Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Gumuliauskienės ir Aušrelės Mažrimienės,

2015 m. kovo 3 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus.

Atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai. Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės atsakovo atstovui nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-15-15 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“, kuriuo pareiškėjui V. J. atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, remiantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktų pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis laiduoja asmeniui, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Tokia asmens teisė gali būti realizuota, pasinaudojant valstybės garantuojama teisine pagalba, kurios teikimą nustato Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau ir Įstatymas). Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog Įstatymas nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, o to paties įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba – dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Įstatymo 9 straipsnis nustato, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos yra valstybės institucijos, kurių uždavinys – užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Įstatymą. Įgyvendindamos nurodytą uždavinį, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos organizuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą, priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, sudaro sutartis su advokatais, kurie teikia antrinę teisinę pagalbą, kontroliuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą, atlieka kitas Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas.

Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama Įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt.). Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte numatyta, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama remiantis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo principu. Kad šis principas būtų įgyvendintas, Įstatyme yra numatyti tam tikri saugikliai, t. y. nurodyti atvejai, kada valstybės garantuojama teisinė pagalba neteikiama (arba nutraukiama). Antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai yra išvardinti Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje. Nagrinėjamu atveju yra aktualūs šio straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktai, kurie numato, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Pabrėžtina, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtinti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai yra atskiri (savarankiški) ir atsisakymas teikti antrinę teisinę pagalbą galimas esant bent vienam iš šių pagrindų (žr., pvz., LVAT 2008 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1411/2008, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1157/2010 ir kt.). Todėl nagrinėjamu atveju iš esmės pakanka patikrinti, ar buvo bent vienas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis priimtas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. sausio 20 d. sprendimas Nr. (1.31)-TPB-15-15 atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui.

Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas V. J. kreipėsi į Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą 2015 m. sausio 13 d. prašymu (patikslintu prašymu) Nr. ATP-67, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje Nr. 1-200-671/2013, o būtent – pašalinti Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A2.13-817-187/2014 nurodytus skundo trūkumus ir suruošti tolesnius procesinius dokumentus. Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A2.13-817-187/2014 lingvistinė analizė, leidžia konstatuoti, kad į minėtą teismą 2014 m. rugsėjo 9 d. atskiruoju skundu V. J. kreipėsi ginčydamas du skirtingus teismo procesinius dokumentus – Telšių rajono apylinkės teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A2.13-817-187/2014 (2014 m. liepos 28 d.) bei teismo baudžiamąjį įsakymą baudžiamojoje byloje Nr. I-200-671/2013 (2013 m. liepos 25 d.), todėl pareiškėjui buvo išaiškinta, kad prašomi panaikinti procesiniai dokumentai negali būti nagrinėjami kartu ir pasiūlyta šalinant trūkumus apsispręsti, kurį procesinį dokumentą skundžia, t.y. patikslinti atskirojo skundo reikalavimus. 2015 m. sausio 13 d. prašymu Nr. ATP-67 V. J. į atsakovą kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo baudžiamojoje byloje Nr. I-200-671/2013, siekdamas nuginčyti 2013 m. liepos 25 d. teismo baudžiamąjį įsakymą. Kaip teismo posėdžio metu patvirtino pareiškėjas, dėl 2014 m. rugsėjo 9 d. Telšių rajono apylinkės teismo nutartyje nurodytų trūkumų, susijusių su 2014 m. liepos 28 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A2.13-817-187/2014 apskundimu, V. J. Klaipėdos antrinės teisinės pagalbos tarnybai pateikė atskirą prašymą dėl kurio atsakovas dar nėra priėmęs sprendimo, todėl teismas susidariusią ginčo situaciją analizuos tik tuo aspektu, kiek tai susiję su pareiškėjo teise gauti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje Nr. I-200-671/2013.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, t. y. spręsti, ar pareiškėjo reikalavimas apginti materialiąją teisę yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą (bylą). Tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (žr., pvz., LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-714/2007 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pabrėžęs, jog atstovavimo byloje perspektyvumas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punkto taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjo reikalavimų pagrįstumas ir atstovavimo byloje perspektyvumas Įstatymo taikymo prasme yra siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimui parengti pagal atitinkamų įstatymų nuostatas. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas atstovavimo byloje perspektyvumo vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Antrinė teisinė pagalba, remiantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punktu, neteikiama, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3096/2011). Kita vertus, apie bylos perspektyvumą nėra spręstina atliekant atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai žinomų konkrečios bylos faktinių duomenų vertinimą bei pasisakant dėl galimos bylos baigties (žr., pvz., LVAT 2014 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1359/2014). Atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012 ir kt.).

Spręstina, kad gavus asmens prašymą, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą ir pareiškėją atstovauti teisme. Nagrinėjamu atveju, priimdama administracinės procedūros sprendimą pagal V. J. 2015 m. sausio 13 d. prašymą, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turėjo įvertinti, ar pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus ir jo nurodytas faktines aplinkybes pakanka duomenų atitinkamam teismui teiktinam įstatymų reikalavimus atitinkančiam dokumentui parengti.

