Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-10-02 · Administracinė byla Nr. eI-3665-505/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-10-02Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-03-10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-10-02
Bylos Nr.
eI-3665-505/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00318-2019-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Daina Kukalienė
Pareiškėjas
A. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-3665-505/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00318-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 51.5; 55.1.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 2 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Daina Kukalienė,sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,dalyvaujant pareiškėjo A. K. atstovui advokatui R. L.,

nedalyvaujant pareiškėjui A. K., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atstovui, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. K. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde bei jo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. rugpjūčio 25 d. ir nuo 2018 m. kovo 9 d. iki 2018 m. kovo 14 d. buvo kalinamas netinkamomis, antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktais reglamentuotą gyvenamojo ploto normą. Pažymėjo, jog laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. rugpjūčio 25 d. pareiškėjas kartu su dar dviem asmenimis buvo kalinamas 18 kv. m ploto kamerų tipo patalpoje, kurioje nebuvo nei stalo, nei virdulio, todėl nebuvo sudarytos sąlygos rašyti laiškus, žaisti stalo žaidimus ir tinkamai maitintis. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 9 d. iki 2018 m. kovo 14 d. pareiškėjas kartu su penkiais asmenimis bausmę atliko 301 palatoje, kurios plotas taip pat buvo 18 kv. m ir kurioje taip pat nebuvo stalo. Teigė, kad gyvenamosiose patalpose nuolat stigo oro, todėl skaudėjo galvą, buvo jaučiamas diskomfortas, be to, kildavo konfliktinių situacijų tarp nuteistųjų. Akcentavo, jog palatoje pareiškėjas gulėjo kartu su sergančiu ŽIV nuteistuoju, todėl jo saugumas nebuvo užtikrintas. Pareiškėjo ir jo atstovo nuomone, įstaigos pareigūnai dažnai elgdavosi netinkamai: 2017 m. birželio 24 d. pareiškėjas pareigūnų G. K. ir V. B. net buvo sumuštas. Teigė, kad pareiškėjas pirmą kartą Laisvės atėmimo vietų ligoninėje praleido daugiau nei pusę metų, tačiau per šį laikotarpį jam nebuvo užtikrinta socialinė reabilitacija bei edukacinė veikla. Akcentavo, jog dėl netinkamų sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų, pažeminimą, psichologinį išsekimą, nemigą, tapo dirglus. Prašė skundą patenkinti ir priteisti iš atsakovės 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad teisės aktai nenumato pareigos sergančiuosius ŽIV izoliuoti nuo kitų asmenų. Teigė, kad patikrinus turimus dokumentus nenustatyta, jog ginčui aktualiu laikotarpiu kamerų tipo patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, kalėjo save žalojantys asmenys.

