Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

dalyvaujant atsakovą atstovaujančio Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei A. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjo L. D. skundą atsakovui Lietuvos Valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui S. K. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

pareiškėjas 2008 m. birželio 12 d. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ukmergės rajono policijos komisariato, 10000 Lt neturtinės žalos ir 198, 9 Lt turtinės žalos, padarytos neteisėtais policijos pareigūnų veiksmais, atlyginimą (b. l. 2 – 3, 5 – 6).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2008 m. vasario 13 d. ryte, apie 9 val., po darbo naktinėje pamainoje įmonėje AB „Ukmergės gelžbetonis”, parvažiavo į namus, esančius Daukanto g. (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, ir pastatė automobilį namo kieme. Vėliau savo automobilio kieme neberado ir iš kaimynų sužinojo, kad buvo atvažiavęs UAB „Aljuva” tralas su policijos ekipažu ir automobilį išsivežė. Nurodė, kad mėgino surasti savo automobilį saugojimo aikštelėse, skambino į policijos komisariatą, tačiau suteikti informaciją jam buvo atsisakyta. 2008 m. vasario 21 d. kreipėsi į Ukmergės rajono apylinkės prokuratūrą, tačiau skundas buvo persiųstas Ukmergės rajono policijos komisariatui. Nurodė, kad automobilį atsiėmė 2008 m. vasario 21 d., sumokėjęs 180 Lt už jo saugojimą. Nurodė, kad 2008 m. vasario 20 d. jam iškelta administracinio teisės pažeidimo byla, kurioje, pareiškėjo nuomone, tariamai padaryti pažeidimai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. 2008 m. kovo 13 d. nutarime dėl administracinio teisės pažeidimo pagal ATPK 130 str. 1 d. administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta, nesant pažeidimo įvykio ir sudėties, o pagal ATPK 127 str. 2 d. paskirta 150 Lt. bauda. Minėtas nutarimas šiuo metu yra apskųstas. Mano, kad pareigūnai, nustatydami pažeidimą, neteisingai įvertino įvykio aplinkybes, nesurinko pakankamų ir nenuginčijamų įrodymų. Pareiškėjo teigimu, atvykę pareigūnai privalėjo išsiaiškinti visas aplinkybes, įvertinti, ar yra pagrindas priverstinai nuvežti jo automobilį. ATPK 269 str. nurodyta, kad policijos pareigūnai priverstinai nuvežti automobilį turi teisę, jei tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip pažeidžia kitų asmenų teises. Pareiškėjo automobilis stovėjo prie jo namo, kuriame jis gyvena. Dėl to, kad policijos darbuotojai neobjektyviai, suinteresuotai ir neteisėtai priverstinai nuvežė pareiškėjo automobilį, pareiškėjo teigimu, jis patyrė didelių dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją ir policijos pažeminimą savo atžvilgiu. Dėl patirtos emocinės depresijos kreipėsi į medicinos įstaigą, kurioje jam paskirtas gydymo kursas. Pareiškėjo nuomone, pareigūnai, priverstinai nuveždami pareiškėjo automobilį, pažeidė ne tik ATPK 269 str. 7 d., bet Policijos pareigūnų etikos kodekso 4.9. punktą ir Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1.1 punktą ir 22 straipsnio 1, 2, 4 punktus, todėl neteisėtais pareigūnų veiksmais pareiškėjui padaryta 10 000 Lt neturtinė žala. Kadangi pareiškėjo automobilis buvo nuvežtas į saugomą aikštelę, atsiimdamas automobilį pareiškėjas turėjo sumokėti 180 Lt ir patyrė 18,90 Lt išlaidų vaistams, todėl jam padaryta 198,90 Lt turtinė žala.