Vilniaus apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. Mikalausko TŪB apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Mineraliniai vandenys“ ieškinį atsakovui A. Mikalausko TŪB dėl skolos ir delspinigių priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Pagal šalių sudarytą Didmeninio pirkimo – pardavimo sutartį Nr. KLA-3627 buvo parduota prekių iš viso už 8006,70 Lt sumą. Atsakovas laikotarpiu nuo 2009-09-15 iki 2010-04-08, nurodydamas konkrečią mokėjimo paskirtį (t.y. įmokų paskirstymo tvarką) pervedė šią sumą – 8006,70 Lt ieškovui. Ieškovas priėmė atsakovo mokamas įmokas, o tai reiškia, jog jis sutiko du bankiniuose pavedimuose nurodoma įmokų paskirtimi. Nesutikdamas su atsakovo nurodytu įmoku paskirtimi ieškovas galėjo šias įmokas grąžinti atsakovui bankiniu pavedimu atgal į atsakovo sąskaitą.Atsakovas nesutinka su ieškovo atliktu įmokų paskirstymu, kadangi šalims bendradarbiaujant pagal senesnę pirkimo – pardavimo sutartį ir atsakovui vėluojant sumokėti už prekės, ieškovas tik kartą surašė delspinigių aktą, kurį atsakovas, nurodydamas konkrečią įmokos paskirtį, apmokėjo. Daugeliu atveju ieškovas elgėsi supratingai ir geranoriškai bei neišrašydavo delspinigių akto. Pirmosios instancijos teismas pripažinęs, jog 0,2 proc. delspinigiai yra aiškiai per dideli ir neprotingi, iš atsakovo priteisė nesumažintą 444,06 Lt sumą, nors ją ir sudaro delspinigiai. Be to, 30 Lt sumą sudaro delspinigiai, paskaičiuoti už delspinigius, todėl ši suma taip pat nepagrįstai priteista. Nesutinka ir su 288 Lt suma, priteista už advokato padėjėjo atstovavimą, kadangi tokia suma yra per didelė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžiamojoje jo dalyje faktiniu ir teisiniu aspektais, pripažįsta, kad Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas bylą išnagrinėjo teisingai, o apeliacinio skundo argumentai prielaidų panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nesudaro (CPK 320 str. 1 d.).

Byloje nustatyta, kad tarp bylos šalių susiklostė pirkimo – pardavimo sutartiniai teisiniai santykiai 2009-08-13 Didmeninio pirkimo – pardavimo sutarties Nr. Kla3627 (toliau – 2009-08-13 sutartis) pagrindu. Atsakovas, laiku neatsiskaitydamas su ieškovu už gautas prekes, pažeidė šia sutartimi prisiimtus įsipareigojimus (CK 6.63 str. 1 d. 1 p. ir 2 p.). Kadangi šalys sulygo ir dėl netesybų mokėjimo, pirkėjui (apeliantui) pažeidus sutartyje nustatytą atsiskaitymo tvarką, o pardavėjas (ieškovas) jas įskaitė iš apelianto atliktų įmokų, ginčas tarp šalių ir kilo dėl ieškovo gautų įmokų paskirstymo eilės.

Įmokų paskirstymas reglamentuotas CK 6.54 str. Ši teisės norma dispozityvi ir pirmiausiai sieja įmokų kreditoriui paskirstymo eiliškumą su pačių šalių suderinta valia, jų susitarimu. Tik nesant jokio tuo klausimu priimto susitarimo, įmokos paskirstomos taip, kaip yra nustatyta įstatymo. Taigi sprendžiant įmokų paskirstymo klausimą, turi būti įvertinta, ar buvo išreikšta sutarties šalių valia dėl įmokų paskirstymo tvarkos, kokia ši tvarka buvo nustatyta, bei tai, ar vykdant sutartį šalių valia nepasikeitė. Apelianto teigimu, ieškovas jo sumokėtas įmokas nepagrįstai skyrė susikaupusių netesybų apmokėjimui, o ne pagrindinei prievolei įvykdyti. Minėtą aplinkybę jis grindė teismui pateiktu 2010-03-18 grynųjų pinigų pervedimu pervedimo kvitu Nr. 401096489 (b.l. 26), kurio mokėjimo paskirtimi įvardinta: „LTL sąsk. TAB 0033785, KLA 0630702, KLA 0630778“. Apelianto įsitikinimu, mokėjimo kvite nurodydamas pavedimo paskirtį, jis išreiškė savo valią dėl įmokų paskirstymo tvarkos ir ieškovas turėjo šios tvarkos laikytis, o nesutikdamas su tokia tvarka, ieškovas privalėjo sumokėtas sumas ne įtraukti į savo apskaitą, o bankiniu pavedimu grąžinti apeliantui. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais skundo argumentais.

