- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-04-04
- Bylos Nr.
- 1-420-817/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-02-6-00052-2015-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Ieva Gavelytė-Kalytienė
- Kaltinamasis
- J. L.
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje J. L., a. k. (duomenys neskelbtini), gimusi (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, išsituokusi, turinti aukštąjį išsilavinimą, dirbanti pagal individualios veiklos pažymą, gyvenanti (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neteista, kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 222 str. 1 d.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kaltinamoji J. L. kaltinama tuo, kad ji, laikotarpyje nuo 2011-10-26 iki 2013-03-12 pagal verslo liudijimą vykdanti individualią veiklą apgaulingai tvarkė savo buhalterinę apskaitą, o būtent: laikotarpyje nuo 2011-10-26 iki 2013-03-12 J. L., veikdama pagal įsigytus verslo liudijimus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), su teise vykdyti prekybą turgavietėse su teise verstis išnešiojamąja ir išvežiojamąja prekyba, vykdydama prekybą „Gariūnų“ turgavietėje, Gariūnų g. 68 ir 70, Vilniuje, ir vadovaujantis 2001-11-06 LR Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574, 2002-12-24 LR Finansų ministro įsakymu Nr.415 patvirtintos „Gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo pildymo“ tvarkos (galiojusios nuo 2003-01-01 iki 2011-04-30) bei 2011-04-22 LR Finansų ministro įsakymu Nr.1K-160 patvirtintų „Gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos“ taisyklių (galiojančių nuo 2011-05-01) nuostatomis, LR Vyriausybės 2002-11-19 nutarimu Nr. 1797 patvirtintų „Verslo liudijimų išdavimo gyventojams“ taisyklių nuostatomis, privalėdama tvarkyti savo, kaip asmens, pagal verslo liudijimus vykdančio individualią veiklą, buhalterinę apskaitą, turėdama išankstinį tikslą nuslepiant realias savo pajamas ir išlaidas, iškraipyti tikruosius savo ūkinės-finansinės veiklos rezultatus, žinodama, kad jai įsigyjant prekes iš Kinijoje veikiančių ūkio subjektų pasinaudojant, I. B., kaip įtariama, suburtos organizuotos grupės narių valdoma Latvijos įmone (duomenys neskelbtini) ir Latvijos įmone (duomenys neskelbtini), prekių įsigijimas bus apiformintas tikrovę neatitinkančiais šių įmonių vardu išrašytais dokumentais, nuslepiant tikrąją prekių vertę, o vėliau, parduodant tas prekes, dalis iš to gautų pajamų nebus fiksuojama jokiais apskaitos dokumentais, suvokdama tokios savo veiklos padarinius ir numanydama, kad dėl šios veiklos nebus galima nustatyti jos pačios veiklos rezultatų, susitarė dėl tokių prekių įsigijimų su I. B., kaip įtariama, suburtos organizuotos grupės nariu I. B.. Toliau įgyvendinant savo nusikalstamą sumanymą pagal šiuos abipusius susitarimus, J. L. laikotarpyje nuo 2011-10-26 iki 2013-03-12 užsisakė prekes iš Kinijoje veikiančių ūkio subjektų, o I. B., kaip įtariama, suburtos organizuotos grupės nariams per Latvijos įmonę (duomenys neskelbtini) organizavus šių prekių atvežimą į Lietuvą ir jų pateikimą J. L. pagal tikrovę neatitinkančius dokumentus, nurodant juose mažesnes prekių kainas, negu buvo iš tikrųjų, pastaroji (J. L.), vadovaujantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 14 straipsnio 2 dalies nuostata „Už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys“, būdama atsakinga už jos pasirašomų dokumentų duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, įsigydama šias prekes per Latvijos įmonę (duomenys neskelbtini) ir Latvijos įmonę (duomenys neskelbtini) ir žinodama, kad prekės įsigyjamos pagal tikrovės neatitinkančius įsigijimo dokumentus, kuriuose nurodyta mažesnė prekių kaina, negu reali jų vertė, tuo pačiu, suprasdama, kad šiuose dokumentuose įrašyti duomenys apie minėtas ūkines-finansines operacijas neatitinka tikrovės, tyčia pasirašė ir vykdydama prekybą panaudojo I. B., kaip įtariama, suburtos organizuotos grupės narių įformintus ir jai pateiktus prekių įsigijimą patvirtinančius tikrovę neatitinkančius dokumentus: Latvijos įmonės (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitą-faktūrą 2011-10-26 DAM Nr. (duomenys neskelbtini), ir Latvijos įmonės (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitą-faktūrą 2012-10-10 Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 20633,18 Lt sumai. J. L., pagal (duomenys neskelbtini) S. M. vardu išrašytą sąskaitą-faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini)2011, atsiskaitant už gautas prekes, tarptautiniame mokėjimo pavedime pasirašė ir save (J. L.) nurodė kaip mokėtoją, nors nebuvo įrašyta į S. M. išduotą verslo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), todėl, vadovaujantis LR Vyriausybės nutarimo Nr. 1797 „Dėl verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių“ 3 p. „Verslo liudijime nurodyti asmenys turi teisę dalyvauti gyventojo vykdomoje veikloje, kuriai išduotas verslo liudijimas“, neturėjo teisės pasirašyti mokėjimo pavedimo. J. L. pasirašytose sąskaitose-faktūrose nurodyti melagingi duomenys apie parduotų prekių vertę, tuo pažeidžiant 2001-11-06 LR Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 13 str. 1 d. 5 p. nuostatas, kad vienas iš privalomų apskaitos dokumentų rekvizitų yra „ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška“, nes veikloje pagal verslo liudijimą bei apskaitoje panaudojo Latvijos įmonės (duomenys neskelbtini) ir Latvijos įmonės (duomenys neskelbtini) vardu išrašytus dokumentus, kurie neatitinka tikrovės, kadangi nurodytos pirktų prekių kainos yra ženkliai mažesnės negu faktinės, po ko, vykdydama prekybą, prekių pardavimo metu gautų pajamų nefiksavo savo, kaip gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų žurnale, ir tuo pažeidė 2002-12-24 LR Finansų ministro įsakymu Nr. 415 patvirtintos „Gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo pildymo“ tvarkos 2 p. nuostatas, kad „gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, jų galiojimo laikotarpiu privalo pildyti žurnalą, kuriame nurodoma dienos pajamų suma, gauta iš veiklos, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą, taip pat per mėnesį patirtų prekių įsigijimo ir kitų išlaidų, susijusių su šia veikla, suma“, bei 2011-04-22 LR Finansų ministro įsakymu Nr. 1K-160 patvirtintų „Gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos taisyklių“ 2 p. nuostatas, kad „verslo liudijimą įsigijęs gyventojas, kuris veiklos pajamoms apskaityti nenaudoja kasos aparato, veiklos pajamas ir išlaidas taisyklėse nustatyta tvarka nurodo gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale, kurio forma pateikta taisyklių priede“, nes apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, t. y. nepateikė gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo, dėl to pagal verslo liudijimą individualią veiklą vykdančios J. L. buhalterinėje apskaitoje nebuvo apskaitytos įvykusios su prekių pirkimu-pardavimu susijusios ūkinės-finansinės operacijos bei nežinoma tikroji pastarosios ūkinė-finansinė būklė bei duomenys apie jos veiklą. Dėl aukščiau aprašytų buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų negalima nustatyti pagal verslo liudijimą vykdžiusios J. L. veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio už 2011 - 2013 metus. Šiais savo veiksmais J. L. kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 222 str. 1 d.
