- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-14
- Bylos Nr.
- II-75-609/2009
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Roma Sabina Alimienė
- Kategorijos
- 42.22pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 20 d. nutarties R. D. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Institucija) 2007 m. spalio 22 d. nutarimu už teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 91 straipsnyje, padarymą R. D. buvo paskirta 1000 Lt bauda. Konstatuota, kad R. D. 2007 m. spalio 9 d. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, vykdė savavališkus rekonstrukcijos darbus (langų pakeitimas, laiptų pakeitimas, verandos rekonstrukcija neturint projektinės dokumentacijos) ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 ir 4 dalis bei 23 straipsnio 8 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 20 d. nutartimi R. D. skundo netenkino, Institucijos nutarimą paliko nepakeistą. Nurodė, kad administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo metu dėl rašymo apsirikimo buvo neteisingai nurodytas pažeisto įstatymo pavadinimas bei nepagrįstai nurodyta, kad R. D. pažeidė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį. Institucijos atstovas patikslino, kad R. D. pažeidė Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 4 dalį ir 23 straipsnio 8 dalį. Nustatyta, kad R. D. priklausantis pastatas 1996 m. įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, o 2005 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu Nr. IV-190 pripažintas saugotinu viešam pripažinimui ir naudojimui. R. D. protokole nurodytų statybos darbų atlikimo fakto neginčijo bei patvirtino, jog jam žinoma, kad jo nuosavybe esantis pastatas yra saugomoje teritorijoje. Remdamasis Įstatymo 23 straipsnio 8 dalimi, 2 straipsnio 37 dalimi, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi bei statybos techniniais reglamentais STR 1.01.07:2002 ir STR 1.07.01:2002 teismas konstatavo, kad R. D. atlikti statybos darbai nepriskirtini statinio vidaus paprastajam remontui, todėl jis privalėjo kreiptis į kompetentingą instituciją dėl projektavimo sąlygų tvarkomiesiems darbams ir leidimo juos atlikti gavimo. R. D. padaryto teisės pažeidimo subjektyvinė pusė pasireiškė neatsargia kaltės forma, nes būdamas atidus ir protingas asmuo, žinodamas, kad statinys yra valstybės saugomoje teritorijoje, statiniui esant pažymėtam lentele, liudijančia, kad statinys yra architektūros paminklas, galėjo ir turėjo numatyti savo veiksmų pasekmes ir siekti jų išvengti. Teismas laikė, jog protokole nurodyta administracinio teisės pažeidimo esmė yra visiškai įrodyta.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu R. D. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo nutartį bei Institucijos nutarimą ir administracinę bylą nutraukti. Nurodo, kad nežinojo ir negalėjo žinoti, kad pastatas yra įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Nei pastato pirkimo-pardavimo sutartyje, nei Nekilnojamojo turto registre nebuvo ir nėra duomenų, kad pastatui taikomos specialios naudojimo sąlygos. Apeliantas nurodo, kad statinio vertybės paso nėra gavęs, nebuvo informuotas apie statinio apsaugos reglamentą, apsaugos sutartis, numatyta Įstatymo 16 straipsnyje, su juo nėra sudaryta. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu patvirtintų Kultūros vertybių registro nuostatų 28.1, 28.2, 28.3, 35.1, 36 punktuose nustatyta Kultūros paveldo registro tvarkytojo pareiga pateikti vertybės savininkui ar valdytojui vertybės pasą. Pareiškėjas pažymi ir tai, kad saugomų objektų ženklinimo tvarka detaliai reglamentuota Kultūros ministro 2005 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-152 patvirtintomis Saugomų nekilnojamjųjų kultūros paveldo objektų ženklinimo tipinėmis lentomis ir rodyklėmis taisyklėmis. Pagal šias taisykles pastatas nebuvo paženkintas. Apelianto nuomone, jo veiksmuose nėra subjektyviosios administracinio teisės pažeidimo sudėties pusės. Apkreipia dėmesį į tai, kad jo vykdyti statybos darbai nėra pripažinti savavališkais ar prieštaraujančiais įstatymams.
