikalavimas būtų patenkintas ĮBĮ nustatyta tvarka. Pripažinus apelianto turtinę teisę į butą, iškyla restitucijos taikymo klausimas, kurios taikymas yra išimtinė teismo teisė. Teismas, naudodamasis jam suteikta diskrecijos teise, turėjo apsvarstyti, ar byloje nėra išimtinių aplinkybių, kurios, turto perleidimo sandorį pripažinus negaliojančiu, leistų atlikti restituciją ne natūra.
4. Ieškovo ir atsakovo prievolės buvo priešpriešinės, ieškovas įsipareigojo dirbti 10 metų, o atsakovas įsipareigojo perleisti jam nuosavybėn butą. Ieškovas iš darbo buvo atleistas atsakovo iniciatyva, todėl neatsako, kad darbo santykiai nutrūko. Aiškinant panaudos sutartį remiantis CK nustatytais sutarčių aiškinimo principais ir taikant šalių lygiateisiškumo principą, nustatytina, kad pagal panaudos sutartį, tuo atveju, kai AB „Ekranas“ atleidžia savo iniciatyva darbuotoją anksčiau laiko iš darbo, jam kyla pareiga perduoti butą nuosavybėn. Tokia išvada darytina aiškinat sutarties 2.4 p., kuriame numatyta, kad jei sutartis nutraukiama darbuotojo iniciatyva arba dėl darbuotojo kaltės, suteiktos patalpos yra grąžinamos per 15 dienų. Kai darbo sutartis nutraukiama dėl darbdavio kaltės ir jo iniciatyva, būtina taikyti tas pačias teisines pasekmes, todėl laikytina, kad darbuotojui toliau išlieka teisė naudotis butu ir jį gauti nuosavybėn.
5. Ieškovo su atsakovu sudaryta sutartis pagal savo prigimtį laikytina pirkimo-pardavimo sutartimi, nes turi šiai sutarčiai būdingų bruožų. Todėl, sprendžiant ginčą, būtina taikyti ir CK normas, reglamentuojančias pirkimo-pardavimo santykius (CK 1.8 str.). CK 6.309 str. 3 d. nustato, kad tuo atveju, kai parduoti daiktą įsipareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą. Apelianto manymu, jo teisė į butą gali būti pripažinta teismo sprendimu.
6. Panaudos sutartis yra įregistruota viešajame registre, todėl laikytina, kad ji žinoma ir tretiesiems asmenims. Atsižvelgiant į tai preziumuojama, kad apie sudarytą nekilnojamojo turto panaudos sutartį buvo žinoma ir atsakovui UAB „Nemuno prekybos centras“.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas BAB „Ekranas“ prašo palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad panaudos sutarties 3 punktas vertintinas kaip atlygintinis sandoris dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo. Pagal CK 1.74 str. 1 d. tokie sandoriai turi būti sudaromi notarine forma. Senasis CK nekilnojamojo turto perleidimo sutarčiai buvo nustatęs privalomą notarinę formą bei privalomą registraciją. Tačiau nei panaudos sutartis, nei jos 3 punktas nebuvo patvirtinti notaro, sutartis nustatytu terminu įregistruota nebuvo, todėl sutarties 3 punktas laikytinas niekiniu. Ieškovas neįgijo jokių daiktinių teisių į minėtą butą, todėl šis butas administratoriaus realizuotas ĮBĮ nustatyta tvarka. Be to, sutartis sudaryta neįgalioto asmens, o BAB „Ekranas“ administratorius sutarties 3 punkto nepatvirtino, todėl panaudos sutartis nesukelia BAB „Ekranas“ prievolės perduoti butą ieškovo nuosavybėn. Panaudos sutarties 3 p. laikytinas sandoriu, sudarytu su atidedamąja sąlyga – kad ieškovas AB „Ekranas“ turi išdirbti 10 metų. Tuo tarpu ieškovas įmonėje 10 metų neišdirbo, taigi sąlyga neatsirado, todėl laikytina, jog panaudos sutarties 3 punktas neturi teisinių padarinių. Taip pat nurodo, kad ĮBĮ nuostata, draudžianti bendrovės turtą realizuoti kitaip nei nustatyta ĮBĮ, yra imperatyvi ir turi pirmenybę prieš sutartis ir kitų įstatymų, įskaitant CK, nuostatas. Tai reiškia, kad pripažinti nuosavybės teisę į ginčo butą, priklausantį bankrutuojančiai bendrovei, draudžia ĮBĮ. Be to, ginčo butui 2006 m. balandžio 5 d. buvo nustatyta priverstinė hipoteka, todėl nuosavybės teisės į jį pripažinimas pažeistų hipotekos kreditoriaus teises. Taip pat nurodo, kad panaudos sutarčiai nėra teisinio pagrindo taikyti CK normas, reglamentuojančias pirkimo-pardavimo santykius.