Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Urbonienės ir Gintaro Čekanausko, sekretoriaujant Sandrai Barodicaitei,

dalyvaujant pareiškėjui G. B. atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei R. U. ,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Sprendimas panaikinti Leidimą laikyti (nešiotis) ginklus argumentuojamas tuo, jog pareiškėjas sistemingai, tyčia, sąmoningai elgiasi priešingai teisei, o tai apibūdina jį kaip asmenį, linkusį nusižengti, ir liudija apie jo nepagarbą įstatymams bei nusistovėjusiai tvarkai ir moralės normoms. Dėl to atsakovas padarė išvadą, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų bei savo gyvybei ar sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Mano, jog tokie individualaus teisės akto priėmimo motyvai prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Pareiškėjo nuomone, skundžiamu sprendimu leidimas buvo panaikintas formaliais pagrindais, vien tik sekant įstatymo raide, tačiau neatsižvelgiant į įstatymo tikslus ir iš esmės nevertinant pareiškėjo asmenybę. Dėl šios priežasties skundžiamas sprendimas pažeidžia teisingumo ir protingumo kriterijus.

Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 str. 1 d. įtvirtintų nuostatų, šio įstatymo tikslas — reglamentuoti ginklų ir šaudmenų apyvartą ir taip užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Įstatyme įtvirtintos nuostatos, pagal kurias ginklai bei šaudmenys laikomi keliančiais didesnį pavojų viešajai tvarkai, todėl ginklo turėtojo elgesiui yra keliami didesni reikalavimai. Skundžiamame sprendime paminėti faktai leidžia neigiamai vertinti pareiškėjo elgesį, jo polinkį nesilaikyti teisinio reglamentavimo, jo netinkamą požiūrį į valstybėje nustatytą tvarką, charakterizuoja pareiškėją kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų, nuolat nepaklūstantį jų reikalavimams ir, nepaisant nevienkartinių sankcijų, sistemingai pažeidinėjantį teisės normų reikalavimus, todėl darytina pagrįsta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų sveikatai ir gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, taip, kaip tai numatyta Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatose.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.51 straipsnyje nurodyta, kad daiktus, turinčius ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės saugumui, arba dėl kitų priežasčių (ginklai, smarkiai veikiantys nuodai ir kt.) galima įsigyti tiktai pagal specialius leidimus. Tokius daiktus ir leidimų jiems įsigyti išdavimo tvarką nustato įstatymai. Kaip matyti iš Ginklų ir šaudmenų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies nuostatų, šio įstatymo tikslas - reglamentuoti ginklų ir šaudmenų apyvartą ir taip užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Ginklų ir šaudmenų įstatymo turinys rodo, jog įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama. Ginklų ir šaudmenų įstatymo nuostatos (pvz., 17, 18, 30 straipsniai) rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti ar turėti ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Todėl, pareiškėjo išdėstyti argumentai nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos viršininko 2016-01-06 sprendimo „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ Nr. 16-IL-20-00031-e, kuriuo panaikintas pareiškėjui leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo (b.l. 5-13).

Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno AVPK Viešosios tvarkos valdyboje 2013-10-02 pareiškėjui buvo išduotas Leidimas laikyti (nešiotis) ginklus. 2015-11-24 Kauno AVPK VTV buvo nuspręsta laikinai paimti iš pareiškėjo šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, nes dėl 2015-11-11 įvykdyto viešosios tvarkos pažeidimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o jo metu pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius BK 284 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, dėl to, kad jis, 2015-11-11, apie 23 val. 30 min., Kaune, prie (duomenys neskelbtini) esančio prekybos centro „Savas“, viešoje vietoje, dėl chuliganiškų paskatų tyčia vieną kartą smogė kumščiu į K. K. galvos sritį ir padarė jam kairio smilkinio sumušimą bei odos nubrozdinimą, kas nežymiai sutrikdė jo sveikatą. Ikiteisminis tyrimas nutrauktas kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius (b.l. 34-35).

