Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės, Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB “Vilniaus energija” ieškinį atsakovui K. J. J. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo 21 008 Lt skolos kartu su palūkanomis ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir atsakovas sudarė Atsiskaitymo už butų šildymą ir karštą vandenį sutartį Nr.218842-0, pagal kurios sąlygas atsakovas įsipareigojo mokėti tiekėjui už Žirmūnų g.30A-42, Vilniuje, esančiam butui teikiamą šildymą ir karštą vandenį. Minėtas butas priklauso atsakovui nuosavybės teise. Buto šilumos ir karšto vandens vartojimo įrenginiai prijungti prie daugiabučio namo bendrų šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo tinklų. Nuo 2002 04 01 ieškovas perėmė visas SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ kaip centralizuotos šilumos ir karšto vandens tiekėjo Vilniaus mieste funkcijas, teises ir pareigas, tame tarpe ir atsakovo butui. Atsakovas vartojo centralizuotą šilumos energiją bei karštą vandenį savo buitinėms reikmėms, tačiau nemokėjo už tai, todėl už laikotarpį nuo 2000 08 01 iki 2011 01 31 susidarė 16 854,33 Lt skola kartu su 4153,67 Lt palūkanomis, apskaičiuotomis už laikotarpį nuo 2006 02 01 iki 2011 01 31.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Prašė pripažinti nesąžininga sutartį ir ją nutraukti, įpareigoti ieškovą įrengti bute šilumos skaitiklį, kad galėtų pirkti prekę nuo bute esančios eksploatavimo ribos, nes pardavėjas privalo perduoti vartotojui savo prekę tokiais kiekiais, kokiais nori vartotojas. Nurodė, kad jo ginčas su šilumos ir karšto vandens tiekėju kilo dar 1999 m. Buvo kreiptasi į UAB „Vilniaus energiją“ dėl apskaitos prietaisų bute įrengimo, tačiau jie neįrengti. Kainos kyla, todėl iki šiol vyksta principinė kova dėl galimybės realizuoti įstatyme numatytą teisę, nes pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką galutinis šilumos ir vandens tiekimo taškas turi būti vartotojo butas. Kadangi šilumos tiekėjas neperdavė savo prekės buto savininkui, todėl jos nevartojęs. Dėl šilumos tiekėjo galimo sukčiavimo yra nagrinėjamos bylos administraciniuose teismuose.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. spalio 13 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino visiškai, ieškovui iš atsakovo priteisė 21 008 Lt įsiskolinimo už šildymą ir karštą vandenį kartu su palūkanomis ir 915,74 Lt bylinėjimosi išlaidų, valstybei priteisė 11,58 Lt pašto išlaidų.

