- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-13
- Bylos Nr.
- 1A-208-898/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-55914-2016-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Kolyčienė, Daiva Kazlauskienė, Arūnas Budrys
- Nuteistasis
- R. R.
- Nukentėjusysis
- G. M.
- Advokatai
- Valdas Kersnauskas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Daivos Kazlauskienės, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal R. R. apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme.
Iš R. R. nukentėjusiajai G. M. priteista 178,34 Eur turtinei ir 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai priteista 382,44 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
R. R. nuteistas už tai, kad tyčia sunkiai sutrikdė sveikatą G. M., o būtent: 2016 m. rugsėjo 6 d. apie 23 val., prie namo esančio A. Vienuolio g. 6, Ukmergės r., Vidiškių sen., Šventupės k., būdamas tris kartus teistas už grasinimą nužudyti nukentėjusiąją G. M., po konflikto įvykusio tą pačią dieną apie 17 val., kurio metu pastaroji pareikalavo R. R. mokėti alimentus jų mažametės dukros išlaikymui, jis, kieme, tyčia, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu daiktu, sudavė nukentėjusiajai G. M. į kaklo sritį, nuo ko ji nukrito ir pasakęs „Dabar tai tau invalido vežimėlis garantuotas“, gulinčiai nukentėjusiajai sudavė ne mažiau keturių kartų per nugarą, kojas, tuo padarydamas jai poodines kraujosruvas nugaroje, kojose, atvirą skeveldrinį kairio blauzdikaulio distalinio galo ir kūno apatinio trečdalio lūžį su dislokacija, šeivikaulių lūžius. Jo veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 135 straipsnio 1 dalyje.
Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
Apeliaciniu skundu R. R. prašo panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nuosprendį, priimti naują nuosprendį ir R. R. išteisinti, nukentėjusiosios G. M. ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti, nepriteisti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai teisinės pagalbos išlaidų.
Šalies argumentai
2.1. Skunde nurodo, kad R. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdyje paaiškino visas įvykio aplinkybes, parodymai teisingi ir nuoseklūs – įvykio dieną pas G. M. jis buvo ne vėliau kaip 18-19 val., namuose prabuvo apie 20 min., jie kalbėjosi be pykčių, buvo apsirengęs tamsiais treningais, rūbų su kapišonu neturi, nes nemėgsta. Gyvenant kartu su nukentėjusiąja santykiai buvo konfliktiški, dėl ko 2013 metais jie išsiskyrė. G. M. kerštauja R. R., bandė kaltinti neva jis buvo ją sumušęs, vėliau pripažino melavusi, dėl ko ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Šios aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusioji, netgi duodama parodymus teisėsaugos institucijoms, nebūna sąžininga.
2.2. Skunde pažymima, kad teismas rėmėsi tik nukentėjusiosios, jos dukros D. Z. ir iš dalies liudytojos T. A. parodymais, tačiau tiktai ta apimtimi, kiek jie buvo reikalingi priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Nesuprantama, kodėl teismas kritiškai vertino nuteistojo, liudytojo A. P. parodymus. Vien tai, kad šis liudytojas nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, negali būti pagrindas atmesti jo parodymus. Be to, nukentėjusioji bylos nagrinėjimo teisme metu buvo pas šį liudytoją ir prašė pasakyti, kad pas jį namuose įvykio dieną nebuvo, tą patvirtino ir pati nukentėjusioji, kyla klausimas, kodėl ji prašė liudytojo nurodyti jai palankias aplinkybes. Iš karto po įvykio policijos pareigūnui G. M. nurodė susižalojusi pati, pareigūno tarnybiniame pranešime nurodyta, kad buvo ryškūs girtumo požymiai (I. B. tarnybinis pranešimas). Kitą rytą apklausta kito policijos pareigūno ligoninėje nurodė, kad būdama neblaivi, lipdama iš balkono nukrito (R. K. tarnybinis pranešimas). Medicininiuose dokumentuose nurodyta, kad ligonė buvo neblaivi, jos kalba nerišli, pasitikrinti alkotesteriu atsisakė, atsisakė gydymo, gydėsi savarankiškai namuose, dėl ko atsivėrė pūliuojanti žaizda. Duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, teisme nukentėjusioji nurodė, kad nebuvo girta, buvo išgėrusi nedaug alkoholio, nors kiekvienu atveju nurodė vis kitą išgerto alkoholio kiekį ir aiškino, kad atsimena įvykio aplinkybes, ši aplinkybė įvertinus aukščiau nurodytus duomenis dėl jos neblaivumo yra labai abejotina.