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 25 – 26, 82 – 84 ). Nurodė, kad 2008 m. vasario 13 d., apie 8.55 val., Ukmergės r. PK buvo gautas pranešimas, kad Vilniaus – Vytauto gatvių sankryžoje įvyko eismo įvykis, iš kurio kaltininkas pasišalino, o nukentėjusysis D. D. laukia prie Daukanto g. (duomenys neskelbtini) namo, prie kurio atvažiavo kaltininkas. Atvykus policijos pareigūnams, nukentėjusysis D. D. nurodė kaltininko automobilį ir paaiškino įvykio situaciją. Patikrinus automobilio, su kuriuo padarytas pažeidimas, registracijos duomenis, paaiškėjo, kad jis priklauso pareiškėjui. Policijos pareigūnams su pareiškėju pasikalbėti nepavyko, nes niekas neatidarė buto durų. Buvo pastebėta, kad automobilis apgadintas, vizualiai apgadinimo pobūdis sutapo su apgadinimais, padarytais nukentėjusio asmens automobiliui, be to, jis buvo neužrakintas. Atsižvelgus į aplinkybes, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos nukentėjusiojo D. D. teisės, buvo apgadintas pastarojo automobilis, pareiškėjas pasišalino iš įvykio vietos, o taip pat ant pareiškėjui priklausančio automobilio buvo aiškios žymės, kad tai pareiškėjo vairuojamas automobilis dalyvavo eismo įvykyje, todėl pareigūnai, vadovaudamiesi ATPK 269 str. 7 d. nuostatomis ir siekdami išsaugoti administracinio teisės pažeidimo įrodymus, turėjo teisę nutempti automobilį. Pažymėjo, kad automobilis buvo paliktas neužrakintas, juo automobilio savininkas tinkamai nepasirūpino, nesiėmė jokių priemonių automobilį užrakinti, taip užtikrinant jo saugumą, todėl objektyviai buvo kilusios sąlygos, kad automobilis galėjo būti apvogtas, pavogtas ar kitaip sugadintas, o taip pat pareiškėjas vengė bendrauti su pareigūnais, todėl atsirado būtinos sąlygos, numatytos Civilinio kodekso 6.849 str., automobilio priverstiniam nuvežimui į saugojimo aikštelę. Nurodė, kad už šį administracinį teisės pažeidimą pareiškėjui 2008 m. vasario 20 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, 2008 m. kovo 13 d. nutarimu pareiškėjas buvo nubaustas 150 litų bauda už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 2 d., o už ATPK 130 str. 1 d. pažeidimą administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta, nesant pažeidimo sudėties subjektyviosios pusės požymio – tyčinės kaltės. Minėtą nutarimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2008 m. birželio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. 11-976-622/2008 paliko galioti Ukmergės rajono policijos komisariato 2008 m. kovo 13 d. nutarimo Nr. E 0606161 dalį, kuria pareiškėjui pagal ATPK 127 str. 2 d. buvo skirta 150 litų bauda, nepakeistą ir skundo netenkino. Pareiškėjas nesutiko su Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi ir ją apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Atsakovo nuomone, nėra būtinųjų sąlygų atsakovo darbuotojų atsakomybei kilti ir nėra pagrindo atlyginti pareiškėjo reikalaujamą turtinę ir neturtinę žalą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-300 ,,Dėl žemesnės pakopos komisariatų reorganizavimo prijungimo būdu prie atitinkamo aukštesnės pakopos policijos komisariato sprendimo priėmimo, reorganizavimo sąlygų, apskrities vyriausiųjų policijos komisariatų nuostatų, struktūros schemų patvirtinimo” nuspręsta nuo 2008 m. spalio 1 d. reorganizuoti Ukmergės rajono policijos komisariatą prijungimo būdu prie Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus m. VPK). Nuo 2008 m. spalio 1 d. Juridinių asmenų registre yra įregistruotas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – Vilniaus apskr. VPK), kurio struktūriniu padaliniu yra Ukmergės rajono policijos komisariatas. 2008 m. spalio 6 d. teismo nutartimi nagrinėjamoje byloje Ukmergės rajono policijos komisariatas pakeistas jo teisių perėmėju – Vilniaus apskr. VPK, todėl atsakovu šioje byloje teismas nutarė laikyti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vilniaus apskr. VPK.

