Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Virginija Žindulienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-364-282/2008 Teisėja Edita Gailienė Procesinio sprendimo kategorijos

1.1.8.1.1., 1.1.8.6.2., 1.2.14.3.2.1., 2.4.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. lapkričio 19 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 4 metams.

LR BK 63 str. 1 d., 4 d. ir 9 d. pagrindu paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu, pridedant dalį 2008 m. liepos 29 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės ir galutinė bausmė paskirta – laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams ir 7 MGL (910 Lt) bauda, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas (2 dienos) nuo 2007 m. rugsėjo 11 d. iki 2007 m. rugsėjo 12 d. ir bausmė, atlikta pagal Telšių rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 29 d. nuosprendį.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas A. P., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. J. nuteistas už tai, kad jis 2007 m. rugsėjo 10 d. apie 22 val., veikdamas bendrininkų grupėje su A. P., atkabino laukųjų durų kablį, įsibrovė į Z. O. B. priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini) ir, panaudodamas fizinį smurtą Z. O. B. atžvilgiu, ranka uždengdamas bei spausdamas burną ir taip padarydamas poodines kraujosruvas abiejose smakro pusėse, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, pagrobė nukentėjusiajai Z. O. B. priklausantį spalvoto vaizdo televizorių ,,Vido“ 300 Lt vertės ir rankinį laikrodį ,,Omax“ 20 Lt vertės – viso pagrobė turto už 320 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. nuostatų. Teismo išvados dėl nuteistojo D. J. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 2 d., pagrįstos byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. To neginčija ir apeliantas, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismo jam paskirta bausmė yra per griežta.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Skirdamas bausmę D. J., pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė ir atsižvelgė į tai, kad apeliantas, norėdamas prasimanyti pinigų alkoholiui, neišnykus teistumui (t. 1, b. l. 118-120), atlikęs laisvės atėmimo bausmes, paskirtas už padarytas nusikalstamas veikas, tada jau padarė sunkų tyčinį nusikaltimą – įsibrovęs į patalpą ir panaudojęs smurtą prieš vieną gyvenančią senyvo amžiaus moterį (74 metai), pagrobė jos turtą. Visa tai atskleidžia apelianto didesnį pavojingumą visuomenei, akivaizdų nusistatymą prieš visuotinai priimtas elgesio normas. Be to apylinkės teismas įvertino tai, kad pagrobtas turtas buvo grąžintas nukentėjusiajai, atsižvelgė į vieną nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, o būtent, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.), jo atsakomybės lengvinančių aplinkybių nenustatė ir paskyrė vienintelę BK 180 str. 2 d. sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, kurios terminą nustatė nedaug didesnį (laisvės atėmimą 4 metams) už minėto straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį (vidurkis 3 metai 7 mėnesiai ir 15 dienų).

Savo skunde apeliantas nurodė, kad jis visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo. Be abejonės, pastaroji aplinkybė sudaro teigiamą nuomonę apie nuteistąjį, tačiau ar tai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kiekvienu atveju sprendžia teismas. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo D. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi, nes apeliantas ikiteisminio tyrimo metu prisipažinęs (t. 1, b. l. 108-109), teisiamojo posėdžio metu ėmė neigti esminę bylos aplinkybę, kad įsibrovė į nukentėjusiosios butą (t. 2, b. l. 51) taip bandydamas sumažinti savo nusikalstamo poelgio pavojingumą. Tokius nuteistojo parodymus teko paneigti kitais įrodymais ir būtent jais grįsti nuosprendį. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė reiškiasi tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų. Nuteistasis D. J. teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 53) ir apeliaciniame skunde deklaravo gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos ir žadėjo daugiau nenusikalsti, tačiau bylos medžiaga byloja ką kitą. Apeliantas teismo baudžiamuoju įsakymu 2007 m. spalio 9 d. buvo nuteistas pagal BK 178 str. 4 d. už baudžiamąjį nusižengimą (t. 1, b. l. 187), dėl kurio padarymo taip pat pripažino savo kaltę ir reiškė nuoširdų gailestį, tačiau jau sekančią dieną padarė skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą sunkų tyčinį nusikaltimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad apeliantas visiškai nesikremta dėl savo nusikalstamų poelgių ir jo pareiškimai yra deklaratyvūs. Tokiu būdu, apylinkės teismas pagrįstai nepripažino D. J. prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe, nes kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis pripažįstamas kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.) tada, kai asmuo savo noru prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių, ir nuoširdžiai gailisi.

Nuteistasis D. J. taip pat nurodė, kad finansiškai padėjo savo mažametei dukrai, ko daryti nebegalės atlikdamas paskirtą bausmę. Dėl minėto argumento kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių apie apelianto finansines pajamas, turimas santaupas ar kitą turtą. Pats nuteistasis teismo posėdžio metu, sprendžiant kardomosios priemonės skyrimo klausimą parodė, kad jau seniai gyvena pas močiutę iš pastarosios piniginių lėšų (t. 2, b. l. 38), todėl D. J. pareiškimas apie finansinę pagalbą savo vaikui yra deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas.

Tokiu būdu kolegija daro išvadą, kad skirdamas D. J. bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir įvertino visas aplinkybes, turinčias reikšmės skiriant bausmę, nepažeidė BK 61 str. 2 d. nuostatų, kurios numato, jog teismas turi motyvuotai parinkti švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, ir pagal BK 180 str. 2 d. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. J. galutinę subendrintą bausmę – skundžiamu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę subendrindamas su 2008 m. liepos 29 d. Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu (t. 2, b. l. 31) paskirta subendrinta 1 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausme, BK 63 str. nuostatų nepažeidė. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėjo 2008 m. liepos 29 d. Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos mažiau nei pusę laisvės atėmimo bausmės ir visą paskirtą baudą. Tokiu būdu apeliantui paskirta galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta ir ją švelninti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. J. apeliacinį skundą atmesti.