Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 3 p. (Lietuvos Respublikos 2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakciją) laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. nuteistas už tai, kad tarp 2009 m. vasario 6 d., laikotarpiu tarp 8 val. ir 14 val. 20 min., (duomenys neskelbtini) esančio apleisto namo malkinėje, o po to ir pačiame name asmeninio konflikto su savo sugyventine O. K. metu rankomis, kojomis ir keptuve sudavė jai ne mažiau kaip 30 smūgių į įvairias kūno vietas, padarydamas nukentėjusiajai dešinio žasto, dešinio dilbio, abiejų plaštakų, kairio sėdmens, abiejų šlaunų, kairio kelio, abiejų blauzdų poodines kraujosruvas, dešinio sėdmens odos nubrozdinimą su aplinkine poodine kraujosruva, kaktos ir dešinio skruosto odos nubrozdinimus, kaktos, abiejų akių vokų, dešinio skruosto, dešinio žando, nosies nugarėlės poodines kraujosruvas, nosies pertvaros muštinę žaizdą, viršutinės lūpos raudonio kraujosruvą, viršutinės ir apatinės lūpų gleivinės muštines žaizdas su aplinkinėmis minkštųjų audinių kraujosruvomis, kairio ausies kaušelio muštinę žaizdą su aplinkine poodine kraujosruva, kaktos dešinės pusės, dešinio smilkinio, abiejų akių vokų, nosies nugarėlės, kairio žando sričių gilesniųjų minkštųjų audinių kraujosruvas, nosies kaulų lūžį ir kraujo išsiliejimą po galvos smegenų kietuoju dangalu (170 g) dešiniame pusrutulyje bei kraujo išsiliejimą po galvos smegenų minkštaisiais dangalais abiejuose pusrutuliuose, tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu bei suspaudimu ir dėl patirtų sužalojimų O. K. mirė. Tokiu būdu R. K. savo sugyventinę O. K. nužudė.

Nuteistasis R. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka, nes jis už savo sugyventinės nužudymą nuteistas nepagrįstai. Su savo sugyventine O. K. jis gyveno apie 2 metus, su ja dažnai pykdavosi, nes ji vedė asocialų gyvenimo būdą, rinkdavo maistą ir kitokius daiktus iš prie didžiųjų prekybos centrų esančių šiukšlių konteinerių, susirado tokių pačių draugų ir su ten pat besilankančiais benamiais girtavo. Su vienu tokiu pravarde Barzda jis savo sugyventinę du kartus užtiko geriančius prie elektros skydinės, vieną kartą prie kotedžų, Barzda pabėgo, tada O. K. namo nebuvo grįžusi 2 paras. Ji teisinosi, kad Barzda jai padeda rinkti butelius, kad po to galėtų išgerti. Dėl to jis su savo sugyventine konfliktuodavo. Nuosprendyje nurodyta, kad O. K. buvo padaryta daugybė sužalojimų, taip pat ir nosies sužalojimas, tačiau nosies pertvarą O. K. sumušė dar sausio mėnesį, kaip ji pati sakė, griuvo ant laiptų nešdama skalbinius. Sugyventinė jam yra pasakojusi, kad kartais susipykdavo su benamiais dėl to, kad ji neva vaikšto po jų teritoriją, jie jai net grasino. Todėl jis kartais pats eidavo kartu su ja prie šiukšlių konteinerių. 2009 m. vasario 4 d., trečiadienį, O. K. išėjo apžiūrėti Visorių ir Turistų gatvėse esančių šiukšlių konteinerių ir žadėjo apie 16 val. grįžti namo, bet negrįžo. Kitos dienos, t. y. ketvirtadienio, rytą jis apžiūrėjo namo pusrūsį-malkinę ir ten surado miegančią savo sugyventinę. Ji pamelavo jam, kad naktį grįžo namo, buvo girta ir nenorėjo su juo bartis, su savimi dar turėjo pusę buteliuko burnos skalavimo skysčio. Supykęs jis sudavė jai du kartus į veidą, o ši jam sudavė grėblio kotu. Paskui lauke jis jai dar du kartus spyrė, jie pasibarė ir susitaikė. Atėjusi į namus ji baigė gerti turėtą skalavimo skystį, nuo jo apsvaigo ir vėl norėjo eiti prie šiukšlių konteinerių. Tarp jų vėl kilo konfliktas. O. K. ruošiantis išeiti, jis du kartus delnu ir vieną kartą kumščiu sudavė jai per veidą, nuo stalo paimta skardine keptuvėle dar nestipriai sudavė jai į kaktą. Kaip daiktinis įrodymas ta keptuvėlė teisme nebuvo apžiūrėta. Tada jis jai dar įspyrė du kartus į sėdmenis. Kambaryje ji negriuvinėjo, nebuvo nei kruvina, nei ištinusiu veidu. Ji tik apsiverkė ir supykusi atsisėdo ant lovos. Jie dar kelias minutes pakalbėjo, ir jis išėjo ruošti malkų. Grįžęs su malkomis jos jau nerado ir suprato, kur ji išėjo, nes kambaryje nebuvo krepšio, su kuriuo ji eidavo prie konteinerių. Apie 13 val. jis išėjo jos ieškoti tais maršrutais, kuriais ji vaikščiojo. Prie parduotuvės „Iki“ jis sutiko pažįstamą A. B., kuris anksčiau pas jį gyveno, ir šis jam pasakė, kad apie 11-12 val. matė toje vietoje O. K. su dviem kažko prikrautais krepšeliais ir dar buvo paėmusi jo rūkytą žuvį. Po to jie dar abu jos ieškojo, bet nerado. Jau sutemus jis grįžo namo, apžiūrėjo pusrūsį, malkinę, manydamas, kad gal jo sugyventinė ten miega, bet jos niekur nebuvo. Jis buvo blaivas ir gerai prisimena, kad visa tai buvo tikrai ketvirtadienį, nes buvo pirmas vasario mėnesio ketvirtadienis, nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, kad jis to gali neprisiminti. Daugiau sugyventinės gyvos jis nematė. Sekmadienio rytą jis ėjo paruošti malkų ir pusrūsyje rado ją gulinčią prie durų. Ji buvo mirusi, o jos veidas buvo kruvinas. Išsigandęs atbėgo namo ir paskambino policijai, kuri atvažiavusi jo sugyventinės lavoną išvežė, o jį paliko. Vakare jis apie įvykį papasakojo savo sugyventinės giminaičiams. Antradienį ryte jį sulaikė policija ir jis papasakojo apie tarp jo ir jo sugyventinės buvusius konfliktus, kad jis galėjo jai suduoti, bet ne nužudyti. Pirmosios jo apklausos vyko be advokato, pabaigiat ikiteisminį tyrimą jam nebuvo leista susipažinti su visa bylos medžiaga, t. y. su O. K. nuotrauka, kuri buvo padaryta 2009 m. vasario 2-3 d. Liudytojas H. J. parodė, kad O. K. matė 2009 m. vasario 5 d., apie 18.30 val., prie „Norfos“ parduotuvės, ji buvo su mėlynėmis ant veido, bet ne kruvina ir neištinusiu veidu. Paskutinė ją gyvą matė V. V. 2009 m. vasario 6 d., apie 14.20 - 16.00 val., teisme ji parodė, kad dar davė jo sugyventinei 5 Lt vynui, o ši jai pasakė, kad namo neis. Kur jo sugyventinė vaikščiojo nuo 2009 m. vasario 5 d., 10 val., iki 2009 m. vasario 8 d., t. y. sekmadienio, jis nežino. Jis prisipažino kaltu ir labai gailisi dėl savo elgesio, atsiprašė artimųjų, bet jis jos tikrai nenužudė. Prašo išnagrinėti bylą ir panaikinti nuosprendį arba bylą perduoti papildomai tirti, nes jis nusikaltimo nepadarė ir yra nuteistas nepagrįstai.