Atkreipė dėmesį, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninėje yra teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos pacientams, sergantiems įvairiomis ligomis, todėl, siekiant užtikrinti gydomųjų skyrių higieną, sterilumą ir tvarką bei prieinamumą prie paciento teikiant būtinąją medicinos pagalbą, patalpose kietasis inventorius yra apribotas laikantis minimalių įrengimo baldais ir kitu kietuoju inventoriumi reikalavimų, užtikrinant pacientams galimybę būtiniems daiktams ir maisto produktams susidėti. Paaiškino, kad kamerų tipo patalpose, kuriose gydėsi pareiškėjas, spintelių paviršius yra platus ir kietas, ant jo yra patogu rašyti ar užsiimti kita veikla, todėl, atsakovės atstovės vertinimu, pareiškėjo deklaratyvūs pareiškimai dėl stalo nebuvimo negali būti vertinami ir nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos ir jis galėjo patirti neturtinę žalą. Pažymėjo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės prioritetinė paskirtis yra sveikatos priežiūros paslaugų teikimas ir užsakytų planinių konsultacijų kitose asmens sveikatos priežiūros įstaigose užtikrinimas, todėl pacientams, kurių gydymo trukmė neviršija 60 dienų, teikiamos tik individualios konsultacijos pagal nuteistojo prašymą. Informavo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Resocializacijos skyriaus specialistui teikė prašymus bei laiškus, todėl kiekvieną kartą su pareiškėju buvo kalbama individualiai bei aptariamos galimos jo problemos, sprendžiami buities ir socialiniai klausimai, be to, pareiškėjo prašymu Psichologinės tarnybos specialistai teikė individualias konsultacijas. Nurodė, jog 2017 m. birželio 24 d. 310 kamerų tipo patalpoje prieš pareiškėją buvo panaudotos specialiosios priemonės teisėtai ir pagrįstai, ir tai nustatyta atlikus tarnybinį tyrimą. Pabrėžė, kad 2018 m. balandžio 5 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus specialistai atliko operatyviąją valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę, kurios metu buvo nustatyti Lietuvos higienos normos HN 134:2015 4 ir 5 punktų reikalavimų pažeidimai. Atsižvelgiant į tai, įstaigoje buvo organizuoti privalomieji higienos įgūdžių mokymo kursai pagal HB 2 val. ir H8 6 val. programas. Taip pat 2018 m. gegužės mėnesį 4 statutiniai valstybės tarnautojai išklausė privalomuosius higienos įgūdžių mokymo kursus pagal HB 2 val. ir H8 6 val. programas ir privalomuosius pirmosios pagalbos mokymo kursus pagal PP 8 val. programą bei gavo žinių atestavimo pažymėjimus.

Atsakovės atstovės nuomone, pareiškėjo skunde pateikti argumentai yra deklaratyvūs, bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti abstraktūs samprotavimai, nesudarantys pagrindo konstatuoti, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidusi jo teises ar teisėtus interesus, taip pat kad būtų atlikusi veiksmus, kuriais būtų siekusi pareiškėją pažeminti, psichologiškai sugniuždyti. Pažymėjo, jog pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kuriomis grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos suma, todėl skundas atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovės pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, Ligoninė) pareigūnų galimai neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. rugpjūčio 25 d. ir nuo 2018 m. kovo 9 d. iki 2018 m. kovo 14 d. neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Laisvės atėmimo vietų ligoninė arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad, sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis byloje Nr. A575-662/2011). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš jo kalinimo perpildytose LAVL patalpose. Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. rugpjūčio 25 d. jis gyveno 18 kv. m ploto kameroje kartu su dviem asmenimis (iš viso trys asmenys), laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 9 d. iki 2018 m. kovo 14 d. gulėjo 301 palatoje kartu su penkiais asmenimis (iš viso šeši asmenys), ir palatos plotas buvo taip pat 18 kv. m.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės).

Taisyklių 111.4 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 5,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalijant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Iš atsakovės atstovės pateiktų duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. kovo 8 d. pareiškėjas buvo laikomas 11 korpuso 205 kamerų tipo patalpoje, kurios plotas 13,33 kv. m, kameroje įrengtos 2 miegamosios vietos, t. y. vienam asmeniui teko 6,66 kv. m (13,33/2) ploto.

Nuo 2017 m. kovo 8 d. iki 2017 m. liepos 28 d. pareiškėjas gyveno 12 korpuso 310 kamerų tipo patalpoje, kurios plotas 18,41 kv. m, kameroje įrengtos 3 miegamosios vietos, t. y. vienam asmeniui teko 6,13 kv. m (18,41/3) ploto.

Nuo 2017 m. liepos 28 d. iki 2017 m. rugpjūčio 25 d. pareiškėjas buvo kalinamas 12 korpuso 311 kamerų tipo patalpoje, kurios plotas 19,11 kv. m, kameroje įrengtos 3 miegamosios vietos, t. y. vienam asmeniui teko 6,37 kv. m (19,11/3) ploto.