Apklausta teisiamajame posėdyje kaltinamoji J. L. nurodė, kad 2011 m. ji buvo įrašyta kaip šeimos narys į kaltinamosios mamai S. M. išduotą verslo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), 2012 m. kaltinamoji dirbo pagal kaltinamosios vardu išduotą verslo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) 2013 m. verslo liudijimas buvo paimtas S. M. vardu nuo sausio 3 d. iki birželio 28 d., į jį kaltinamoji taip pat buvo įrašyta kaip šeimos narė, nuo 2013 m. balandžio 4 d. kaltinamoji išsiėmė individualios veiklos pažymą. Kaltinamoji paaiškino, kad ji važiuoja į Kiniją, turi pavyzdžius, vaikšto po parduotuves ir užsakinėja prekes. Jai speciali firma įsipareigodavo atvežti prekes ir tada ji už jas atsiskaitydavo. Kinijoje ji tardavosi dėl modelio. Kinijoje išsirinkusi prekes, susitardavo dėl jų pristatymo į Lietuvą. Asmeniškai pati prekių nepirko. Į Lietuvą prekes kaltinamajai pristatydavo firma, kuri įsipareigodavo jas pristatyti į Lietuvą. Firma paskambindavo kaltinamajai telefonu, pasakydavo, kada atveža, o kai kaltinamoji gaudavo prekes ir sąskaitą faktūrą, padarydavo oficialų pavedimą per banką. Kaltinamoji nurodė, kad sąskaitose faktūrose buvo parašytos normalios, realios kainos. Pinigus ji mokėjo firmai, kuri nurodyta dokumentuose – (duomenys neskelbtini). 2011-10-26 firma (duomenys neskelbtini) išrašė sąskaitą-faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) 2011, kaltinamoji pavedimu per banką už pristatytas prekes sumokėjo (duomenys neskelbtini) 2862,06 $. Kainos šioje sąskaitoje nurodytos normalios, į kainą įeina ir pervežimo paslaugos. Pagal šią sąskaitą-faktūrą ji įsigijo prekes, prekes pristatė (duomenys neskelbtini). Ta firma buvo prekių pardavėjas, ji įsipareigojo pristatyti prekes į Vilnių. Firmos vaidmuo buvo įsigyti prekes pas kinus, atvežti jas kaltinamajai į Vilnių, o ji už prekes turėjo sumokėti. Kaltinamoji už prekes Kinijoje neatsiskaitinėjo. 2011 m. sąskaitoje pirkėja yra nurodyta S. M., tačiau prekės buvo pristatytos kaltinamajai, nes ji veikė kaip šeimos narys, įrašytas į verslo liudijimą. Šis dokumentas, kai buvo atliktas apmokėjimas, buvo įtrauktas į apskaitą. Šita sąskaita-faktūra yra įtraukta į 2011 m apskaitos žurnalą, kurį kaltinamoji atstatė 2016-01-05. Kaltinamoji nurodė, kad ji UAB (duomenys neskelbtini) atstovams grynais nemokėjo. Jai prekes atveždavo vairuotojas, tačiau kaltinamoji jam grynais pinigais niekada nėra mokėjusi, jis jai jokių dokumentų neišrašinėjo, o ji nieko nepasirašinėjo ir nieko nemokėjo. Kaltinamoji teisme paaiškino, kad 2012 m. prekes įsigijo tokiu pat būdu - važiavo į Kiniją, užsakė prekę, firma (duomenys neskelbtini) kaltinamajai 2012 m. kovo 10 d. išrašė sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kurią ji apmokėjo 2012 m. spalio 12 d. per banką. Ši sąskaita-faktūra reiškia, kad yra 60 vnt. gėlių žiedų, vienas kainuoja 7 centai, kažkur 22-24 centai litais. Šių gėlių pardavėjas buvo (duomenys neskelbtini). Pagal firmos (duomenys neskelbtini) pateiktą sąskaitą-faktūrą prekes kaltinamajai atvežė vairuotojas, ji jam nieko nemokėjo, nieko nepasirašė, jis atvežė dokumentus, o ji turėjo per keletą dienų apmokėti už prekes. Kaltinamoji nurodė, kad ji šią sąskaitą įtraukė į savo apskaitos žurnalą už 2012 m. Šis žurnalas buvo užvestas 2012-01-01, kai buvo nusipirktas patentas, tačiau kratos metu jis dingo. FNTT nedavė jai kvitų knygelių, todėl anksčiau ji žurnalo neatstatė. Kaltinamoji nurodė, jog kiekvieną kartą ji važiuoja į Kiniją, nes turi išsirinkti prekes, reikia atsivežti naujų prekių, papildyti ir atnaujinti asortimentą. Ji važiuoja, nes žino, kokios kainos gali būti, už kiek po to gali parduoti, ieško geriausio varianto, kad tokių gėlių neturėtų konkurentai. Tačiau Kinijoje ji pati neatskaitinėja. Kaltinamoji nurodė, jog 2013 m. ji dirbo pagal individualios veiklos pažymą, iki 2013 m. kovo 12 d. buvo išrašytos keletas sąskaitų-faktūrų, verslo liudijimas buvo paimtas mamos vardu, tai reiškia, kad šios sąskaitos buvo įtrauktos į mamos žurnalą už 2013 m. Kaltinamoji paaiškino, kad Kinijoje į kinų parduotuves eina pati, ne su Latvijos firmos atstovu, duoda savo vizitinę, pasako kokio nori modelio, jie pasako, kad, kai gaus norimą modelį, jai praneš. Ji kinams nurodydavo savo telefono numerį. Kai ji eina į parduotuvę užsakyti prekių, pasako modelį ir kodą, kokio kiekio jai reikia, kinams palieka vizitinę kortelę, kurioje nurodyti duomenys kur reikia atvežti prekes, kinai paskambina į sandėlį, viską pasako, po to ji važiuoja namo ir laukia. Kaltinamoji nurodė, kad pirminės apklausos metu ją išgąsdino, sakė atveš apklausti mamą, kaltinamajai buvo stresas, todėl, kaltinamosios teigimu, reikia tikėti teismo posėdyje duodamais jos parodymais, o ne tais, kuriuos ji davė ikiteisminio tyrimo metu, nes kaip jai uždavė klausimus, taip ji ir atsakė.
Apklausta ikiteisminio tyrimo metu 2013-03-13 įtariamoji J. L., įteikus jai pranešimą apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 222 str. 1 d., kalta prisipažino iš dalies ir parodė, kad ji dirba Gariūnų turgavietėje adresu Gariūnų g. 68, Vilniuje, (duomenys neskelbtini) paviljone. Beveik 10 metų prekiauja dirbtinėmis gėlėmis, kurios yra perkamos Kinijoje. 2012 m. birželio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais ji pati dėl dirbtinių gėlių pirkimo skrido į Kiniją. Per tuos tris kartus ji pati asmeniškai nupirko dirbtinių gėlių maždaug už 20 000 litų. Gėlių kiekis buvo perkamas vienetais. Už nupirktas dirbtines gėles ji Kinijoje pardavėjui iš karto sumokėdavo grynais pinigais bei nurodydavo, kad nupirktas gėlės reikia pristatyti į Latvijos įmonės (duomenys neskelbtini) sandėlį, kurį ši įmonė turi Kinijoje. Minėtą Latvijos įmonę ji susirado pati, būdama Kinijoje. Tačiau jai būnant Kinijoje ji pati asmeniškam niekam už prekių pristatymą į Lietuvą nemokėdavo. Jai grįžus į Lietuvą, maždaug po dviejų mėnesių, pasiskambindavo vyras, kuris neprisistatydavo ir pasakydavo, kad po kiek laiko tą dieną jai reikės būti Gariūnuose, kur bus iškrautos nupirktos prekės iš Kinijos. Atvykus nurodytu laiku į Gariūnus, atvažiuodavo „fūra“ su prekėmis, kurios būdavo iškraunamos ir ji paimdavo tas prekes bei prekių pardavimo dokumentą iš I. B.. Jai pastarojo pateiktas