- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2008-11-11
- Bylos Nr.
- 1A-551-401-2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jonas Furmanavičius (pirm.), Jurgis Kiškis, Algerdas Urbšys
- Nuteistasis
- T. I.
- Nukentėjusysis
- V. L.
- Advokatai
- Arvydas Penelis
- Kategorijos
Pranešėjas J.Furmanavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-551-401/2008
Teisėjas V.Paurys Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.3.1.
2008 m. lapkričio 11 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Furmanavičiaus, teisėjų Algerdo Urbšio, Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Ingai Levinskienei, dalyvaujant prokurorui Rimai Žaltauskaitei, nuteistajam T. I., jo gynėjui advokatui Arvydui Peneliui, nukentėjusiajam V. L.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Jonavos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ir nukentėjusiojo V. L. apeliacinius skundus dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2008-08-01 nuosprendžio, kuriuo T. I. nuteistas pagal LR BK 281 str. 6 d. laisvės atėmimu 5 metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. T. I. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos.
Iš T. I. priteista: nukentėjusiajam V. L. 35000 (trisdešimt penki tūkstančiai) Lt neturtinei žalai, 1020 (vienas tūkstantis dvidešimt) Lt atstovavimo išlaidoms atlyginti, 30 (trisdešimt) Lt proceso išlaidų valstybei.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. I. pagal LR BK 281 str. 6 d. nuteistas už tai, kad jis 2007-09-22 apie 12.43 val. kelio Vilijampolė - Šėta – Žeimiai 44,6 kilometre, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonės, vairuodamas automobilį „VW Golf“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas apie 90 km/h greičiu, nevykdė Kelių eismo taisyklių (toliau - KET) nustatytų reikalavimų, t. y. KET 53 punkte nustatyto reikalavimo, kad „Eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo“, KET 59 punkte nustatyto reikalavimo, kad „Draudžiama vairuoti transporto priemonę neturintiems šios teisės“, KET 63 punkte nustatyto reikalavimo, kad „Transporto priemonės vairuotojas privalo vykdyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme ir kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas pareigas“, KET 64 punkte nustatyto reikalavimo, kad „Vairuotojas privalo imtis visų būtinų priemonių savo ir keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti“, KET 68 punkte nustatyto reikalavimo, kad „Draudžiama vairuoti transporto priemonę neblaiviam (girtam)“ KET 172 punkte nustatyto reikalavimo, kad „Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios nenumatytos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas“, dėl ko jis nesuvaldė savo vairuojamo automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir apvirto, ko pasėkoje kartu su juo važiavusiems keleiviams: nukentėjusiajam K. B. buvo padaryta odos nubrozdinimai kūne, stuburo kaklinės srities 4 slankstelio kompresinis lūžimas su išsivysčiusiu trauminės kilmės nugaros smegenų uždegimu (mielitu), t.y. sunkus sveikatos sutrikdymas, nukentėjusiajam T. L. buvo padaryta plėštinė žaizda kaktoje, odos nubrozdinimai kaktoje, juosmens srityje ir kairėje pėdoje, kraujosruva pakaušio minkštuosiuose audiniuose, kraujosruvos kaklo minkštuosiuose audiniuose ir raumenyse, II kaklo slankstelio lūžimas su pilnu nugaros smegenų nutrūkimu, nuo ko T. L. netrukus įvykio vietoje mirė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu prokuroras prašė pakeisti 2008-08-01 nuosprendį ir T. I. pagal LR BK 281 str. 6 d. skirti 5 metų laisvės atėmimo bausmę. Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą. Nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas nes teismas netinkamai pritaikė LR BK bendrosios dalies normas, reglamentuojančias bausmių skyrimą, t.y. LR BK 54 str. 2 d. ir skyrė nuteistajam T. I. nepagrįstai švelnią bausmę. Aiškina, kad bausmės paskirtis nurodyta LR BK 41 straipsnio 2 dalyje apibūdinama per jos skyrimo tikslų visumą. Bausmės paskirties požiūriu teisingumo principas reiškia, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį.