Teismas nurodė, kad su atsakovu sudaryta energijos pirkimo–pardavimo sutartis yra vartojimo sutartis (CK 1.39 str., 6.383 str. 4 d.). Atsakovui atsirado prievolė mokėti už tiekiamą šilumą ir karštą vandenį (CK 6.2 str.). Atsakovas neigia šią prievolę, teigdamas, kad šilumos tiekėjas jam neperdavė šilumos (prekės). Teismas šiuos argumentus atmetė, nurodydamas, kad byloje nėra įrodymų apie šilumos bei karšto vandens nepateikimą visam Žirmūnų g. 30A, Vilnius, namui ar tik atsakovo 42 butui. Priešingai, atsakovas naudojasi jo butui tiekiama šilumos energija ir karštu vandeniu, tačiau daugiau kaip penkeri metai nemoka ieškovui mokesčių, motyvuodamas apskaitos prietaisų neįrengimu, neteisingai nustatytais tarifais ir pan. Energijos kaina (tarifai) nustatomi įstatymų nustatyta tvarka. Kompetentingų valstybės institucijų priimti norminiai teisės aktai yra visuotinai privalomi, todėl tiek energijos tiekėjas, tiek vartotojas turi laikytis nustatytų energijos kainų ir negali jų keisti savo susitarimu. Tačiau šiuo atveju atsakovas siekia pats nustatyti šilumos kainą. Atsakovas naudoja savo reikmėms tiekiamą šilumą ir karštą vandenį, t.y. konkliudentiniai veiksmai ir rašytinė sutartis neturi esminės įtakos prievolės vykdymui-atsiskaitymui už suvartotą energiją. Energijos tiekimo (pirkimo–pardavimo) sutarties, kaip vartojimo sutarties rūšies, pobūdis nesuabsoliutina tiekėjo, kuris atsakingas už atitinkamos energijos kiekio ir kokybės tiekimą, atsakomybės. Atsakovas nesilaikė šalių pareigos kooperuotis ir bendradarbiauti, įtvirtintos CK 6.200 straipsnyje, t.y. atsiskaityti už suvartotą energiją ir kt. Kreipimasis į vartotojų teises ginančias institucijas nėra privalomas išankstinio bylos nagrinėjimo ne teisme būdas, vartotojas yra laisvas pasirinkti, kuriuo iš įstatyme nurodytų teisių gynimo būdu naudotis. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba šioje byloje yra davusi išvadą dėl Atsiskaitymo už butų šildymą ir karštą vandenį sutarties Nr.218842-0, taip pat 2010 10 26 priėmusi nutarimą Nr. 10-654 Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos pirkimo-pardavimo sutarties su buitiniu šilumos vartotoju. Remdamasis nustatytomis byloje aplinkybėmis teismas iš atsakovo ieškovui priteisė 16 854,33 Lt įsiskolinimo už šilumą ir karštą vandenį, tiektą 2000 02 01- 2011 01 31 butui Žirmūnų g. 30A-42, Vilniuje, ir 4153,67 Lt palūkanų, apskaičiuotų už 2006 02 01 - 2011 02 01 laikotarpį. Nors atsakovas nurodė, kad sumokėjo 2000 Lt už bendro naudojimo šildymą, tačiau į skolą šio mokėjimo neįskaitė, nes atsakovas nepateikė šį mokėjimą patvirtinančių įrodymų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

1. Kadangi ieškinį ieškovo vardu pasirašė advokatas, teismas turėjo pareikalauti jo įgaliojimus patvirtinančio dokumento, taip pat ieškovo įstatų, kitų steigimo dokumentų, tačiau to nepadarė.

2. Ieškinys yra grindžiamas atsiskaitymo už butų šildymą ir karštą vandenį sutartimi Nr.218842-0. Nors atsakovas teismui nurodė, kad šios sutarties sąlygos yra nesąžiningos pagal CK 6.188 str. 2 d. ir prašė panaikinti šią sutartį nuo pasirašymo dienos, tačiau teismas į atsakovo pateiktus įrodymus neatsižvelgė.

3. Pagal CK 6.305 ir 6.383 straipsnius galutinis vandens, šilumos tiekimo taškas turi būti konkretus butas. Atsižvelgiant į tai teismas turėjo konstatuoti, kad šilumos ir karšto vandens tiekėjas-ieškovas privalėjo įrengti atsakovo bute šilumos ir karšto vandens atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, tačiau šios pareigos neįvykdė. Tai ieškovas įsipareigojo padaryti, sudarydamas 2002 vasario 1 d. sutartį dėl Vilniaus šilumos tinklų nuomos bei privalėjo tai atlikti pagal Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimą Nr. 1507.

4. Nors ieškovas ieškinyje ir patikslintame ieškinyje rėmėsi SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ 2002 m. vasario 1 d. sudaryta nuomos sutartimi, tačiau teismui nebuvo pateikta visa sutartis. Teismas turėjo išsireikalauti visą minėtą sutartį, o kadangi to nepadarė, tai pažeidė atsakovo teisę gintis nuo prieštaringų vertinimų.

5. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo padaryta nemažai procesinių pažeidimų. Atsakovas buvo pateikęs priešieškinį ieškovui, tačiau teismas nepagrįstai atsisakė jį priimti ir taip buvo pažeista atsakovo teisė į teisminę gynybą. Nutartis dėl teismo posėdžio protokolo buvo priimta nepranešus atsakovui apie posėdžio laiką ir vietą. Nors teisiniai santykiai šioje byloje yra kilę iš vartojimo ir atsakovas yra silpnesnioji šalis, tačiau teismas į tai visiškai neatsižvelgė ir nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovui (CPK 178, 185 str.), t.y. faktiškai sunaudotos energijos kiekį šioje byloje turėjo įrodyti ieškovas, o ne atsakovas.