2.3. Apelianto nuomone, priešingai nei nurodoma nuosprendyje, nukentėjusiosios parodymai nebuvo nuoseklūs. Protokole-pareiškime ji nurodė, kad apie 20.00 val., būdama išgėrusi, įsileido į namus R. R., mano, kad kojas jai galėjo sužaloti R. R., kaip galėjo tai padaryti, nematė ir nejautė. Apklausiama 2016 m. lapkričio 25 d. nukentėjusioji nurodė buvusi girta, patvirtino mananti, kad kojas jai galėjo sužaloti R. R., priežasties, dėl ko nukrito, nurodyti negalėjo – nežino ar nukrito nuo girtumo, ar nuo smūgio. Apklausiama 2016 m. lapkričio 29 d. G. M. patvirtino, kad ją sumušė R. R., kuris į namus atėjo apie 20 val., negalėjo pasakyti, kur ir kaip po smūgio nugriuvo, kaip buvo mušama, tačiau neabejojo, jog ją sumušė R. R.. Akistatos metu nukentėjusioji nurodė, kad R. R. pas ją atėjo apie 21-22 val., pabuvo apie 20 min. Apklausiama teisme nukentėjusioji nurodė, kad R. R. atėjo pas ją apie 22 val., dėl sumušimo paaiškino, kad išėjus už namo kampo pajuto smūgį kažkuo kietu, davė į kaklą, atsisuko ir matė R. R., kuris pasakė, kad dabar jai garantuotas invalido vežimėlis, po to žengė kelis žingsnius ir prarado sąmonę, atsibudo ligoninėje, jautė gėdą ir pažeminimą, galvojo, kad tai eilinis primušimas, dėl to policininkui teigė, kad iškrito pro balkoną. Kaip matyti, G. M. parodymai dėl jos fiziologinės būsenos, dėl R. R. apsilankymo pas ją laiko yra visiškai nenuoseklūs, ji netgi negalėjo nurodyti, kaip R. R. buvo apsirengęs, ar turėjo ką rankose. Jei kokį daiktą nuteistasis turėjo, jį turėjo matyti tiek nukentėjusioji, tiek jos dukra. Apie įvykį policijos pareigūnams pranešta 23.09 val., pas nukentėjusiąją namuose nuteistasis jo teigimu prabuvo ne daugiau kaip 20 min., nukentėjusioji nurodė, kad nuteistasis prabuvo ne daugiau kaip pusvalandį, taigi netgi R. R. į namus atėjus 22 val., išeiti jis turėjo 22.30 val., akivaizdu, kad tyrimo metu nenustatyta, kur daugiau kaip pusvalandį vaikščiojo nukentėjusioji. Įrankis, kuriuo tariamai suduoti smūgiai, rastas nebuvo, jis neapžiūrėtas, nenustatyta, koks tai galėjo būti įrankis. Jei smūgis į kaklą buvo suduotas kažkokiu daiktu ir šis smūgis buvo pakankamai stiprus, keliamas klausimas kodėl medikai neužfiksavo jokių sužalojimų kakle.
2.4. Dėl liudytojos D. Z. parodymų nuoseklumo skunde pažymima, jog apklausiama 2016 m. lapkričio 29 d. ši liudytoja nurodė, kad viskas vyko vakare, tiksliai laiko nežino, gal apie 21-22 val., ar nukentėjusioji buvo blaivi, nepastebėjo; teisme ši liudytoja jau tvirtino, kad R. R. atėjo apie 22 val., kad mama alkoholio nevartojo. Dėl liudytojos T. A. parodymų vertinimo apeliantui nesuprantama, kodėl teismas jos parodymus dėl nukentėjusiąją užpuolusio asmens kūno sudėjimo vertino kritiškai (liudytoja nurodė mačiusi vidutinio kūno sudėjimo asmenį, kai nuteistasis svėrė 147 kg, jo ūgis 188 cm), o rėmėsi šios liudytojos nurodytomis aplinkybėmis dėl asmens smūgiavimo kitam asmeniui rankose turimu daiktu į apatinę kūno dalį, dviejų asmenų matymo. Visą įvykį liudytoja matė iš savo buto balkono, iš to paties atstumo, tokiomis pat sąlygomis.