Skirdamas bausmę teismas turi vadovautis LR BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, detalizuojančių sankcijos taikymą (LR BK 54 straipsnio 1 dalis). Remiasi LR BK 54 str. 2 d., kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Šias aplinkybes teismas turi aprašyti ir motyvuoti nuosprendžio aprašomojoje dalyje.
Pirmosios instancijos teismas surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį nesilaikė šių aukščiau nurodytų reikalavimų, skirdamas bausmę neatsižvelgė į visas nustatytas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes. Skiriant bausmę teismas apsiribojo tik kai kurių aplinkybių išvardijimu, o ne jų analizavimu ir vertinimu, nurodant kurios aplinkybės ir kaip nulemia pasirinktos bausmės rūšį ir dydį. Teismas nuosprendyje deklaratyviai teigia, jog turi pagrindo manyti, kad ateityje nuteistasis nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl jis baustinas bausme nesusijusia su realiu laisvės atėmimu. Atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas parinkdamas bausmės rūšį ir dydį deklaratyviai pasisakė tik dėl vieno iš LR BK 41 str. 2 d. numatytų tikslų, vengdamas juos vertinti kaip visumą, padaryto nusikaltimo kontekste. Dėl ko apeliantas daro išvadą, kad teismo paskirta bausmė yra neadekvati padarytam nusikaltimui.
Teismas pilnai neatsižvelgė į T. I. asmenybę, kaip to reikalauja LR BK 54 str. 2 d. 5 p. Jis naują neatsargų nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą už padarytą tyčinį nusikaltimą, po eismo įvykio iki teisiamojo posėdžio su nukentėjusiaisiais nebendravo, jų neatsiprašė, nors ir dirba jokios materialinės pagalbos nukentėjusiesiems nesuteikė, būdamas jauno - 21 metų amžiaus jis nevengia vartoti alkoholinių gėrimų. Nuteistojo T. I. neatsakingą ir lengvabūdišką požiūrį ne tik į savo, bet ir kitų asmenų gyvybę ir sveikatą rodo ir tai, kad jis pažeisdamas kelių eismo taisykles vežė net keturis asmenis. Visų šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę neanalizavo ir nevertino. Paminėtos aplinkybės rodo, kad T. I. nusikalto ne atsitiktinai, nepalankiai susidarius situacijai, o padaryta nusikalstama veika yra dėsningas jo ankstesnio elgesio padarinys.
Be to, teismas neanalizavo ir nevertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, todėl mano, kad į šią aplinkybę skiriant bausmę nebuvo visiškai atsižvelgta. Nusikaltimu buvo padaryta nukentėjusiesiems labai didelė tiek fizinė, tiek moralinė ir turtinė žala. Nukentėjo iš viso keturi asmenys, iš kurių T. L. buvo mirtinai sužalotas, K. B. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, sugadintas jo broliui Š. I. priklausantis automobilis. Girtumas nurodo didesnį nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Padarytos nusikalstamos veikos didesnį pavojingumo laipsnį rodo ir tai, kad jis sąmoningai padarė ne vieną, o net šešis kelių eismo taisyklių pažeidimus, numatytus Kelių eismo taisyklių 53, 59, 63, 64, 68, 172 punktuose, kurie yra priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais.