Atsakovės atstovo duomenimis, nuo 2018 m. kovo 8 d. iki 2018 m. kovo 15 d. pareiškėjas gyveno 11 korpuso 301 kamerų tipo patalpoje, kurios plotas 31,98 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, t. y. vienam asmeniui teko 7,99 kv. m (31,98/4) ploto. Pareiškėjas nurodė, jog, atlikdamas bausmę nuo 2018 m. kovo 8 d. iki 2018 m. kovo 15 d. 301 kamerų tipo patalpoje, jis gyveno su penkiais asmenimis. Pažymėtina, kad, net ir laikant pareiškėjo teiginius teisingais, pareiškėjui minimali 5,1 kv. m gyvenamojo ploto norma šioje kameroje buvo užtikrinta, kadangi jam teko 5,33 kv. m (31,98/6) ploto.

Remiantis minėtais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Taisyklių 111.4 punkte numatyta minimali 5,1 kv. m gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu jam nuolat tekdavo bausmę atlikti perpildytose patalpose, tačiau įrodymų minėtoms aplinkybėms pagrįsti į bylą nepateikė, taip pat nenurodė kartu su juo kalėjusių asmenų vardų ir pavardžių, kurie galėtų patvirtinti jo nurodytą aplinkybę dėl įrengtų gyvenamųjų vietų skaičiaus, neprašė šių asmenų kviesti liudytojais byloje. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovės pateiktais duomenimis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, plotą, todėl jais remiasi.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad pagal Taisyklių 111.4 punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl gyvenamojo ploto normos pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat nurodė, jog LAVL tinkamai neužtikrino jo saugumo, kadangi jis buvo laikomas kartu su ŽIV sergančiu asmeniu.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. kovo 9 d. kreipėsi su skundu į LAVL administraciją dėl to, kad 2018 m. kovo 8 d. atvykęs į LAVL jis buvo apgyvendintas 301 palatoje kartu su sergančiu AIDS (ŽIV) nuteistuoju ir prašė sudaryti jam tinkamas bei saugias kalinimo sąlygas.

Atsakydama į šį skundą, LAVL pareiškėjui 2018 m. kovo 15 d. rašte Nr. 7-206 paaiškino, jog ŽIV – žmogaus imunodeficito virusas, tai virusų grupė, kuri perduodama apsikeičiant kūno skysčiais (per kontaktą su užsikrėtusio žmogaus krauju; per kontaktą su tam tikrais skysčiais, kuriuos išskiria žmogaus lyties organai, lytiškai santykiaujant), tačiau žmogus negali užsikrėsti ŽIV per uodų ar kitų vabzdžių įgėlimus, per tualeto sėdynę, liesdamas infekuoto žmogaus ašaras ar prakaitą, kąsdamas tą patį sumuštinį, gerdamas iš tos pačios stiklinės ar naudodamasis tuo pačiu rankšluosčiu, todėl nurodė, kad pareiškėjo teiginys dėl jo sveikatai kilusio pavojaus neteisingas ir neatitinkantis tikrovės.

Pažymėtina, jog BVK 70 straipsnio 4 dalis nustato, kad pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, nuteistus užsieniečius, neįgaliuosius, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius. Remiantis Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946, 1 priedu ,,Pacientų izoliavimo priemonių sąrašas“ ir 11 punktu, pacientams, sergantiems ŽIV, taikomos standartinės izoliavimo priemonės (rankų higiena, asmens apsaugos priemonių dėvėjimas, per kraują ir (ar) kitus kūno skysčius plintančių infekcijų profilaktika, medicinos prietaisų ir gaminių apdorojimas, aplinkos paviršių valymas ir dezinfekcija, skalbinių ir atliekų tvarkymas), tokie pacientai neprivalo būti laikomi izoliuoti kitoje patalpoje nuo kitų pacientų. Taigi, teisės aktai nenumato asmenų, infekuotų ŽIV, privalomo izoliavimo, todėl LAVL šiuo skundo aspektu neteisėtų veiksmų neatliko ir pareiškėjo teisių nepažeidė.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog gyvenamosiose patalpose, kuriose jis buvo laikomas pirmą kartą, nebuvo stalo bei virdulio, 301 kameroje taip pat nebuvo stalo.