Teismo posėdyje nuteistasis R. K. prašo jo apeliacinį skundą patenkinti, jį išteisinti arba sušvelninti jam paskirtą bausmę. Nuteistojo gynėjas prašo nuteistojo R. K. apeliacinį skundą patenkinti ir jį išteisinti. Prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino išnagrinėtus įrodymus ir jų visumą, todėl priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Iš nuosprendžio matosi, kad jame teismas išdėstė ne tik R. K. kaltę patvirtinančius įrodymus, tačiau ir jų įvertinimo bei paties nuteistojo versijų atmetimo motyvus. Šie motyvai bei pačiame nuosprendyje išdėstyti įrodymai paneigia ir didžiąją dalį nuteistojo apeliacinio skundo argumentų.

Pirmosios instancijos teisme nuteistasis R. K. kaltu neprisipažino. Jis parodė, kad O. K. pažinojo nuo vaikystės, 2006 m. pabaigoje atlikęs ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, vėl su ja susitiko, O. K. atsikraustė pas jį ir nuo to laiko jie kartu gyveno (duomenys neskelbtini)esančiame ruošiamame nugriauti name. 2008 m. pabaigoje O. K. pradėjo stipriai gerti, kartu su jo pažįstamu A. B. vaikščiodavo po prekybos centrus, ten rinkdavo nurašytas prekes, gyveno asocialiai. Kai tuo metu dar dirbdamas jis grįždavo namo, O. K. rasdavo girtą, tarp jų kildavo konfliktai, jie susimušdavo, bet po to susitaikydavo. Pripažįsta, kad alkoholiu piktnaudžiavo ir jis pats, būdavo, kad O. K. mušdavo. Ji kartais bijodavo jam pasirodyti ir nakvodavo malkinėje. Taip buvo ir paskutinį kartą. O. K. negrįžo namo, o kitą rytą jis ją rado malkinėje. Ten jis delnu sudavė jai du kartus per veidą ir vieną kartą įspyrė į sėdmenis. Jie pasibarė, o paskui abu nuėjo į namo vidų. Ten jis vėl sudavė delnu du kartus per veidą, sudavė vieną smūgį kumščiu ir vėl du kartus įspyrė, be to, vieną kartą sudavė jai į kaktą lengva keptuve. O. K. atsisėdo, paverkė ir tuo viskas baigėsi, jos savijauta buvo normali. Nors jis prašė jos likti namuose, bet O. K. išėjo ir jis jos daugiau nematė. Jis tiksliai neprisimena, kokią dieną visa tai įvyko, nes praėjo jau daug laiko, bet jam atrodo, kad tai buvo ketvirtadienis. Tą pačią dieną jis išėjo O. K. ieškoti, bet nerado. Sutiktas jo pažįstamas A. B. sakė, kad tą dieną, apie 11 val. matė O. K. prie prekybos centro „Iki“, jie jos dar ieškojo kartu, bet nerado. 2009 m. vasario 8 d. jis surado O. K. negyvą malkinėje. Nuo jo jau nurodyto konflikto ketvirtadienį (vasario 5 d.- past.) iki 2009 m. vasario 8 d., kai rado O. K. malkinėje jau mirusią, toje vietoje jis jos neieškojo. Nuteistasis teisme parodė, kad nors ir mušė O. K., tačiau jos nužudyti nesiruošė ir tam neturėjo motyvo. Be to, mano, kad nukentėjusioji negalėjo mirti nuo jo suduotų smūgių. Jis mano, kad O. K. sumušė kokie nors kiti asmenys, nes nukentėjusioji turėjo priešų, kovodavo dėl savo teritorijų, kur tikrindavo atliekas ir ieškodavo vertingesnių daiktų. Iš bylos matosi, kad savo kaltę R. K. neigė ir ikiteisminio tyrimo metu. Nors tuomet jis davė iš esmės tokius pačius parodymus, tačiau kai kurias įvykių aplinkybes buvo nurodęs kitaip. Pirmą kartą apklaustas įtariamuoju 2009 m. vasario 11 d. (t.1, b. l. 58-60) jis parodė, kad sumušė O. K. ne 2009 m. vasario 5 d. (ketvirtadienį), o vasario 4 d. ryte. Tada jis rado ją girtą miegančią malkinėje, supyko ant jos, kad ji neatnešė jam „pachmielo“ ir du kartus sudavė jai delnu į veidą. Po to O. K. apie 13 val. išėjo tikrinti konteinerių ir daugiau nesugrįžo. Vasario 8 d. ryte jis rado ją malkinėje negyvą. Šios apklausos metu įtariamasis dar parodė, kad nors su O. K. mušdavosi dažnai, iki įvykių 2008 m. vasario 4 d. paskutinį kartą sugyventinę jis mušė tik maždaug prieš dvi savaites, tada irgi kelis kartus buvo sudavęs jai į veidą. Kodėl nuo vasario 5 d. iki 8 d. neieškojo O. K. malkinėje ir pusrūsyje, negalėjo paaiškinti. Papildomos įtariamojo apklausos 2009 m. vasario 13 d. (t. 1, b. l. 63-64) metu R. K. savo pirminius parodymus patikslino. Jis parodė, kad nuolat vartoja alkoholį, jam sunku susigaudyti, kada kas vyko, tačiau jam atrodo, kad O. K. jis sumušė ne vasario 4 d., o vasario 5 d., t. y. ketvirtadienio ryte. Tada toje malkinėje jis jai du kartus sudavė delnu į veidą ir vieną kartą spyrė į sėdmenis ar kojas, o abiem grįžus į namus ir vėl kilus konfliktui, vėl sudavė O. K. į veidą du kartus delnu ir vieną kartą kumščiu, taip pat sudavė jai smūgį į kaktą keptuve. Namuose taip pat vėl jai du kartus įspyrė į sėdmenis ar kojas. Tą dieną nukentėjusiajai išėjus iš namų, kelias dienas jos ieškojo visur, išskyrus malkinę ir pusrūsį, o ten ir rado ją negyvą vasario 8 d. ryte. Jo nuomone, nuo jo suduotų smūgių O. K. mirti negalėjo, nes ji pati išėjo iš namų, ant jos kūno didelių sumušimų nesimatė, tik iš nosies bėgo kraujas. Dar kartą apklaustas įtariamuoju 2009 m. gegužės 28 d. (t. 1, b. l. 66-67) R. K. patvirtino ankstesnės apklausos metu duotus parodymus, tik nurodė, jog neprisimena, kad po jo suduotų smūgių nukentėjusiajai būtų bėgęs kraujas. Vėl parodė, jog jam atrodo, kad jis O. K. sumušė 2009 m. vasario 5 d. ryte. 2009 m. vasario 12 d. sprendžiant kardomosios priemonės skyrimo klausimą, R. K. iš dalies buvo prisipažinęs kaltu. Teismo posėdyje tuomet jis parodė (t. 1, b. l. 83-84), kad O. K. jis mušdavo, o tomis dienomis, kai ji mirė, irgi vartojo prieš ją smurtą. 