6. Vartotojas, t.y. atsakovas nebuvo informuotas ir nedavė savo sutikimo tam, kad SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“ perduotų savo prievolę tiekti šilumą ir karštą vandenį jo butui, todėl toks prievolės perdavimas UAB „Vilniaus energija“, kuri dar nebuvo įregistruota juridinių asmenų registre, yra laikomas neįvykusiu, todėl minėta bendrovė neturi teisės teikti atsakovo butui šilumos ir reikalauti už tai atlyginimo. Teismas į šias aplinkybes visiškai neatsižvelgė, todėl priėmė neteisėtą sprendimą.

7. Teismas buvo šališkas ir neatsižvelgė į tai, kad yra pažeidžiamas sutarčių laisvės principas, nes atsakovui kaip vartotojui, nebuvo suteikta galimybė su ieškovu pasirašyti sutarties, kuri atitiktų atsakovo valią.

8. Teismas neištyrė visų byloje esančių įrodymų ir aplinkybių, todėl neatsižvelgė į tai, kad: Vilniaus miesto savivaldybė atsakovui yra suteikus teisę į būsto šildymo išlaidų kompensaciją; kad ieškovas į mokėtiną sumą įtraukė tokias sąnaudas, kurių teisės aktai nenumato; kad atsakovo butui taikomas dvigubas apmokestinimas už 13,22 kv. m. bendrojo ploto; kad dar nėra priimti galutiniai sprendimai bylose Vilniaus apygardos administraciniame teisme ar Vyriausiame administraciniame teisme, kur šalimis yra šios bylos šalys bei Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija; kad atsakovas pateikė 2011 m. birželio 29 d. sąskaitos išrašą, iš kurio matosi, jog atsakovas ieškovui yra pervedęs 2000 Lt.

9. Teismas neatsižvelgė į atsakovo prašymus ir neįtraukė į bylą UAB „Šnipiškių ūkis“ trečiuoju asmeniu, nors jo dalyvavimas byloje buvo būtinas dėl įvairių pažeidimų, susijusių su šilumos tiekimu kituose butuose, esančiuose name Žirmūnų g. 30A, Vilniuje. Be to, teismas nepagrįstai neišreikalavo Balansinės priklausomybės ir eksploatacijos ribų akto, nors jis buvo būtinas.

10. Teismas netinkamai vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo (CK 1.5 str., 1.137 str.), prievolių vykdymo (CK 6.38 str.) principais, nes turėjo būti siekiama protingos skirtingų interesų pusiausvyros, kartu teikiant pirmenybę silpnesnės šalies interesams. Ieškovas ilgą laiką nesikreipė į teismą, tuo sudarydamas sąlygas dar didesniam skolos susidarymui, taip pažeisdamas sąžiningumo ir kooperavimosi principus.

11. Teismas nepagrįstai priteisė 915,74 Lt bylinėjimosi išlaidų, nes ieškovo atstovas advokatas V. K. yra ieškovo darbuotojas, be to, jis nesilankydavo teismo posėdžiuose.

12. Taigi, teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, todėl skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas, atmetant ieškinį arba byla turi būti perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, į bylą įtraukiant UAB „Šnipiškių ūkis“, surenkant papildomus įrodymus ir sulaukiant galutinių teismų sprendimų Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme bei išsprendžiat atsakovo pateiktą priešieškinį.

Ieškovas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašė jį atmesti, taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiomis aplinkybėmis:

1. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai apie jo pažeistas teises nėra susiję su ieškovo reikalavimu dėl skolos priteisimo, todėl šioje byloje nenagrinėtini. Pirmosios instancijos teismas atsakovą daug kartų informavo apie jo procesinę padėtį, procesinį pažeistų teisių gynimo būdą ir tvarką.

2. Atsakovas už šildymą ir už karštą vandenį nemokėjo, nors šiluma ir karštas vanduo buvo tiekiami pastoviai. Todėl už laikotarpį nuo 2000 m. vasario 1 d. iki 2011 m. sausio 31 d. liko neapmokėta 16 854,33 Lt.