Teismas nepagrįstai vadovaujantis LR BK 59 str. 1 d. 2 p. nuostatomis pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Pagal LR BK 59 str. 1 d. 2 p. turi būti prisipažinimas padarius nusikaltimą ir nuoširdus gailėjimasis. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, o turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą. T. I. prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, tačiau objektyvių duomenų patvirtinančių jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo nėra. Priešingai, T. I. iki teisiamojo posėdžio su nukentėjusiaisiais nebendravo, jų neatsiprašė, nors ir dirba jokios materialinės pagalbos nukentėjusiesiems nesuteikė. Vien tik formalus T. I. atsiprašymas teisiamojo posėdžio metu, kuris buvo išsakytas paraginus jo gynėjui, negali būti suprantamas kaip nuoširdus gailėjimasis, o vertintinas kaip siekimas išvengti griežtesnės bausmės. Be to, nukentėjusysis V. L. nuteistajam neatleido. Visos šios objektyvios aplinkybės rodo, kad T. I. dėl padarytos nusikalstamos veikos nuoširdžiai nesigailėjo, todėl ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė naikintina.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis V. L. prašė pakeisti 2008 m. rugpjūčio 01 d. nuosprendį ir panaikinti T. I. paskirtos bausmės vykdymo atidėjimą, paskirti jam realią laisvės atėmimo bausmę. Nurodo, kad teismas be teisėto pagrindo pritaikė T. I. atžvilgiu laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, kurį numato LR BK 75 str. T. I. padarė neatsargų nusikaltimą, tačiau jis įvykdė 6 grubius Kelių eismo taisyklių pažeidimus ir šių pažeidimų pasekmė yra jo sūnaus T. L. žuvimas kelių eismo įvykio metu.
Teismas be pagrindo pripažino T. I. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi. Ši teismo išvada prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir yra neteisinga. T. I. elgesys po nusikaltimo padarymo nepatvirtina, kad jis gailėjosi padaręs nusikaltimą. Žuvusiojo T. L. tėvų, neatsiprašė, neužjautė, nepasiūlė ir nesuteikė jokios pagalbos laidojant sūnų, iki šiol neatlygino nusikaltimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos. Teismo posėdžio metu, praėjus beveik metams nuo nusikaltimo padarymo, paskatintas gynėjo, T. I., siekdamas, kad teismas jam sušvelnintų bausmę, atsiprašė žuvusiojo tėvo. Tačiau T. L. turi ir motiną, jos T. I. neatsiprašė iki šios dienos, nors jų gyvenamoji vieta jam žinoma. Toks T. I. elgesys paneigia teismo padarytą išvadą, kad jis nuoširdžiai gailisi padaręs nusikaltimą.
T. I. prisipažino kaltu padaręs nusikaltimą po to, kai buvo atlikta trasologinė ekspertizė. Susipažinęs su ja, jis suprato, kad nusikaltimas yra akivaizdus. Ikiteisminio tyrimo metu jis savo kaltę pripažino tik iš dalies, todėl mano, kad T. I. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra.
Teismo pastaba nuosprendyje, kad „nusikaltimo padarymui įtakos turėjo ir pačių nukentėjusiųjų rizikingas elgesys, sėdant į automobilį, kurį vairuoja asmuo kartu su jais dalyvavęs išgertuvėse“ negalėjo būti pagrindu švelninti bausmę, nes T. L. su T. I. važiavo sekančią dieną po išgertuvių, nežinojo, jog pastarasis neturi teisės vairuoti transporto priemones. T. I. važiavusių kartu su juo asmenų neįspėjo, jog neturi vairuotojo pažymėjimo.
Sūnus T. L. žuvo būdamas 24 metų amžiaus, su juo buvo siejami tėvų teisėti lūkesčiai, kad senatvėje galės kreiptis pagalbos. Sūnaus mirtis yra didelė netektis, nes žmogaus gyvybė yra didžiausia vertybė, todėl laiko, kad T. I. padaryto nusikaltimo pasekmės yra sunkios.
Teismas nuosprendyje neaptarė ir neįvertino nuteistojo asmenybės bruožo, kad jis yra anksčiau teistas už tyčinį nusikaltimą, teistumas neišnykęs. Jis buvo nuteistas bausme, nesusijusia su laisvės atėmimu, tačiau išvadų iš pirmo teistumo nepadarė, įvykdė antrą nusikaltimą. Šios aplinkybės didina T. I. asmenybės ir jo padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį.
Skirdamas bausmę, teismas turi atsižvelgti į LR BK 54 str. numatytas nuostatas. LR BK 75 str. numatyta, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Įvertinus nusikaltimo padarymo aplinkybes, T. I. asmenybę, negalima tikėtis, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo.