Atsiliepimas
Atsiliepimu Institucija prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad rekonstrukcijos darbais buvo pakeista laiptų, vedančių į antrąjį pastato aukštą konstrukcija (atsisakyta laikančiosios kolonos, o pati laiptų aikštelė yra sutvirtinta metalinio balkio pagalba). Šie laiptų konstrukcijos pakeitimai matosi kultūros paveldo objekto būklės patikrinimo akte. Atlikti darbai atitinka statinio rekonstravimo sąvoką (Statybos įstatymo 2 str. 18 d., 68 d., STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 6.8 p.). Remiantis Statybos įstatymo 23 straipsniu, R. D. privalėjo pastato rekonstrukcijos darbams gauti statybos leidimą. Įstatymo 23 straipsnio 8 dalis numato, kad atliekant tvarkomuosius statybos darbus (Įstatymo 2 str. 37 d.), turėjo būti išduotos projektavimo sąlygos (laikinasis apsaugos reglamentas) ir leidimas, tačiau R. D. nesikreipė dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo ir statybos leidimo. Kadangi R. D. žinojo, kad pastatas yra saugomoje teritorijoje, net ir nežinodamas, kad pastatas yra valstybės saugoma kultūros vertybė, privalėjo vadovautis ir Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 42 punktu, pagal kurį net ir paprastojo remonto atveju reikalingas supaprastintas projektas ir atsakingų institucijų pritarimai – ir R. D. būtų buvęs informuotas apie tai, kad pastatas yra kultūros vertybė. Be to, teisės aktai, kurių pagrindu pastatas įtrauktas į registrą ir paskelbtas saugomu, buvo publikuoti leidinyje „Valstybės žinios“. Pastatas buvo įrašytas į registrą 1996 m., sprendimas dėl įrašymo į registrą skelbtas „Valstybės žiniose“. Ant pastato yra pritvirtinta lentelė, kurioje yra įrašas „Lietuvos TSR architektūros paminklas, buv. vila, paminklas saugomas valstybės“. Nepaisant to, kad lentelė neatitinka kultūros vertybių šiuolaikinių ženklinimo reikalavimų, R. D., būdamas atidus ir protingas asmuo, privalėjo pasidomėti, koks pastato statusas yra šiuo metu. R. D. sunaikino vieną iš pastato autentiškumo požymių bei vykdė darbus be projektinės dokumentacijos ir leidimo (arba pritarimo).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
II.
ATPK 91 straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė už Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas nuo 2005 m. balandžio 20 d. vadinamas Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu) ar Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pažeidimus. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 4 dalis nustato, jog viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte draudžiami vertingąsias savybes sumenkinantys statybos darbai: kultūros paveldo objektą pritaikyti kitiems, negu nurodyta nekilnojamosios kultūros vertybės pase, naudojimo būdams; padidinti saugomų statinių naudojimo intensyvumą- pristatyti priestatus, papildomus aukštus, įrengti naujas mansardas, formuoti naują planinę struktūrą ir kitaip naikinti autentiškumo požymius. Įstatymo 23 straipsnio 8 dalis nustato, kad kultūros paveldo statinio projektavimo sąlygos tvarkomiesiems statybos darbams (laikinieji apsaugos reglamentai) ir leidimai juos atlikti išduodami Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Įstatymo 2 straipsnio 37 dalyje reglamentuota, kad tvarkomieji darbai yra statybos ar griovimo darbai, kaip jie apibrėžti Statybos įstatyme, atliekami kultūros paveldo statinyje ar jo teritorijoje.
R. D. veika pasireiškė tuo, kad jis vykdė valstybės saugomo pastato rekonstrukcijos darbus (b. l. 31?34, 39?40) be suderintos projektinės dokumentacijos ir be leidimo. Išanalizavusi administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. D. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą.
Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo neginčija administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytų aplinkybių (b. l. 122), tačiau nesutinka su tuo, jog jo veiksmuose yra subjektyvioji inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo pusė. Teisėjų kolegija šiuos administracinėn atsakomybėn patraukto asmens argumentus laiko nepagrįstais.
Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad statybos leidimas yra privalomas, išskyrus nesudėtingų statinių statybą ir statinio paprastąjį remontą. STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 42 punkte nurodyta, kad statinio, esančio saugomoje teritorijoje, paprastojo remonto darbams statybos leidimas privalomas tik tuo atveju, kai atliekamas statinio fasado ar stogo dangos paprastasis remontas. Vadovaujantis nurodytomis nuostatomis bei Statybos įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje įtvirtinta statinio paprastojo remonto sąvoka, laikytina, kad pastato, esančio saugomoje teritorijoje (Kuršių nerijos nacionaliniame parke), langų pakeitimui bei laiptų pakeitimui ir verandos rekonstrukcijai (t. y. statinio fasado remontui) statybos leidimas yra reikalingas. Taigi darytina išvada, kad net neturėdamas duomenų, jog pastatas yra saugomas kultūros paveldo objektas, R. D. privalėjo kreiptis į atitinkamas institucijas dėl statybos leidimo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad R. D. padaryto teisės pažeidimo subjektyvioji pusė pasireiškė neatsargia kaltės forma, nes jis galėjo ir turėjo numatyti savo veikos pasekmes. Pirma, R. D. žinojo, kad statinys yra valstybės saugomoje Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje (b. l. 122), kad statinys paženklintas lentele, liudijančia, kad statinys yra architektūros paminklas (b. l. 71). Antra, prieš atlikdamas statybos darbus, jis privalėjo kreiptis į atitinkamas institucijas dėl statybos leidimo gavimo, tačiau to nepadarė. Elgdamasis atidžiai, protingai ir rūpestingai, R. D. turėjo ir galėjo laiku sužinoti, kad pastatas yra saugomas kultūros paveldo objektas.
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Klaipėdos apygardos administracinio teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
R. D. apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.