2009 m. vasario 18 d. vykusio parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 68-78) nuteistasis parodė kur, kaip ir į kokias kūno vietas sudavė smūgius nukentėjusiajai rankomis, kojomis ir metaline keptuve, tai matosi ir iš prie protokolo pridėtų fotonuotraukų. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje R. K. vėl nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes. Parodė, kad sumušė O. K. ne 2009 m. vasario 4 d., o vasario 5 d. ryte, paaiškino, kad pirmos apklausos metu buvo nurodęs kitą dieną, nes jį suklaidino tyrėja. Parodė, kad sudavė nukentėjusiajai iš viso penkis smūgius į galvą (keturis kartus delnu į veidą ir vieną kartą keptuve į kaktą), o taip pat iš viso tris kartus jai spyrė koja į sėdmenis. Mušė nukentėjusiąją todėl, kad ši nepadėjo jam tvarkytis namuose, buvo palikusi neišplautą keptuvę. Vasario 6 ir 7 dienomis sugyventinės malkinėje neieškojo, kodėl to nepadarė, negali pasakyti, be to, manė, kad ji gal išvažiavo pas savo brolį. Nuteistasis dar kartą parodė, kad nors jis O. K. mušė, bet nuo jo suduotų smūgių ji mirti negalėjo. Kas kitas galėjo sumušti jo sugyventinę, jis nežino, be to, jam atrodo, kad O. K. galėjo daugiau niekas ir nemušti, nes ji galėjo susižaloti kur nors pargriūdama.

Iš nuteistojo R. K. parodymų matosi, kad nors jis neigia nužudęs savo sugyventinę, tačiau pripažįsta, kad ją sumušė. Šioje dalyje jo parodymai atitinka teismo nustatytas bylos aplinkybes. Tuo tarpu nuteistojo parodymų dalį apie tai, kad jis O. K. sumušė ne kaltinime nurodytu laiku, o diena anksčiau, taip pat jo aiškinimus, kad jo suduoti smūgiai negalėjo sukelti nukentėjusiosios mirties arba kad ją vėliau galėjo sumušti kokie nors kiti asmenys, paneigia kiti išnagrinėti įrodymai. Teisme apklausta nuteistojo kaimynė liudytoja V. V. parodė, kad R. K. pažįsta nuo vaikystės. Jis gyveno apleistame avarinės būklės name, iš kurio jo motino ir sesuo jau buvo išsikraustę, o R. K. pasiliko ten gyventi toliau. Taip pat pažinojo ir pas R. K. gyventi atsikrausčiusią O. K.. Juos abu liudytoja apibūdino kaip asocialius, alkoholiu piktnaudžiaujančius asmenis. Ji parodė, kad R. K. ir O. K. girtaudavo kartu, visada būdavo dviese ir draugų neturėjo. R. K. O. K. dažnai mušdavo, jos veidas dėl sumušimų nuolat būdavo sutinęs ir apie tai visiems buvo žinoma. Pati O. K. niekada jai nebuvo sakiusi, kad ją sumušė kas nors kitas, kartą paklausta, kaip ją R. K. taip sumušė, atsakė, kad jis ją spardė kojomis. Paskutinį kartą O. K. matė 2009 m. vasario 6 d. po pietų, kai ši užėjo pas ją į namus. O. K. buvo apsiverkusi, sakė, kad R. K. jai liepė eiti pasiskolinti pinigų ir atnešti jam „pachmielo“. Taip pat papasakojo, kad R. K. jai taip stipriai trenkė per galvą keptuve, kad „net akyse tamsu pasidarė“. Jos namuose O. K. prabuvo apie pusantros valandos, pasakojo apie savo sunkų gyvenimą, sakė, kad namo neis, o pasislėps rūsyje, nes bijo, kad R. K. jos nerastų ir nemuštų. Jos veide matėsi sumušimo žymės, bet toks vaizdas jau buvo įprastas. Apie 16 val. 30 min. ji davė O. K. 5 Lt, ši atsistojo eiti, bet ją tiesiog „užnešė“ ant spintos. Paklausta ar ji ne girta, O. K. atsakė, kad ne, ir ji suprato, kad jai tiesiog svaigsta galva. Tada O. K. iš jos namų išėjo ir ji jos daugiau nematė, vasario 8 d. sužinojo, kad O. K. surasta negyva. Liudytoju apklaustas O. K. brolis P. B. parodė, kad jo sesuo gyveno kartu su R. K. apleistame name be durų ir langų, abu nuolat girtaudavo. Sesuo nuolat vaikščiodavo sumušta, pasakodavo, kad R. K. ją muša, daužo, apmėto ją kiaušiniais, naktį varo iš namų parnešti alkoholinių gėrimų. Į raginimus palikti R. K. sesuo nereaguodavo, nes šis, kai nebūdavo girtas, jos atsiprašinėdavo ir sesuo jam atleisdavo. Liudytojas taip pat parodė, jog sesuo niekada nėra pasakojusi, kad ją sumušė kas nors kitas. Ji su R. K. visada kartu ne tik gerdavo, bet ir su juo vaikščiodavo. R. K. jos vienos niekur neišleisdavo, o jeigu liepdavo jai eiti nupirkti vyno, tai ir pats eidavo kartu ir jos kur nors nuošaliau laukdavo. Liudytojas H. J. teisme parodė, kad O. K. buvo jo dukterėčia. Ji gyveno su R. K., o šis ją nuolat mušdavo, ji nuolat vaikščiojo su mėlynėmis. Paskutinį kartą O. K. matė 2009 m. vasario 5 d., apie 18.30 val., Molėtų pl. prie parduotuvės „Norfa“. Jie trumpai pasikalbėjo, jos veide, kaip visada, matėsi mušimų žymės. Vasario 8 d. pas jį atėjo R. K. ir pasakė, kad O. K. išvežė į lavoninę, pasakojo, kad rado ją negyvą sandėliuke ar tai rūsyje. Iš bylos matosi, kad prie jos pridėtos O. K. sūnaus A. K. mobiliuoju telefonu padarytos jo motinos fotonuotraukos, A. K. parodė, kad savo motiną telefonu nufotografavo atsitiktinai susitikęs su ja gatvėje 2009 m. vasario 2 ar 3 dieną. Iš šių nuotraukų matosi, kad nors O. K. veidas paburkęs dėl alkoholio vartojimo ir jame matosi sumušimų pėdsakai, šviežių sužalojimų žymių veide nesimato. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matosi, kad O. K. lavonas rastas (duomenys neskelbtini) esančio namo priestate. Negyvos O. K. veide aiškiai matosi sumušimų pėdsakai. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad O. K. mirties priežastimi buvo galvos sumušimas, pasireiškęs kaktos ir dešinio skruosto nubrozdinimais, kaktos, abiejų vokų, dešinio skruosto, dešinio žando, nosies nugarėlės poodinėmis kraujosruvomis, nosies pertvaros muštine žaizda, viršutinės lūpos raudonio kraujosruva, viršutinės ir apatinės lūpų gleivinės muštinėmis žaizdomis su aplinkinėmis minkštųjų audinių kraujosruvomis, kairio ausies kaušelio muštine žaizda su aplinkine poodine kraujosruva, kaktos dešinės pusės, dešinio smilkinio, abiejų akių vokų, nosies nugarėlės, kairio žando sričių gilesniųjų minkštųjų audinių kraujosruvomis, nosies kaulų lūžiu, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų kietuoju dangalu (170 g) dešiniame pusrutulyje ir kraujo išsiliejimu po galvos smegenų minkštaisiais dangalais abiejuose pusrutuliuose. Tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu ir suspaudimu. O. K. mirtis galėjo įvykti prieš 1-3 paras iki jos lavono teismo medicinos tyrimo 2009 m. vasario 9 d., 13 val. Šie sužalojimai padaryti paveikus kietais bukais daiktais ir galėjo atsirasti suduodant smūgius (rankomis, kojomis ir pan.) į veido sritį, ko pasekoje dėl galvos sukamųjų (rotacinių) judesių plyšo galvos smegenų dangalinės kraujagyslės ir po kietuoju galvos smegenų dangalu išsiliejo kraujas. Sužalojimai galėjo būti padaryti 6-12 val. laikotarpiu iki mirties. Mirtį sukėlę sužalojimai galėjo būti padaryti ne mažiau 10 trauminių poveikių (smūgių). Nustatyti ir kiti sužalojimai, įvertinti nežymiu sveikatos sutrikdymu ir pasireiškę dešinio žasto, dešinio dilbio, abiejų plaštakų, kairio sėdmens, abiejų šlaunų, kairio kelio, abiejų blauzdų poodinėmis kraujosruvomis, dešinio sėdmens nubrozdinimu su aplinkine kraujosruva. Šie sužalojimai taip pat padaryti paveikus kietais bukais daiktais ir taip pat galėjo atsirasti suduodant smūgius į šias sritis, jie galėjo būti padaryti 24 val. laikotarpyje iki mirties ne mažiau kaip 20 trauminių poveikių. Neatmetama galimybė, kad kai kurios poodinės kraujosruvos kojose, kairiame sėdmenyje, odos nubrozdinimas dešiniame sėdmenyje galėjo atsirasti ir griuvinėjant bei atsitrenkiant į kietus bukus paviršius. Po mirtį sukėlusių sužalojimų atsiradimo O. K. kurį laiką (ne daugiau kaip 12 val.) galėjo atlikti savarankiškus veiksmus. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad visi sužalojimai yra panašaus senumo, todėl nurodyti jų padarymo seką nėra galimybės. Jokia liga, kuri galėjo įtakoti mirtį, O. K. nesirgo. Jos kraujyje rasta 0,73 %, o šlapime 1,38 % etilo alkoholio, tai atitinka lengvą girtumo laipsnį.

Iš nuosprendžio matosi, kad šių jau išdėstytų įrodymų visumą teismas įvertino tinkamai. Nors R. K. nužudęs savo sugyventinę O. K. neprisipažįsta, jo kaltę pirmiausia patvirtina didžioji dalis paties nuteistojo parodymų. Nors skirtingų apklausų metu R. K. kai kurias įvykių detales nurodė nevienodai, tačiau jo parodymų esmė yra ta pati. Visų apklausų metu nuteistasis parodė, kad sugyventinę O. K. dažnai mušdavo, sumušė ją ir paskutinio konflikto metu, o po to po kelių dienų rado ją negyvą namo priestate. Pats nuteistasis parodė ir apie konkrečias smurto panaudojimo aplinkybes, nurodė, kad sudavė O. K. keletą smūgių ranka į veidą, vieną smūgį keptuve į kaktą, taip pat keletą kartų spyrė nukentėjusiajai į apatinę kūno dalį – sėdmenis arba kojas. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusioji negalėjo mirti nuo šių paties nuteistojo nurodytų suduotų smūgių ir jais padarytų kūno sužalojimų, yra nepagrįsti, nes jie visiškai paneigti kitais įrodymais. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jis savo sugyventinę sumušė ne 2009 m. vasario 5 d., o diena vėliau, t. y. vasario 6 d., tačiau tokia teismo išvada yra pagrįsta. Apeliantas skunde nurodo, kad sumušė O. K. būdamas blaivas, buvo gėręs tik to įvykio išvakarėse, todėl gerai prisimena, kad tai įvyko pirmą vasario ketvirtadienį, t. y. vasario 5 d. Papildomos apklausos metu jis taip pat parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodęs dar kitą, vasario 4 d., tačiau tai paaiškino tuo, kad tos apklausos metu jį suklaidino jį apklausinėjusi tyrėja. Skundžiamame nuosprendyje teismas padarė išvadą, kad nurodydamas kitą savo sugyventinės sumušimo laiką R. K. tai daro arba tyčia, taip bandydamas suklaidinti teismą, arba pats sąžiningai klysta, nes dėl savo asocialaus gyvenimo būdo ir nuolatinio girtavimo tiksliai negali prisiminti aptariamo įvykio datos. Kolegijos nuomone, tokios teismo išvados yra pagrįstos. Nors nuteistasis aiškina, kad gerai prisimena, kada sumušė savo sugyventinę, tai paneigia jau aptarti jo paties parodymai. Jau buvo nurodyta, jog pirmosios apklausos metu R. K. parodė, kad O. K. sumušė 2009 m. vasario 