dokumentas būdavo išrašytas Latvijos įmonės (duomenys neskelbtini) vardu, lietuvių kalba, tačiau, kas išrašydavo šį dokumentą, ji nežino, šis dokumentas būdavo jau pasirašytas. Ji pati asmeniškai pasirašydavo I. B. duotą dokumentą ir jį pasiimdavo sau, tačiau, ar pastarajam likdavo antras egzempliorius, neatsimena. Kiekvieno prekių atvežimo metu I. B. jai pateikdavo vieną dokumentą, patvirtinantį prekių atvežimą. Minėtame dokumente būdavo įrašytas jos pirktų Kinijoje prekių kiekis vienetais, kuris būdavo tiksliai toks, kokį ji realiai nupirkdavo Kinijoje, bet kartais truputį mažesnis, tačiau įsigytų prekių kaina I. B. jai atiduodamuose prekių pardavimo dokumentuose visada būdavo įrašyta maždaug dvigubai mažesnė. Dėl kokios priežasties į jai pateikiamus dokumentus būdavo įrašytos mažesnės prekių kainos, ji nežino, jai buvo svarbiausia, kad būtų pristatyta prekė. Kiekvieno prekių atvežimo metu jai I. B. pristatydavo prekes, kurių svoris būdavo maždaug 100 kg. I. B. ji turėdavo dar sumokėti ir už prekių pristatymą iš Kinijos per Latviją. Už kiekvieną pristatymo prekių kilogramą ji sumokėdavo 3 JAV dolerius, viso maždaug apie 300 JAV dolerių. Tačiau už šiuos mokėjimus pagal prekių svorį jai I. B. jokių dokumentų, patvirtinančių pinigų sumokėjimą, neišrašydavo. Kai ji Kinijoje pirkdavo prekes, prekių pardavėjas Kinijoje taip pat jokių prekių įsigijimo ir pinigų sumokėjimą patvirtinančių dokumentų neišrašydavo. Iš viso 2012 m. jai buvo pristatyta prekių ne mažiau 8 kartus. 2012 m. I. B. už prekių atgabenimą ji sumokėjo ne mažiau kaip 2 400 JAV dolerių, t. y. apie 7 000 Lt. Visi mokėjimai I. B. būdavo litais, nors paskaičiuojama pradžioje būdavo JAV doleriais. 2012 m. vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje ji, norėdama turėti užsitikrinimą, kad prekės iš Kinijos yra įsigytos legaliai, pasakė I. B., jog nori atsiskaityti už gautas prekes pavedimais per banką. Pastarasis jai leido ir ji vienu kartu apmokėjo maždaug tris ar keturias Latvijos įmonės (duomenys neskelbtini) išrašytas ir jai I. B. pateiktas PVM sąskaitas-faktūras, kuriuose buvo nurodytas jai pristatytų prekių kiekis ir pinigų sumos. Ji pagal dokumente nurodytus rekvizitus padarė bankinį pavedimą Latvijos įmonei (duomenys neskelbtini), iš viso ne daugiau 10 000 Lt, AB Swedbank iš savo sąskaitos. 2013 m. vasario mėn. prekes jai pristatė ne I. B., o baltu mikroautobusiuku atvažiavęs V. S.. Pastarasis jai nepateikė jokių dokumentų, bei ji jam jokių pinigų nemokėjo. Kelių dienų bėgyje pas ją į paviljoną atvažiavo I. B. ir atvežė dokumentą, kuris buvo išrašytas, kiek pamena, tos pačios Latvijos įmonės vardu. Tuomet ji jam už atvežtą prekių svorį sumokėjo 660 Lt. Pagal pastarojo pateiktą dokumentą ji Latvijos įmonei pavedimu per banką jokių pinigų nemokėjo (t. 2, b. l. 68-69). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu 2015-03-13 įtariamoji J. L. papildomai parodė, kad savo pajamų ir išlaidų žurnalo neturi, nes jis iš jos buvo pavogtas. Kada ir kokiomis aplinkybėmis įvyko vagystė, nepamena. Į policiją dėl šios vagystės ji nesikreipė, nes galvojo, kad šis žurnalas nėra toks jau labai reikšmingas, kad dėl jo vagystės reikėtų kreiptis į policiją (t. 2, b. l. 77-78). 2015-09-03 įteikus galutinį pranešimą apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 222 str. 1 d., įtariamoji J. L. kalta neprisipažino ir parodė, kad nuo 2010 m. dirba Gariūnų turgavietėje, adresu Gariūnų g. 68, Vilniuje. Vieną kartą buvo nuskridusi į Kiniją (tikslios datos nepamena) tam, kad išsirinktų dirbtinių gėlių pavyzdžius. Kinijoje ji padarė užsakymus dėl minėtų prekių skirtingose parduotuvėse. Jokio atsiskaitymo už šias prekes Kinijoje nebuvo. Atvažiavus į Kiniją, ant sienų ji pamatė įvairias reklamas, ant kurių buvo parašyta, jog yra teikiamos pervežimo paslaugos. Tada ji užsirašė nurodytus telefonų numerius, po ko, pasiskambinus pagal nurodytą reklamoje telefono numerį, pasidomėjo, kokias paslaugas jie suteikia, ir, ar gali jie pervežti jos užsakytas prekes, gėles, iš Kinijos į Lietuvos Respubliką. Su kokiu asmeniu tarėsi dėl gėlių atvežimo į Lietuvos Respubliką, pasakyti negali. Minėtas asmuo paaiškino, kad visos jos užsakytos prekės bus pristatytos į Lietuvos Respubliką. Tada ją suras kažkoks žmogus ir paaiškins, kur ji turės atsiimti prekes ir su kuo turės atsiskaityti. J. L. tenkino toks variantas, nes buvo svarbiausia, kad prekės būtų pristatytos į Lietuvą. Kinijoje ji už prekes bei paslaugas niekam nemokėjo. Po 2-3 mėnesių jai paskambino į jos mobilųjį telefoną ir paklausė, kur atvežti dalį prekių, kurios jau yra Lietuvoje iš Kinijos. J. L. pasakė, kad atvežtų į Gariūnus. Prekes į Gariūnus mikroautobusu jai atvežė visiškai nepažįstamas vyras, kurio ankščiau nebuvo mačiusi. Asmeniui, kuris atvežė prekes, jokių pinigų nemokėjo ir jokių dokumentų už atvežtas prekes ji negavo. Visos prekės, kurios buvo užsakytos Kinijoje, J. L. buvo atvežtos į Vilnių per 4-5 kartus. J. L. parodė, kad su asmenimis, kurie jai atveždavo prekes į Gariūnus, jokio atsiskaitymo už prekes ir jų pristatymą nebuvo. Kada ji galutinai gavo visas užsakytas prekes iš Kinijos, jai paskambino asmuo, kuris neprisistatė, ir pasakė, kad pas ją į Gariūnus ateis žmogus ir atneš prekių įsigijimo dokumentus. Po kelių dienų į jos darbo vietą atėjo visiškai nepažįstamas vyras ir pateikė PVM sąskaitą-faktūrą. Pagal ją J. L. suprato, kad įmonė, kuri atvežė prekes, yra Latvijos įmonė (duomenys neskelbtini). Taip pat pagal pateiktą PVM sąskaitą-faktūrą ji suprato, kad turi sumokėti už gautas prekes iš Kinijos Latvijos įmonei (duomenys neskelbtini). Ji taip ir padarė. Atsiskaitymas buvo per banką vieną kartą. Daugiau jokių pinigų už gautas prekes iš Kinijos ji niekam nemokėjo. Ar įmonės (duomenys neskelbtini) 2011-10-26 PVM sąskaitoje faktūroje ((duomenys neskelbtini)2011) nurodytos prekių kainos atitiko J. L. Kinijoje atrinktų prekių kainą, atsakyti negali, nes tai buvo pakankamai senai ir gėlių modeliai pastoviai keitėsi bei tuo metu PVM sąskaitoje-faktūroje nurodyta kaina jai buvo tinkama, dėl to ji į tai nesigilino (t. 2, b. l. 85-87).
Iš 2013-03-13 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų nustatyta, kad atpažinimo metu J. L. atpažino I. B. ir V. S. (t. 2, b. l. 70-73).