Teismas neatsižvelgė į T. I. padaryto nusikaltimo pobūdį, kuris nors yra neatsargus, tačiau padarytas neblaivaus, sukėlė sunkias pasekmes - žmogaus mirtį, nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nusikaltimu padaryta žala neatlyginta. Teismo išvada nuosprendyje jog yra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, nepagrįsta ir neteisinga. LR BK 75 str. numatytas bausmės vykdymo atidėjimas T. I. pritaikytas nepagrįstai.
Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorą ir nukentėjusįjį, prašiusius apeliacinius skundus patenkinti, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinius skundus atmesti, sprendžia, kad prokuroro apeliacinis skundas atmestinas, o nukentėjusiojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl prokuroro apeliacinio skundo.
LR Konstitucijos 31 str. ir LR BK 2 str. 6 d. įtvirtinta nuostata, kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. Tai reiškia, kad asmuo už padarytą nusikalstamą veiką pripažintas kaltu Lietuvos Respublikos teismo nuosprendžiu, pakartotinai už tą pačią veiką negali būti nuteistas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija pažymi, kad Jonavos rajono apylinkės teismo 2008-08-01 nuosprendžiu T. I. nuteistas pagal LR BK 281 str. 6 d. laisvės atėmimu 5 metams. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys į prokuroro apeliacinio skundo prašymą, kad T. I. pagal LR BK 281 str. 6 d. būtų skirta 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmė, o likusioje dalyje nuosprendis paliktas nepakeistas. Atsižvelgiant į tai atmestinas nepagrįstas apelianto prašymas pakeisti 2008-08-01 nuosprendį ir T. I. pagal LR BK 281 str. 6 d. skirti 5 metų laisvės atėmimo bausmę, kadangi T. I. skundžiamu 2008-08-01 nuosprendžiu už tą pačią veiką yra nuteistas pagal LR BK 281 str. 6 d. laisvės atėmimo bausme 5 (penkeriems) metams, t.y. tokia pačia bausme, kurią prašoma paskirti apeliaciniu skundu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų Senatas nutarimo Nr. 53 6 punkte yra nurodęs, kad apeliantui netiksliai ar net netinkamai suformulavus savo prašymą, apeliacinės instancijos teismas apie apeliacinio skundo ribas turi spręsti iš skunde nurodytų nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindų ir motyvų. Tačiau išanalizavus šio apeliacinio skundo motyvus aiškiai suprantama, kad prokuroras ginčija tik nuteistajam paskirtos bausmės dydį, apeliaciniame skunde motyvuodamas tai, jog paskirta bausmė yra per švelni, ir prieštaraudamas skundo motyvams prašo T. I. paskirti tokią pačią bausmę, kuria jis jau nuteistas.
LR BK 281 str. 6 dalies sankcijoje, pagal kurią nuteistas T. I., numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo trejų iki dešimties metų. Už šį nusikaltimą T. I. paskirta 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra artima straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui, paskirtoji bausmė yra adekvati ir nėra aiškiai per švelni.
T. I. paskirtos 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. atidėtas 3 (trims) metams, įpareigojant T. I. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos. Šio teismo sprendimo prokuroras apeliaciniu skundu neginčija, nenurodo nei vieno argumento, iš kurio būtų galima spręsti, kad jis nesutiktų su T. I. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimu. Priešingai, skundu prašoma paskirti 5 metų laisvės atėmimo bausmę, o likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą, todėl kolegija daro išvadą, kad dėl šio teismo sprendimo apeliacinis skundas nepaduotas.
Prokuroro teiginiai susiję su nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės-prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi neigimu analogiški nukentėjusiojo argumentams, todėl analizuojami kartu.
Dėl nukentėjusiojo apeliacinio skundo.
Nukentėjusysis ir prokuroras apeliaciniais skundais nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžiu pripažinta atsakomybe lengvinančia aplinkybe, kad nuteistasis T. I. prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi.
Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nurodyta LR BK 59 str. 1 d. 2 p., susideda iš dviejų dalių – prisipažinimo padarius nusikaltimą ir nuoširdaus gailėjimosi, ir tik esant šioms dviems būtinoms sąlygoms pripažįstamas jos buvimas.