2.5. Apeliantas nesutinka su skundžiamo nuosprendžio teiginiu, neva nėra jokių abejonių, kurios gali būti vertinamos kaltinamojo naudai, o tam tikri neatitikimai tarp liudytojų parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nekeičia nustatytų aplinkybių ir nesuteikia pagrindo jomis abejoti. Tyrimo metu neginčytinai nenustatytas tikslus laikas, kada R. R. lankėsi pas nukentėjusiąją, nepaneigtos jo nurodytos aplinkybės, kad sužalojimo metu R. R. buvo namie ir ruošėsi miegoti, lankydamasis pas nukentėjusiąją jokio daikto neturėjo, su nukentėjusiąja išsiskyrė išėjęs iš namo, abu pasuko į skirtingas puses; liudytojos T. A. nurodytas asmuo neatitinka duomenų dėl R. R. ūgio, kūno sudėjimo, tą dieną vilkėtų rūbų. Skundžiamame nuosprendyje pasisakyta ne dėl įrodymų viseto įvertinimo, o tik dėl atskirų įrodymų, jų nekonkretizuojant, jais remiantis tik ta apimtimi, kiek reikalinga priimant apkaltinamąjį nuosprendį.
2.6. Dėl kaltinimo tikslinimo skunde nurodoma, kad kaltinime buvo nurodyta, jog R. R. nukentėjusiajai trenkė per galvą, teismas patikslino, kad trenkta buvo į kaklo sritį, neva šią aplinkybę patvirtina nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai, medicininiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys. Tačiau specialistų išvadose nėra konstatuoti jokie sužalojimai kaklo srityje, todėl neaišku, remiantis kokiais medicininiais dokumentais nuosprendyje nurodyti sužalojimai būtent kaklo srityje. Medicininiuose dokumentuose tik pati nukentėjusioji yra nurodžiusi, kad pirmas smūgis buvo į kaklą, tačiau tokia aplinkybė neužfiksuota ją apžiūrėjusių gydytojų.
2.7. Dėl civilinio ieškinio skunde nurodoma, kad R. R. nepadarius nusikalstamos veikos, civilinis ieškinys turėjo būti atmestas. Advokato išlaidos taip pat priteistos nepagrįstai, kadangi išlaidas galima priteisti tik iš kalto asmens.
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo jį išteisinti, kadangi nukentėjusiąją G. M. sužalojo ne jis. Tiek pirmosios instancijos teisme duodamas parodymus, tiek apeliaciniame skunde R. R. nurodė įvykio metu buvęs savo namuose, o iš nukentėjusiosios G. M. namų išėjęs kelios valandos prieš jos sužalojimą. Apeliantas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo jo, liudytojo A. P. parodymais, o rėmėsi tik nukentėjusiosios, jos dukros D. Z. ir iš dalies liudytojos T. A. parodymais. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 str.). Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, kurioje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne pagal proceso dalyvių išdėstytą poziciją savaime BPK normų nepažeidžia, nes esminis įstatymo reikalavimas yra tai, kad teismo sprendimas būtų argumentuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. R. kaltu dėl nukentėjusiosios G. M. sunkaus sveikatos sutrikdymo, minėtų įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Nustatydamas R. R. apsilankymo pas G. M. namuose laiką, atitinkamai nusikalstamos veikos padarymo laiką, pirmosios instancijos teismas vertino: 1) paties R. R. ikiteisminio tyrimo metu nurodytą aplinkybę, jog jam su nukentėjusiąja išėjus iš namų jau buvo tamsu (rugsėjo pradžioje pradeda temti tik po 19 val.); 2) liudytojos D. Z. parodymus, kuomet ji nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme teigė, kad R. R. į duris paskambino apie 21-22 val., kai ji su sese