Teisme liudytojas I. B. nurodė, kad J. L. pažįsta, su ja jį sieja tik dalykiniai santykiai. Liudytojas nurodė, kad Latvijos įmonė, atrodo, kad jos pavadinimas (duomenys neskelbtini), iš Kinijos gaudavo krovinį ir parduodavo Gariūnuose. Liudytojas buvo atstovas iš Kinijos pusės, darbinių, sutartinių santykių su įmone (duomenys neskelbtini) neturėjo. Liudytojas nurodė, kad jis bendravo su klientais, dalyvaudavo krovinio gavime, jį iškraudavo ir pagal krovinio svorį klientai atsiskaitydavo. Jie atsiskaitydavo su liudytoju arba pervesdavo į sąskaitą Latvijoje. Liudytojas nurodė, kad su J. L. susipažino turguje, Gariūnuose. Jų bendravimas prasidėjo, kai jis jai paskambino telefonu ir paklausė kaip galima ją surasti, nes ji turėjo gauti krovinį - Latvijos įmonė turėjo pristatyti jai iš Kinijos prekes. Pirmas kartas, kai liudytojas bendravo su J. L. buvo 2011 m. rudenį, tikslios datos neatsimena. Liudytojas paskambino, pasakė kada turi atvykti prekės, J. L. atvažiuodavo ir pasiimdavo prekes. Kartasi ji atvykdavo pati, kartais prašė vairuotojo. Prekės buvo dėžėse, o ten dirbtinės gėlės. Kai J. L. imdavo sąskaitą, ji mokėdavo per banką, kai neimdavo, atsiskaitydavo grynais. Sąskaitą išrašydavo Latvijos įmonės buhalterija. Liudytojas sąskaitą gaudavo, kai atvažiuodavo automobilis su kroviniu ir kiekvienam kroviniui, kiekvienam klientui būdavo dokumentai. Per Latvijos įmonę prekės buvo paravinėjamos Lietuvoje J. L.. Latvijos firma buvo pardavėjas. Už krovimą, atvežimą liudytojui J. L. nemokėjo, ji atsikaitydavo su vairuotoju už atvežimą. Už prekių pristatymą ji kartais atsikaitydavo su liudytoju grynais. Liudytojas nurodė, kad kas nurodyta sąskaitose, jis nežiūrėdavo, tik vardą, pavardę. Į kainas nekreipė dėmesio, klientai sakydavo, kad kaina yra nurodyta mažesnė. Liudytojas negalėjo atsiminti, ar J. L. taip sakė. Liudytojas nurodė, kad J. L. 2012 m. paprašė, kad būtų atsiskaitoma ne grynaisiais pinigais, o kad būtų daromi pervedimai, sąskaitose buvo nurodyta bendra kaina už prekes, vieneto kaina, į prekių kainą įėjo atvežimo kaina. Liudytojas nurodė, kad tuo atveju, kai jis duodavo sąskaitą-faktūrą J. L., grynųjų pinigų už atvežimą neimdavo, į sąskaitoje-faktūroje nurodytą galutinę kainą įėjo prekių pristatymo kaina ir PVM. Liudytojas nurodė, kad vienu kartu vienam pristatymui būdavo viena sąskaita faktūra, kelių pristatymų pagal vieną sąskaitą faktūrą nebūdavo. Liudytojas paaiškino, kad J. L. atsiskaitydavo pagal sąskaitas per banką, o kai sąskaita nebūdavo išrašyta ji atsiskaitydavo grynaisiais. Liudytojos negalėjo nurodyti konkrečios dienos, kada J. L. atsikaitė su juo grynais pinigais. Liudytojas paaiškino, kad už atvežtos prekės kilogramą kaina buvo 3 doleriai, mokėdavo kiekvienas prekeivis, tai sumai liudytojas jokių dokumentų neišrašinėdavo. J. L. jam už prekių pristatymą per tą laikotarpį galėjo mokėti apie 5-10 kartų, sumos, kurias iš jos gaudavo, skirtingos, daug praėjo laiko, todėl tiksliai konkrečių sumų pasakyti negali pasakyti. V. S. buvo vairuotojas, kuris padėdavo tiems, kam prekės netilpdavo į lengvąjį automobilį, žmonės prašydavo jo atvežti prekes į sandėlį. Kiek jam mokėdavo už prekių nuvežimą priklausydavo kur reikia nuvežti, kiek prekių, o šiaip liudytojas tuo nesidomėjo. Liudytojas nematė, kad J. L. atsiskaitinėjo su minėtu vairuotoju grynaisiais pinigais. Liudytojas paaiškino, kad Kinijoje užsakymo procedūra vyksta taip - asmuo prekyvietėje išsirenka prekes, užsisako, prašo jas atvežti, Kinijos įmonė per Latvijos įmonę pristatydavo prekes. Krovinys būdavo nukreipiamas Latvijos juridiniam asmeniui, visas įforminimas ir išmuitinimas vykdavo Latvijoje. Kaip J. L. užsisakinėdavo prekes liudytojas nežino, nematė.
Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu I. B. parodė, kad nuo 2011 m. lapkričio mėn. iki 2013 m. vasario mėn. jis nelegaliai, t. y. nebūdamas (duomenys neskelbtini) darbuotoju, niekur neįregistravęs vykdytos savarankiškos veiklos ir nedeklaruodamas iš šios veiklos gautų pajamų, vežiojo ir pardavinėjo Latvijos įmonės (duomenys neskelbtini), kartu su kiniečiais Kinijoje pagamintas prekes „Gariūnų“ turgavietės prekybininkams. Minėtos prekės „Gariūnų“ turgavietės prekeiviams buvo parduodamos pagal tikrovę neatitinkančius pirkimo-pardavimo dokumentus, kuriuose parduodamų prekių kaina buvo nurodyta mažesnė už realią kainą, už kurią prekės buvo parduodamos „Gariūnų“ turgavietės prekeiviams. Viena iš „Gariūnų“ turgavietės prekeivių, pirkusių iš jo minėtas prekes, buvo ir J. L.. (duomenys neskelbtini) jis niekada jokiose pareigose niekada nedirbo ir (duomenys neskelbtini) prekes Lietuvoje jis perparduodavo, nedirbdamas oficialiai nei šioje Latvijos įmonėje, nei kokiose kitose įmonėse. Jis veikė kaip fizinis asmuo, tačiau VMI kaip individualią veiklą vykdantis asmuo neužsiregistravo. (duomenys neskelbtini) Kinijoje pagamintas prekes parduodavo galutiniams pirkėjams - „Gariūnų“ prekeiviams Lietuvoje, o tie pirkėjai su minėta įmone atsiskaitydavo grynais per jį, bei, kiek prisimena, būdavo, kad atsiskaitydavo su šia įmone ir per banką, už ką pagal susitarimą su Kinijos įmonės atstovais jis uždirbdavo pinigus. (duomenys neskelbtini) prekės per jį Lietuvoje buvo parduodamos pagal realią prekių kainą, kurį buvo didesnė už (duomenys neskelbtini) dokumentuose nurodytą sumažintą kainą. Apie tai, kad (duomenys neskelbtini) dokumentuose būdavo sumažinta reali prekių kaina, jis žinojo iš „Gariūnų“ prekių pirkėjų. Prekės iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą per aukščiau nurodytą laikotarpį buvo atvežtos ir jo paties perparduotos „Gariūnų“ pirkėjams. Iš „Gariūnų“ prekeivių jis prisimena A. V., I. S., A. J., J. L., R. B., N. U.. J. L. laikotarpiu nuo 2011 m. pabaigos iki 2013 m. kovo mėn. jis buvo perpardavęs (duomenys neskelbtini) prekes 5-10 kartų pagal šios įmonės vardu išrašytus pirkimo-pardavimo dokumentus. Kad (duomenys neskelbtini) vardu įforminti dokumentai kartais neatitiko tikrovės suprato pats, nes „Gariūnų“ prekeiviai pirko per jį patį prekes už didesnes pinigų sumas, negu jos buvo nurodomos (duomenys neskelbtini) išrašytuose dokumentuose bei patys Gariūnų prekeiviai tą jam sakė. Prekes ir su šiomis prekėmis susijusius dokumentus J. L. visada atveždavo vairuotojas V. S.. J. L. atsiimant prekes dalyvavo ir jis pats. Visi dokumentai (Latvijos dokumentai, t. y. faktūros ir CMR), kurie buvo susiję su prekėmis, J. L. buvo atiduodami iš karto. Minėtus dokumentus J. L. atiduodavo arba jis, arba Latvijos vairuotojas, po ko pastaroji iš karto šiuos dokumentus pasirašydavo ir vieną egzempliorių paimdavo sau, o kitą paimdavo Latvijos vairuotojas. Ar J. L. ką nors sakė apie sumažintas kainas (duomenys neskelbtini) dokumentuose, jis nepamena. J. L. atsiskaitydavo tik už prekių pristatymą. Būdavo, kad ji atsiskaitydavo už prekių pristatymą su juo asmeniškai, grynaisiais, o būdavo, kad J. L. pasakydavo, jog perves pinigus (duomenys neskelbtini) sąskaitą per banką. Kai J. L. atsiskaitydavo su juo tiesiogiai, jis pastarajai jokių dokumentų dėl šio atsiskaitymo už prekių pristatymą neišrašydavo. Pati J. L. jų ir neprašė. Kai J. L. mokėdavo (duomenys neskelbtini) į sąskaitą per banką, ji jam parodydavo minėtą apmokėjimą patvirtinančius dokumentus. Už prekių pervežimą iš Kinijos į Lietuvą ir jų pristatymą J. L. mokėdavo 3 JAV dolerius už kiekvieną jai atvežtą prekių kilogramą. J. L. jis jokių dokumentų dėl prekių pristatymo iš Kinijos į Lietuvą neišrašydavo. J. L. būdavo pristatomos dirbtinės gėlės. Praktiškai visada prekes J. L. perparduodavo „Gariūnų“ turgavietės teritorijoje, esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje. Į kainų neatitikimus jis nelabai kreipdavo dėmesio. Jeigu J. L. kažkas nepatikdavo tuose dokumentuose arba ten buvo klaida bei reikėdavo kokių papildomų dokumentų, ji kreipdavosi į jį, tačiau, kadangi ji tais dokumentais neužsiminėjo, nukreipdavo ją tiesiai į (duomenys neskelbtini), duodamas jai šios įmonės el. pašto adresą. Pastaroji toliau jau pati susirašydavo su šia įmone ir pati be jo išspręsdavo visus su dokumentais susijusius klausimus kiek jam yra žinoma iš pačių „Gariūnų“ prekeivių, prekių pirkėjai iš Lietuvos patys važiuodavo į Kiniją, užsisakinėdavo ten sau prekes, palikdavo užsakymus sandėliuose Kinijoje ir atsiskaitinėdavo už tas prekes Kinijoje, sumokėdami už pačias prekes be transportavimo. Prekių, kurios buvo užsakytos Gariūnų prekeiviams, pristatymu iš Latvijos į Lietuvą pasirūpindavo, kiek jis suprato, (duomenys neskelbtini). Kinijos įmonės atstovai jam pateikdavo duomenis apie į Lietuvą vežamas prekes, jų kiekius ir pirkėjus, kuriems tos prekės skirtos. Prekes iš Latvijos atveždavo įvairūs Latvijos vairuotojai su įvairiais sunkvežimiais. Vairuotojai turėdavo su savimi ir (duomenys neskelbtini) išrašytus prekių dokumentus, t. y. kiek matė, tai būdavo prekių važtaraščiai CMR ir faktūros (t. 1, b. l. 88-94, 102-104).