4 d. rytą. Apelianto aiškinimus apie tai, kad šį laiką jis nurodė suklaidintas tyrėjos, kolegija atmeta, nes tuo metu nei O. K. sumušimo, nei jos mirties laikas dar nebuvo nustatytas ir tyrėjai to laiko nežinojo. Be to, vėliau gauta specialisto išvada patvirtino, kad nukentėjusioji buvo sumušta ne anksčiau negu vasario 6 d. Atkreiptinas dėmesys ir i tai, kad nors vėlesnių apklausų metu R. K. jau parodė, kad sugyventinę sumušė vasario 5 d., šie jo parodymai irgi nėra labai konkretūs ir taip pat kelia abejonių. Antrą kartą apklaustas įtariamuoju R. K. nurodė, kad sugyventinę sumušė vasario 5 d., tačiau pats parodė, kad nuolat vartoja alkoholį, todėl jam sunku „susigaudyti dienose“ ir jis negali tiksliai pasakyti, kada kas buvo. Dar kitos įtariamojo apklausos metu jis parodė, kad jam tik „atrodo“, kad sugyventinę mušė vasario 5 d. Pirmosios instancijos teisme jis vėl parodė, kad tai buvo ketvirtadienį (vasario 5 d.), tačiau po to jau pats pripažino, kad to tiksliai nepamena, nes praėjo jau daug laiko, nors jam atrodo, kad tai įvyko ketvirtadienį. Įvertinant R. K. gyvenimo būdą, jo nuolatinį girtavimą ir tai, kad apie O. K. lavono suradimą jis pranešė tik vasario 8 d., teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis tikrojo O. K. sumušimo laiko arba tiksliai neprisimena, arba jį neteisingai nurodo specialiai, nes būtent tuo apeliantas grindžia savo prielaidas, kad jo sugyventinę vėliau galėjo sumušti dar ir kokie nors kiti asmenys. Bet kurio atveju nuteistojo parodymus šioje dalyje visiškai paneigia teismo medicinos specialisto išvados ir liudytojos V. V. parodymai. Specialisto išvadoje nurodyta, kad O. K. mirė prieš 1-3 paras iki jos lavono teismo medicinos tyrimo 2009 m. vasario 9 d., 13 val., o jos mirtį sukėlę kūno sužalojimai galėjo būti padaryti 6-12 val. laikotarpiu iki mirties. Šia išvada abejoti nėra pagrindo, o ji patvirtina, kad O. K. buvo sumušta ir mirė tikrai ne vasario 4 ar 5, o ne anksčiau kaip vasario 6 d. Tai patvirtina ir jau aptarti liudytojos V. V. parodymai. Ši liudytoja parodė, kad pas ją į namus O. K. atėjo vasario 6 d. po pietų ir skundėsi, kad ją sumušė R. K.. O. K. šiai liudytojai pasakė, kad pabėgo iš namų, nes R. K. jai stipriai trenkė į galvą keptuve, o tai irgi patvirtina, kad nukentėjusioji buvo sumušta tą pačią dieną. Kad O. K. V. V. pasakojo būtent apie paskutinį jos sumušimą, matosi iš to, kad ji nurodė apie smūgį į galvą keptuve, o apie tokio smūgio sudavimą parodė ir pats nuteistasis. Šiuo atveju teismas pagrįstai rėmėsi jau nurodyta specialisto išvada, ją atitinkančiais liudytojos V. V. parodymais ir tokiu būdu nustatė, kad O. K. jos mirtį sukėlę kūno sužalojimai buvo padaryti būtent 2009 m. vasario 6 d., laikotarpiu nuo 8 val. iki 14.20 val. Dėl visų jau aptartų aplinkybių, teismo nustatytas nusikalstamos veikos padarymo laikas abejonių nekelia. Kiti nuteistojo apeliacinio skundo argumentai taip pat yra nepagrįsti ir paneigti. Ne tik šiame skunde, bet ir savo parodymuose R. K. nurodo, kad išėjusią iš namų O. K. galėjo sumušti kiti asmenys, konkuravę su jo sugyventine dėl teritorijų, kuriose tikrindavo atliekų konteinerius. Atmesdama šias apelianto versijas kolegija pirmiausia pažymi, kad tai tėra niekuo nepagrįstos nuteistojo spėlionės. Skunde nuteistasis nurodo, kad O. K. anksčiau girtaudavo ir su kitais benamiais, nuteistojo nurodytu jo paties pažįstamu A. B., taip pat nurodo apie tai, kad anksčiau jo sugyventinė irgi buvo kelias dienas negrįžusi namo ir ją tada surado girtaujančią su kitu benamiu pravarde Barzda. Net ir tikint šiomis nuteistojo nurodytomis aplinkybėmis, jos su O. K. nužudymu nesusijusios, be to, ir pats R. K. nieko nenurodo apie tai, kad šie jo nurodyti asmenys netgi praeityje būtų vartoję prieš jo sugyventinę kokį nors smurtą. Tuo tarpu jokių asmenų, galėjusių O. K. sumušti jau po to, kai ši išėjo iš namų sumušta jo paties, taip pat jokių kitų aplinkybių, galinčių patvirtinti bent patį vėlesnio sugyventinės sumušimo faktą, R. K. nenurodo iš viso, apie tai, kaip jau buvo nurodyta, apeliantas tik spėlioja. Nuteistojo versiją, kad jo sugyventinę galėjo sumušti kiti asmenys, paneigia ir liudytojų V. V. bei P. B. parodymai. V. V. parodė, kad R. K. ir O. K. nuolat būdavo kartu ir draugų neturėjo, o P. B. parodė, kad R. K. savo sugyventinės iš viso niekur neišleisdavo vienos, netgi išsiuntęs ją parnešti alkoholinių gėrimų, pats irgi eidavo iš paskos ir sugyventinę stebėdavo. Abu liudytojai parodė, jog O. K. jiems niekada nėra sakiusi, kad ją būtų mušęs kas nors kitas, o ne R. K.. Tuos pačius jau aptartus ir kitus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus taip pat visiškai paneigia tos pačios teismo medicinos specialisto išvados, taip pat šiomis išvadomis ir liudytojos V. V. parodymais nustatytas O. K. sumušimo ir jos mirties laikas. Skunde nuteistasis nurodo, kad jis nežino, kur O. K. vaikščiojo ir ką veikė net per tris paras – nuo 2009 m. vasario 5 d. ryto iki vasario 8 d. ryto, kada jis ją pats rado negyvą. Apeliantas nurodo, kad