3. Vadovaujantis CK 1.71 str. ir 6.384 str. bei teismų praktika, laikoma, kad nuo buto šilumos ir karšto vandens vartojimo įrenginių prijungimo prie daugiabučio namo bendrų šilumos ir karšto vandens tiekimo tinklų momento laikoma, kad yra sudaryta neterminuota energijos pirkimo-pardavimo sutartis, todėl atsakovui atsirado prievolė mokėti už jo butui suteiktas paslaugas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų.

Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegijai neįžvelgiant būtinybės nagrinėti skundo žodinio proceso tvarka, apelianto prašyme dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nurodytos tokio prašymo priežastys taip pat nesudaro pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka.

Kaip matyti iš bylos duomenų, tiek ieškinį, tiek patikslintą ieškinį ieškovo vardu pasirašė ieškovo įgaliotas atstovas pagal pavedimo sutartį adv.V. K., tokią teisę jam suteikė su ieškovu sudaryta atstovavimo sutartis, kuri yra pateikta į bylą (I t., b.l.32). Esant nurodytoms aplinkybėms, kadangi ieškinį teismui pasirašė tinkamai įgaliotas asmuo, todėl bylą nagrinėjusiam teismui nebuvo teisinio pagrindo reikalauti pateikti ieškovo įstatus ir kitus steigimo dokumentus. Dėl šios priežasties nėra teisinio pagrindo konstatuoti CPK 111 str. 5 d. nuostatos pažeidimą. Byloje nėra duomenų apie minėtos atstovavimo sutarties nutraukimą, jos galiojimo terminas nebuvo apibrėžtas, todėl ji yra galiojanti.

Pagal bylos duomenis atsakovas yra buto, esančio Žirmūnų g.30A-42, Vilniuje savininkas (I t., b.l.9). Tarp SP AB “Vilniaus šilumos tinklai” ir atsakovo buvo sudaryta atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartis Nr.218842-0, pagal kurią atsakovas įsipareigojo kas mėnesį mokėti už buto šildymą ir karštą vandenį (I t., b.l.10). Pagal SP AB “Vilniaus šilumos tinklai”, Vilniaus m. savivaldybės, bendrovės “Dalkia” ir UAB “Vilniaus energija” sudarytą 2002-02-01 turto nuomos sutartį ir jos pagrindu sudarytą 2002-03-26 trumpalaikio turto perleidimo sutartį ieškovas perėmė SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ teises ir pareigas, tiekiant šilumos energiją vartotojams, įskaitant ir atsakovą, taip pat ieškovas perėmė SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ reikalavimo teises į atsakovo skolą už neapmokėtą šilumos energiją už laikotarpį, kol šilumos energiją tiekė SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ (iki 2002-04-01). Taigi, ieškovas tiekia centralizuotą šilumą ir karštą vandenį atsakovo butui. Kadangi atsakovo butas yra prijungtas prie ieškovo tiekiamos šilumos energijos tinklų, šilumos energija atsakovo butui yra tiekiama per šiuos tinklus, todėl nepriklausomai nuo to ar buvo tarp šalių sudaryta rašytinė energijos pirkimo-pardavimo sutartis ir ar ji yra galiojanti, laikytina, kad šalis sieja sutartiniai energijos pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai (LR CK 6.383 str., 6.384 str. 1 d.). Faktinės aplinkybės, jog galimai tam tikros minėtos sutarties nuostatos pažeidžia atsakovo kaip vartotojo teises, iš esmės nepanaikina atsakovo pareigos atsiskaityti už patiektą šilumos energiją. Pagal Lietuvoje galiojantį teisinį reglamentavimą (Šilumos ūkio įstatymo 2 str., 19 str., LR ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr.4-260 patvirtintos šilumos pirkimo-pardavimo sutarties standartinės sąlygos, 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintos šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sutarties sąlygos, kt. teisės aktai) vartotojų ir šilumos tiekėjo tarpusavio santykiams taikomos standartinės sąlygos tiek, kiek jos neprieštarauja šalių individualiai aptartoms sąlygoms. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, mokesčiai už laikotarpį iki 2007-06-30 pagrįstai buvo skaičiuojami taikant nustatytus tarifus pagal Energetikos įstatymą, Vilniaus m. savivaldybės valdybos 1998-02-26 sprendimu Nr.329V ir 2001-03-29 sprendimu Nr.535V patvirtintą tvarką, o už laikotarpį nuo 2007-07-01 pagrįstai skaičiuojami pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-05-05 nutarimu Nr.03-19 patvirtintą šilumos paskirstymo metodą, taip pat pagal 2000 12 29 Valstybės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimą Nr.193. Taigi, šalių tarpusavio atsiskaitymo tvarką, šilumos tarifus nustato teisės aktai. Todėl rašytinės sutarties tarp šalių buvimas ar nebuvimas neturi įtakos atsakovo pareigai mokėti už jam patiektą šilumos energiją. Be to, dėl nurodyto teisinio reglamentavimo aplinkybė, jog ieškovas neįrengė atsakovo bute šilumos apskaitos prietaiso, nepanaikina atsakovo pareigos apmokėti už jo butui patiektą šilumos energiją. Kita vertus, gyvenamojo namo, kuriame nuosavybės teise butą valdo atsakovas, konstrukciniai ypatumai, labiausiai tikėtina, kad neleidžia įrengti šilumos apskaitos prietaiso, iš esmės neperdarius gyvenamojo namo šilumos tiekimo sistemos.