jau ruošėsi miegoti, patvirtino, jog jos mama išėjo iš namų kartu su R. R., po to ilgai netrukus į namus užėjo policijos pareigūnai ir pasakė, kad mama yra išvežta į ligoninę; 3) nukentėjusiosios parodymus, kuomet ikiteisminio tyrimo metu bei teisme ji teigė iš namų išėjusi kartu su R. R. ir atsisukusi po smūgio pamačiusi būtent R. R.. Pažymėtina, kad R. R. parodymai dėl apsilankymo pas G. M. laiko (pirmosios instancijos teisme jis nurodė 19 val. jau buvęs savo namuose) iš esmės prieštarauja liudytojos D. Z. nurodytai aplinkybei, jog pas nukentėjusiąją R. R. atėjo tik apie 21-22 val. Tokį R. R. apsilankymo laiką minėta liudytoja nurodė apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (68, 69 b. l.), pirmosios instancijos teisme dar kartą patvirtino, jog R. R. atėjo į jų namus apie 22 val., šios liudytojos parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos vertino kaip paneigiančius R. R. pateiktą versiją, neva nusikalstamos veikos padarymo metu jis jau daugiau kaip keturias valandas buvo savo namuose. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad jei R. R. pas nukentėjusiąją ir atėjo 22 val., jos namuose, kaip nurodė nukentėjusioji, jis prabuvo ne daugiau kaip 30 min., taigi išeiti turėjo 22.30 val., apie įvykį pareigūnams pranešta 23.09 val., taigi neaišku kur daugiau kaip pusvalandį vaikščiojo nukentėjusioji. Dėl tokių skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, jog tiksliai, remiantis objektyviais duomenimis, pateiktais bendrojo pagalbos centro, šioje byloje yra nustatytas tik pranešimo bendrajam pagalbos centrui laikas – 23.09 val. Suprantama, kad nei liudytoja D. Z., nei nukentėjusioji G. M. tiksliai, minučių tikslumu nefiksavo R. R. atėjimo ar jo buvimo nukentėjusiosios namuose laiko, duodamos parodymus jos nurodė tik apytikslį laiką, todėl tokie skunde pateikti skaičiavimai dėl to, kiek laiko praėjo nuo R. R. ir nukentėjusiosios išėjimo iš namų iki skambučio bendrajam pagalbos centrui, yra netikslūs ir reikšmės vertinant įvykių eigą veikos padarymo dieną neturi. Liudytoja T. A. patvirtino, kad iškart tik išgirdusi trankų smūgį apie 23 val. išėjo į balkoną ir pamatė, kad gulinčiam žmogui kitas asmuo smūgiuoja rankose turimu daiktu į apatinę kūno dalį, į kojas, liudytoja paskambino 112, pašvietė apačion ir pažino nukentėjusiąją, kuri tuo metu nejudėjo. Kaip matyti ši liudytoja matė, kaip buvo žalojama G. M., iš karto paskambino policijai, pranešimas apie įvykį buvo registruotas 2016 m. rugsėjo 6 d., 23.09 val. (14 b. l.), šios aplinkybės patvirtina, jog nukentėjusioji buvo sužalota apie 23 val., o aukščiau aptarti įrodymai (paties R. R. parodymai ikiteisminio tyrimo metu dėl išėjimo iš nukentėjusiosios namų jau sutemus, D. Z. parodymai dėl aplinkybės, jog neužilgus po R. R. ir nukentėjusiosios išėjimo iš namų atvyko policijos pareigūnai ir pranešė apie mamos išvežimą į ligoninę, G. M. parodymai, kuomet ji patvirtino išėjusi iš namų su R. R., eidama pajutusi smūgį ir atsisukusi mačiusi būtent R. R.) patvirtina, kad nukentėjusiąją sužalojo būtent R. R..Apeliaciniame skunde didelis dėmesys skiriamas nukentėjusiosios G. M. blaivumui įvykio metu, pabrėžiama, jog nukentėjusioji proceso metu nurodydavo vis kitą išgerto alkoholio kiekį, tiek policijos pareigūno (atvykusio į įvykio vietą) tarnybiniame pranešime, tiek medicininiuose dokumentuose