Laisvės atėmimo vietų ligoninė yra Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldi biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis – ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą (LAVL nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65, 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, LAVL pirmiausia turi atitikti nustatytus sveikatos priežiūros įstaigų įrengimo sveikatos saugos reikalavimus, kurie taikomi tiek, kiek įmanoma užtikrinant jos pacientams paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo, arešto bei laisvės atėmimo bausmių vykdymo ypatumus. Todėl nagrinėjant šiuos pareiškėjo skundo reikalavimus taikytini gydymo įstaigų aprūpinimo baldais reikalavimai, įtvirtinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 47:2011) patvirtintose normose. Šios higienos normos 21 punkte nustatyta, kad palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Atkreiptinas dėmesys, jog higienos normos HN 47:2011 21 punktas nenumato stalų įrengimo LAVL gyvenamojoje patalpoje, taip pat nenumato palatų aprūpinimo elektriniu virduliu. Pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos 10.9 papunktis numato, kad kamerų tipo patalpose elektriniais virduliais aprūpinamos tik pataisos namų kamerų tipo patalpos, išskyrus kameras ir patalpas, kuriose nuteistieji atlieka nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas iki 15 parų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

Nors pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl oro trūkumo gyvenamosiose patalpose, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis ir į sveikatos priežiūros specialistus dėl oro trūkumo sutrikusios sveikatos. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

Pareiškėjas akcentavo, jog 2017 m. birželio 24 d. pareigūnai G. K. ir V. B. jį įžeidinėjo bei provokavo, vėliau pastūmė, pargriovė ant žemės, uždėjo antrankius ir mušė į įvairias kūno vietas. Pažymėjo, kad taip pareigūnai elgėsi su juo neturėdami jokio teisinio pagrindo.

Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą nurodo, jog šis pareiškėjo teiginys neatitinka tikrovės, kadangi atlikus tarnybinį tyrimą buvo nustatyta, kad specialiosios priemonės prieš pareiškėją buvo panaudotos teisėtai.

Į administracinę bylą pateikta Ligoninės Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2017 m. liepos 5 d. Tarnybinio tyrimo išvada dėl specialiųjų priemonių panaudojimo prieš nuteistąjį A. K. Nr. 10-110 patvirtina, kad 2017 m. birželio 24 d. pareiškėjui nepaklusus pareigūnų reikalavimams prieš jį buvo panaudotos specialiosios priemonės – koviniai imtynių veiksmai, užlaužtos rankos už nugaros ir paguldytas ant grindų. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad po specialiųjų priemonių panaudojimo pareiškėjas buvo pristatytas į sveikatos priežiūros tarnybą medicininei apžiūrai, kur išorinių kūno sužalojimų nustatyta nebuvo. Iš pirmiau minėtos tarnybinio tyrimo išvados matyti, kad pareiškėjas dėl šio įvykio gailėjosi bei prašė nerašyti tarnybinio pranešimo. Dėl minėto atvejo atlikus tyrimą buvo konstatuota, kad specialiosios priemonės prieš pareiškėją buvo panaudotos teisėtai ir pagrįstai. Taigi, įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog 2017 m. birželio 24 d. pareigūnai su pareiškėju elgėsi netinkamai (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas pažymėjo, kad jis siekė dalyvauti bet kokiose užimtumo programose, tačiau jam tokia galimybė nebuvo sudaryta. Taip pat pabrėžė, kad jis 2017 m. liepos 31 d. kreipėsi į LAVL administraciją prašydamas nurodyti, kokia yra pritaikyta jam socialinės reabilitacijos forma, kaip ji yra vykdoma, tačiau pateiktas tik formalus atsakymas.

Pažymėtina, jog nuteistųjų socialinės reabilitacijos organizavimas yra numatytas BVK. Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja pataisos įstaigų administracija. Teisę dalyvauti šiame darbe turi valstybės ir savivaldybių institucijos, nevyriausybinės organizacijos, religinės bendruomenės ir bendrijos, jų nariai, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys (BVK 136 str.). Nuteistųjų socialinė reabilitacija grindžiama nuteistųjų nusikalstamo elgesio rizikos valdymu ir atkuriamojo teisingumo įgyvendinimu (BVK 137.1 str.).