Teisme liudytojas V. S. nurodė, jog J. L. pažįsta, ji buvo viena iš klientų, kuri imdavo prekes. Liudytojas paaiškino, kad, kai iš Latvijos į Gariūnus atvažiuodavo automobilis su prekėmis, J. L. imdavo iš jo prekes. Jei reikėdavo kažkur prekes nuvežti, liudytojas su autobusiuku veždavo. J. L. yra prašiusi liudytojo pervežimo paslaugų. Ji prašė, kad jie susitiktų mieste ir iš jo automobilio perkrovė maišus į jos automobilį. Už liudytojo paslaugas ji nebūtinai turėjo atsiskaityti, būdavo, kad ji duodavo liudytojui 20 Lt už atvežimą. Duodavo pinigus grynaisiais, jis turėdavo išrašyti pinigų priėmimo kvitą, tačiau nieko neišrašydavo ir dėl to buvo nubaustas. Buvo daugiau nei vienas kartas, kai liudytojas suteikė J. L. pervežimo paslaugas. Jei liudytojas veždavo prekes, tai vežė ir dokumentus. J. L. yra vežęs dokumentus. Į dokumentų turinį nežiūrėdavo, jų neskaitydavo, su kuo pagal tuos dokumentus, kuriuos J. L. duodavo liudytojas, ji atsiskaitydavo, liudytojas nežino. Su juo pagal tuos dokumentus neatsiskaitydavo.
Ikiteisminio tyrimo metu V. S. parodė, kad nuo 2006 m. jis pradėjo dirbti pagal individualios veiklos pažymą, t. y. suteikdavo transporto paslaugas su nuosavu krovininiu mikroautobusu. Laikotarpyje nuo 2012 m. vasario mėn. iki 2013 m. kovo mėn. pervežimo paslaugas jis vykdė su I. B.. I. B. jam pasiūlė darbą, susijusi su krovinių išvežiojimu įvairiems Gariūnų prekeiviams Vilniuje. I. B. jam pasakė, kad jo uždarbis priklausys nuo padarytų reisų. Pastarasis paaiškino, kad jam nuvežus prekes Gariūnų prekeiviams, jie patys turi su juo atsiskaityti už šią paslaugą. Už vieną prekių pristatymą adresu Gariūnų g. 70, Vilniuje, jis gaudavo iš kiekvieno Gariūnų prekeivio ne mažiau kaip po 30 litų grynaisiais. Jokių dokumentų už prekių pristatymą jis Gariūnų prekeiviams neišrašinėdavo. Prekių vežimų buvo ne mažiau kaip 30 kartų. I. B. jam nurodydavo, kur atvažiuos didelis sunkvežimis su priekaba, kurioje būdavo prekės. Jo darbas nuvažiuoti į tą vietą ir dalį prekių iš sunkvežimio nuvežti Gariūnų prekeiviams. Prekes atveždavo į konkretaus prekeivio prekybos vietą „Gariūnų“ turgavietėje, arba kartais į prekeivio namus. Visais atvejais prekių vežimo datą jam nurodydavo I. B. (t. 1, b. l. 107-109).
Teisme liudytoja J. B. paaiškino, kad ji yra Vilniaus apygardos valdybos nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus vyriausioji tyrėja, J. L. nepažįsta, jos neatsimena. Liudytoja paaiškino, kad apklausos protokolą rašo ji asmeniškai kompiuteriu, iš karto po apklausos protokolą visi pasirašo. Pagarsinus 2013-03-13 J. L. apklausos protokolą, liudytoja nurodė, jog apie šią apklausą nieko neprisimena, kokia yra bylos esmė nežino, ankstesniuose ikiteisminio tyrimo veiksmuose nedalyvavo. Buvo sudaryta tyrimų grupė ir reikėjo apklausti. Liudytoja paaiškino, kad ji nesako ką žmogui reikia pasakyti, užuominų neduoda, ką žmogus sako, tą ir užrašo. Liudytoja nurodė, kad ji neatsimena, kokia buvo apklausiamosios psichologinė būsena, nežino, kada J. L. buvo sulaikyta, neatsimena, ar ji pati atvyko, ar buvo pristatyta į apklausą. Liudytoja teigė, kad jie nežino kokį asmenį apklausinės, žino tik įtarimą ir žiūri jo ribose. Žmogus perskaitęs apklausos protokolą, gali pats parašyti ką nori.