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Nemuno prekybos centras“ prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas sprendime išvardino svarbiausias faktines bylos aplinkybes, dėl jų apeliantas prieštaravimų nepareiškė ir naujų aplinkybių, į kurias teismas neatkreipė dėmesio, nenurodė. Apeliantas ieškinį kildina iš prievolinių teisinių santykių ir, remdamasis CK 6.60 str., prašo jam pripažinti nuosavybės teisę į ginčo butą. Tačiau ginčo butas nuosavybės teise pagal atlygintinį sandorį jau priklauso atsakovui UAB „Nemuno prekybos centras“, todėl apeliantas jau nebegali įgyvendinti savo teisės reikalauti prievolę įvykdyti natūra, o tik turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius. Taip pat negalima panaudos sutarties laikyti pirkimo-pardavimo sutartimi, nes įsipareigojimas išdirbti įmonėje 10 metų negali būti traktuojamas kaip susitarimas dėl buto kainos ir juo labiau – buto kainos sumokėjimas. Be to, panaudos sutarties 3 punktas nėra patvirtintas notarine forma, todėl kaip ginčijamo buto nuosavybės teisės įgijimo pagrindas negali būti laikomas ir dėl formos reikalavimų nesilaikymo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio, todėl panaudos sutarties 3 p. ex officio konstatuotinas negaliojančiu ir taikytinos niekinio sandorio punkto teisinės pasekmės. Be to, nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą ir juo disponuoti suteikiama administratoriui ir nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto kitaip, negu nustatyta ĮBĮ. Todėl apelianto reikalavimas perduoti jam bankrutuojančios įmonės turtą yra neteisėtas. Atsakovas iš viešojo registro galėjo žinoti, kad yra sudaryta panaudos sutartis, tačiau negalėjo žinoti sutarties teksto. Be to, panaudos sutartis įregistruota tik po 8 metų nuo jos sudarymo, po to, kai AB „Ekranas“ buvo iškelta bankroto byla ir po to, kai ginčo butas buvo įkeistas VSDFV naudai. Šie faktai įrodo apelianto nesąžiningumą. Atsakovas UAB „Nemuno prekybos centras“ yra sąžiningas ginčo buto įgijėjas, o iš sąžiningo įgijėjo negalima išreikalauti turto natūra.
Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ginčą spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, kad ginčo butas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas UAB „Nemuno prekybos centras“ nuosavybės teise turto pardavimo be varžytinių 2007 m. liepos 13 d. akto pagrindu. Jei teismas panaikins šį turto pardavimo be varžytynių aktą, tai atitinkamai turės būti panaikintas ir jo pagrindu atliktas įrašas registre. Priešingu atveju naikinti įrašą nėra pagrindo, nes jis atliktas pagrįstai.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
1998 m. vasario 18 d. tarp ieškovo ir AB ,,Ekranas“ buvo sudaryta darbo sutartis, pagal kurią ieškovas buvo priimtas dirbti stiklo gamybos technologijos ruošimo skyriaus viršininko pavaduotoju (t. 1, b. l. 6). Tą pačią dieną šalys sudarė dar vieną sutartį, pagal kurią AB ,,Ekranas“ ieškovui suteikė butą (duomenys neskelbtini) naudoti (t. 1, b. l. 7). Pagal šią sutartį ieškovas įsipareigojo tausoti gyvenamąjį plotą, atlikti kapitalinį ir einamąjį remontą, mokėti komunalinių paslaugų mokesčius, dirbti AB ,,Ekranas“ 10 metų, o, darbo sutartį nutraukus savo iniciatyva arba darbo sutarčiai nutrūkus dėl jo (ieškovo) kaltės, butą grąžinti AB ,,Ekranas“ per 15 dienų. Šalys susitarė, kad, ieškovui išdirbus AB „Ekranas“ 10 metų, butas tampa jo asmenine nuosavybe. Ta sutartis yra pavadinta panaudos sutartimi.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad, nagrinėjant šį tarp šalių kilusį ginčą, būtina aiškinti sutartį, pavadintą panaudos sutartimi, vadovaujantis CK 6.193 str. nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgti į sutarties esmę, jos sudarymo aplinkybes.
Iš ieškovo paaiškinimų matyti, kad dar iki darbo sutarties sudarymo su būsimu darbdaviu AB ,,Ekranas“ buvo susitarta, kad ieškovas atvyks iš Kauno dirbti į AB ,,Ekranas“, esančią Panevėžyje, jeigu darbdavys aprūpins jį gyvenamuoju plotu. Ieškovas nurodė, kad dar iki darbo sutarties sudarymo jis susirado ginčo butą, kurį būsimasis darbdavys įsigijo nuosavybės teise, tačiau su darbdaviu buvo susitarta, kad, išdirbus 10 metų, pastarasis butą perleis ieškovo nuosavybėn.
Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad ginčo butą AB ,,Ekranas“ įsigijo 1998 m. vasario 2 d. (t. 1, b. l. 19), o 1998 m. vasario 18 d. tarp ieškovo ir AB ,,Ekranas“ buvo sudarytos dvi sutartys: darbo ir panaudos. Abi šias sutartis AB ,,Ekranas“ vardu pasirašė personalo direktorius A. K. . Darbo sutarties turinys – sutarties šalys, šalių teisės ir pareigos - yra nustatytos įstatymu. Įstatymas numato būtinąsias darbo sutarties sąlygas, kurios yra būtinos, kad darbo sutartis galiotų (galiojusio DĮK 19 str., DSĮ 8 str. 1 d., DK 95 str. 1 d.). Tačiau įstatymas leidžia šalims susitarti ir dėl papildomų sąlygų. Papildomos sąlygos gali būti įvairios, tačiau turi neprieštarauti darbo santykius reguliuojantiems įstatymams (DĮK 20 str., DSĮ 8 str. 3 d., DK 95 str. 4 d.). Tai, kad buto ieškovui suteikimas yra neatsiejamai susijęs su darbo sutarties sudarymu, patvirtina ne tik ieškovo paaiškinimai, bet ir tas faktas, kad tą pačią dieną, kai buvo sudaryta darbo sutartis, ieškovui buvo suteiktas ir butas. Be to, iš pačios sutarties turinio yra aišku, kad naudojimasis butu yra susijęs su darbo santykiais. AB ,,Ekranas“, sutartyje įvardintas kaip panaudos gavėjas, yra darbdavys. Ieškovas įsipareigojo 10 metų dirbti bendrovėje ,,Ekranas“. Šalys susitarė, kad, ieškovui išdirbus 10 metų, butas taps ieškovo asmenine nuosavybe. Nors ši sutartis yra pavadinta panaudos sutartimi, tačiau jos sudarymo aplinkybės, sutartyje numatytos sąlygos, susijusios su darbo santykiais, lemia, kad tai yra papildomos darbo sutarties sąlygos, kurių nenumato nei darbo įstatymai, nei AB ,,Ekranas“ kolektyvinė sutartis, tačiau jos darbo įstatymams neprieštarauja. Kadangi apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad 1998 metų vasario 18 d. sutartis, pavadinta panaudos sutartimi, yra darbo sutartis, tai, nagrinėjant tarp šalių kilusį ginčą, yra vadovaujamasi ĮBĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis bankrutuojančios įmonės atsiskaitymą su atleidžiamais iš darbo darbuotojais.
Minėta, kad ieškovas įsipareigojo dirbti bendrovėje ,,Ekranas“ 10 metų. 2006 m. balandžio 20 d. AB ,,Ekranas“ buvo iškelta bankroto byla ir su ieškovu darbo sutartis nutraukta DK 137 str. pagrindu. Darbo santykiai buvo nutraukti ieškovui neišdirbus bendrovėje ,,Ekranas“ 10 metų. Sutartyje buvo aptartos sąlygos, kurioms atsiradus ieškovas turėtų grąžinti butą, t. y. jeigu jis nutrauktų darbo sutartį savo iniciatyva arba sutartis būtų nutraukta dėl jo kaltų veiksmų. Šiuo atveju darbo sutartis nutraukta ne dėl ieškovo kaltės ir ne jo iniciatyva. Todėl pagal darbo sutarties, pavadintos panaudos sutartimi, 2.4 punkte numatytas sąlygas, nutraukus darbo sutartį DK 137 str. pagrindu, neatsirado ieškovui pareiga butą grąžinti. Ieškovas neišdirbo AB ,,Ekranas“ 10 metų dėl bendrovės bankroto. Iškėlus bankroto bylą atleidžiami iš darbo darbuotojai nepraranda tų teisių, kurių jie įgijo darbo sutarties pagrindu, su jais bankrutuojanti įmonė turi atsiskaityti. Ieškovas įmonėje išdirbo 8 metus 4 mėn. 12 dienų ir darbo sutarties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į buto dalį, atitinkančią jo darbo trukmę bendrovėje ,,Ekranas“. Įmonei iškėlus bankroto bylą, ji turi teisę nevykdyti sudarytų iki bankroto bylos iškėlimo sutarčių, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigęs, ir šios sutartys laikomos pasibaigusiomis, išskyrus darbo sutartis ir sutartis, iš kurių kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės (ĮBĮ 10 str. 7 d. 4 p.). Kaip jau buvo aptarta, sutartis, pavadinta panaudos sutartimi, yra darbo sutartis, kurioje šalių susitarimu yra sulygta dėl papildomų darbo sutarties sąlygų. Papildomos, kaip ir būtinosios sutarties sąlygos yra privalomos darbo sutarties šalims. Darbo sutartis ĮBĮ 10 str. 7 d. 4 p. pagrindu nepasibaigia, o yra nutraukiama ĮBĮ ir darbo įstatymais nustatyta tvarka.
