Vilniaus apygardos teismo nutartis

2007-04-26 · Civilinė byla Nr. 2A-454-186/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-04-26
Bylos Nr.
2A-454-186/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Egidijus Žironas (pirm.), Romualda Janovičienė, Neringa Švedienė
Ieškovas
UAB „Vilniaus energija“
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės tarybai
Trečiasis asmuo
I. S.
Civilinė byla Nr. 2A-454/07
NUTARTISVILNIAUS APYGARDOS TEISMASVilnius 2007 m. balandžio 26 d.

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Egidijaus Žirono,kolegijos teisėjų Neringos Švedienės ir Romualdos Janovičienės,sekretoriaujant Virginijai Čiurinskienei,dalyvaujant ieškovo atstovui adv. Valdemarui Stančikui,atsakovo atstovui Dovilei Veličkaitei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2007 m. sausio 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl 5217,90 Lt įsiskolinimo už šilumos energiją ir palūkanų priteisimo. Tretysis asmuo I. S. .

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, prašydamas priteisti iš atsakovo 5217,90 Lt skolos bei 5 proc. dydžio palūkanas nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 1999-12-01 iki 2006-08-31, kai buvo tiekiama šilumos energija butui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, susidarė 5217,90 Lt įsiskolinimas, už kurį buto savininkas, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, neatsiskaitė. Nepaisant to, kad 2000-09-27 Gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos sutartimi Nr. 77 butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo išnuomotas trečiajam asmeniui I. S. , individuali šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis tarp UAB „Vilniaus energija“ ir gyvenamųjų patalpų nuomininko nebuvo sudaryta. Todėl, vadovaujantis LR Šilumos ūkio įstatymu ir jį įgyvendinančiais poįstatyminiais teisės aktais, šilumos energijos vartotoju laikytinas buto ar kitų patalpų savininkas, t.y. atsakovas. Be to, kadangi nuomos sutartis nebuvo įregistruota viešame registre, ji, vadovaujantis LR CK 6.579 str. 4 d., negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis, tame tarpe ir prieš ieškovą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto pirmas apylinkės teismas 2007-01-17 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba yra viešas juridinis asmuo ir nėra ieškovo paslaugų vartotojas. Teismas, atsižvelgdamas, kad tarp atsakovo ir trečiojo asmens buvo sudaryta buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuomos sutartis, taikė LR CK šeštos knygos XXXI skyriaus normas, kurio 6.584 str. 1 d. numato, kad mokestis už šiluminę energiją, kai nuomojamos savivaldybių gyvenamosios patalpos, imamas atskirai nuo buto nuompinigių Vyriausybės nustatyta tvarka. Teismas, vadovaudamasis LR Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 „Dėl valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos patvirtinimo“ ir LR CK 6.383 str. 4 d., 6.384 str. 1 d., padarė išvadą, kad ieškovas kaip energijos tiekėjas privalėjo sudaryti sutartį su gyvenamųjų patalpų nuomininku. Teismas nustatė, kad ieškovas buvo nuolatos informuojamas apie neprivatizuotų savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkus. Teismas sprendė, kad savivaldybės taryba neatsako už naudos gavėjo – nuomininko – suvartotą šilumos energiją. Teismas atmetė ieškovo argumentą dėl LR CK 6.579 str. 4 d. taikymo, nes sprendė, kad ginčas vyksta ne dėl patalpų, teisės į gyvenamąsias patalpas, nuomos mokesčio, o dėl šilumos tiekimo ir apmokėjimo už ieškovo teikiamos paslaugos.

Šalies argumentai

UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2007-01-17 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei priteisti iš atsakovo 156,54 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą. Mano, kad teismas neteisingai aiškino LR CK ir kitų teisės aktų normas, reglamentuojančias šilumos pirkimo-pardavimo teisinius santykius, nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas nėra ieškovo teikiamų paslaugų vartotojas bei nepasisakė dėl dalies ieškovo nurodytų argumentų. Apelianto manymu, teismas turėjo vadovautis ne LR CK šeštos knygos XXXI skyriaus normomis ir LR Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 „Dėl valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos patvirtinimo“, bet, atsižvelgiant į tai, kad šalių ginčas yra kilęs ne iš nuomos, bet iš šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinių santykių, turėjo visų pirma taikyti LR Šilumos ūkio įstatymą ir šį įstatymą detalizuojančius poįstatyminius teisės aktus. Teismas turėjo vadovautis LR Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 32 d. pateiktu šilumos vartotojo sąvokos apibrėžimu, pagal kurį šilumos vartotoju gali būti ne tik fizinis, bet ir juridinis asmuo, o taip pat ir Vilniaus miesto savivaldybė. Pagal LR Šilumos ūkio įstatymo 21 str. 1 d., tais atvejais, kai yra šildomos daugiabučiame name esančios patalpos, šilumos vartotojai yra daugiabučio namo buto ir kitų patalpų savininkai. Todėl pagal LR Šilumos ūkio įstatymą šilumos vartotojas yra tik gyvenamosios patalpos savininkas. Šilumos vartotojo sąvoka panašiai yra aiškinama ir poįstatyminiuose teisės aktuose – LR ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintose Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinėse sąlygose, LR ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad gyvenamosios patalpos nuomininkas yra laikomas šilumos energijos vartotoju, nepaisant to, ar jis yra sudaręs individualią šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį, yra neteisėta. Gyvenamųjų patalpų nuomininkas savivaldybės prievolę atsiskaityti už suvartotą šilumą perima tik sudaręs individualią (rašytinę) šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį. Nesant sudarytos šios sutarties, nėra pagrindo taikyti LR Vyriausybės 2001-07-11 nutarimo Nr. 876 nuostatų, o pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas šilumos energijos vartotoju yra laikomas gyvenamosios patalpos savininkas. Atmetus ieškinį vien dėl to, kad įsiskolinimą už šilumos energiją prašoma priteisti iš atsakovo kaip viešojo juridinio asmens, buvo pažeisti teisingumo, protingumo, sąžiningumo bei asmenų lygiateisiškumo principai, nes analogiškose bylose buvo priteisiamas įsiskolinimas iš gyvenamųjų patalpų savininkų – privačių juridinių asmenų, nepriklausomai nuo to, kad jie patalpas buvo išnuomoję fiziniams asmenims. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės neturi tas faktas, kad, vadovaujantis LR CK 6.579 str. 4 d., nuomos sutartis nebuvo įregistruota viešame registre, dėl ko šios sutarties sudarymo faktas negali būti panaudotas prieš sąžiningą ieškovą. Teismas, atsisakydamas taikyti LR CK 6.579 str. 4 d., taikė kitas to paties skyriaus nuostatas, tokiu būdu panašias ginčo aplinkybes vertindamas atsakovo naudai. Šilumos energijos tiekėjas savo teisę reikalauti, kad gyvenamosios patalpos nuomininkas atsiskaitytų su tiekėju už šilumos energiją, gali tinkamai įgyvendinti tik žinodamas gyvenamosios patalpos nuomos faktą. Tam nuomos sutartis turėjo būti įregistruota viešame registre, tačiau ji iki šiol neįregistruota. Nuomos sutartis patvirtina tik tai, kad nuo 2000-09-27 atsakovui priklausantis butas iš tikrųjų yra išnuomotas trečiajam asmeniui, tačiau nepatvirtina, jog laikotarpiu nuo 1999-12-12 iki 2000-09-27 šiuo butu iš tikrųjų naudojosi nuomininkas. Be to, ieškovas apie faktą, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo išnuomotas I. S. , buvo informuotas tik 2005-10-29 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos raštu Nr. A51-14140, dėl ko iki to laiko ieškovas pagrįstai savo tiekiamos energijos vartotoju laikė atsakovą. Kita vertus, minėto pranešimo negalima laikyti tinkamu UAB „Vilniaus energija“ informavimu apie buto nuomos faktą, nes iš jo negalima tiksliai identifikuoti nuomininko, nuomos santykių susiklostymo pagrindo. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad 2000-09-27 nuomos sutarties sudarymo faktas ieškovui UAB „Vilniaus energija“ nebuvo tinkamai paviešintas, atsakovo atžvilgiu taikytina LR CK 6.579 str. 4 d.

Atsiliepimas

Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Apelianto nurodyti poįstatyminiai teisės aktai reglamentuoja UAB „Vilniaus energija“ ir buitinių šilumos vartotojų santykius, o Vilniaus miesto savivaldybė neatitinka šio statuso. Pagal LR Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 32 d. šilumos vartojimas nėra siejamas su patalpų ar įrenginių nuosavybės teise, bet su naudojamų šilumos prietaisų prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų faktu. Ginčo santykiams turėtų būti taikoma LR Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarka, kadangi apelianto nurodyti teisės aktai nereglamentuoja situacijos, kai nuomojamas socialinis būstas. Kadangi ieškovas žinojo, kad Vilniaus miesto savivaldybė yra sudariusi nuomos sutartį su I. S. , jis negali panaudoti įstatymo nuostatos dėl registracijos fakto taikymo prieš trečiuosius asmenis. Ši aplinkybė ieškovui buvo žinoma nuo 1999 m. gruodžio mėnesio. Nors nuo 1999 m. gruodžio mėnesio iki 2000-09-27 butas buvo nuomojamas nesudarius rašytinės sutarties, pagal tuo metu galiojančias nuostatas tokia sutartis buvo galiojanti, nes negaliojimas nebuvo įsakmiai nurodytas įstatymuose (1964 m. LR CK 58 str., LR CK 1.93 str.).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Byloje nustatyta, jog atsakovas, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkė (b.l.7). Laikotarpiu nuo 1999-12-10 iki 2006-08-31, už kurį ieškovas UAB „Vilniaus energija“ prašo priteisti 5217,90 Lt įsiskolinimą už sunaudotą šilumos energiją, minėtas butas buvo išnuomotas trečiajam asmeniui I. S. . Nuo 1999-12-01 iki 2000-09-26 tarp jų buvo susiklostę žodine sutartimi grindžiami nuomos santykiai, o 2000-09-27 tarp šalių buvo sudaryta rašytinė Gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos sutartis Nr. 77 (b.l.50). Vilniaus miesto pirmas apylinkės teismas 2007-01-17 sprendimu atmesdamas ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinio reikalavimus dėl įsiskolinimo už sunaudotą šilumos energiją priteisimo iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, vadovavosi LR CK 6.584 str. 1 d. ir LR Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtintos tvarkos „Dėl Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas“ (LR Vyriausybės 2002-05-13 nutarimo Nr. 658 redakcija) 2 punkto nuostatomis, padarydamas išvadą, jog savivaldybės taryba neatsako bendrovei „Vilniaus energija“ už įsiskolinimą dėl sunaudotos šiluminės energijos, susidariusį tuo metu, kai tarybai priklausančios patalpos kaip socialinis būstas buvo išnuomotas trečiajam asmeniui. Teismas, nustatęs, kad ieškovas buvo pastoviai informuojamas apie neprivatizuotų savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkus, sprendė, jog ieškovas turėjo su savivaldybės tarybai priklausančio buto nuomininku sudaryti šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį. Apeliantas UAB „Vilniaus energija“, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodo, jog, vadovaujantis LR Šilumos ūkio įstatymu ir jį detalizuojančiais poįstatyminiais teisės aktais, šilumos vartotoju laikomas gyvenamosios patalpos savininkas, nepriklausomai nuo to, ar tai fizinis, ar juridinis asmuo. LR Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinta „Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarka“ reglamentuoja teisinius santykius tarp gyvenamosios patalpos nuomininko ir šią patalpą nuomojančios savivaldybės. Gyvenamosios patalpos nuomininkas gali perimti savivaldybės prievolę atsiskaityti už sunaudotą šiluminę energiją tik sudaręs rašytinę šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį, kuri nagrinėjamu atveju nebuvo sudaryta. Be to, apelianto manymu, vadovaujantis LR CK 6.579 str. 4 d., gyvenamųjų patalpų nuomos faktas negali būti panaudotas prieš UAB „Vilniaus energija“, nes 2000-09-27 gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos sutartis Nr. 77 nebuvo įregistruota viešame registre, o nuo 1999-12-01 iki 2000-09-26 tarp nuomos sutarties šalių buvo susiklostę žodine sutartimi grįsti nuomos teisiniai santykiai.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus UAB „Vilniaus energija“ apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo ir aiškinimo, nustatant, kas ginčo atveju turėtų atsakyti už įsiskolinimą, susidariusį neatsiskaitant su ieškovu už sunaudotą šiluminę energiją.