Iš 2014-05-05 Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos specialisto išvados Nr. (4.65)-86-39 (toliau – Specialisto išvada) nustatyta, kad J. L. nuo 2012-06-01 iki 2012-12-30 vykdė individualią veiklą pagal verslo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2012-12-31 iki 2013-03-12 J. L. vykdė individualią veiklą pagal verslo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) (verslo liudijimas išduotas motinos S. M. vardu, J. L. į verslo liudijimą įrašyta kaip šeimos narys). J. L. vykdomoje individualioje veikloje elektroninio kasos aparato nenaudojo. 2013-03-12 atlikto J. L. veiklos operatyvaus patikrinimo metu buvo atlikta J. L. turimų prekių inventorizacija Gariūnų g. 70, Vilniuje, Gariūnų turgavietėje, surašytas 2013-03-12 prekių likučių patikrinimo aktas, iš viso 2013-03-12 rasta 35591 vnt. prekių – dirbtinių gėlių už 6261,70 Lt. Patikrinimo metu prekių įsigijimo dokumentai nebuvo pateikti, prekės vieneto vidutinę pardavimo kainą 0,18 Lt nurodė J. L.. Tyrimui atlikti nebuvo pateikti J. L. apskaitos dokumentai – Gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalai. Tyrimui atlikti buvo pateikta 2011-10-26 Latvijos įmonės (duomenys neskelbtini) PVM sąskaita – faktūra Nr. (duomenys neskelbtini)2011, išrašyta 2862,06 USD (7112,51 Lt) sumai S. M. vardu, nustatyta, kad atsiskaitant pagal šią PVM sąskaitą faktūrą už gautas prekes tarptautiniame mokėjimo pavedime pasirašė ir save kaip mokėtoją nurodė J. L., kuri nebuvo įrašyta į S. M. išduotą verslo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal pateiktas dokumentų kopijas nustatyta, kad tiriamuoju laikotarpiu J. L. iš (duomenys neskelbtini) įsigijo prekių už 5082 USD (13520,67 Lt), pagal PVM sąskaitą-faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (60000 vnt. dirbtinių plastmasinių gėlių už 4200 USD be PVM (11174,10 Lt), suma apmokėjimui su PVM už 5082 USD (13520,67 Lt), iš nurodytų prekių inventorizacijos metu (2013-03-12) neįmanoma nustatyta, ar pagal šiuos dokumentus įsigytos dekoratyvinės gėlės ir kitos prekės buvo rastos inventorizacijos metu. J. L. Vilniaus AVMI pateiktos deklaracijos priede „Individualios veiklos pajamos“ deklaravo pajamų iš veiklos pagal verslo liudijimą už 2012 m. 50000 Lt. Už 2012 metus metinės pajamų deklaracijos duomenų palyginti su J. L. Gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidu žurnale įrašytais duomenimis nėra galimybės, nes šis apskaitos dokumentas nepateiktas. Įvertinant išdėstytas aplinkybes, specialistas daro išvadą, kad J. L., vykdžiusios individualią veiklą pagal verslo liudijimus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), į apskaitą galimai nebuvo įtrauktos prekių įsigijimo išlaidos, tuo J. L. pažeidė 2002-12-24 LR finansų ministro įsakymu Nr. 415 patvirtintų Gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo formos ir pildymo tvarkos (galiojusios nuo 2003-01-01 iki 2011-04-30) 2 p., 2011-04-22 Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. 1K-150 patvirtintų Gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos taisyklių 2 p. nuostatas. Specialistas, išanalizavęs 2013-03-13 J. L. apklausos protokolus, padarė išvadą, jog tiriamuoju laikotarpiu nuo 2011 iki 2013-03-12 (duomenys neskelbtini) J. L. išrašytoje 2012-10-10 PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) prekių kainos neatitinka tikrovės, t. y. PVM sąskaitoje – faktūroje nurodytos prekių (dirbtinių gėlių) kainos yra ženkliai mažesnės negu faktinės ir nors J. L. išrašytos PVM sąskaitos faktūros turi visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 13 str. 1 d. reikalaujamus formaliuosius rekvizitus, tačiau surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, kad jose ūkinės operacijos įvyko ne tomis sąlygomis ir ne tomis aplinkybėmis, t.y. prekės parduotos ne tokiomis kainomis, kurios nurodytos PVM sąskaitose faktūrose, todėl (duomenys neskelbtini) išrašyta PVM sąskaita faktūra negali būti laikoma atitinkanti teisės aktų reikalavimus ir turinti juridinę galią. Vadovaujantis Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 str., J. L. vardu išrašyta (duomenys neskelbtini) PVM sąskaita faktūra pripažintina neturinti juridinės galios. Specialisto išvadoje nurodoma, kad ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu nustatyta, jog, kadangi tyrimui nebuvo pateiktas Gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų žurnalas, J. L., vykdžiusios individualią veiklą pagal verslo liudijimus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), pajamos ir išlaidos už laikotarpį 2011-10-26 iki 2013-03-12 nebuvo apskaitytos, J. L. nuo 2011-10-26 iki 2013-03-12 prekiaudama prekėmis be įsigijimo dokumentų pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-11-19 nutarimu Nr. 1797 patvirtintų verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių 16 p. nuostatas. J. L., vykdžiusios veiklą pagal verslo liudijimus, tyrimo metu nustatyta, jog dėl buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų negalima nustatyti J. L. veiklos, turto, ir įsipareigojimų dydžio už ir 2011-2013 m (t. 2, b. l. 7-32).
Iš Specialisto paaiškinimo protokolo nustatyta, kad Vilniaus AVMI vyriausiasis specialistas V. M., patikslindamas 2014-05-05 Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos specialisto išvadą Nr. (4.65)-86-39 dėl J. L., vykdžiusios veiklą pagal verslo liudijimus, tyrimo, parodė, kad J. L., kaip asmuo, įsigijęs verslo liudijimą, privalėjo įsigyti verslo liudijimą, taip pat turėti prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitus, pirkimo dokumentus bei turėti ir pildyti Gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalą. Vadovaujantis dingusių, visiškai ar iš dalies sugadintų apskaitos dokumentų, apskaitos registrų atkūrimo taisyklėmis, patvirtintomis LR Vyriasybės 2007-07-01 nutarimu Nr.1022, J. L. privalėjo atstatyti Gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalą, tačiau laikotarpis, per kurį ji privalėjo tai padaryti, teisės aktais nenustatytas. J. L. nepateikus pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo už 2012 m., visiškai negalima nustatyti jos veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio už 2012 m. (t. 2, b. l. 35-37).
Iš UAB „Ekonominė nauda“ auditorės L. A. pateiktos Konsultacinės išvados dėl J. L. užduotų klausimų Nr. K1512-4 (toliau – Konsultacinė išvada) nustatyta, jog joje yra nurodyta, kad: 1) Inventorizacijos, atliktos 2013-03-12, apraše užfiksuotas turimas prekių likutis (dirbtinės gėlės) kiekine išraiška pardavimo kainomis. Prekių, kurioms įsigijimo dokumentų J. L. neturėjo, ir negalėtų būti priskirtos dirbtinėms gėlėms nerasta ir į inventorizavimo aprašą neįtraukta; 2) J. L. turi juridinę galią turinčius prekių įsigijimo dokumentus, prekių inventorizavimo metu nustatytas mažesnis prekių kiekis nei nurodyta pirkimo dokumentuose; 3) remiantis tuo, kad inventorizacijos metu rastos prekės įsigytos pagal juridinę galią turinčius dokumentus, sumokėta už gautas prekes banko pavedimu, kas neabejotinai sustiprina pasitikėjimą ūkinės operacijos vertine išraiška, galima daryti prielaidą, kad tiekėjo sąskaitoje nurodyta prekių kaina visais reikšmingais atžvilgiais galėtų atitikti tikrąją prekių kainą jų įsigijimo dieną; 4) J. L. turėjo prekių įsigijimo dokumentus, pirkimo-pardavimo kvitus, pateikiamos metinės gyventojų pajamų deklaracijos, kurios pildomos pajamų ir išlaidų žurnalo duomenų pagrindu. Tai, kad patikrinimui nebuvo pateikti minimi žurnalai, nėra pakankamas pagrindas tvirtinti, kas negalima visiškai ar iš dalies nustatyti J. L. veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (t. 2, b.l. 127-134).