buvo nurodyta, jog G. M. buvo neblaivi. Apelianto nuomone, G. M. neblaivumas įvykio metu leidžia abejoti jos galimybe atsiminti įvykio aplinkybes. Skunde taip pat pažymima, kad G. M. parodymai proceso metu nebuvo nuoseklūs ir dėl R. R. atėjimo pas ją laiko – iš pradžių G. M. nurodė, jog R. R. pas ją atėjo apie 20 val., akistatos metu nurodė 21-22 val., pirmosios instancijos teisme 22 val. Nukentėjusioji protokole-pareiškime, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu iš tikrųjų nurodė, kad R. R. pas ją atėjo apie 20 val. (10, 25-28 b. l.), akistatos metu nurodė, jog R. R. atėjo apie 21-22 val. (78 b. l.), pirmosios instancijos teisme nurodė 22 val. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors tikslaus R. R. atėjimo pas ją į namus laiko G. M. iš karto ir negalėjo nurodyti, tokie netikslumai nepaneigia nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių, jog ją sužalojo būtent R. R. - pirmosios apklausos metu G. M. kaip ją sužalojusį asmenį nurodė būtent R. R. (25-26 b. l.). Aplinkybė, jog nukentėjusioji įvykio metu buvo išgėrusi, taip pat besąlygiškai nereiškia, jog ji negali prisiminti įvykio aplinkybių. Apeliaciniame skunde išsamiai aptariami nukentėjusiosios parodymai dėl išgerto alkoholio kiekio, pabrėžiama, kad tiek policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose, tiek medicininiuose dokumentuose yra nurodyta, kad nukentėjusioji buvo neblaivi. Pati G. M. pripažino, jog įvykio dieną vartojo alkoholį. G. M. neblaivumas įvykio dieną nebuvo patikrintas, ar jos būsena atvykus policijos pareigūnams bei gydymo įstaigoje buvo sąlygota alkoholio vartojimo, ar dėl patirtų sužalojimų, galimybės nustatyti nėra. Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, kad nors iš karto po įvykio policijos pareigūnams G. M. ir nurodė pati iškritusi iš balkono, supratusi sužalojimų pobūdį bei jų rimtumą nukentėjusioji paaiškino tikrąsias įvykio aplinkybes, tuomet ir nurodė, jog ją sužalojo būtent R. R., t.y. nukentėjusiajai nekilo abejonių dėl ją sužalojusio asmens, ji aiškiai prisiminė po smūgio bei smūgiuojant mačiusi būtent R. R.. Nors G. M. parodymai dėl išgerto alkoholio kiekio įvykio dieną proceso metu ir nebuvo identiški, nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai teigė, jog ją sužalojo būtent R. R., tad pirmosios instancijos teismas šiais parodymais vadovavosi pagrįstai. Anot apelianto nukentėjusiosios parodymais negalima vadovautis ir dėl to, kad ji jau yra buvusi nesąžininga su teisėsaugos institucijomis - bandė kaltinti neva R. R. buvo ją sumušęs, vėliau pripažino melavusi, dėl ko ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Kaip matyti, ikiteisminis tyrimas R. R. atžvilgiu iš tikrųjų buvo nutrauktas, kadangi G. M. šio ikiteisminio tyrimo metu iš pradžių davė parodymus, jog R. R. jos atžvilgiu vartojo fizinį smurtą, papildomos apklausos metu parodė, kad smurtas jos atžvilgiu vartojamas nebuvo, nesant objektyvių duomenų apie R. R. smurtą G. M. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas (207 b. l.). Teisėjų kolegijos vertinimu aplinkybė, jog G. M. vieno ikiteisminio tyrimo metu pakeitė savo parodymus dėl jos atžvilgiu vartoto smurto besąlygiškai nereiškia, jog ji pastoviai meluoja teisėsaugos institucijoms, tuo labiau, kai šioje baudžiamojoje byloje objektyvių duomenų, pagrindžiančių R. R. kaltę dėl sunkaus G. M. sveikatos sutrikdymo buvo surinkta pakankamai. Skunde pažymima, kad nukentėjusioji negalėjo nurodyti, kaip įvykio dieną R. R. buvo apsirengęs, ar turėjo ką rankose, anot apelianto, jei kokį daiktą R. R. ir turėjo, tai turėjo matyti ir nukentėjusioji, ir jos dukra. Pirmosios instancijos teisme R. R. nurodė įvykio dieną buvęs tamsiais treningais, t.y. jokių išskirtinių rūbų detalių nuteistasis nenurodė, taigi aplinkybė, kad nukentėjusioji neprisiminė konkrečios R. R. aprangos yra visiškai suprantama. Daiktas, kuriuo R. R. trenkė G. M. į kaklo sritį, ikiteisminio tyrimo metu nustatytas nebuvo. G. M. buvo sužalota lauke prie namo, o ne namuose, tamsiu paros metu, t.y. G. M. sužalojimui R. R. pasirinko vietą, kurioje jų niekas, tuo labiau nukentėjusiosios dukra D. Z., nematytų, atitinkamai R. R. slėpė ir įrankį, kurį vėliau panaudojo G. M. sužalojimui. Todėl atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, jog nukentėjusioji bei jos dukra turėjo matyti nusikaltimo padarymo įrankį. G. M. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog jai buvo trenkta kietu daiktu, šio daikto identifikuoti negalėjo. Liudytoja T. A. nurodė mačiusi siluetą ir kažkokį smūgį, du žmones, vieną gulintį, t.y. daikto, kuriuo buvo sužalota nukentėjusioji, ši liudytoja taip pat nematė. Specialistas nagrinėjamu atveju padarė išvadą, kad sužalojimai buvo padaryti kontaktuojant su kietu buku daiktu (daiktais), galimybių nustatyti žalojusio daikto (daiktų) formą, dydžius ar kiekį nėra (2017 m. balandžio 14 d. specialisto išvados nr. pG 1180/2017(01) 1, 5 punktai, 65 b. l.). Atsižvelgiant į tai, kad nusikalstamos veikos padarymo įrankis šiuo atveju nebuvo identifikuotas, buvo atitinkamai formuojamas kaltinimas R. R., jis nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu daiktu sudavė nukentėjusiajai G. M.. Aplinkybė, jog įrankis, kuriuo buvo suduoti smūgiai, rastas nebuvo, neturi reikšmės R. R. veiksmų kvalifikavimui - jis sunkiai sutrikė nukentėjusiosios sveikatą, jo veiksmai, neatsižvelgiant į tai, kad šios veikos padarymo įrankis nebuvo rastas ir identifikuotas, pagal kilusias pasekmes tinkamai kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Apeliantui nesuprantama, kodėl teismas nesivadovavo liudytojos T. A. parodymais dėl nukentėjusiąją užpuolusio vyro sudėjimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog ši liudytoja užpuoliko aiškiai nematė, kaip nurodė pirmosios instancijos teisme, atrodo jis buvo su pilka striuke ir gobtuvu, vidutinio sudėjimo. Neapšvietusi įvykio vietos telefonu liudytoja neatpažino ir nukentėjusiosios G. M.. G. M. buvo sužalota vėlai vakare, apie 23 val., kuomet jau buvo sutemę. Įvertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su padaryta išvada, jog bet kokie liudytojos T. A. vertinimai ir interpretacijos dėl asmens kūno sudėjimo neturi reikšmės nagrinėjamoje byloje. Nors skunde pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojo A. P. parodymais, dėl jo parodymų išsamiai pasisakyta skundžiamame nuosprendyje (nuosprendžio 8 puslapio antra pastraipa). Teisėjų kolegija šių argumentų nekartoja, papildomai pažymi, jog liudytojo A. P. parodymais teismas nesivadovavo ne tik dėl to, kad šis asmuo nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (kaip nurodoma apeliaciniame skunde), bet ir dėl parodymų turinio – A. P. teisme