Iš byloje pateiktų Ukmergės r. PK VP VŠT PB vyresn. patrulio S. K. ir patrulio A. V. tarnybinių pranešimų teismas nustatė, kad 2008 m. vasario 13 d. apie 9 val. Ukmergės r. PK buvo gautas pranešimas, kad įvyko eismo įvykis, iš kurio vietos pasišalino automobilis AUDI 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o nukentėjusysis D. D. laukia prie Daukanto g. (duomenys neskelbtini) namo, prie kurio atvyko eismo įvykio kaltininkas (b.l. 31, 59). Kaip matyti iš D. D. paaiškinimo (b. l. 58) 2008 m. vasario 13 d. apie 8.55 val., stovint prie šviesoforo Vilniaus – Vytauto gatvių sankryžoje, automobilis Audi 100 Avant valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užkliudė jo automobilio, „Ford Mondeo” valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dešinės pusės veidrodį ir jį sudaužė bei iš įvykio vietos pasišalino, nukentėjusysis važiavo paskui minėtą automobilį iki Daukanto g. (duomenys neskelbtini) namo, automobiliui sustojus prie Daukanto g. (duomenys neskelbtini) namo, iš jo išlipo neblaivus pilietis, apsirengęs darbiniais rūbais su užrašu „Ukmergės gelžbetonis”, kuris atsisakė sumokėti už padarytą žalą ir nuėjo į Daukantų g. (duomenys neskelbtini) namo (duomenys neskelbtini) butą. Byloje nustatyta, kad automobilis, su kuriuo buvo galimai sukeltas eismo įvykis, priklauso pareiškėjui. Iš byloje pateikto 2008 m. vasario 20 d. pareiškėjo paaiškinimo (b.l. 57) matyti, kad pareiškėjas neneigia, jog galėjo sukelti eismo įvykį, nors teigia jo nepastebėjęs, pažymėjo, kad jam grįžus 2008 m. vasario 13 d. namo, prie jo buvo priėjęs nepažįstamas žmogus ir jam pasakė, kad pareiškėjas užkliudė ir sudaužė minėto asmens automobilio veidrodėlį. Iš minėtų pareigūnų tarnybinių pranešimų teismas nustatė, kad jie daug kartų bandė skambinti į (duomenys neskelbtini) buto duris, bet jų neįleido. Pareigūnams nuėjus prie automobilio Audi 100 Avant valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pastebėjo, kad automobilis paliktas neužrakintas. Pareigūnai apžiūrėjo minėtą automobilį ir ant jo užpakalinės kairės pusės sparno buvo matyti likę žymės nuo automobilio Ford Mondeo dešinės pusės veidrodžio. Automobilio „Ford Mondeo“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) veidrodis buvo nulaužtas. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų, pastebėję, kad automobilis nėra užrakintas, galimai pažeistos D. D. teisės, nes rasti įbrėžimai buvo nauji ir jų aukštis bei dydis ant abiejų automobilių sutapo, siekiant išsaugoti turimus įrodymus, automobilis buvo nutemptas. Nustatyta, kad pareiškėjas 2008 m. vasario 21 d. kreipėsi su prašymu į Ukmergės r. apylinkės prokuratūrą, prašydamas ištirti pareigūnų veiksmų teisėtumą (b. l. 7 – 9). Pareiškėjo prašymas pagal kompetenciją buvo persiųstas Ukmergės r. PK (b. l. 10). 2008 m. vasario 21 d. 14.30 pareiškėjui buvo leista atsiimti transporto priemonę, pareiškėjas automobilį atsiėmė 2008 m. vasario 21 d. 16 val. 30 min. (b. l. 45).