Apeliantas, teigdamas, kad teismas turėjo įpareigoti ieškovą pateikti visos apimties SP AB “Vilniaus šilumos tinklai”, Vilniaus m. savivaldybės, bendrovės “Dalkia” ir UAB “Vilniaus energija” sudarytas sutartis, nes neva minėtose sutartyse gali būti tam tikros vartotojams palankios šilumos kainų nustatymo sąlygos, nepateikė tokias prielaidas patvirtinančių įrodymų, be to, kaip minėta, šilumos energijos tarifų nustatymą reglamentuoja teisės aktai, nustatomi tarifai buvo tikrinami valstybės įgaliotų institucijų.

Apeliantas, teigdamas, kad ieškovas tiekė jam nekokybiškas paslaugas, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Šiluma buvo tiekiama visam gyvenamajam namui, kad tokia nebuvo patiekta ar kad patiekta šilumos energija neatitiko teisės aktų nustatytų sąlygų, nėra įrodymų. Šilumos apskaitos prietaiso neįrengimas atsakovo bute, kaip jau minėta, nepanaikina atsakovo pareigos atsiskaityti už ieškovo patiektą šilumos energiją.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, jog jis kaip vartotojas privalo sumokėti tik už faktiškai suvartotą šilumos energiją ir kad faktinį sunaudojimą nagrinėjamoje byloje turėjo įrodyti ieškovas. Tačiau ieškovui pateikus įrodymus apie faktinį sunaudojimą, o atsakovui nesutikus su ieškovo paskaičiavimais ir įrodymais, jis privalo įrodyti, kad ieškovo pateiktas faktinio sunaudojimo paskaičiavimas yra neteisingas (CPK 178 str.). Nagrinėjamu atveju ieškovas pateikė į bylą įrodymus apie atsakovo faktiškai suvartotą šilumos energiją, šis paskaičiavimas atitinka aukščiau minėtus teisės aktus, o atsakovas nepateikė tokio paskaičiavimo neteisingumą patvirtinančių įrodymų. Teigdamas, kad ieškovas pateikė suklastotus, tikrovės neatitinkančius įrodymus, atsakovas nenurodė jokių duomenų, pagrįstai leidžiančių suabejoti ieškovo atliktais paskaičiavimais, o byloje esantys duomenys nepatvirtina tokių atsakovo teiginių.

Pirmosios instancijos teismas 2008 m. vasario 29 d. nutartimi atsisakė byloje priimti atsakovo priešieškinį ieškovui, tokia teismo nutartis pagal CPK 143 str. nuostatas nėra skundžiama apeliacine tvarka. Teismui atsisakius priimti atsakovo priešieškinį, atsakovas galėjo įgyvendinti savo pažeistas teises ir jas apginti, pareikšdamas savarankišką ieškinį ieškovui kitoje byloje. Todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, kiek tai susiję su atsakovo priešieškinio nepriėmimu ir su tuo susijusių jo nurodomų teisių pažeidimu.