dar vasario 5 d. ieškojo O. K. mieste ir A. B. jam sakė, kad jo sugyventinę tą dieną matė prie „IKI“ parduotuvės. Taip pat skunde remiasi liudytojo H. J. parodymais apie tai, kad šis liudytojas O. K. tą pačią vasario 5 d., apie 18 val. 30 min., matė prie parduotuvės „Norfa“, tuo metu jo sugyventinės veidas nebuvo kruvinas ir ištinęs. Tačiau šioje byloje jau aptartais įrodymais buvo nustatyta, kad O. K. buvo sumušta ne R. K. nurodomu laiku, o tik vasario 6 d. Nėra pagrindo netikėti liudytojo H. J. parodymais ir netgi nuteistojo iš jo pažįstamo A. B. girdėtais pasakojimais, kad jo sugyventinę vasario 5 d. jie matė prie dviejų parduotuvių ir kad jos išvaizda jiems pasirodė normali. Šiuo atveju tai patvirtina ne apelianto aiškinimus, kad O. K. gerai jautėsi po jo suduotų smūgių, o priešingai, patvirtina, kad tą dieną nukentėjusioji tikrai dar buvo visiškai sveika, nes buvo sumušta tik kitą dieną. Specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiosios mirtį sukėlę sužalojimai jai buvo padaryti prieš 6-12 val. iki mirties, tuo laikotarpiu (neilgiau kaip 12 val.) nukentėjusioji dar galėjo atlikti savarankiškus veiksmus. Remdamasis šiomis išvadomis ir nustačius, kada O. K. atėjo į liudytojos V. V. namus, teismas gana tiksliai nustatė nukentėjusiosios sumušimo laiką, tai įvyko 2009 m. vasario 6 d., laikotarpiu nuo 8 val. iki 14 val. 20 min. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje nenurodytas konkretus O. K. mirties laikas, tačiau remiantis tomis pačiomis specialisto išvadomis, nukentėjusioji, po sužalojimų jai padarymo galėjusi dar būti gyva tik 6-12 val., iš tikrųjų mirė ne vasario 8 d., o anksčiau, t. y. vasario 6 d. vakare arba vėliausiai vasario 7 d. naktį. Visa tai dar kartą paneigia galimybę, kad O. K. po nuteistojo jai suduotų smūgių galėjo dar ilgai vaikščioti po miestą ir kad ją vėl galėjo sumušti kokie nors kiti asmenys. Iš liudytojos V. V. parodymų apie tai, ką jai pasakojo pati O. K., matosi, kad ją tos pačios vasario 6 d. pirmoje pusėje sumušė R. K., nukentėjusioji pas šią liudytoją atėjo jau sumušta, nuo suduotų smūgių (taip pat ir smūgio į galvą keptuve) jai svaigo galva ir nukentėjusioji liudytojai V. V. pati pasakė, kad eis į rūsį pasislėpti. Būtent toje vietoje nuteistasis pats pripažįsta ir suradęs savo sugyventinę negyvą. Šios aplinkybės patvirtina, kad O. K. sumušė būtent nuteistasis R. K., po to nukentėjusioji nuėjo pas kaimynę V. V., išėjusi iš jos namų grįžo prie (duomenys neskelbtini) esančio namo, slėpėsi jo priestate ir ten dėl jai padarytų sužalojimų mirė. Iš bylos matosi, kad apie savo sugyventinės mirtį R. K. pranešė vasario 8 d. Jis parodė, kad tą rytą ėjo ieškoti malkų ir pusrūsyje-malkinėje rado O. K. negyvą. Apklausų metu nuteistasis parodė, kad nuo vasario 5 d. iki vasario 8 d. ryto į tą pusrūsį-malkinę nebuvo užėjęs, tačiau šie jo parodymai kelia pagrįstų abejonių. Nuteistasis pats parodė, kad jo sugyventinė nuo jo toje pačioje vietoje slėpdavosi ir anksčiau, pats parodė, kad kaip tik tame pusrūsyje-malkinėje rado O. K. vasario 5 d. ir ten ją pradėjo mušti, todėl apelianto aiškinimai, kad jis ieškojo sugyventinės įvairiose vietose, tačiau visas tris dienas nepatikrino to paties namo priestato, yra neįtikinantys. Tačiau net ir tikint šiais nuteistojo parodymais apie tai, kad negyvą O. K. jis surado tik vasario 8 d. ryte, nepaneigia nei R. K. kaltės, nei kitais įrodymais nustatytų jo sugyventinės nužudymo faktinių aplinkybių. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad nesudavė tiek daug smūgių, kad nosį ji buvo susilaužiusi dar 2009 m. sausio mėnesį, kad jo suduoti smūgiai nebuvo stiprūs, o teisme neapžiūrėta keptuvė buvo labai lengva ir ja rimtesni sužalojimai negalėjo būti padaryti. Dar nurodo, kad po smūgių sudavimo nukentėjusioji jautėsi normaliai, pati išėjo iš namų, jos veidas nebuvo sutinęs ir nesimatė kraujo pėdsakų. Šiuos apelianto argumentus kolegija irgi atmeta. Nors specialisto išvadoje nurodyta, kad visi O. K. lavone nustatyti sužalojimai jai padaryti iš viso ne mažiau kaip 30 trauminių poveikių, iš tikrųjų tie sužalojimai atskirti į dvi dalis. Nustatyta, kad nukentėjusiosios mirtį sukėlė galvos sumušimas, o šie mirtį sukėlę sužalojimai galvos ir veido srityse padaryti ne mažiau kaip 10 trauminių poveikių (smūgių). Šie sužalojimai padaryti kietų, bukų daiktų poveikyje ir galėjo atsirasti suduodant smūgius (rankomis, kojomis ir pan.), nukentėjusiajai pačiai griuvinėjant tokie sužalojimai negalėjo būti padaryti. Tuo tarpu visi kiti sužalojimai, nustatyti nukentėjusiosios sėdmenyse, rankose ir kojose, kurie įvertinti nežymiu sveikatos sutrikdymu, buvo padaryti ne mažiau kaip 20 trauminių poveikių, specialisto išvadoje neatmetama galimybė, kad dalis tik šių sužalojimų, neturėjusiųjų reikšmės mirčiai, galėjo atsirasti nukentėjusiajai pačiai griuvinėjant ir atsitrenkiant į kietus bukus paviršius. Nors nuteistasis nurodo, kad nosį jo sugyventinė buvo susižalojusi dar sausio mėn., specialisto išvadoje nurodyta, kad visi sužalojimai