Iš UAB „Ekonominė nauda“ auditorės L. A. pateiktos Konsultacinės išvados dėl J. L. užduotų klausimų papildymo Nr. K1512-4 (toliau – Konsultacinės išvados papildymas) nustatyta, jog jame yra nurodyta, kad auditorius peržiūrėjęs J. L. pateiktas pirkimo pardavimo kvitų kopijas, J. L. pateiktą pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalą už 2011 m. ir 2012 m., kuriuos ji atstatė pagal pirminių apskaitos dokumentų kopijas ir originalus, buvusias jos žinioje padarė išvadas, kad: 1) pagal pateiktą pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalą už 2011 m. gautų įplaukų suma buvo 70 000 Lt, surašyti 62 pirkimo-pardavimo kvitai 20475 Lt sumai, kas sudaro 29,25 proc. nuo visų pardavimo pajamų. Likusios įplaukos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale registruotos pagal J. L. duomenis, kai prekes įsigijęs asmuo neprašo išlaidas pagrindžiančio dokumento, tačiau verslo liudijimą įsigijęs asmuo privalo įtraukti į pajamų ir išlaidų žurnalą. Tokios pajamos sudaro 70,75 proc. nuo visų pajamų. Į apskaitą yra įtraukta 15743,15 Lt sąnaudų. Pajamų ir išlaidų skirtumas 51256,85 Lt. Metinėje deklaracijoje nurodyta pajamų suma 70000 Lt, kitos deklaruotos sumos – mokestis už verslo liudijimą ir PSD įmokos 1349 Lt; 2) pagal pateiktą pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalą už 2012 m. gautų įplaukų suma buvo 50546 Lt, surašyti 66 pirkimo-pardavimo kvitai 21699 Lt sumai, kas sudaro 42,93 proc. nuo visų pardavimo pajamų. Likusios įplaukos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale registruotos pagal J. L. duomenis, kai prekes įsigijęs asmuo neprašo išlaidas pagrindžiančio dokumento, tačiau verslo liudijimą įsigijęs asmuo privalo įtraukti į pajamų ir išlaidų žurnalą. Tokios pajamos sudaro 50,07 proc. nuo visų pajamų. Į apskaitą yra įtraukta 19450,58 Lt sąnaudų. Pajamų ir išlaidų skirtumas 31095,42 Lt. Metinėje deklaracijoje nurodyta pajamų suma 50000 Lt, arba 546 Lt mažesnė nei nurodoma pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale, kitos deklaruotos sumos – mokestis už verslo liudijimą ir PSD įmokos 868 Lt. 546 Lt skirtumas tarp pajamų sumos, nurodytos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale, ir pajamų sumos, nurodytos Gyventojo metinėje pajamų deklaracijoje, susidarė, J. L. aiškinimu, dėl to, kad Gyventojo metinės deklaracijos parengimo momentui ji neturėjo kratos metu paimtų pirkimo – pardavimo kvitų ar kopijų, todėl pajamas deklaravo pagal savo turimos duomenis ir informaciją; 3) pagal J. L. parengtų pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalus, kurių dalis įrašų atlikti pirminių buhalterinių dokumentų ir kurie tapo prienami J. L. tik 2016 m. (pirkimo-pardavimo kvitai), galėtų būti nustatomas J. L. pajamų dydis per atitinkamus kalendorinius metus. Nustatytas neatitikimas mokestinių prievolių dydžiui įtakos neturi (t. 2, b.l. 157-159).
Teismui yra pateiktas S. M. Pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalas už 2011 m. (verslo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini)) (t. 2, b.l. 136-139) bei J. L. Pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalas už 2012 m. (verslo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini)) (t. 2, b.l. 140-143).
Iš verslo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto 2010-12-29 S. M. 2011 mokestiniams metams, nustatyta, kad jame J. L. yra įrašyta kaip S. M. šeimos narys (t. 2, b. l. 165).
Iš verslo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto J. L. nustatyta, kad šis verslo liudijimas buvo išduotas 2012-01-05, 2012 mokestiniams metams (t. 2, b. l. 164).
Iš 2011-10-26 Latvijos įmonės (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini)2011 kopijos nustatyta, kad ši PVM sąskaita – faktūra buvo išrašyta S. M. už prekes, kurių kaina – 2862,06 USD (t. 2, b. l. 20). Šis dokumentas yra nurodytas ir 2011-10-26 prekių gabendino dokumente CMR Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame prekių siuntėjas yra nurodytas (duomenys neskelbtini), o gavėjas – S. M. (t. 2, b. l. 21). Iš 2011-10-28 tarptautinio mokėjimo pavedimo kopijos nustatyta, kad J. L. sumokėjo įmonei (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitoje – faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini)2011 nurodytą sumą - 2862,06 USD (t. 2, b. l. 22).
Iš 2012-10-10 Latvijos įmonės (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) kopijos nustatyta, kad ši PVM sąskaita – faktūra buvo išrašyta J. L. už prekes, kurių kaina – 5082 USD (t. 2, b. l. 23). Šis dokumentas yra nurodytas ir 2012-10-10 prekių gabendino dokumente CMR Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame prekių siuntėjas yra nurodytas (duomenys neskelbtini), o gavėjas – J. L. (t. 2, b. l. 24). Iš 2012-10-12 tarptautinio mokėjimo pavedimo kopijos nustatyta, kad J. L. sumokėjo įmonei (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitoje – faktūroje Nr. 12 ES-18 nurodytą sumą - 5082 USD (t. 2, b. l. 25).
Motyvuojamoji dalis
Įrodymų vertinimas ir teismo išvados
Iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, kad J. L. buvo įrašyta į S. M. 2010-12-29 išduotą verslo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) 2011 mokestiniams metams, kaip S. M. šeimos narys (t. 2, b. l. 165). Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-11-19 nutarimu Nr. 1797, 3 p. (redakcija, galiojusi verslo liudijimo išdavimo metu) numatė, kad išduotame verslo liudijime gali būti įrašomi šie fiziniai asmenys: sutuoktinis, tėvas, motina, vaikas nuo 14 metų, globojamasis, globėjas (rūpintojas), verslo liudijime nurodyti asmenys turi teisę dalyvauti gyventojo vykdomoje individualioje veikloje, kuriai išduotas verslo liudijimas. Atsižvelgiant į tai, J. L. priėmė prekes ir 2011-10-28 tarptautinio mokėjimo pavedimu sumokėjo už jas Latvijos įmonei (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) 2011, išrašytą S. M.. Liudytojas I. B. teisme nurodė, kad prekės Lietuvoje buvo pardavinėjamos per Latvijos įmonę, pardavėju buvo Latvijos firma, sąskaitose buvo nurodyta bendra kaina už prekes, vieneto kaina, į prekių kainą įėjo ir atvežimo kaina, liudytojas taip pat paaiškino, jog tuo atveju, kai jis J. L. duodavo sąskaitą-faktūrą, grynųjų pinigų už atvežimą jis neimdavo. Nors liudytojas I. B. ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog jis iš „Gariūnų“ prekeivių žinojo, kad (duomenys neskelbtini) prekės per jį Lietuvoje buvo parduodamos pagal realią prekių kainą, kuri buvo didesnė už (duomenys neskelbtini) dokumentuose nurodytą sumažintą kainą, tačiau nei teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu negalėjo prisiminti, ar apie tai jam yra sakiusi būtent kaltinamoji J. L.. Be to, kaip jau buvo minėta, liudytojas paaiškino, jog, kai jis J. L. duodavo sąskaitą – faktūrą, grynųjų pinigų ji jam nemokėdavo. Taigi iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, kad S. M. ir J. L. turėjo prekių įsigijimą patvirtinantį dokumentą - (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini)2011. Prekių gabenimo dokumente nurodytas prekių svoris atitinka šioje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą prekių svorį, už prekes sumokėta banko pavedimu tiesiogiai šioje sąskaitoje nurodytam prekių pardavėjui.
Iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, kad 2012-01-05 J. L. 2012 mokestiniams metams buvo išduotas verslo liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini). J. L. 2012-10-12 tarptautiniu mokėjimo pavedimu sumokėjo įmonei (duomenys neskelbtini) už prekes, nurodytas 2012-10-10 Latvijos įmonės (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini), išrašytoje J. L.. Prekių gabenimo dokumentuose nurodytas prekių svoris atitinka šioje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą prekių svorį, už prekes sumokėta banko pavedimu tiesiogiai šioje sąskaitoje nurodytam prekių pardavėjui.
Iš 2013-03-12 Inventorizavimo aprašo Nr. 643 nustatyta, kad 2013-03-12 patikrinus J. L. darbo vietą, rasta 35591 vnt. prekių – dirbtinių gėlių už 6261,70 Lt (t. 2, b.l. 29-31). Specialisto išvadoje nurodyta, jog patikrinimo metu prekių įsigijimo dokumentai nebuvo pateikti, iš nurodytų prekių inventorizacijos metu (2013-03-12) neįmanoma nustatyta, ar pagal (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) įsigytos dekoratyvinės gėlės ir kitos prekės buvo rastos inventorizacijos metu. Konsultacinėje išvadoje pažymima, kad 2013-03-12 inventorizacijos metu rastas prekių kiekis neviršijo (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini)2011 bei (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyto prekių kiekio, prekių kurios negalėtų būti priskirtos dirbtinėms gėlėms nerasta ir į inventorizavimo aprašą neįtraukta. Atsižvelgiant į šiuos bei kitus byloje surinktus įrodymus, nėra pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad J. L. prekiavo prekėmis be įsigijimo dokumentų.
Teismo vertinimu, byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini)2011 bei (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) įrašyti duomenys neatitinka tikrovės, kadangi nurodytos pirktų prekių kainos yra ženkliai mažesnės negu faktinės, bei kad J. L. apie tai žinojo. Šios aplinkybės byloje iš esmės grindžiamos J. L. parodymais ikiteisminio tyrimo pareigūnui (tyrėjai), duotais 2013-03-13 (t. 2, b.l. 68-69). Specialisto išvadoje specialistas remdamasis būtent šiais kaltinamosios parodymais pateikė išvadą, kad (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) prekių kainos neatitinka tikrovės. Konsultacinėje išvadoje yra nurodyta, jog remiantis tuo, kad inventorizacijos metu rastos prekės įsigytos pagal juridinę galią turinčius dokumentus, sumokėta už gautas prekes banko pavedimu, kas neabejotinai sustiprina pasitikėjimą ūkinės operacijos vertine išraiška, galima daryti prielaidą, kad tiekėjo sąskaitoje nurodyta prekių kaina visais reikšmingais atžvilgiais galėtų atitikti tikrąją prekių kainą jų įsigijimo dieną. Jokių įrodymų, išskyrus pačios kaltinamosios J. L. abstrakčius parodymus, duotus pirmojoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu, patvirtinančių, kad J. L. už (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini)2011, (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytas prekes, jų atvežimą būtų mokėjusi dar ir kitiems asmenims Lietuvoje ar kitose šalyse byloje nėra. Teismų praktikoje yra pažymima, kad asmenų parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo ir liudytojo parodymai gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi įrodymams patikrinti (BPK 276 straipsnio 4 dalis), tačiau jie neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-554/2006). Teismas gali grįsti išvadas ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, tačiau tik tais atvejais, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus, o įrodymų visumos pakanka padaryti išvadai apie nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tokiais atvejais šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55/2009, 2K–113/2011, 2K–9/2013 ir kt.). J. L. tiek teisme, tiek vėlesnėse apklausose ikiteisminio tyrimo metu kategoriškai neigė padariusi nusikalstamą veiką, taip pat teisme prašė vadovauti jos parodymais, duotais teismo posėdyje, paaiškino, jog pirminės apklausos metu ji buvo streso būsenoje, ją išgąsdino, sakė, jog atveš apklausti mamą S. M., todėl, kaip jai uždavė klausimus, taip ji ir atsakė. Teisme apklausta J. L. 2013-03-13 apklaususi tyrėja J. B. nei pačios J. L., nei jos apklausos, nei apklausiamosios psichologinės būsenos neprisiminė. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad J. L. buvo sulaikyta 2013-03-12 13.46 val., apklausta ir paleista tik kitą dieną – 2013-03-13, dėl jos sulaikymo J. L. 12 metų sūnus buvo perduotas V. M. priežiūrai, J. L. motinai S. M. tuo metu buvo 73 metai. Akivaizdu, jog šios aplinkybės niekada praeityje neteistai J. L. galėjo sukelti didelį stresą ir išgąstį, dėl ko ji ikiteisminio tyrimo metu galėjo duoti kitokius parodymus nei vėlesnėse apklausose bei teisme. Be to, iš 2013-03-13 apklausos protokolo nustatyta, jog J. L. parodymai yra abstraktaus pobūdžio, nenurodant konkrečių prekių įsigijimo dokumentų. Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, sprendžia, kad šioje byloje atmetus J. L. ikiteisminio tyrimo metu 2013-03-13 duotus parodymus, jokių kitų duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie prekių įsigijimo dokumentuose nurodytų prekių kainų neatitikimą faktinėms šių prekių kainoms, byloje nesurinkta.
Specialisto išvadoje nurodoma, jog, kadangi tyrimui nebuvo pateiktas Gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų žurnalas, J. L., vykdžiusios individualią veiklą pagal verslo liudijimus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), pajamos ir išlaidos už laikotarpį 2011-10-26 iki 2013-03-12 nebuvo apskaitytos, J. L. nuo 2011-10-26 iki 2013-03-12 prekiaudama prekėmis be įsigijimo dokumentų pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-11-19 nutarimu Nr. 1797 patvirtintų verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių 16 p. nuostatas, be to dėl buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų negalima nustatyti J. L. veiklos, turto, ir įsipareigojimų dydžio už ir 2011-2013 m. Iš Specialisto paaiškinimo protokolo nustatyta, kad Vilniaus AVMI vyriausiasis specialistas V. M., patikslindamas Specialisto išvadą, nurodė, jog J. L. nepateikus pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo už 2012 m., visiškai negalima nustatyti jos veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio už 2012 m., taip pat teigė, kad vadovaujantis Dingusių, visiškai ar iš dalies sugadintų apskaitos dokumentų, apskaitos registrų atkūrimo taisyklėmis, patvirtintomis LR Vyriausybės 2007-07-01 nutarimu Nr.1022, J. L. privalėjo atstatyti Gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalą, tačiau laikotarpis, per kurį ji privalėjo tai padaryti, teisės aktais nenustatytas. Teisme kaltinamoji nurodė, kad Pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalas už 2012 m. buvo užvestas 2012-01-01, tačiau kratos metu dingo, paaiškino, jog FNTT nedavė jai kvitų knygelių, todėl anksčiau ji žurnalo neatstatė. Teismui kaltinamoji J. L. pateikė S. M. Pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalą už 2011 m. (verslo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini)) (t. 2, b.l. 136-139) bei J. L. Pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalą už 2012 m. (verslo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini)) (t. 2, b.l. 140-143). Taigi iš šių dokumentų akivaizdu, jog J. L. atstatė ikiteisminio tyrimo metu nepateiktus Pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalus. Konsultacinės išvados papildyme yra konstatuota, jog pagal J. L. parengtų pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalus, kurių dalis įrašų atlikti pirminių buhalterinių dokumentų ir kurie tapo prienami J. L. tik 2016 m. (pirkimo-pardavimo kvitai), galėtų būti nustatomas J. L. pajamų dydis per atitinkamus kalendorinius metus. Be to, Konsultacinėje išvadoje taip pat buvo pažymėta, kad J. L. turėjo prekių įsigijimo dokumentus, pirkimo-pardavimo kvitus, pateikiamos metinės gyventojų pajamų deklaracijos, kurios pildomos pajamų ir išlaidų žurnalo duomenų pagrindu, o tai, kad patikrinimui nebuvo pateikti minimi žurnalai, nėra pakankamas pagrindas tvirtinti, kas negalima visiškai ar iš dalies nustatyti J. L. veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Teismas, atsižvelgdamas į byloje surinktus įrodymus, aplinkybę, kad teisės aktai neįtvirtina termino, per kurį asmuo, įsigijęs verslo liudijimą, privalo atstatyti prarastą Gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalą, šie žurnalai J. L. buvo atstatyti ir pateikti teismui, įrodymų, patvirtinančių, kad į minėtus žurnalus būtų buvę įtraukti ne visi ar tikrovės neatitinkantys dokumentai, byloje nėra, sprendžia, kad nėra galimybės daryti vienareikšmiškos išvados, jog J. L. apgaulingai tvarkė savo buhalterinę apskaitą ir dėl to negalima nustatyti jos veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio.
Teismų praktikoje, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnio 1 dalį asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių byloje negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Teisme buvo išnaudotos visos galimybės prieštaravimams, neaiškumams ir abejonėms pašalinti, todėl vadovaujantis principu, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, konstatuotina kad įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad kaltinamoji J. L. padarė LR BK 222 str. numatytą nusikalstamą veiką byloje nėra. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, byloje surinktus įrodymus, kaltinamoji J. L. pagal LR BK 222 straipsnio 1 dalį išteisintina, nenustačius jos veiksmuose nusikalstamos veikos sudėties (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
J. L., a. k. (duomenys neskelbtini), išteisinti dėl kaltinimo pagal LR BK 222 straipsnio 1 dalį, nustačius kad, nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto LR BK 222 straipsnio 1 dalyje, požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti J. L. panaikinti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Dokumentus ir daiktus, paimtus 2013-03-12 kratų metu 2013-03-12 kratos protokolais (t. 1, b.l. 151-153, 167-169) ir ikiteisminio tyrimo metu negrąžintus J. L., nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti J. L..
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.