Teismas nustatė, kad už minėtą administracinį teisės pažeidimą pareiškėjui 2008 m. vasario 20 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. (b. l. 55). 2008 m. kovo 13 d. nutarimu pareiškėjui pagal ATPK 127 str. 2 d. paskirta administracinė nuobauda – 150 litų, o dėl ATPK 130 str. 1 d. pažeidimo administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta, nesant pažeidimo sudėties subjektyviosios pusės požymio – tyčios (b. l. 56). Minėtas nutarimas yra apskųstas, teismo sprendimo priėmimo metu byla buvo nagrinėjama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme ir galutinis sprendimas dar nebuvo priimtas.

Pareiškėjas savo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo grindė tuo, kad jo automobilis buvo nutemptas neteisėtai ir policijos pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus. Viešojo administravimo įstatymo 49 str. numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str. 1 d. numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 2 d.). Civilinio kodekso 6.249 str. 1 d. numatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Minėtos teisės normos taikytinos, kai reikalaujam atlyginti padarytą turtinę žalą. Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 d. numatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Pažymėjo, kad civilinei atsakomybei atsirasti, inter alia ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, būtini trys elementai: neteisėti veiksmai (CK 6. 246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6. 249 str.). Nesant vieno iš jų, negali kilti civilinė atsakomybė.

Nagrinėjamu atveju teismas vertino, ar policijos pareigūnų veiksmai nutempiant pareiškėjui priklausantį automobilį, buvo teisėti, ar pareigūnai veikė jiems teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, taip pat vertino, ar policijos pareigūnų veiksmais buvo padaryta pareiškėjui nuostolių, ar pareiškėjui buvo sukelta tam tikrų fizinių ar dvasinių nepatogumų, kuriuos būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą, bei nustatyti priežastinį ryšį tarp policijos pareigūnų veiksmų ir atsiradusių pasekmių.

ATPK 264 str. nurodoma, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonės taikomos įstatymų tiesiogiai numatytais atvejais bei siekiant užkirsti kelią administraciniams teisės pažeidimams, surašyti protokolams, užtikrinti, kad būtų laiku ir teisingai nagrinėjamos bylos ir vykdomi nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose. Priverstinis transporto priemonės nuvežimas – viena iš administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonių, numatytų LR ATPK 269 str. nuostatose. ATPK 269 str. 7 d. numatyta, kad padarius pažeidimus, numatytus šio kodekso <...> 127 straipsnio antrojoje ir trečiojoje dalyse <...>, jei tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip pažeidžia kitų asmenų teises, policijos pareigūnai turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Iš byloje esančios medžiagos ir byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų teismas nustatė, kad 2008 m. vasario 13 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo pagadintos transporto priemonės. Nustatė, kad iš karto po įvykio buvo siekiama nustatyti asmenį, sukėlusį eismo įvykį (D. D. pareiškėją sekė iki namų, įsidėmėjo jo vairuojamo automobilio valstybinį numerį, taip pareiškėjo gyvenamąją vietą). D. D., vėliau teismo pripažintas nukentėjusiuoju, kalbėjosi su pareiškėju ir reikalavo atlyginti žalą. Nustatyta, kad atvykusiems policijos pareigūnams su pareiškėju pasikalbėti nepavyko, nustatyta, kad D. D. automobiliui padaryta žala – sudaužytas veidrodėlis. Apžiūrėjus pareiškėjui priklausantį automobilį, vizualiai pastebėta apgadinimų, kurie pagal savo matmenis galėjo atsirasti po susidūrimo su D. D. vairuojamu automobiliu. Be to, kaip nustatyta byloje, pareiškėjo automobilis nebuvo užrakintas ir kilo pagrįstas pavojus, kad automobilis gali būti apvogtas, pavogtas ar kitaip sugadintas. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, teismas priėjo išvadą, kad policijos pareigūnai turėjo pagrįstų ir įrodymais paremtų įtarimų, kad pareiškėjas padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 2 d., t.y. kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą).