Kaip matyti iš 2009-08-13 sutarties, ieškovas (pardavėjas) įsipareigojo parduoti atsakovui (pirkėjui) produkciją, o atsakovas įsipareigojo produkciją priimti ir už ją sumokėti. Šalys susitarė dėl prekių apmokėjimo terminų – už tabako gaminius sumokama ne vėliau, kaip per 7 kalendorines dienas nuo prekių priėmimo dienos, už kitas prekes, nė vėliau, kaip per 21 kalendorinę dieną nuo prekių priėmimo dienos (5.1 p.), priešingu atveju, t.y. už neatsiskaitymą laiku, pirkėjas moka pardavėjui 0,2 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną (8.1 p.). Šalys buvo sutarusios ir dėl įmokų, gautų vykdant pinigines prievoles, paskirstymo tvarkos: įmokos pirmiausiai skiriamos netesyboms, o antrąja eile pagrindinei prievolei įvykdyti, nepriklausomai nuo to, kas nurodyta mokėjimo dokumente (5.7 p., b.l. 5). Pažymėtina, kad tokia sutartimi nustatyta įmokų paskirstymo tvarka visiškai atitinka ir CK 6.54 str. 1 d. nustatytas piniginių prievolių vykdymo taisykles – iš skolininko, vykdant prievolę, sumokėtų sumų pirmiausiai atlyginamos kreditoriaus turėtos išlaidos, susijusios su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu, antrąja eile apmokamos palūkanos, trečiąja eile mokamos netesybos ir tik ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti.

CK 6.189 str. 1 d. nustatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Nagrinėjamoje byloje 2009-08-13 sutarties galios ir aiškinimo klausimas nebuvo keliamas. Taigi šalims sutartimi nustačius įmokų paskirstymo tvarką, ši tvarka negali būti vienašališkai pakeista. Ieškovas, gavęs apelianto įmokas, turėjo teisę jomis pasinaudoti, o nuoroda mokėjimo pavedime, kad mokama už atitinkamą sąskaitą, negali paneigti ieškovo, kaip kreditoriaus, teisės paskirstyti skolininko sumokėtas įmokas taip, kaip nustatyta sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-29 nutartis c.b. Nr. 3K-3-478/2010).

Pastebėtina ir tai, jog vertinat šalių nustatytas įmokų paskirstymo taisykles, atsižvelgtina ne tik į šalių susitarimu nustatytą įmokų paskirstymo tvarką, bet ir tarp šalių susiklosčiusią praktiką dėl šios tvarkos taikymo, t.y. ar, vykdant sutartį, nepasikeitė šalių valia, įrašyta sutartyje. Apelianto teiginiai, jog šalių verslo praktikoje buvo nesilaikyta 2009-08-13 sutarties 5.7 p. nuostatų, neparemti jokiais faktiniais duomenimis. Ir priešingai, iš ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų - buhalterinės pažymos (b.l. 8), pardavimų ir apmokėjimų suvestinės (b.l. 40), matyti, jog ieškovas įmokėtas lėšas paskirstydavo pirmiausia delspinigiams apmokėti, ir tik po to – skolai sumažinti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, jog minėtoje pardavimų ir apmokėjimų suvestinėje bendra įsiskolinimo suma yra apskaičiuota neišskiriant delspinigių, šiuo atveju neturi reikšmės galutiniam šalių atsiskaitymui apskaičiuoti. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šia suvestine, pagrįstai nustatė, jog apelianto įsiskolinimui kartu su delspinigiais esant 1437,02 Lt bei 2010-03-18 pavedimu šiam įmokėjus 992,96 Lt sumą, ji pirmiausiai buvo panaudota delspinigių apmokėjimui, o likusia sumos dalimi padegta pagrindinės skolos dalis.

Kitų duomenų, kurių pagrindų būtų galima pripažinti, jog šalys savo veiksmais praktikavo kitokią, nei sutartyje nustatytą įmokų paskirstymo tvarką bei ieškovas tai toleravo, ką būtų galima traktuoti kaip 2009-08-13 sutartyje išreikštos šalių valios dėl įmokų tvarkos paskirstymo pakeitimą, apeliantas nagrinėjamoje byloje nėra pateikęs.

Delspinigiai nuo paskaičiuotų delspinigių nėra skaičiuojami (CK 1.8 str. 1 d., 6.37 str. 4 d.), tačiau konstatavus, jog ieškovo prašomą priteisti 444,06 Lt sumą sudaro būtent įsiskolinimas už laiku neapmokėtas prekes, o ne delspinigiai, nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentu dėl dvigubų delspinigių paskaičiavimo.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo ieškovo naudai priteista bylinėjimosi išlaidų suma. Pagal CPK 98 str. 2 d. nuostatą, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos primininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pagal Rekomendacijų 5 p. už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 proc. nuo nustatyto maksimalaus užmokesčio sumos. Šioje byloje ieškovą atstovavo advokato padėjėja (b.l. 37), byloje pateikta 300 Lt sąskaita už suteiktas teisines paslaugas – procesinio dokumento parengimą (b.l. 41). Kaip matyti, teikdama teisines paslaugas advokato padėjėja ieškovo interesus atstovavo ir teismo posėdžio metu (b.l. 43-45). Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog Rekomendacijų 8.2 p. už ieškinio parengimą nustatyta maksimali užmokesčio suma yra 2400 Lt (3*800 Lt), kas už advokato padėjėjo teisinę pagalbą atitinkamai sudarytų 1920 Lt, (2400*80 proc.). Už atstovavimą teismo posėdyje ieškovui formaliai priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydis būtų 96 Lt (0,15*800 Lt*80 proc.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybės bei tai, jog 96 proc. ieškinio reikalavimų buvo patenkinti, nėra teisinio pagrindo sumažinti pirmosios instancijos teismo ieškovo naudai priteistų 288 Lt išlaidų, skirtų advokato padėjėjos teisinei pagalbai apmokėti, ši suma gerokai mažesnė, nei yra nustatyta teisės aktais (CPK 93 str. 2 d., 98 str.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą (b.l. 85), todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nagrinėjamos bylos atveju nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.