buvo apklausiamas 2017 m. gruodžio 6 d. (210, 211 b. l.), praėjus nuo nusikalstamos veikos padarymo dienos daugiau kaip metams (veika padaryta 2016 m. rugsėjo 6 d.), vis dėlto sugebėjo labai išsamiai papasakoti apie jam niekuo neišsiskiriančią dieną, kada 2016 m. rugsėjo 6 d. grįžo iš darbo, kokį kiekį alaus tą dieną pirko, kada pas jį atėjo nukentėjusioji, apie ką su ja kalbėjo, kada nukentėjusioji išėjo. Svarbiausia, jog A. P. nurodyta aplinkybė, neva nukentėjusioji pas jį namuose buvo iki 22.00-22.30 val., yra paneigta nukentėjusiosios, liudytojos D. Z. parodymais (šios nutarties šešta pastraipa). Galiausiai apeliaciniame skunde pažymima, jog specialistų išvadose nėra konstatuoti jokie sužalojimai kaklo srityje, apeliantui neaišku, kokiais medicininiais dokumentais remdamasis teismas patikslino kaltinimą ir nurodė, jog nukentėjusiajai buvo trenka į kaklo sritį, ne į galvą. Kaltinimo tikslinimą pirmosios instancijos teismas argumentavo nukentėjusiosios parodymais, jog pirmas smūgis jai buvo suduotas į kaklo sritį, taip pat medicininiuose dokumentuose užfiksuotais duomenimis (nuosprendžio 6 puslapio trečia pastraipa). Nagrinėjamu atveju specialisto išvadoje iš tikrųjų nebuvo nustatyti sužalojimai kaklo srityje, taigi kaltinimą pirmosios instancijos teismas galėjo tikslinti remiantis nukentėjusiosios parodymais, kurie dėl pirmojo smūgio sudavimo į kaklą buvo nuoseklūs nuo pirmosios jos apklausos ikiteisminio tyrimo metu. Taigi teismas pagrįstai jais vadovavosi ir atitinkamai patikslino kaltinimą. Pažymėtina tai, kad G. M. sužalojimų vertinimą kaip sunkų sveikatos sutrikdymą lėmė lūžiai kojose (2017 m. balandžio 14 d. specialisto išvados Nr. pG 1180/2017(01) 3 punktas, 65 b. l.), taigi veiksmų kvalifikavimui neturi reikšmės aplinkybė, kur nukentėjusiajai buvo suduotas pirmas smūgis – į kaklo sritį, ar į galvą. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu R. R. gynėjas kritikuodamas pateiktą kaltinimą išsakė argumentus, jog iš kaltinimo turėtų būti šalinamos nurodytos aplinkybės, kad R. R., „būdamas tris kartus teistas už grasinimą nužudyti nukentėjusiąją G. M.“, nes tai nėra R. R. inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymis. Teismas sutinka su šia gynėjo pateikta pastaba, tačiau laiko, kad tokios kaltinime nurodytos aplinkybės yra tik itin neigiamai charakterizuojančios nuteistąjį R. R., o ne nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje požymis. Šių aplinkybių nurodymas kaltinime yra perteklinis, bet jų pašalinimas ar palikimas, veikos kvalifikavimui jokios teisinės reikšmės neturi.Patikrinusi skundžiamą nuosprendį teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje esančius duomenis, išdėstė įrodymus, kuriais grindžiama R. R. kaltė dėl padaryto nusikaltimo, kaip šie įrodymai susiję tarpusavyje, kodėl jais grindžiamas nuosprendis ir kokia bylos medžiaga paneigia nuteistojo pateikiamą versiją, neva nukentėjusiąją sužalojo ne jis, įvykio vietoje net nebuvo. Pripažinus R. R. kaltu dėl sunkaus G. M. sveikatos sutrikdymo, pagrįstai tenkintas ir nukentėjusiosios civilinis ieškinys, iš jo priteistos išlaidos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo nukentėjusiajai. Apeliacinio skundo argumentai šiuo atveju nesudaro pagrindo naikinti priimtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo R. R. apeliacinį skundą atmesti.