Pažymėjo, kad neturi reikšmės šios bylos išsprendimui faktas, jog sprendimo priėmimo metu nebuvo įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas dėl pareiškėjo nubaudimo už eismo įvykio padarymą. ATPK 264 str. numatytos administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonės taikomos ne tik įstatymo tiesiogiai numatytais atvejais, bet ir kitais įstatyme nenumatytais tikslais – įvykių išaiškinimo, nubaudimo, prevencijos. Ginčijamu atveju pareigūnas vadovavosi tiek įstatymo tiesiogiai numatytu atveju (dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo), tiek minėtų tikslų pasiekimui būtinomis priežastimis. Duomenų apie įvykį faktas gali būti ginčijamas skundžiant priimtą nutarimą ar teismo procesinį sprendimą. Todėl ATPK 264 str. taikymui pakanka tam tikrų duomenų turėjimas. ATPK 264 str. taikymas tiesiogiai įstatyme nenumatytais atvejais, kiekvienu atveju yra vertinimo dalykas. Todėl pareigūnas turėjo teisę taikyti ATPK 264 str. numatytas priemones ir nutempti pareiškėjui priklausantį automobilį.

Priverstinė transporto priemonės nuvežimo tvarka reglamentuota Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 27 d. nutarime Nr. 1426 (toliau – ir Nutarimas). Nutarimo (2004 m. gegužės 27 d. redakcija) 3 p. numatyta, kad transporto priemonė gali būti priverstinai nuvežama esant Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 269 straipsnio 7 dalyje nurodytiems pažeidimams. Nutarimo 4 p. numatyta, kad policijos pareigūnas, nustatęs, kad transporto priemonė priverstinai nuvežtina, informuoja policijos įstaigos budėtoją apie nuvežtiną transporto priemonę, nurodo jos valstybinį numerį, markę, modelį, įvykio vietą, nuvežimo pagrindą ir priežastį. Policijos įstaigos budėtojas iškviečia vilkiką. Byloje nustatyta, kad vilkikas buvo iškviestas. Remiantis Nutarimo 5 p., policijos pareigūnas nuodugniai apžiūri nuvežtiną transporto priemonę, matomą jos įrangą (signalizaciją, garso aparatūrą, anteną, automobilio telefono įrangą ir kitokią), matomus transporto priemonėje esančius daiktus ir išsamiai aprašo policijos generalinio komisaro nustatytos formos akte. Generalinio komisaro 2002 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 15 ,,Dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo instrukcijos patvirtinimo” (toliau – ir Įsakymas) 1 priede patvirtinta Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto forma. Teismas nustatė, kad minėtas Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas byloje yra, jis atitinka visus Nutarimo 6-12 punktų ir Įsakymo 5-13 punktų reikalavimus (b. l. 60). Nutarimo 16 p. ir Įsakymo 14 p.nustatyta, kad priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininkas (valdytojas) dėl jos grąžinimo kreipiasi į policiją, kur informuojamas, kaip galima atsiimti transporto priemonę. Įsakymo 15 p. detalizuojama, kad priverstinai nuvežus transporto priemonę, budėtojas imasi priemonių, kad apie tai būtų informuotas jos savininkas. Iš byloje esančių tarnybinių pranešimų teismas nustatė, kad pareigūnai 2008 m. vasario 13 d. apie 17.40 h buvo nuvykę pas pareiškėją ir paprašė jo pateikti automobilio dokumentus bei eiti su jais į tarnybinį automobilį, tačiau pareiškėjas atsisakė (b. l. 31 – 32). Iš pareiškėjo paaiškinimo (b. l. 34) nustatė, kad pareigūnų apsilankymo metu jis jau žinojo, kad jo automobilis priverstinai nuvežtas ir paliktas saugoti saugojimo aikštelėje. Įsakymo 16 p. numatyta, kad transporto