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis nurodo, kad nuteistasis T. I. kaltu padaręs nusikaltimą prisipažino po to, kai buvo atlikta trasologinė ekspertizė, su kuria susipažinęs jis suprato, kad nusikaltimas yra akivaizdus, tačiau toks apeliacinio skundo teiginys neatitinka tikrovės. Išanalizavus bylos medžiagą nustatyta, kad nuteistasis T. I. dėl nusikaltimo kaltu prisipažino 2007-09-22 dieną, tai yra iškarto po eismo įvykio atliktos įtariamojo apklausos metu (t.1, b.l. 126-127), tuomet minėta ekspertizė dar nebuvo atlikta ir toks apeliacinio skundo argumentas visiškai nepagrįstas. Šios apklausos metu nuteistasis T. I. davė išsamius parodymus susijusius su eismo įvykiu, prisipažino, kad vairavo jis pats, būdamas neblaivus ir neturėdamas vairuotojo pažymėjimo. Šiuos parodymus jis patvirtino pirmos instancijos teisminio bylos nagrinėjimo metu, duodamas analogiškus ir taip pat išsamius parodymus (t. 2, b.l. 97-99), todėl nėra pagrindo abejoti dėl savanoriško nuteistojo T. I. prisipažinimo padarius nusikaltimą.
Apeliaciniais skundais taip pat nesutinkama su nuteistojo T. I. nuoširdžiu gailėjimusi dėl padaryto nusikaltimo, nes T. I. iki teisiamojo posėdžio su nukentėjusiaisiais nebendravo, jų neatsiprašė, nors ir dirba jokios materialinės pagalbos nukentėjusiesiems nesuteikė. Kolegija taip pat nesutinka su šiais apeliacinių skundų argumentais, kuriais ginčijamas nuoširdus gailėjimasis. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, tai yra pagal pranešimo apie padaryto nusikaltimo aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir panašiai. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis T. I. duodamas išsamius parodymus įtariamojo apklausos metu, kuri buvo atlikta 2007-09-22, t.y. eismo įvykio dieną, kaltu prisipažino visiškai niekieno neįtakotas ir jos metu išreiškė nuoširdų gailestį. Tokį nuoširdų nuteistojo gailėjimąsi nuo nusikaltimo padarymo pradžios iki nuosprendžio priėmimo patvirtina teisminio bylos nagrinėjimo metu išreikštas atsiprašymas žuvusiojo tėvo (t.2, b.l. 101). Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinių skundų motyvai, kad nuteistasis T. I. atsiprašė nukentėjusiojo įtakotas gynėjo, siekdamas sušvelninti savo atsakomybę ir tai negali būti pripažinta nuoširdžiu gailėjimusi. T. I., pripažindamas savo kaltę, tiek 2007-09-22 dienos, tiek 2008-02-27 dienos įtariamojo apklausų metu atsisakė teisinės gynėjo pagalbos ir savanoriškai pripažino savo kaltę, bei išreiškė nuoširdų gailėjimąsi. Tai patvirtina 2007-09-22 ir 2008-02-27 protokolai dėl gynėjo atsisakymo (t. 1, b.l. 125, 134), todėl visiškai nėra pagrindo manyti, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistasis savo atsiprašymą išreiškė įtakotas gynėjo, nes nuteistojo parodymai yra nuoseklūs visų apklausų metu, jis savo parodymų nekeičia ir atsakomybės nevengia, nurodo, kad gailisi. Pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nuteistasis nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo. Atmestini nepagrįsti apeliacinių skundų teiginiai, kad nuteistasis neužjautė, nepasiūlė ir nesuteikė jokios pagalbos laidojant T. L., iki šiol neatlygino nusikaltimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad jis nuoširdžiai gailisi. Šios aplinkybės yra švelninančios nusikalstamos veikos padarinius ir nors taip pat išreiškia nuoširdų gailėjimąsi, tačiau jos nėra privalomos konstatuojant lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikaltimą ir nuoširdaus gailėjimosi buvimą. Minimos žalos atlyginimas yra siejamas su kita lengvinančia aplinkybe, kuri nustatyta LR BK 59 str. 1 d. 3 p. Nuoširdus gailėjimasis pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius ir kremtasi dėl padarytų veiksmų.