Remiantis LAVL Resocializacijos skyriaus 2019 m. kovo 20 d. pažyma Nr. 19-133 nustatyta, kad socialinė reabilitacija LAVL yra organizuojama. Siekiant palaikyti socialinius ryšius su visuomene bei padėti įveikti socialinę atskirtį, nuteistiesiems sudarytos sąlygos susitikti su atvykstančiais religinių bendruomenių atstovais ir visuomeninių organizacijų savanoriais pagal jų išreikštą sutikimą bei nuteistojo iš anksto pateiktą rašytinį prašymą. LAVL lankosi „Carito“ savanoriai, Rumšiškių parapijos klebonas, Kauno Stačiatikių Apreiškimo bažnyčios kunigas, Lietuvos kalėjimų kapelionų asociacijos narys, Lietuvos kalėjimų kapelionų asociacijos „Tarnavimas kaliniams“ direktorius, Gailestingumo namų savanoris. Bendradarbiaujant su Kaišiadorių suaugusiųjų ir jaunimo mokykla, LAVL nuteistiesiems sudarytos sąlygos dalyvauti bendrojo lavinimo mokymuose nuotoliniu būdu: nuteistieji reguliariai gauna parengtą užduočių paketą bei atgal grąžina savarankiškai atliktas užduotis, kurios yra tikrinamos ir analizuojamos mokytojų. Susidurdami su asmeninėmis ir socialinėmis problemomis, nuteistieji turi galimybę kiekvieną dieną dėl pagalbos ar konsultacijos kreiptis į Resocializacijos skyriaus specialistus. Laisvalaikiu nuteistiesiems sudarytos sąlygos iš bibliotekos gauti ir skaityti knygas, periodinę spaudą, domėtis ir nagrinėti naujausius teisės aktus, spręsti kryžiažodžius, taip pat užsiimti menine veikla – tapyti paveikslus, gaminti atvirukus ar karpinius, groti muzikos instrumentais, žaisti stalo žaidimus, sportuoti. Šiam tikslui įgyvendinti nuteistieji motyvuojami rodyti iniciatyvą ir kreiptis į LAVL administraciją su prašymais padėti organizuoti laisvalaikį ar užsiimti naudinga veikla bei aprūpinti juos reikiamomis priemonėmis pagal jų individualų poreikį.

Į bylą pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas gydėsi Tuberkuliozės skyriuje, kuriame gydomi asmenys, sergantys lengvai plintančia per orą užkrečiamąja liga. Teismo nuomone, infekcijų ir užkrečiamųjų ligų prevencijos ir kontrolės tikslais įstaiga neturėjo galimybės tenkinti pareiškėjo prašymų ir įdarbinti ar vesti jį į grupinius užsiėmimus, tačiau matyti, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė individualiai susitikti su kviestiniais svečiais ar individualiai konsultuotis pagal jo prašymą. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas Resocializacijos skyriaus specialistui bei Psichologinės tarnybos specialistams teikė prašymus dėl kilusių asmeninių ar socialinių problemų, taip pat matyti, kad kiekvieną kartą su pareiškėju buvo kalbama individualiai bei aptarinėjamos galimos jo problemos, sprendžiamos buities ir socialinės problemos, skiriamos individualios konsultacijos.

Žemesnės instancijos teismas

Iš LAVL Resocializacijos skyriaus 2019 m. kovo 20 d. pažymos Nr. 19-133 matyti, kad, atsižvelgdama į nuteistojo A. K. 2017 m. gegužės 11 d. prašymą Nr. 24-2665, LAVL administracija birželio mėnesiui užsakė dienraštį „Lietuvos rytas“. Minėtos pažymos bei 2017 m. gegužės 3 d. LAVL rašto Nr. 7-487 duomenimis, siekdamas palaikyti socialinius ryšius su visuomene bei padėti įveikti socialinę atskirtį, pareiškėjas 2017 m. kovo 16 d. dalyvavo susitikime su visuomeninės organizacijos „Amžinoji uola“ nariais, 2017 m. kovo 21 d. – su savanoriais iš VšĮ „Malonės namai“, tačiau vėliau pareiškė atsisakantis dalyvauti šiuose susitikimuose, kadangi nepatiko nagrinėjamos temos.