priemonė grąžinama savininkui (valdytojui) bet kuriuo paros metu. Jam atvykus į policijos įstaigą atsiimti transporto priemonės, budėtojas ar kitas policijos įstaigos vadovo įgaliotas pareigūnas, patikrinęs atitinkamus dokumentus, priverstinio transporto priemonės nuvežimo akte pažymi, kad tai leista padaryti, jo antrąjį egzempliorių įteikia savininkui (valdytojui) bei išaiškina transporto priemonės atsiėmimo ir priverstinio nuvežimo apskundimo tvarką. Byloje yra pateiktas 2008 m. vasario 21 d. pareiškėjo rašytinis prašymas Ukmergės rajono apylinkės prokuratūrai, kuriame vienas iš prašymų yra suteikti informaciją, kurioje vietoje yra laikomas jam priklausantis automobilis (b. l. 7 – 9). Duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Ukmergės rajono policijos komisariatą, teismas nenustatė. Nustatė, kad pareiškėjui automobilį leista grąžinti 2008 m. vasario 21 d. 14.30 val., pareiškėjas automobilį atsiėmė 2008 m. vasario 21 d. 16.30 val. (b. l. 45). Dėl padaryto pažeidimo 2008 m. vasario 20 d. pareiškėjui surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Teismo vertinimu, minėta aplinkybė patvirtina tą faktą, kad pareigūnai turėjo pagrįstų ir įrodymais paremtų įtarimų, kad pareiškėjas galėjo padaryti administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 2 d. Be to, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas turėjo teisę skųsti priverstinį transporto priemonės nutempimą, tačiau byloje duomenų, kad pareiškėjas tokį skundą nustatyta tvarka pateikė, teismas nenustatė.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad policijos pareigūnai, nutempdami pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį automobilį, veikė jiems teisės aktų suteiktos kompetencijos ribose ir teisės aktų, reglamentuojančių transporto priemonių priverstinį nuvežimą, reikalavimų nepažeidė. Todėl priėjo išvadą, kad civilinė atsakomybė negalima, nes nėra būtinųjų sąlygų (neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio) jai kilti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui priklausantis automobilis buvo priverstinai nutemptas 2008 m. vasario 13 d., jam sugrąžintas 2008 m. vasario 21 d. Iš byloje pateikto Asmens sveikatos istorijos išrašo (b. l. 102) matyti, kad 2008 m. kovo 3 d. pareiškėjas kreipėsi pas gydytoją ir jam buvo nustatytas nerimo sutrikimas. Pareiškėjas nusiųstas psichiatro konsultacijai ir nuo 2008 m. kovo 4 d. iki 2008 m. rugsėjo 25 d. gydėsi Psichikos sveikatos centre, diagnozė – pasikartojantis depresinis sutrikimas, vidutinio sunkumo epizodas (b. l. 92). Nustatė, kad pareiškėjas į specialistus kreipėsi jau praėjus daugiau kaip 10 dienų nuo to laiko, kai automobilis jam buvo grąžintas. Byloje pateiktas nutarimas dėl administracinio teisės pažeidimo, kuriuo pareiškėjas nubaustas už necenzūrinių žodžių policijos pareigūnų atžvilgiu panaudojimą (b. l. 51), taip pat Asmens sveikatos istorijos 2004 m. vasario 9 d. išrašas (b. l. 96), kuriame nurodyta, kad pareiškėjas yra jautrus, kartais būna impulsyvus, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas, sirgdamas pasikartojančiu depresiniu sutrikimu, galėjo neadekvačiai, per daug jautriai vertinti situaciją. Kadangi nustatyta, kad neteisėtų pareigūnų veiksmų nebuvo, byloje nėra duomenų, kad pareigūnai neteisėtai su pareiškėju elgėsi, todėl pagrindo konstatuoti, kad dėl pareigūnų veiksmų pareiškėjui galėjo atsirasti psichinės sveikatos sutrikimų, teismo vertinimu, nėra.