yra panašaus senumo ir buvo padaryti tuo pačiu jau nurodytu laikotarpiu. Be to, nors apeliantas nurodo negalėjęs suduoti tiek daug smūgių, tai faktiškai paneigia jo paties parodymai. Nors skirtingų apklausų metu R. K. kai kurias įvykio detales nurodė nevienodai, jis pats parodė, kad pusrūsyje-malkinėje sudavė O. K. du smūgius delnu į veidą, po to jau namuose vėl sudavė delnu du smūgius į veidą, vieną smūgį į veidą kumščiu ir dar vieną kartą nukentėjusiajai į kaktą metaline keptuve. Apie tai jis nurodo ir savo apeliaciniame skunde. Tai reiškia, kad pats nuteistasis pripažįsta sudavęs nukentėjusiajai į galvą šešis smūgius, o tai yra jau didesnioji dalis specialisto išvadoje nurodytų trauminių poveikių į šią kūno sritį. Kadangi visi sužalojimai nukentėjusiajai padaryti tuo pačiu metu, akivaizdu, kad R. K. į galvą ir veido sritį sudavė ne tik tuos šešis, bet ir kitus ne mažiau kaip 4 smūgius. Tokia pati išvada daroma ir dėl į kitas kūno sritis suduotų smūgių skaičiaus. Nuteistasis pripažįsta, kad koja spyrė nukentėjusiajai į sėdmenis ar kojas tris kartus. Tačiau akivaizdu, kad ir šių jo suduotų smūgių skaičius irgi buvo ženkliai didesnis. Pati metalinė keptuvė teisiamajame posėdyje tikrai nebuvo apžiūrėta, to neprašė nei pats nuteistasis, nei kiti nagrinėjimo teisme dalyviai. Tačiau teisme buvo perskaitytas daiktų apžiūros protokolas, iš kurio matosi, kad tai metalinė „Tefal“ keptuvė, kurios skersmuo 20 cm. Apžiūros protokole nėra duomenų apie šios keptuvės svorį, tačiau apelianto aiškinimai, kad tokia keptuve sudavus smūgį negalima padaryti rimtesnių sužalojimų, atmetami. Tai paneigia liudytojos V. V. parodymai apie tai, ką jai pasakojo pati O. K.. Nukentėjusioji, pasakodama šiai liudytojai apie tai, kaip buvo sumušta, išskyrė į galvą jai suduotą smūgį būtent keptuve, skundėsi, kad nuo to smūgio jai net buvo aptemę akyse. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusiosios mirtį sukėlė ne tik šis vienas smūgis keptuve, o visų į galvą ir veido sritį suduotų smūgių visuma, o nuteistojo suduoti smūgiai rankomis taip pat turėjo būti pakankamai stiprūs. Pats nuteistasis iš pradžių buvo parodęs, kad po smūgių sudavimo matė nukentėjusiajai iš nosies bėgantį kraują, vėliau jis tai paneigė ir parodė, kad po smūgių sudavimo ant sugyventinės veido nesimatė ne tik kraujo, bet ir sutinimų. Tačiau tuo metu jų ir negalėjo būti, o vėliau išryškėjusių išorinių sužalojimų pėdsakų nuteistasis nematė, nes sumušta O. K. iš karto išėjo iš namų. Įvykio vietos apžiūros metu šie išoriniai sužalojimai jau buvo aiškiai matomi. Tuo tarpu į apelianto argumentus apie tai, kad iš karto po sumušimo O. K. atrodė normaliai ir pati išėjo iš namų, atsako tos pačios specialisto išvados. Nustatyta, kad po galvos sumušimo nukentėjusioji keletą valandų dar galėjo atlikti savarankiškus veiksmus ir mirė tik tada, kai įvyko galvos smegenų pabrinkimas ir suspaudimas, t. y. išsivysčius galvos sumušimo komplikacijoms. Tuo ir paaiškinama, kad nukentėjusioji iš pradžių galėjo kalbėti ir vaikščioti, todėl nuteistajam galėjo atrodyti, kad jo suduoti smūgiai nesukels sunkių pasekmių.

Aptartų įrodymų visuma paneigia nuteistojo apeliacinio skundo argumentus ir patvirtina, kad R. K. nusikalstamą veiką padarė nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytomis aplinkybėmis. Įrodyta, kad nuteistasis sumušė nukentėjusiąją teismo nustatytu laiku ir kitomis nustatytomis aplinkybėmis, dėl jo suduotų smūgių į galvos ir veido sritis O. K. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, o kilus galvos sumušimo komplikacijoms nukentėjusioji mirė. Tarp nuteistojo padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (nukentėjusiosios mirties) nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys. Liudytojų ir paties nuteistojo parodymais byloje nustatyta, kad R. K. O. K. dažnai mušdavo ir anksčiau. Teisme jis parodė, kad paskutinį kartą sugyventinę sumušė todėl, kad supyko radęs ją neblaivią, taip pat todėl, kad ji nepadėjo jam tvarkytis namuose. Tačiau pirmosios apklausos metu R. K. buvo parodęs, kad sumušė O. K., nes ši neatnešė jam „pachmielo“. Apie tokią pačią jos sumušimo priežastį dar būdama gyva nukentėjusioji pati pasakojo liudytojai V. V.. Bet kuriuo atveju byloje nustatyta, kad pati nukentėjusioji jokių neteisėtų veiksmų neatliko, konfliktą pradėjo nuteistasis R. K., o jo padaryto nusikaltimo motyvas buvo dėl kaltininko ir nukentėjusiosios tarpusavio santykių kilusios asmeninės paskatos. Nuteistasis parodė, kad nužudyti O. K. nesiruošė, tai padaryti neturėjo tikslo ir motyvo. Apie tai, kad R. K. norėjo savo sugyventinę nužudyti ir siekė tokio tikslo, byloje duomenų tikrai nėra. Tačiau suduodamas nukentėjusiajai keletą smūgių į galvą rankomis ir metaline keptuve, jis suprato, kad savo veika kėsinasi į nukentėjusiosios gyvybę, numatė, kad gali atimti jai gyvybę, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Nuosprendyje teismas padarė teisingą išvadą, kad R. K. O. K. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia.