Iš pateiktos pažymos apie asmenį (b.l. 25-30) matyti, kad Kauno miesto apylinkės teismo 1994-05-23 nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal LR BK 225 str. 2 d. Kauno miesto apylinkės teismo 1994-11-30 nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal LR BK 146 str. 2 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo 2000-05-15 nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal LR BK 271 str. 3 d. Kauno miesto apylinkės teismo 2004-09-10 nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal LR BK 286 str., 290 str. Kauno miesto apylinkės teismo 2006-01-23 nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal LR BK 214 str. - 5 epizodai. Kauno apygardos prokuratūros 2010-02-04 nutarimu pareiškėjo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas Nr. 20-1-00769-09 dėl turto prievartavimo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Kauno apygardos prokuratūros 2013-03-07 nutarimu pareiškėjo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas Nr. 20-1-00812-11 dėl plėšimo nutrauktas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos viršininko 2016-01-06 sprendimu „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ Nr. 16-IL-20-00031-e, nutarta panaikinti pareiškėjui Leidimą laikyti (nešiotis) ginklus ir negrąžinti paimtų šaunamųjų ginklų bei šaudmenų (b.l. 32-33). Sprendimas panaikinti Leidimą laikyti (nešiotis) ginklus argumentuojamas tuo, jog jis sistemingai, tyčia, sąmoningai elgiasi priešingai teisei, o tai apibūdina pareiškėją kaip asmenį, linkusį nusižengti, ir liudija apie jo neatsakingumą, nepagarbą įstatymams bei nusistovėjusiai tvarkai ir moralės normoms. Dėl to atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų bei savo gyvybei ar sveikatai, viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui.

Ginklų ir šaudmenų apyvartą, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, reglamentuoja Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas.

Pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą (2010-11-18 įstatymo Nr. XI-1146 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011-03-01), B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus. Aiškindama šią teisės normą lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais, kolegija pažymi, kad joje yra kalbama ne apie bent kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje. Todėl, vertinant tokius duomenis, yra reikšmingas ir jų atsiradimo laike aspektas.

Kolegija taip pat pažymi, kad (kaip jau buvo paminėta) aptariama teisės norma pradėjo galioti nuo 2011 m. kovo 1 d. Iki tol galiojusiame Įstatymo 17 straipsnyje (2007-12-04 įstatymo Nr. X-1348 redakcija), kuriame taip pat buvo nustatyti teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimai, analogo aptariamam 17 straipsnio 1 dalies 11 punktui (2010-11-18 įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nebuvo. Nagrinėjamai bylai aktualios ir reikšmingos pirmiau nurodytos faktinės aplinkybės dėl pareiškėjo patraukimo baudžiamojon ir administracinėn atsakomybėn atsirado iki 2011 m. kovo 1 d., t. y. atsirado galiojant Įstatymo 17 straipsnio redakcijai, kurioje tokio pagrindo taikyti teisės įsigyti ir turėti ginklus apribojimą nebuvo. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus ir šios (aptariamos) teisės normos taikymo laike klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad tokio, palyginus su iki 2011 m. kovo 1 d. buvusiu teisiniu reguliavimu, aptariamo apribojimo naujo pagrindo atsiradimas gali būti traktuojamas kaip leidimų išduoti ir turėti ginklus išdavimo sugriežtinimas. Tai, atsižvelgiant į bylos faktinę situaciją, suponuoja būtinumą aptarti, ar toks sugriežtinimas yra leistinas principo lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) bei konstitucinio teisinės valstybės principo laikymosi prasme. Šiame kontekste kolegija pažymi, kad leidimų ginklams turėti ir išduoti tvarkos nustatymas, jos pakeitimas (tuo pačiu ir sugriežtinimas) yra įstatymų leidėjo kompetencija, kurią įgyvendinant, kartu su žmogaus teisių ir laisvių apsauga, turi būti maksimaliai užtikrintas ir viešasis interesas, t. y. visuomenės saugumas bei viešoji tvarka. Šių, asmens individualių ir viešojo, interesų suderinamumas yra pasiekiamas, atsižvelgiant į daugelį visuomeninių ir socialinių faktorių, siekiant nustatyti tarp jų (skirtingų interesų) tam tikrą pusiausvyrą. Tai suponuoja, kad įstatymų leidėjas nėra saistomas savo jau nustatytos leidimų turėti ginklus tvarkos, o, atsižvelgdamas į tam tikrus aplinkybių ar tam tikrų tendencijų pakitimus, gali nustatyti kitokią, kai kuriais aspektais griežtesnę, aptariamų leidimų išdavimo tvarką. Tai, kolegijos manymu, leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamai bylai aktualaus naujo (Įstatymo 17 str. 1 d. 11 p. nustatyto) apribojimo turėti ginklus įvedimas negali būti laikomas lex retro non agit ir konstitucinio teisinės valstybės principų pažeidimu. Pastebėtina, kad iš esmės toks pats įsigaliojusių nuo 2011 m. kovo 1 d., palyginus su iki tol buvusiomis, griežtesnių Įstatymo nuostatų aiškinimas (kalbant apie Įstatymo 18 str. 2 d. nuostatas) buvo pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012, kurioje, be kita ko, buvo remiamasi Konstitucinio Teismo doktrininiais išaiškinimais, pateiktais 1997 m. vasario 13 d., 2001 m. balandžio 12 d. ir 2012 m. balandžio 12 d. nutarimuose.

Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjo atžvilgiu galėjo būti taikomos nuo 2011 m. kovo 1 d. įsigaliojusios Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatos ir ta apimtimi, kuri paliečia pareiškėjo iki šios datos padarytus nusižengimus, įvertinant juos pagal jau aptartus „kokybinį“ ir aktualumo kriterijus.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003-06-23 įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių 92.3 punkte taip pat nustatyta, kad leidimas laikyti (nešiotis) ginklus panaikinamas atsiradus Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5, 8, 10 ir 11 punktuose ir 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 8 punktą, nurodytoms sąlygoms. Teismo vertinimu, GŠKĮ nuostatų analizė patvirtina išvadą, kad įstatymo leidėjas yra išsamiai diferencijavęs sąlygas bei nustatęs platų ratą atvejų, kada asmeniui gali būti panaikintas leidimas nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus bei šaudmenis, o būtent, yra nustatęs griežtus reikalavimus asmenų elgesiui, laikant bei nešiojant šaunamuosius ginklus bei juos, kaip asmenybes, charakterizuojančioms aplinkybėms. Ginklų ir šaudmenų įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos yra imperatyvios. Įstatymų leidėjas nesuteikia diskrecijos teisės viešojo administravimo subjektui (šiuo atveju – atsakovui), kuriam suteikti įgaliojimai taikyti šią normą, pasirinkti kitokį elgesio variantą, išskyrus šioje normoje nurodytą leidimo nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinimą.

Pareiškėjas atsakovo nustatytų faktinių aplinkybių iš esmės neginčija, tačiau mano, kad ginčijamu sprendimu, leidimas buvo panaikintas formaliais pagrindais, vien tik sekant įstatymo raide, tačiau neatsižvelgiant į įstatymo tikslus ir iš esmės nevertinant pareiškėjo situacijos. Dėl šios priežasties skundžiamas sprendimas pažeidžia teisingumo ir protingumo kriterijus.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.51 straipsnyje nurodyta, kad daiktus, turinčius ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės saugumui, arba dėl kitų priežasčių (ginklai, smarkiai veikiantys nuodai ir kt.) galima įsigyti tiktai pagal specialius leidimus. Tokius daiktus ir leidimų jiems įsigyti išdavimo tvarką nustato įstatymai. Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies nuostatų, šio įstatymo tikslas - reglamentuoti ginklų ir šaudmenų apyvartą ir taip užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Minėto įstatymo turinys rodo, jog įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama. Įstatymo nuostatos (pvz. 17, 18, 30 straipsniai) rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti ar turėti ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai.

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos galima padaryti išvadą, kad asmuo metai iš metų, sistemingai yra linkęs nusikalsti, ir iš padarytų veikų nepadaro išvadų dėl savo elgesio ir gyvenimo būdo, todėl kolegija sutinka su ginčijamame sprendime padaryta išvada, jog pareiškėjas turi polinkį nesilaikyti teisinio reglamentavimo, turi netinkamą požiūrį į valstybėje nustatytą tvarką, ir tai jį charakterizuoja kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų, nuolat nepaklūstantį jų reikalavimams ir, nepaisant nevienkartinių sankcijų, sistemingai pažeidinėjantį teisės normų reikalavimus, todėl atsakovas priimdamas sprendimą padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų sveikatai ir gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, taip, kaip tai numatyta Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatose.

Pastebėtina, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų - iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų, kurie demokratinėje visuomenėje sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Beje, tokią galimybę numato ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir susiformavusią Europos žmogaus teisių teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas).

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo metu savo elgesiu kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl atsakovo priimtas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jo nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 1 p.

nusprendžia:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.