Pažymėjo, kad asmuo, reikalaujantis priteisti žalos atlyginimą, privalo įrodyti žalos atsiradimo faktą, nuostolių dydį, nes nurodytų šiuo atveju būtinų civilinės atsakomybės sąlygų buvimas ar nebuvimas pagal įstatymą (CK 6. 246 str., 6. 247 str., 6. 249 str., 6.271 str.) nėra preziumuojamas. Todėl pareiškėjas privalėjo pagrįsti savo reikalavimus leistinais įrodymais (ABTĮ 57 str.). Pareiškėjas nepateikė ir byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad minėtas susirgimas pareiškėjui atsirado būtent tuomet, kai pareiškėjas kreipėsi į gydytoją, o ne ankščiau. Ankščiau minėti įrašai Asmens sveikatos istorijoje patvirtina tik pareiškėjo kreipimosi pas gydytoją laiką ir tuo metu nustatytą diagnozę, tačiau nepatvirtina ligos atsiradimo laiko. Be nurodytų, byloje nėra kitų įrodymų, išskyrus pareiškėjo paaiškinimus, patvirtinančių pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl jo patirtų dvasinių išgyvenimų ar atsiradusio susirgimo. Nurodytais motyvais teismas konstatavo, kad byloje nėra nustatyta būtinųjų sąlygų kilti atsakovo civilinei atsakomybei, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjo reikalaujamą turtinę ir neturtinę žalą.

III.

Pareiškėjas L. D. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu (b. l. 140) skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Mano, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, nes teismas netinkamai išaiškino faktines aplinkybes bei klaidingai nustatė prašomos žalos atlyginti žalos kilmę. Apeliantas teigia teismui išsamiai paaiškinęs visas aplinkybes, pateikęs automobilio foto nuotraukas, sveikatos būklės pažymą. Prašė detaliau ištirti eismo įvykio versiją, tačiau teismas rėmėsi liudininkų S. K. ir A. V., kurie teigė nieko nematę. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu (b. l. 147 – 149) prašo apeliacinį skundą atmesti. Pažymi, kad neturtinės žalos sąvoką apibrėžia LR CK 6. 250 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt. Pagal to paties straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Taigi neturtinės žalos atlyginimo galimybė siejama su specialiaisiais įstatymais, kurie nustato tokios žalos atlyginimo atvejus. Kiekvienu konkrečiu atveju žalai atlyginti yra būtina nustatyti visetą sąlygų: pareigūnų veikos neteisėtumo faktą, konkrečią žalą (pasekmes) ir priežastinį ryšį tarp šios žalos ir pareigūnų neteisėtos veikos. Teisiškai reikšmingu pripažįstamas tik tiesioginis priežastinis ryšys tarp valdžios aktų ir atsiradusios žalos. Neturtinė žala atlyginama, jeigu ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Iš apelianto pateiktų dokumentų nėra duomenų, dėl kokių konkrečiai veiksnių poveikio kilo jo sveikatos sutrikimai, dvasiniai išgyvenimai. Iš pateikto išrašo iš medicininių dokumentų matyti, kad L. D. būklė pablogėjo po streso. Mano, kad sveikatos sutrikimas galėjo atsirasti anksčiau, nei apeliantas padarė administracinį teisės pažeidimą. Įrašai Asmens sveikatos istorijoje patvirtina tik apelianto kreipimosi į gydytoją laiką, tuo metu nustatytą diagnozę, tačiau nepatvirtina ligos atsiradimo laiko. Mano, kad akivaizdu, kad nėra būtinųjų sąlygų atsakomybės dėl Vilniaus aps. VPK Ukmergės r. PK darbuotojų veiksmų kilimui. Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - LR CK) 6. 271 str. 1 d. reglamentuoja žalos, padarytos dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimą iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus darbuotojo kaltės. Valstybės ir savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pagal bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas, be kurių civilinė atsakomybė negalima, sudaro neteisėta veika, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, kaltė. Nesant vieno iš jų negali kilti civilinė atsakomybė. Šiuo atveju priimant sprendimą norminiai teisės aktai pažeisti nebuvo, pareigūnai veikė savo kompetencijos ribose. Dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo apeliantui buvo surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas, bei priimtas sprendimas- skirta 150 litų bauda. Todėl apelianto prašymas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus aps. VPK atlyginti 198, 90 litų žalą ir 10000 litų neturtinę žalą, nepagrįstas, nes neįrodyti pareigūnų neteisėti veiksmai, nenustatytas priežastinis ryšys tarp Vilniaus aps. VPK Ukmergės r. PK pareigūnų neteisėtų veiksmų ir ieškovui kilusios žalos padarymo fakto, pareigūnų kaltės faktas. LR CK 6. 247 str. (Priežastinis ryšys) nurodoma, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju žalai atlyginti yra būtina nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį tarp Institucijos (jos pareigūno ar tarnautojo) neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir prašančio atlyginti žalą nurodytų nuostolių. Nesant pareigūno veiksmų neteisėtumo, nėra pagrindo taikyti LR CK 6. 249 str. 1 d. normos ar, remiantis ja, priteisti žalą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš apeliacinio skundo matyti, kad jame nėra keliamas klausimas dėl pritaikytų materialinės teisės normų netinkamo aiškinimo. Apeliacinis skundas grindžiamas tik tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino faktines aplinkybes bei klaidingai nustatė prašomos atlyginti žalos kilmę, taip pat apeliantas teigia teismui išsamiai paaiškinęs visas aplinkybes, pateikęs automobilio foto nuotraukas, sveikatos būklės pažymą, prašė detaliau ištirti eismo įvykio versiją. Todėl konstatuotina, kad apeliacinės bylos nagrinėjimo dalykas yra fakto klausimas, t. y. klausimas dėl byloje esančių įrodymų vertinimo tinkamumo.