Ieškovas buvo pateikęs administratoriui prašymą perleisti ginčo butą jo nuosavybėn (t. 1, b. l. 9), tačiau administratorius pranešė ieškovui, kad panaudos sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir AB ,,Ekranas“, nevykdys ir kad laiko šią sutartį pasibaigusia (t. 1, b. l. 3). Kreditorių komitetui ieškovas 2007 m. gruodžio 17 d. buvo pateikęs prašymą įrašyti jį į 138 000 litų kreditorių reikalavimo tenkinimo pirmąją eilę (t. 3, b. l. 63). Kreditorių komiteto susirinkimas, atsižvelgęs į advokato padėjėjo (duomenys neskelbtini) nuomonę, ieškovo prašymą atmetė (t. 3, b. l. 75-79).
Įmonei iškėlus bankroto bylą administratorius su darbuotojais nutraukia darbo sutartis ĮBĮ 19 str. nustatyta tvarka, išmoka dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę pašalpą, atsiskaito su darbuotojais ĮBĮ 35 str. nustatyta tvarka. ĮBĮ 35 str. nustato kreditorių reikalavimo tenkinimo eilę ir tvarką. Pirmąja eile yra tenkinami reikalavimai, susiję su darbo santykiais (ĮBĮ 35 str. 2 d.). Taigi, nutraukus darbo sutartį dėl bankroto, bankrutuojanti įmonė pagal įsipareigojimus, atsiradusius iš darbo sutarties, privalo atsiskaityti ĮBĮ nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs ieškovo reikalavimą pripažinti jam nuosavybės teisę į butą pagrįstu, taip pat atsižvelgęs į ieškovo apeliacinio skundo argumentus bei ieškovo paaiškinimus apeliacinės instancijos teismo posėdyje restituciją natūra pakeisti pinigine kompensacija bei į tą aplinkybę, kad ginčo butas yra parduotas ĮBĮ nustatyta tvarka, taiko CK 6.146 str. ir iš atsakovo BAB ,,Ekranas“ ieškovui priteisia piniginę kompensaciją. Piniginės kompensacijos 114 032 Lt dydis nustatomas remiantis 138 000 Lt buto pardavimo kaina, kurią gavo BAB ,,Ekranas“, pardavusi ginčo butą, bei atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad ieškovas bendrovėje ,,Ekranas“ išdirbo 8 metus 4 mėnesius ir 12 dienų, pardavimo kaina sumažinama iki 114 032 Lt.
Išdėstytų argumentų pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas (CPK 330 str.) ir priimamas naujas sprendimas ieškinį tenkinti iš dalies.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Teismui patenkinus ieškovo reikalavimus iš dalies, ieškovui priteistina žyminio mokesčio dalis, proporcinga priteistai sumai, tai yra 247,90 Lt žyminis mokestis (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).
Pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį, bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai reikalavimų daliai, todėl iš atsakovo priteistina 64,66 Lt, o iš ieškovo 13,59 Lt pašto išlaidų pirmosios instancijos teisme valstybei.
Teismui patenkinus apeliacinį skundą iš dalies, atitinkamai paskirstomos valstybės turėtos pašto išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Iš atsakovo priteistina 22,15 Lt, o iš ieškovo 4,65 Lt pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybei (CPK 96 str. 1 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Panevėžio apygardos teismo 2008 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti iš dalies ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą.
Priteisti iš bankrutuojančios akcinės bendrovės „Ekranas“ (į. k. 147802225) V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 114 032 Lt (vieno šimto keturiolikos tūkstančių trisdešimt dviejų litų) kompensaciją bei 247,90 Lt (dviejų šimtų keturiasdešimt septynių litų 90 ct) žyminį mokestį. Priteisti valstybei iš atsakovo bankrutuojančios akcinės bendrovės „Ekranas“ 64,66 Lt (šešiasdešimt keturis litus 66 ct) bei iš ieškovo V. P. 13,59 Lt (trylika litų 59 ct) pašto išlaidų pirmosios instancijos teisme.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovo bankrutuojančios akcinės bendrovės „Ekranas“ 22,15 Lt (dvidešimt du litus 15 ct) bei iš ieškovo V. P. 4,65 Lt (keturis litus 65 ct) pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme.