- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-01-10
- Bylos Nr.
- eA-894-442/2024
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Jolanta Malijauskienė, Dainius Raižys (pran.)
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- L. A.
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja L. A. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. 23S121325 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškėja skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Pareiškėja teisėtu būdu atvyko į Lietuvos Respubliką, turi asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, pareiškėja bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis, parodymai ir paaiškinimai pateikti nuosekliai ir pagrįsti objektyviais įrodymais bei faktinėmis aplinkybėmis. Pareiškėjos šeimos nariai gyvena Lietuvoje: (duomenys neskelbtini). Pareiškėja jau pradėjo integruotis į visuomenės gyvenimą bei pradėjo dirbti ir sudarė neterminuotą sutartį su (duomenys neskelbtini).
2.2. Pareiškėjos su Lenkijos Respublika nesieja nei šeiminiai, nei ekonominiai, nei socialiniai ryšiai. Dėl Lenkijos Respublikos vizos išdavimo pareiškėjas buvo priverstas kreiptis, nes gauti Lietuvos Respublikos viza buvo labai sudėtinga.
2.3. Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė pareiškėjos prieglobsčio prašymo nagrinėjimui, kadangi su Lietuvos Respublika pareiškėją sieja socialiniai / visuomeniniai ryšiai.
Šalies argumentai
3. Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko, prašė jį atmesti.
Atsiliepimas
4. Atsakovo atstovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:
4.1. Asmens noras, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje, nėra pagrindas nustatant atsakingą valstybę nagrinėti prieglobsčio prašymą.
4.2. Nors 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (toliau – ir Dublino reglamentas) 16 ir 17 straipsniuose nustatytos tam tikros išimtys, tačiau šios nuostatos yra neprivalomos, nes ES valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Dublino reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita ES valstybė narė.
4.3. Ginčijamame Sprendime buvo nagrinėta galimybė taikyti diskrecinę išlygą pagal Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakyme Nr. 3K-56 „Dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalies taikymo“ (toliau – ir Įsakymas) įtvirtintas sąlygas ir pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėti Lietuvos Respublikoje (ginčijamo Sprendimo 2–3 psl.), tačiau nenustatyta tam pagrindų.
4.4. Pareiškėjos socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika nepagrindžia prielaidos, jog Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia ES valstybė narė jo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti. Taip pat nėra paneigtos ir Migracijos departamento išvados dėl to, kad Lenkija nėra tinkamiausia valstybė nagrinėti jos prieglobsčio prašymą.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjos L. A. skundą patenkino iš dalies: panaikino Sprendimą bei įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo spręsti klausimą dėl valstybės, atsakingos už pareiškėjos prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą, nustatymo.
6. Teismas iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad:
6.1. Pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė ir (duomenys neskelbtini) atvyko į Lietuvos Respubliką. (Duomenys neskelbtini) sudarė neterminuotą darbo sutartį, darbą pradėjo 2022 m. lapkričio 23 d. Pareiškėja 2023 m. liepos 4 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą suteiki jai politinį prieglobstį. Prašyme ji nurodė argumentus, kad (duomenys neskelbtini)..
Šalies argumentai
6.2. Pareiškėja kartu su prašymu dėl prieglobsčio suteikimo pateikė Migracijos departamentui (duomenys neskelbtini) piliečio pasą, kuriame buvo Lenkijos Respublikos konsulato išduota nacionalinė Lenkijos Respublikos D tipo viza, galiojanti nuo 2022 m. spalio 20 d. iki 2023 m. spalio 19 d.
6.3. Migracijos departamentas kreipėsi į Lenkijos Respubliką, prašydamas perimti pareiškėją savo žinion. Lenkijos Respublikos Užsieniečių tarnyba 2023 m. liepos 28 d. raštu sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio paprašiusią pareiškėją.
6.4. Atsakovas Migracijos departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, 2023 m. rugpjūčio 1 d. priėmė sprendimą Nr. 23S121325 perduoti pareiškėją Lenkijos Respublikai ir tam tikslui išduoti kelionės dokumentą laissez-passer (Sprendimas).