Pažymėtina, jog administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs norą dalyvauti bendrojo lavinimo mokymuose nuotoliniu būdu, taip gaudamas parengtą užduočių paketą bei atgal grąžindamas savarankiškai atliktas užduotis, kurios yra tikrinamos ir analizuojamos mokytojų.

Žemesnės instancijos teismas

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad aplinkybė, jog pareiškėjas 2017 m. liepos 31 d. kreipėsi į LAVL administraciją prašydamas nurodyti, kokia yra pritaikyta jam socialinės reabilitacijos forma, kaip ji yra vykdoma, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad socialinė reabilitacija jam nebuvo vykdoma. Atsakydama į pareiškėjo skundą, LAVL rašte Nr. 7-894 nurodė, kad dėl specifinės LAVL paskirties įstaigos administracijai yra sunku organizuoti socialinę reabilitaciją ta apimtimi, kuri galima kitose kalinimo įstaigose. Kaip minėta, bylos duomenys patvirtina, kad LAVL socialinė reabilitacija yra organizuojama, tačiau kadangi pareiškėjui buvo skirtas gydymas nuo tuberkuliozės, todėl LAVL teikti socialinę reabilitaciją visa apimtimi buvo neįmanoma. Teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, jog atsakovės atstovė savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidusi pareiškėjo teises ar teisėtus interesus jam taikant socialinę reabilitaciją, todėl jo argumentai atmetami.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad LAVL darbuotojai dirbo nepasitikrinę sveikatos, neišklausę privalomųjų pirmosios pagalbos mokymo kursų bei neapmokyti pagal privalomąją higienos įgūdžių mokymo programą.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) 4 punktas numato, jog laisvės atėmimo vietų, policijos areštinių darbuotojai, turintys tiesioginį kontaktą su laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje laikomais asmenimis, galintys daryti tiesioginę įtaką šių asmenų sveikatai, turi būti išklausę privalomuosius higienos įgūdžių mokymo kursus ir turėti sveikatos žinių ir įgūdžių atestavimo pažymėjimus [10.4]. Sveikatos žinių ir įgūdžių atestavimo pažymėjimai laikomi darbuotojo darbo vietoje. Taip pat nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų, policijos areštinių darbuotojai, turintys tiesioginį kontaktą su laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje laikomais asmenimis, galintys daryti tiesioginę įtaką šių asmenų sveikatai, turi būti išklausę privalomuosius pirmosios pagalbos mokymo kursus ir turėti sveikatos žinių ir įgūdžių atestavimo pažymėjimus [10.4]. Sveikatos žinių ir įgūdžių atestavimo pažymėjimai laikomi darbuotojo darbo vietoje.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas dėl įvardytų trūkumų kreipėsi į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kurio specialistai operatyviosios kontrolės metu nustatė Lietuvos higienos normos HN 134:2015 4 ir 5 punktų reikalavimų pažeidimus. Byloje esantis LAVL 2018 m. birželio 19 d. raštas „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. S-2991, adresuotas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyriui, patvirtina, jog 2018 m. gegužės 7 d. ir 2018 m. gegužės 18 d. LAVL buvo organizuoti privalomieji higienos įgūdžių mokymo kursai pagal HB 2 val. ir H8 6 val. programas. Taip pat 2018 m. gegužės mėnesį 4 statutiniai valstybės tarnautojai išklausė privalomuosius higienos įgūdžių mokymo kursus pagal HB 2 val. ir H8 6 val. programas ir privalomuosius pirmosios pagalbos mokymo kursus pagal PP 8 val. programą bei gavo žinių atestavimo pažymėjimus.

Teismo nuomone, nors byloje pateikti duomenys patvirtina, kad LAVL nustatytus pažeidimus pašalino, tačiau akivaizdu, jog pareiškėjo kreipimosi į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos metu LAVL darbuotojai neatitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 4 ir 5 punktų reikalavimų. Šiuo atveju tai, kad darbuotojai dirbo nepasitikrinę sveikatos, neišklausę privalomųjų higienos įgūdžių ir pirmosios pagalbos mokymo kursų, pripažintina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovės atstovės pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas nepakankamu vykdymu, turėjusiu įtakos minėtų sąlygų bloginimui.

Iš į bylą pateiktų medicininių dokumentų matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu į LAVL Sveikatos priežiūros tarnybą nesikreipė dėl įvardytų trūkumų, kurie galimai sukėlė jam sveikatos sutrikimų. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai ginčui aktualiu laikotarpiu iš esmės nesiskyrė nuo asmenų, kurie niekada nėra padarę jokių nusikaltimų ir gyvena laisvėje, sveikatos būklės ir atsirandančių sveikatos sutrikimų, todėl, teismo nuomone, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje praktikoje yra nurodęs, kad, vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., LVAT nutartį 2019 m. balandžio 10 d. administracinėje byloje Nr. A-921-442/2019, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017), arba žalos padarymo faktas tokiu pažeidimu apskritai nekonstatuojamas ir skundas atmetamas (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-525/2017).

Įvertinęs byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, neturėdamas duomenų apie nustatyto pažeidimo įtaką pareiškėjo sveikatai, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo kalinimo sąlygų neatitiktis teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė teismui 2019 m. gegužės 14 d. pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. NTP-7-2975.

Pagal ABTĮ 42 straipsnio 1 dalį, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.

Pagal Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos valstybės biudžete kasmet numatomi asignavimai žalai, atsiradusiai, be kita ko, dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų) (CK 6.271 str.), atlyginti; šių asignavimų valdytojas yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Tarnyba) yra įstaiga prie Teisingumo ministerijos; valstybės garantuojama teisinė pagalba finansuojama iš valstybės biudžeto; Tarnyba yra biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto; Tarnybos savininkė yra valstybė; Tarnybos savininko teises ir pareigas (išskyrus sprendimų dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos reorganizavimo ir likvidavimo priėmimą) įgyvendina Teisingumo ministerija (Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 str. 1 d., 36 str. 1 d.; Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-148, 1, 5 ir 6 p.). Teisingumo ministerija yra biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų ir kitų valstybės pinigų fondų lėšų; Teisingumo ministerija, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų: valdo jai priskirtas kapitalo investicijų programas, skirsto asignavimus ir užtikrina jų naudojimą, rengia ir derina ministerijos numatomus įgyvendinti investicijų projektus; teisės aktų nustatyta tvarka organizuoja ministro valdymo sričiai priskirtų įstaigų buhalterinę apskaitą ir kontroliuoja, kad racionaliai ir taupiai būtų naudojami darbo, materialiniai ir finansiniai ištekliai (Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851, 4, 8.33 ir 8.34 p.).

Nagrinėjamu atveju susidaro tokia teisinė situacija, kai bylinėjimosi išlaidas, kurias valstybė patyrė teikdama antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, prašoma išieškoti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš Lietuvos valstybės, nes atsakovė šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, t. y. atstovavimo išlaidas patyrė valstybė, kuri ir garantavo nemokamą atstovavimą pareiškėjui byloje, o ginčą pralaimėjusi šalis yra taip pat valstybė. Atsižvelgęs į tai, kad asignavimų valdytojas sutampa (Teisingumo ministerija), teismas konstatuoja, jog antrinės teisinės pagalbos išlaidos šioje byloje nepriteistinos į valstybės biudžetą iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsniu, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo A. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (Lietuvos higienos normos HN 134:2015 4 ir 5 punktų pažeidimas) buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Daina Kukalienė