Pabrėžtina, jog antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba Įstatymo prasme yra dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčų sprendimo ne teisme atvejais, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas (2 str. 1 d.). Vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus <...>. Kaip matyti iš nurodytų nuostatų, būtent pareiškėjui V. J., pageidaujančiam pasinaudoti antrine teisine pagalba, teko pareiga pagrįsti konkretaus poreikio ir pakankamų prielaidų kreiptis į teismą su tam tikro turinio reikalavimu egzistavimą.

Nagrinėjamu atveju nei 2015 m. sausio 13 d. prašyme atsakovui bei prie jo pridėtuose dokumentuose, nei šioje byloje teismui pateiktame skunde pareiškėjas nenurodė, kokią pažeistą ar ginčijamą teisę arba įstatymo saugomą interesą jis nori ginti teisme, ginčydamas 2013 m. liepos 25 d. teismo baudžiamąjį įsakymą, kokie šio teismo procesinio dokumento neteisėtumo pagrindai ir kaip jie pažeidžia V. J. teises. Pareiškėjo neargumentuotas tvirtinimas dėl teismo procesinio dokumento neteisėtumo savaime nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą dėl 2013 m. liepos 25 d. teismo baudžiamojo įsakymo minėtoje baudžiamojoje byloje panaikinimo. Todėl priimdama ginčijamą administracinį aktą Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pagrįstai rėmėsi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 punktu (pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas).

Kaip jau buvo nurodyta, byloje neginčijama, kad kreipdamasis į atsakovą pareiškėjas siekė, jog antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas surašytų skundą dėl 2013 m. liepos 25 d. teismo baudžiamojo įsakymo baudžiamojoje byloje Nr. I-200-671/2013 panaikinimo. Nurodytu baudžiamuoju įsakymu Telšių rajono apylinkės teismas nusprendė V. P. pripažinti kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 130 straipsnio 1 dalyje (rašymo apsirikimas, turėtų būti 300 straipsnio 1 dalyje), – dėl V. J. individualiosios įmonės dokumentų klastojimo.

Supaprastinto baudžiamojo proceso forma – teismo baudžiamojo įsakymo priėmimas – reglamentuota Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso XXXI skyriaus pirmajame skirsnyje. Remiantis Baudžiamojo kodekso 422 straipsnio 1 dalimi, kaltinamasis, nesutikdamas su bausmės paskyrimu teismo baudžiamuoju įsakymu, per keturiolika dienų nuo šio dokumento įteikimo dienos turi teisę paduoti teismui, surašiusiam tą teismo baudžiamąjį įsakymą, prašymą reikalaudamas surengti bylos nagrinėjimą teisme, o to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei kaltinamasis paduoda prašymą reikalaudamas surengti bylos nagrinėjimą teisme, teismo baudžiamasis įsakymas neįgyja teisinės galios; jei kaltinamasis šia teise nepasinaudoja, teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisėja ir vykdomas šio Kodekso nustatyta tvarka; įsiteisėjęs teismo baudžiamasis įsakymas yra neskundžiamas. Nagrinėjamu atveju V. P. ne tik nepadavė prašymo surengti baudžiamosios bylos Nr. I-200-671/2013 nagrinėjimą teisme, bet ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis 2014 m. vasario 17 d. sumokėjo 2013 m. liepos 25 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtą baudą. Išdėstytos faktinės aplinkybės sudaro pagrįstą pagrindą konstatuoti, jog ginčyti 2013 m. liepos 25 d. teismo baudžiamąjį įsakymą priimtą baudžiamojoje byloje Nr. I-200-671/2013 nėra teisinių galimybių, kadangi jis įsiteisėjęs ir neskundžiamas. Atkreiptinas dėmesys, kad Baudžiamasis kodeksas išvis nenumato teisės nukentėjusiajam skųsti teismo baudžiamąjį įsakymą, savo galimai pažeistą teisę nukentėjusysis gali ginti tik ikiteisminio tyrimo teisėjui ginčydamas prokuroro sprendimą užbaigti procesą teismo baudžiamuoju įsakymu (Baudžiamojo kodekso 148 str. 4 d.), o ne patį baudžiamąjį įsakymą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu atveju, kai ginčijamas teismo procesinis dokumentas yra įsiteisėjęs ir neskundžiamas, antrinės teisinės pagalbos teikimas būtų netikslingas, kadangi realių galimybių apginti pareiškėjo pažeistas teises nebūtų ir atstovavimas šioje byloje būtų neperspektyvus. Esant šioms aplinkybėms, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turėjo teisę atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog atsakovas ginčijamą 2015 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-15-15 priėmė išsamiai ir objektyviai įvertinęs visumą aplinkybių bei įrodymų, sprendime aiškiai ir išsamiai nurodė atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą motyvus bei savo poziciją pagrindė faktine medžiaga, todėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. sausio 20 d. sprendimas Nr. (1.31)-TPB-15-15 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ laikytinas objektyviu ir teisėtu, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.