Kaip matyti iš 2011-09-29 teismo posėdžio protokolo, prieš bylos nagrinėjimo iš esmės pradžią atsakovas nebuvo pareiškęs nušalinimo bylą nagrinėjančiai teisėjai (II t., b.l.142-155). Pagal CPK 68 str. 2 d. motyvuotas nušalinimas turi būti pareiškiamas prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės, o vėliau pareikšti nušalinimą leidžiama tik tais atvejais, kada pareiškiantis nušalinimą asmuo apie pagrindą nušalinti sužino vėliau. Nagrinėjamoje byloje atsakovas prieš bylos nagrinėjimą iš esmės nebuvo pareiškęs nušalinimo bylą nagrinėjančiai teisėjai, o vėliau jį pateikė iš esmės dėl to, kad teisėja atmetė jo pareikštus prašymus. Teikdamas vėlesnį nušalinimą, atsakovas nenurodė, jog apie jo nurodomą nušalinimo pagrindą jis sužinojo vėliau. Kita vertus, atsakovas nenurodė jokių pagrįstų CPK 65-66 straipsniuose nurodytų pagrindų nušalinti bylą nagrinėjančiai teisėjai, o jo nurodomos nušalinimo priežastys neatitinka minėtų CPK normų nušalinimo pagrindų. Teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikrų atsakovo prašymų netenkinimas ar teismo nesutikimas su atsakovo argumentais nėra pakankamas pagrindas teisėjo šališkumui konstatuoti, nes priešingu atveju asmeniui būtų suteikiama teisė piktnaudžiauti procesu ir reikšti nušalinimus bet kuriam bylą nagrinėjančiam teisėjui, netenkinančiam to asmens prašymų, taip suteikiant galimybę jam pasirinkti bylą nagrinėsiantį teisėją, o tuo pačiu būtų pažeidžiamos įrodymų rinkimą byloje reglamentuojančios CPK nuostatos bei teismo nepriklausomumo principą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, pripažįsta, kad nėra pagrindo konstatuoti bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumą, atitinkamai, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodomos jo pareikštų pastabų dėl teismo posėdžio protokolo nagrinėjimo aplinkybės neturi reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

SP AB “Vilniaus šilumos tinklai”, Vilniaus m. savivaldybės, bendrovės “Dalkia” ir UAB “Vilniaus energija” sudarytų sutarčių teisėtumas ir sudarymo aplinkybės nėra nagrinėjamos bylos dalykas, reikalavimas jas nuginčyti nėra pareikštas, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl atsakovo apeliaciniame skunde pateikiamo šių sutarčių vertinimo. Pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo argumento, jog jis nebuvo informuotas ir nedavė sutikimo, jog SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ perduotų savo funkcijas tiekti šilumos energiją atsakovui, teisėjų kolegija pažymi, kad joks teisės aktas nedraudžia tokio teisių ir funkcijų perleidimo, o atsakovo minima CK 6.116 str. norma nereglamentuoja byloje kilusio ginčo teisinio santykio, todėl ginčui netaikytina. CK 6.368 str. norma nagrinėjamoje byloje taip pat netaikytina, kadangi nagrinėjamai situacijai taikytinos CK 6.383 str. ir 6.384 str. nuostatos, nustatančios, jog energijos pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų, ši sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 str.), todėl esant atsakovo buto įrenginiams prijungtiems prie ieškovo energijos tiekimo tinklų, ieškovas privalo tiekti šilumos energiją atsakovui, o šis privalo už ją apmokėti.

Kadangi šilumos energiją atsakovo butui tiekė ieškovas, ginčas kilęs tik iš bylos šalis siejančio teisinio santykio, o byloje priimtas teismo sprendimas nesukels jokių teisių ar pareigų UAB „Šnipiškių ūkis“, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas neįtraukė minėtos bendrovės į bylą trečiuoju asmeniu (CPK 47 str.). Pirmosios instancijos teismas dėl šios bendrovės teisių ir pareigų nepasisakė.

Atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, jog byloje nagrinėjamu laikotarpiu jam buvo paskirta socialinė pašalpa šildymo išlaidoms kompensuoti, nėra duomenų apie tokios kompensacijos galimą dydį ir jos paskyrimo faktą, kita vertus, pagal teisinį reglamentavimą minėtu laikotarpiu, esant skolai už šildymą, kompensacija nėra suteikiama, todėl pagrįstai ieškovas šios kompensacijos atsakovui neskaičiavo, o pirmosios instancijos teismas jos neįskaitė į skolos sumą.

Atsakovo minimos administraciniuose teismuose nagrinėjamos administracinės bylos pagal nagrinėjamoje byloje esančius duomenis neturi teisinės reikšmės ginčui. Ieškovas atsakovo skolą paskaičiavo, vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais. Atsakovo minėtos administracinės bylos nėra tiesiogiai prejudiciškai susijusios su nagrinėjama byla, pagal esamus duomenis nėra pagrindo teigti, kad jų baigtis gali tiesiogiai įtakoti nagrinėjamą bylą ir jos rezultatą.

LR CPK 185 str. 1 d. nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi, šioje įstatymo normoje įtvirtintas įrodymų vertinimas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-350/2008). Be to, teismas yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (LR CPK 177 str. 4 d., 180 str.), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 str.). Nagrinėjamoje byloje, kaip matyti iš teismo sprendimo, teismas ištyrė ir įvertino visus šalių į bylą pateiktus įrodymus, juos visumoje įvertino ir jų analizės pasekoje padarė atitinkamas išvadas dėl ieškinio pagrįstumo. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, teismų praktikoje suformuotos įrodymų pakankamumo taisyklės ir tikimybių pusiausvyros principo.

Ieškovo atstovas adv.V. K. pagal byloje esamus duomenis nėra ieškovo darbuotojas, o atsakovas, tai teigdamas, nepateikė tokį teiginį patvirtinančių įrodymų. Adv.V. K. ir ieškovą sieja atstovavimo teisiniai santykiai, jis teikė teisinę pagalbą ieškovui, surašant ieškinį, patikslintą ieškinį, atstovavo teismo posėdžiuose, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio atstovo teisinės pagalbos 282,60 Lt išlaidas priteisė ieškovui iš atsakovo (CPK 93 str.). Kitą iš atsakovo priteistų ieškovui bylinėjimosi išlaidų dalį sudaro 630,24 Lt žyminis mokestis ir 2,90 Lt dydžio kitos būtinos išlaidos, kurios, patenkinus ieškinį, taip pat pagrįstai priteistos ieškovui iš atsakovo (CPK 88 str. 1 d., 93 str.).

Atsakovas, pirmosios instancijos teisme nurodęs, jog sumokėjo ieškovui 2000 Lt, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, todėl pirmosios instancijos teismas neįskaitė šios sumos į ieškovui iš atsakovo priteistiną sumą. Tačiau atsakovui su apeliaciniu skundu pateikus įrodymus apie sumos sumokėjimą (III t., b.l.12-13), teisėjų kolegija atsakovo 2011-06-29 sumokėtą 2000 Lt sumą įskaito į ieškovui iš atsakovo priteistą sumą, atitinkamai sumažindama ieškovui priteistą sumą iki 19008 Lt. Atitinkamai teisėjų kolegija priima atsakovo su apeliaciniu skundu pateiktą jo sąskaitos išrašą, patvirtinantį minėtos sumos sumokėjimą.

Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl aukščiau nurodytų motyvų neturi teisinės reikšmės ginčui, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

Atsižvelgdama į aukščiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, taip pat įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, tačiau dėl to, kad atsakovas sumokėjo 2000 Lt skolos dalį ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus, jis pakeistinas sumažinant teismo priteistą skolos sumą.

Kadangi atsakovas skolos dalį sumokėjo po bylos iškėlimo, dėl ko jis nėra atleidžiamas nuo ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir atmestoje ieškinio dalyje, atsižvelgiant į atsakovo patenkinto skundo dalį, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos iš naujo neperskirstomos, o atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 str., 94 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimą pakeisti ir šiuo teismo sprendimu ieškovui UAB „Vilniaus energija“ iš atsakovo K. J. J. priteistą 21008 Lt įsiskolinimo sumą už šildymą ir karštą vandenį kartu su palūkanomis sumažinti iki 19008 (devyniolikos tūkstančių aštuonių) litų.

Likusioje dalyje Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.