Patikrinusi bylą šiuo aspektu, kolegija pažymi, kad bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatomos įrodymais, įvertinant juos pakankamumo ir patikimumo aspektais (ABTĮ 57 str.). Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu.

Pareiškėjas savo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo grindžia tuo, kad jo automobilis buvo nutemptas neteisėtai ir policijos pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus.

Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamos bylos aplinkybėmis padarė pagrįstą išvadą, kad policijos pareigūnai turėjo pagrįstų ir įrodymais paremtų įtarimų, kad pareiškėjas padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 2 d., t. y. kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą) ir kad pareigūnas turėjo teisę taikyti ATPK 264 str. numatytas priemones ir nutempti pareiškėjui priklausantį automobilį. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad policijos pareigūnai, nutempdami pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį automobilį, veikė jiems teisės aktų suteiktos kompetencijos ribose ir teisės aktų, reglamentuojančių transporto priemonių priverstinį nuvežimą, reikalavimų nepažeidė ir dėl to civilinė atsakomybė negali kilti, nes nėra būtinųjų sąlygų (neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio) jai kilti. Byloje nėra duomenų, kad pareigūnai neteisėtai su pareiškėju elgėsi ir kad pareiškėjui galėjo atsirasti psichinės sveikatos sutrikimų, taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių ligos atsiradimo laiką.

Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos, kolegijos manymu, pakankamai argumentuotai ir detaliai aptarus bei įvertinus byloje esančių įrodymų visumą. Šitie (teismo išvardinti) įrodymai, vertinant juos chronologiško atsiradimo bei jų šaltinių (įrodinėjimo priemonių) įvairumo aspektais, neturi esminių tarpusavio prieštaravimų, todėl pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis kolegija nenustatė. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nėra pakankami paneigti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

Patikrinusi bylą joje surinktų įrodymų įvertinimo teisingumo aspektu, kolegija atsižvelgia į išvardintus argumentus bei, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir pateiktomis išvadomis, pripažįsta pirmosios instancijos teismo sprendimą pagrįstu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo L. D. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.