6.5. Atsakovas, įvertinęs per pirminę apklausą pateiktą informaciją ir kitą tyrimo metu surinktą bei turimą informaciją, nenustatė aplinkybių, kuriomis gali būti taikomas Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas pažymėjo, kad Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalies normoje nustatoma Europos Sąjungos valstybės narės diskrecija priimti tokį sprendimą nagrinėti asmens pateiktą prieglobsčio prašymą. Teisės aktuose nėra nustatyta detalesnių taisyklių ar kriterijų tokio pobūdžio sprendimui priimti. Teismas sutiko, kad Europos Sąjungos valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Dublino reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, kad atsakovas turi plačią diskreciją nuspręsti, ar pasinaudoti jam Dublino reglamento 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise.
8. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, turintis teisę, o ne pareigą pasinaudoti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecine išlyga, gavęs pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, vis dėlto nepakankamai įvertino pareiškėjos situaciją, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja į Lietuvą atvyko ir teisėtai gyvena jau metus laiko, nuomojasi būstą, yra sudariusi darbo sutartį, gauna pajamas, teikė prašymą Migracijos departamentui dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, tačiau prašymas nebuvo priimtas dėl trūkumų. Teismo vertinimu, bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės turi būti įvertintos diskrecinės išlygos taikymo kontekste, kad ginčijamą Sprendimą būtų galima pripažinti tinkamai motyvuoti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies prasme.
9. Teismas atkreipė dėmesį ir tai, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtu papildomai apklausta apie jos gyvenimo Lietuvoje aplinkybes laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 25 d. iki 2023 m. liepos 4 d. prašymo dėl prieglobsčio suteikimo metu, todėl Migracijos departamentas Sprendime nepagrįstai nurodė, kad įvertinus per pirminę apklausą pateiktą informaciją ir kitą surinktą medžiagą, aplinkybių, kuriomis gali būti taikoma Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga, nenustatyta.
10. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas Sprendime taip pat nenurodė, kaip jis nustatė ir kokius nustatė pareiškėjos socialinius ryšius su kitais Lietuvos Respublikoje gyvenančias asmenimis. Teismas konstatavo, kad nors nagrinėjamos administracinės bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja į bylą pateikė įrodymus apie jos socialinius ryšius su Lietuva, tačiau Migracijos departamentas, teikdamas teismui visą Sprendimui priimti aktualią informaciją, šių įrodymų nepateikė. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas šių įrodymų neturėjo, nebuvo surinkęs ir neįvertino priimdamas skundžiamą Sprendimą.
11. Apibendrindamas teismas sprendė, kad ginčijamas Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nėra pakankamai motyvuotas, todėl naikintinas, o Migracijos departamentas įpareigotinas spręsti dėl atsakingos valstybės nustatymo iš naujo, motyvuotai įvertinti, ar nėra pagrindo šiuo pareiškėjos atveju taikyti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą diskrecinę išlygą. Teismo vertinimu, tam, kad būtų tinkamai įvertinta, kurioje valstybėje pareiškėjos prašymas dėl prieglobsčio suteikimo turėtų būti nagrinėjamas, Migracijos departamentui yra pagrindas Dublino reglamento 5 straipsnio 1, 3–6 dalyse nustatyta tvarka surengti pokalbį su pareiškėja, kuriame ji galėtų tinkamai išdėstyti visas aplinkybes, jos nuomone, pagrindžiančias diskrecinės išlygos taikymą.
12. Teismas pažymėjo, kad antru skundo reikalavimu pareiškėja prašė įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, tačiau nagrinėjamu atveju yra nagrinėjamas Sprendimo dėl valstybės, kuri atsakinga už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą.
III.
13. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.
14. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
14.1. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus bei byloje esančią medžiagą, padarė akivaizdžius ir esminius materialinės ir proceso teisės normų pažeidimus, išvadas grindė prielaidomis, sprendime motyvai išdėstyti apsiribojant ir nevisapusiškai ištyrus visas su byla susijusias aplinkybes.