Nužudymą kvalifikuojantį požymį teismas irgi nustatė pagrįstai. Pagal 2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakcijos BK 129 str. 2 d. 3 p. atsako tas, kas nužudė savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį. Nuosprendyje nurodyta, kad R. K. su O. K. daugiau negu vienerius metus kartu gyveno toje pačioje gyvenamojoje vietoje, kartu rūpinosi buitimi ir pragyvenimu, todėl teismas padarė išvadą, kad O. K. buvo nuteistojo šeimos nare. Tokia teismo išvada pagrįsta. BK 248 str. 2 d. išaiškinta, kad nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis, sutuoktinio tėvai, taip pat asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė). Kas yra pripažįstama bendru gyvenimu neįregistravus santuokos (partneryste), galima spręsti iš Civilinio kodekso. Šio kodekso 3 knygos VI dalis nustato kitų šeimos narių teises ir pareigas, o šios kodekso dalies XV skyrius nustato santykius tarp vyro ir moters, gyvenančių bendrai, bet neįregistravusių santuokos. CK 3.229 str. nurodyta, kad šio CK skyriaus normos nustato turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie, įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos (sugyventiniai), turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius. Tai reiškia, kad pagal šeimos teisę partneriais laikytini asmenys, gyvenantys kartu ne mažiau kaip vienerius metus ir ketinantys kurti šeimą. Šioje byloje nustatyta, kad O. K. 1988 m. susituokė su R. K. ir jų santuoka iki šiol oficialiai nenutraukta. Tačiau taip pat nustatyta, kad su savo sutuoktiniu O. K. jau seniai kartu negyveno ir su juo nepalaikė jokių ryšių, o gyveno kartu su nuteistuoju R. K.. Tai, kad R. K. ir O. K. bylos duomenys apibūdina kaip asocialius asmenis, ir tai, kad jie abu piktnaudžiavo alkoholiu, nereiškia, kad jų bendras gyvenimas negalėtų būti pripažintas partneryste. Tuo tarpu bylos duomenys leidžia padaryti būtent tokią išvadą. Šioje byloje nustatyta, kad R. K. su O. K. tikrai kartu gyveno daugiau negu vienerius metus, kartu rūpinosi buitimi, pragyvenimu ir faktiškai vedė bendrą ūkį. Nuteistasis netgi savo sugyventinės sumušimo motyvu nurodo jos nepakankamą prisidėjimą prie namų ruošos darbų. Be to, nuteistasis pats nurodė ir apie kitas svarbias aplinkybes. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje R. K. parodė, kad kai jis dar turėjo darbą, jie su O. K. buvo pasidaliję pareigomis: jis dirbo, o ji tvarkėsi namuose, gamino valgį, plovė indus, t. y. buvo namų šeimininkė, juos siejo šeimyniniai ryšiai. R. K. taip pat parodė, kad jie abu su O. K. yra prašę R. K. sutikimo skirtis, bet šis kažkodėl nutraukti santuokos nenorėjo. Tuo tarpu jis (R. K.) su O. K. ketino susituokti, o ateityje ir turėti vaikų. Šios paties nuteistojo nurodytos papildomos aplinkybės patvirtina, kad R. K. su O. K. ne tik ilgiau negu vienerius metus laiko kartu gyveno, vedė bendrą ūkį, tačiau taip pat planavo susituokti ir sukurti šeimą. Todėl O. K. teismas pagrįstai pripažino nuteistojo šeimos nare, o nukentėjusiąją nužudžiusio R. K. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 3 p. (Lietuvos Respublikos 2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakciją).

Prašydamas panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą papildomam tyrimui nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo ir apie padarytas baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimus, tačiau šie jo argumentai taip pat nepagrįsti Apelianto teiginiai, kad jo pirmųjų apklausų metu nedalyvavo gynėjas, neatitinka bylos aplinkybių, nes iš bylos matosi, kad nuo sulaikymo momento gynėjas iš tikrųjų dalyvavo visų R. K. apklausų metu. BPK 218 str. 1, 2 d. nurodyta, kad prokuroras, įsitikinęs, jog ikiteisminio tyrimo metu surinka pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, paskelbia įtariamajam, o jo gynėjui ir kitiems proceso dalyviams praneša, kad ikiteisminis tyrimas pabaigtas ir jie turi teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei pateikti prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą. Šio straipsnio 1 dalyje numatyti proceso dalyviai turi teisę per prokuroro nustatytą terminą pateikti prašymą susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Jeigu yra toks jų prašymas, jie supažindinami su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Iš šios bylos matosi, kad apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ir teisę susipažinti su byla nuteistajam R. K. buvo paskelbta, o jo gynėjui pranešta įstatymo nustatyta tvarka. Jokių prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą arba susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga R. K. nepareiškė, o pareiškęs tokį prašymą jo gynėjas su ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo supažindintas. Tai reiškia, kad BPK 218 str. reikalavimai nebuvo pažeisti. Nuteistasis dar nurodo, kad jis nematė prie bylos pridėtos O. K. sūnaus padarytos motinos fotonuotraukos, tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad abi šias nuotraukas teismas apžiūrėjo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje tos nuotraukos dar kartą buvo apžiūrėtos ir parodytos nuteistajam, jokių papildomų prašymų susipažinti su byla apeliantas daugiau nepareiškė. Išnagrinėjusi šią bylą jokių kitų baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų kolegija taip pat nenustatė.

Teismo posėdyje nuteistasis prašo ne tik panaikinti nuosprendį ir jį išteisinti, tačiau jis pareiškė ir alternatyvų prašymą sušvelninti jam paskirtą bausmę. Šis apelianto prašymas taip pat atmetamas, nes skiriant nuteistajam bausmę teismas BK 41, 54 straipsnių ir kitų BK normų reikalavimų taip pat nepažeidė, konkrečios bausmės paskyrimas R. K. nuosprendyje išsamiai motyvuotas. Teismas jokių R. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė. Skiriant bausmę buvo atsižvelgta ir į visas kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Buvo atsižvelgta į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, to nusikaltimo pobūdį ir nuteistojo asmenybę. Byloje nustatyta, kad R. K. anksčiau jau buvo du kartus teistas ir šie jo teistumai neišnykę, nuteistasis taip pat buvo baustas už administracinės teisės pažeidimus, iki O. K. nužudymo nuolat girtavo. Visi šie duomenys nuteistojo asmenybę apibūdina neigiamai. Kolegija papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad abu R. K. teistumai irgi buvo už anksčiau padarytus tyčinius nesunkius sveikatos sutrikdymus. Byloje taip pat nustatyta, kad nuteistasis savo sugyventinę mušdavo ir anksčiau, fizinį smurtą prieš ją vartodavo dėl menkaverčių priežasčių ir tokie neteisėti R. K. veiksmai jo ir O. K. tarpusavio santykiuose jau buvo tapę įprastu dalyku. Todėl nukentėjusiosios sumušimas paskutinio konflikto metu, šį kartą sukėlęs neatstatomus padarinius, tikrai negali būti laikomas atsitiktine nusikalstama veika. Atsižvelgiant į jau aptartų aplinkybių visumą, nuteistajam R. K. paskirta švelnesnė už BK 129 str. 2 d. sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmė nėra per griežta ir tą bausmę švelninti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.