Atsižvelgiant į tai kas pasakyta ir tai, kad nuteistasis pripažino savo kaltę, išreiškė nuoširdų gailėjimąsi ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme, pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė nuteistojo T. I. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai kad jis padaręs nusikaltimą kaltu prisipažino ir nuoširdžiai gailisi (LR BK 59 str. 1 d. 2 p.).
Pirmosios instancijos teismas, taikydamas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą nuteistajam T. I., numatytą LR BK 75 str., netinkamai motyvavo jo paskyrimą nurodydamas, kad T. I. baustinas bausme, nesusijusia su realiu laisvės atėmimu. Pabrėžtina, kad bausmės vykdymo atidėjimas nėra tapatus bausmei, nesusijusiai su laisvės atėmimu, kuri nėra numatyta šio straipsnio sankcijoje. Bausmės vykdymu atidedama tik paskirta laisvės atėmimo bausmė.
Spręsdamas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, teismas turi nuodugniai išnagrinėti visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe. Vertindamas padarytą nusikalstamą veiką, teismas turi atkreipti dėmesį į jos pobūdį, pavojingumo laipsnį ir kt. Visais atvejais būtina atsižvelgti į teigiamas ir neigiamas kaltininko savybes, jo elgesį iki nusikaltimo padarymo visuomenėje, polinkius, nusikaltimo padarymo priežastis. Taip pat svarbu įvertinti kaltininko elgesį po nusikaltimo padarymo: ar jis kritiškai vertina savo elgesį, nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, atsiprašo nukentėjusiojo ir atlygina padarytą žalą, stengiasi sumažinti nusikalstamos veikos pasekmes. Būtina įvertinti ir tai, kaip laisvės atėmimo bausmės vykdymas paveiks teigiamus socialinius kaltininko ryšius, tai yra ar kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybės baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančių ar neįgalių asmenų ir pan. Apylinkės teismas neatsižvelgė į šias aplinkybes ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo išsamiai nemotyvavo, jį taikė nepagrįstai.
Vertinant padarytą nusikalstamą veiką pagal LR BK 281 str. 6 d., kuria nuteistas T. I., svarbu pažymėti, kad ji yra padaryta dėl neatsargumo (LR BK 281 str. 7 d.) ir dėl šio nusikaltimo gali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas (LR BK 75 str. 1 d.). Tačiau pabrėžtina, kad baudžiamuoju įstatymu šis nusikaltimas yra priskiriamas prie sunkių (LR BK 11 str. 5 d.), kurio sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė. Nusikaltimo sunkumą rodo ir nusikaltimą lydinčios pasekmės – žmogaus žūtis, kurios yra neatstatomos. Esant žmogaus žūčiai svarbus ir visuomenės interesas, kuris reikalauja tinkamai ir neišvengiamai nubausti tokį nusikaltimą padariusį asmenį. Toks visuomenės interesas yra labai svarbus vertinant bausmės tikslus, numatytus LR BK 41 str. Visa tai rodo, kad bausmės vykdymo atidėjimo taikymui teismas turėjo skirti ypatingą dėmesį ir tik esant neabejotiniems argumentams, leidžiantiems manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo, jį taikyti. Apylinkės teismas, taikydamas bausmės vykdymo atidėjimą, visiškai neatsižvelgė į tai kas paminėta, tai yra į nusikaltimo pobūdį ir jo sunkumą.