14.2. Nors Dublino reglamento 16 ir 17 straipsniuose nustatytos tam tikros išimtys, kuomet gali būti nukrypstama nuo šio reglamento III skyriuje pateiktų atsakingos ES valstybės narės nustatymo kriterijų, tačiau šios nuostatos yra neprivalomos. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nurodęs, kad jei valstybės narės kiekvieną kartą turėtų motyvuoti diskrecinės išlygos netaikymą, tai reikštų, kad valstybėms narėms faktiškai būtų suteikiama ne diskrecija, o nustatyta pareiga, kas paneigtų pačios diskrecijos esmę. Prieglobsčio prašytojas neturi teisės reikalauti, kad ES valstybė narė pasinaudotų savo diskrecija ir priimtų nagrinėti prieglobsčio prašymą. Ginčijamame Sprendime buvo nagrinėta galimybė taikyti diskrecinę išlygą pagal Įsakyme įtvirtintas sąlygas ir pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėti Lietuvos Respublikoje, tačiau nenustatyta tam pagrindų. Migracijos departamentas neturi duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog Lenkijos Respublikoje yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais (Įsakymo 1 p.). Migracijos departamentas neturi duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog pareiškėja yra ar buvo prekybos žmonėmis ar nelegalaus darbo auka (Įsakymo 2 p.), Lietuvos Respublika nėra gavusi užsienio valstybės prašymo dėl jos ekstradicijos (Įsakymo 3 p.), taip pat jai nėra paskirta kardomoji priemonė arba taikoma laikinoji apsaugos priemonė, apribojančios jos teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos (Įsakymo 4 p.). Nors pareiškėjos (duomenys neskelbtini) gavo prieglobstį Lietuvos Respublikoje, tačiau, kad šeimos sujungimo teisė pagal Dublino reglamentą negali būti pritaikyta, nes (duomenys neskelbtini) yra pilnametis asmuo, t. y. pareiškėja neatitinka Dublino reglamento 2 straipsnio g punkto, kuris teigia, kad šeimos nariai – jei šeima jau egzistavo kilmės šalyje, yra sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai ir kt. Pareiškėjos socialiniai ryšiai su kitais Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nepagrindžia prielaidos, jog Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia ES valstybė narė jos prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti (Įsakymo 5 p.). Įsakymo 5 punkte yra nurodyta, kad vadovaujantis šeimos ar kultūriniais motyvais ir prieglobsčio prašytojo ryšiais su Lietuvos Respublika ar joje gyvenančiais asmenimis pagrįstai manoma, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė šio prieglobsčio prašytojo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti. Taigi pareiškėja turi atitikti ne vieną, o abu kriterijus (pirmas – šeima ar kultūriniai motyvai ir antras – ryšiai su Lietuvos Respublika ar joje gyvenantys asmenys) nurodytus Įsakyme žiūrint lingvistine prasme, nes yra žodelis „ir“, o ne „ar / arba“. Iš pirmiau jau paminėtų duomenų matyti, kad ji atitinka tik antrąjį kriterijų, tačiau neatitinka pirmojo, t. y. nenustatyta šeima, kaip tai nurodoma Dublino reglamento 2 straipsnio g punkte ar kultūriniai motyvai. Turima informacija apie užsienietę, nepatvirtina, kad yra individualių humanitarinių priežasčių, dėl kurių jos perdavimas Lenkijos Respublikai sukeltų jai pernelyg didelę ir neproporcingą žalą (Įsakymo 6 p.). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai savo sprendime nurodė, kad Migracijos departamentas šių aplinkybių nevertino ir nemotyvavo.
Žemesnės instancijos teismas
14.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai savo sprendime nurodė, kad pareiškėja teisėtai Lietuvoje gyvena jau metus laiko. Iš byloje esančios pareiškėjos apklausos matyti, kad ji iš (duomenys neskelbtini). Tokias aplinkybes ji patvirtino ir pirmosios instancijos teisme. Pareiškėja turėjo Lenkijos Respublikos D tipo viza, kuri galioja nuo 2022 m. spalio 20 d. iki 2023 m. spalio 19 d. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 5 dalimi jos buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, todėl galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja atvykusi į Lietuvą 2022 m. spalio 25 d., galėjo teisėtai joje būti iki 2023 m. sausio 22 d. Be kita ko, pareiškėja prašymą dėl prieglobsčio padavė ne iš karto atvykusi, o tik 2023 m. liepos 4 d., t. y. praėjus daugiau nei 8 mėnesiams. Pareiškėjos pateikti argumentai, kad ji į Migracijos departamentą ne kartą kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje ir nuo 2022 m. lapkričio 23 d. iki šiol dirba (duomenys neskelbtini) nėra pakankami taikyti Dublino reglamente numatytą diskrecinę išlygą pareiškėjos prieglobsčio prašymą nagrinėti būtent Lietuvoje. Be kita ko, nors pareiškėja yra sudariusi darbo sutartį su šia įmone, tai nepatvirtina, kad ji Lietuvoje dirba legaliai. Iš pareiškėjai išduoto užsieniečio registracijos pažymėjimo matyti, kad jai nėra suteikta teisė dirbti. Įvertinus tai, kad pareiškėja darbo sutartį sudarė 2022 m. lapkričio 22 d., t. y. tuo metu kai turėjo dar galiojančią Lenkijos vizą, jai dėl įdarbinimo galiojo Įstatymo 57 straipsnio nuostatos, nes pareiškėjos profesija (virtuvės pagalbinis darbuotojas) nėra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje. Tačiau tokio leidimo pareiškėja nepateikė net teismui, kas iš ties duoda pagrindą abejoti apie pareiškėjos teisėtą įdarbinimą Lietuvos Respublikoje, t. y. kiek toks socialinio ryšio pateikimas yra realus ir pagrįstas.
14.4. Lenkijos Respublika yra viena iš Šengeno susitarimo narių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso dalyvė, todėl Migracijos departamentas neturi jokio pagrindo abejoti Lenkijos Respublikos kompetentingumu prieglobsčio teisės srityje ir neperduoti pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą Lenkijos Respublikai. Pareiškėjos argumentai, kuriais ji grindė visuomeninius ir socialinius ryšius, susiklosčiusius Lietuvos Respublikoje, nėra pakankamai svarūs įrodymai, kad Lietuva yra tinkamiausia šalis jos prieglobsčio prašymui nagrinėti valstybė.
14.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad yra pagrindas surengti pokalbį su pareiškėja, kuriame ji galėtų tinkamai išdėstyti visas aplinkybes, jos nuomone, pagrindžiančias diskrecinės išlygos taikymą. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Dublino reglamento 4 straipsniu, informavo pareiškėją apie Dublino reglamento tikslus ir atsakingos valstybės narės nustatymo kriterijus ir tokių kriterijų taikymo hierarchiją ir apie kitas šiame straipsnyje nurodytas užsieniečio teises. Pareiškėja pasinaudojo savo teise ir pateikė informaciją apie šeimos narius, t. y. (duomenys neskelbtini) (Dublino reglamento 4 str. 1 d. c p.). Migracijos departamentui pakako faktinių duomenų, todėl nebuvo poreikio rengti papildomą pareiškėjos apklausą. Dublino reglamente nėra akcentuojamas darbo turėjimas valstybėje narėje ir tai nėra kriterijus pagal kurį nustatoma atsakinga valstybė nagrinėti prieglobsčio prašymą ar netaikyti Dublino reglamento.
Atsiliepimas
15. Pareiškėja L. A. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 26 d. sprendimą ir atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
16. Pareiškėja atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
16.1. Pirmosios instancijos teismo argumentas dėl Migracijos departamento Sprendimo neatitikimo VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams yra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas nepakankamai įvertino pareiškėjos situaciją, atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvą atvyko ir teisėtai gyvena jau metus laiko, nuomojasi būstą, yra sudariusi darbo sutartį, gauna pajamas, teikė prašymą Migracijos departamentui dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, tačiau prašymas nebuvo priimtas dėl trūkumų. VAĮ 8 straipsnio reikalavimai atsakovą įpareigoja nuodugniai išanalizuoti visas pagrįstam ir teisėtam sprendimui priimti reikšmingas aplinkybes.
16.2. Atsakovas Sprendime nenurodė kaip jis nustatė ir kokius nustatė pareiškėjos socialinius ryšius su kitais Lietuvos Respublikoje gyvenančias asmenimis. Nors atsakovas nurodo, kad pareiškėja buvo supažindinta su Dublino reglamento tikslais ir aktualia teisine procedūra bei jai suteikta teisė pateikti duomenis apie savo socialinius ryšius Lietuvoje, tačiau atsakovas privalėjo dėti visas pastangas ir bendradarbiauti su pareiškėja, ypač susidarius situacijai, kai žinoma, jog pareiškėja turi šeiminius ryšius Lietuvoje, darbą bei nuomojasi būstą, o dėl Lenkijos Respublikos vizos išdavimo pareiškėja buvo priversta kreiptis, nes gauti Lietuvos Respublikos vizą buvo labai sudėtinga. Tinkamai neįvertinus šių aplinkybių, manytina, kad Migracijos departamento Sprendimas buvo visiškai formalus.
Žemesnės instancijos teismas
16.3. Pirmosios instancijos teismas sprendime vertino Migracijos departamento Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. motyvuotumą, o dėl tinkamesnės valstybės, turėsiančios nagrinėti pareiškėjos prieglobsčio prašymą, atsakovas turės galimybę nuspręsti tik nuodugniai išanalizavęs visas reikšmingas aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. 23S121325, kuriuo nuspręsta pareiškėją perduoti Lenkijos Respublikai, teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo nagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pagrįstumo.
18. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės yra išdėstytos šios nutarties 6 punkte. Ginčo dėl šių aplinkybių nėra.
19. Įstatymo 72 straipsnio 1 dalis nustato, kad užsieniečiui pateikus prašymą suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas, vadovaudamasis 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013 (Dublino reglamentas), nustato valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą.
20. Pagal Dubliko reglamento 3 straipsnio 1 dalį valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus. Dublino reglamento III skyriaus 12 straipsnio 2 dalis numato, kad, jei prašytojas turi galiojančią vizą, už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą yra atsakinga tą vizą išdavusi valstybė narė, išskyrus atvejį, kai ta viza buvo išduota kitos valstybės narės vardu pagal atstovavimo susitarimą, kaip numatyta 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą, 8 straipsnyje. Tokiu atveju už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą yra atsakinga atstovaujamoji valstybė narė.
21. Pareiškėja prašymo suteikti prieglobstį pateikimo metu (2023 m. liepos 4 d.) turėjo Lenkijos Respublikos, t. y. Europos Sąjungos valstybės narės, išduotą nacionalinę Lenkijos Respublikos D tipo vizą, galiojusią nuo 2022 m. spalio 20 d. iki 2023 m. spalio 19 d., todėl vadovaujantis Dublino reglamento 12 straipsnio 2 dalimis, už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą yra atsakinga Lenkijos Respublika.
22. Pagal Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalį, nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies, kiekviena valstybė narė gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą.
23. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje pažymėta, jog iš Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalies formuluotės aiškiai matyti, kad ši nuostata yra neprivaloma, kiek ja kiekvienai valstybei narei paliekama savo nuožiūra nuspręsti nagrinėti jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą, net jei tai daryti jai nepriklauso pagal šiame reglamente įtvirtintus atsakingos valstybės narės nustatymo kriterijus. Be to, įgyvendinant šią teisę nenumatyta jokių ypatingų sąlygų. Šia teise siekiama kiekvienai valstybei narei leisti suvereniai, vadovaujantis politiniais, humanitariniais ar praktiniais sumetimais, nuspręsti sutikti nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą, net jei pagal minėtame reglamente nustatytus kriterijus ji nėra už tai atsakinga (pvz., žr., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimo M. A. ir kt. (C‑661/17), 58 p.; Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo DG ir kt. (C‑228/21, C‑254/21, C‑297/21, C‑315/21 ir C‑328/21), 146 p.). Atsižvelgiant į valstybėms narėms suteiktą didelę diskreciją, būtent atitinkama valstybė narė turi nustatyti aplinkybes, kuriomis ketina pasinaudoti pagal Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje numatytą diskrecinę išlygą suteikta teise ir sutikti išnagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą, už kurį ji nėra atsakinga pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus (pvz., žr., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimo M. A. ir kt. (C‑661/17), 59 p.; Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo DG ir kt. (C‑228/21, C‑254/21, C‑297/21, C‑315/21 ir C‑328/21), 147 p.). Jei valstybė narė atsisako taikyti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje numatytą diskrecinę išlygą, tai neišvengiamai reiškia, kad būtent ši valstybė narė turi priimti sprendimą dėl perdavimo. Valstybės narės atsisakymas pasinaudoti šia išlyga prireikus gali būti apskųstas teismui pateikiant apeliacinį skundą dėl sprendimo dėl perdavimo (žr. Teisingumo Teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimo M.A., S.A., A.Z. (C‑661/17) 78 p.).
24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad Migracijos departamentas neįvertino, jog pareiškėja į Lietuvą atvyko ir teisėtai gyvena jau metus laiko, nuomojasi būstą, yra sudariusi darbo sutartį, gauna pajamas, teikė prašymą Migracijos departamentui dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, tačiau prašymas nebuvo priimtas dėl trūkumų. Teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 23 punkte nurodyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija, sprendžia, jog, nagrinėjamu atveju, minėtos pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, vadovaujantis humanitariniais bei praktiniais sumetimais, yra pakankamas pagrindas atsakovui pasinaudoti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje numatyta diskrecine išlyga ir išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai panaikino Migracijos departamento Sprendimą ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo spręsti klausimą dėl valstybės, atsakingos už pareiškėjos prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą, nustatymo. Naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
25. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.