Taip pat teismas neišanalizavo nuteistojo T. I. elgesio prieš ir po nusikaltimo, jo asmenybės. Nors teismas nuosprendyje konstatavo, kad nuteistasis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos, bet kartu nurodė, kad nuteistasis nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinį nusikaltimą, numatytą LR BK 284 str. 1 d., tačiau į pastarąją aplinkybę neatsižvelgė. Svarbu paminėti, kad nusikaltimą pagal LR BK 284 str. 1 d., už kurio padarymą nuteistas 2006-05-02 nuosprendžiu, nuteistasis T. I. padarė aplinkiniams nesaugumo jausmą sukeliančiu būdu, dujiniu pistoletu iššovė vieną šūvį nukentėjusiajam į kaktą, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą (t.2, b.l. 11). Tokie veiksmai rodo negerbimą visuomenės rimties, jos saugumo, neigiamai charakterizuoja nuteistąjį. Nors ankstesni teistumai nėra kliūtis taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau į juos būtina atsižvelgti, kaip į asmens praeitį charakterizuojančią aplinkybę. Be to, nuteistajam T. I. teistumas už ankstesnį nusikaltimą neišnykęs ir nepanaikintas įstatymo nustatyta tvarka, kas parodo, jog ankstesniu nuosprendžiu paskyrus bausmę, jos tikslai nebuvo pasiekti, jis nusikalto pakartotinai, todėl nėra pagrindo pagrįstai manyti, kad atidėjus šios bausmės vykdymą, jai keliami tikslai bus pasiekti.
Teismas neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis T. I. visiškai nesistengė sumažinti nusikalstamos veikos pasekmių, šios aplinkybės nevertino atidėdamas bausmės vykdymą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistajam mirusysis L. L. buvo gerai pažystamas, vežė jį namo, tad žinojo ir kur jis gyvena. Tačiau nuteistasis nesiėmė jokių veiksmų, kuriais būtų padėjęs žuvusiojo L. L. tėvams, nerodė noro jiems atlyginti patirtą neturtinę žalą, kuri neatlyginta iki šiol. Šiuo atveju prisipažinimas padarius nusikaltimą ir nuoširdus gailėjimasis nėra pakankama aplinkybė šalinanti nusikaltimo padarinius.
Byloje nustatytas tik vienintelis teigiamas nuteistojo T. I. socialinis ryšys – darbas, kurį jis dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo praras. Vien tik nuteistojo darbas nėra proporcingas socialinis ryšys padarytam sunkiam nusikaltimui, dėl kurio būtų galima atidėti bausmės vykdymą. Turi būti eilė aplinkybių, rodančių tvirtą ryšį su socialine visuomene, kurios rodytų nuteistojo moralinius dorovinius įsitikinimus ir teigiamų visuomenės normų pripažinimą.
Atsižvelgus į aukščiau nurodytas aplinkybes konstatuojama, jog vienintelė T. I. atsakomybę lengvinanti aplinkybė - prisipažinimas padarius nusikaltimą ir nuoširdus gailėjimasis, bei darbas, nėra pakankamas pagrindas taikyti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, numatytą LR BK 75 str. Byloje nesant kitų bausmės vykdymo atidėjimo teisingumą pagrindžiančių motyvų, pritaikius nuteistajam T. I. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, nebus pasiekti bausmės tikslai, numatyti LR BK 41 str. 2 d., todėl ši nuosprendžio dalis turi būti naikinama.
Pažymėtina ir tai, jog apylinkės teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą laiko atžvilgiu, nes netaikė baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikaltimo padarymo dieną, tai yra galiojusio 2007-09-22 dieną. Lietuvos Respublikos BK 75 str. redakcija, įsigaliojusi nuo 2007-07-21 dienos, imperatyviai nustato, kad atidėdamas bausmės vykdymą, teismas paskiria nuteistajam šio kodekso IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis iš išvardintų įpareigojimų tame pačiame straipsnyje (LR BK 75 str. 2 d. 2007-07-21 redakcija), todėl teismas privalėjo paskirti nuteistajam Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę. Tačiau teismas to nepadarė ir paskyrė tik įpareigojimus.
Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,
nusprendė:
Jonavos rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Nukentėjusiojo V. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Jonavos rajono apylinkės teismo 2008-08-01 nuosprendį pakeisti. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis LR BK 75 str. nuteistajam T. I. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metams bei paskirti įpareigojimai be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos.
Paskirtą bausmę atlikti atviroje kolonijoje.
Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.