Byloje nustatyta, jog laikotarpiu, už kurį ieškovas UAB „Vilniaus energija“ siekia prisiteisti įsiskolinimą dėl sunaudotos šiluminės energijos iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininko, butas buvo išnuomotas trečiajam asmeniui I. S. . 2000-09-27 Gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos sutartis nereglamentavo nuomininko atsiskaitymo už sunaudotą šilumos energiją tvarkos, tačiau sutarties 7 punkte buvo įtvirtinta, kad sutartyje nenumatyti klausimai sprendžiami pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir normatyvinius aktus. Mokesčio už šiluminę energiją mokėjimo terminus bei tvarką gyvenamųjų patalpų nuomos atveju reglamentuoja LR CK 6.584 straipsnis. Minėto straipsnio sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, jog šio mokesčio mokėjimo tvarka skiriasi priklausomai nuo, kas yra gyvenamosios patalpos nuomotojas ir kokiu tikslu nuomojamos gyvenamosios patalpos. LR CK 6.584 str. 1 d. įtvirtinta norma, reglamentuojanti mokesčio už vandenį, energiją ir komunalines paslaugas mokėjimo tvarką, kai nuomojamos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, yra blanketinė norma, nukreipianti į Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtintą Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarką. Šios tvarkos 2 punktas numato, jog šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkai, jeigu nuomos sutartyse nenumatyta kitaip, ir už gyvenamosiose patalpose faktiškai sunaudotą šiluminę energiją atsiskaito pagal nustatytąja tvarka įrengtų apskaitos prietaisų rodmenis arba kita vartojimo ar nuomos sutartyse nustatyta tvarka. Minėtų teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, jog tuo atveju, kai nuomojamos savivaldybei priklausančios gyvenamosios patalpos, pareiga atsiskaityti už sunaudotą šilumos energiją tenka nuomininkui. Apeliantas nepagrįstai kaip būtiną nuomininko atsakomybės už sunaudotą šiluminę energiją taikymo sąlygą nurodo tarp ieškovo ir nuomininko sudarytos rašytinės šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties buvimo faktą. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje nustatant atsakingą subjektą teisinę reikšmę turi ne minėtos sutarties buvimas ar jos nebuvimas, bet objektyvios galimybės ją sudaryti teisinis įvertinimas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią galimybę vertino nustatydamas ieškovo UAB „Vilniaus energija“ sužinojimo apie atsakovui priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, išnuomojimą I. S. momentą, įvertindamas ieškovo veiksmus, kad šiluminės energijos tiekėjo ir faktinio jos naudotojo santykiai būtų įforminti šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartimi. Teisėjų kolegija sprendžia, jog būtent ieškovo sužinojimas apie savivaldybei priklausančios gyvenamosios patalpos nuomos trečiajam asmeniui faktą sietinas su pareigos ieškovui UAB „Vilniaus energija“ sudaryti šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo su nuomininku atsiradimu. Šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties su nuomininku, esant objektyvioms galimybėms, nesudarymas vertintinas kaip prievolinių teisinių santykių dėl šiluminės energijos pirkimo-pardavimo tarp UAB „Vilniaus energija“ ir nuomininko I. S. atsiradimo pagrindas, nes šiluminės energijos pirkimo-pardavimo santykiai pripažintini susiklostę konkliudentinių šalių veiksmų pagrindu.

Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina Vilniaus miesto savivaldybės tarybai priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuomos trečiajam asmeniui fakto laikotarpiu nuo 1999-12-01 iki 2000-09-27. Iš atsakovo pateiktų procesinių dokumentų ir paaiškinimų nustatyta, kad minėtu laikotarpiu tarp nuomos sutarties šalių susiklostęs santykiai buvo grindžiami žodiniu susitarimu. To neginčijo ir į bylą trečiuoju asmeniu patrauktas tretysis asmuo I. S. . Sutartis yra šalių susitarimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas, kurio buvimą gali patvirtinti ne tik rašytinis dokumentas, bet ir žodinis susitarimas ar konkliudentiniai šalių veiksmai. Vadovaujantis 1964 m. LR CK 322 str. 1 d., gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kai nuomotojas yra savivaldybė, turėjo būti sudaroma raštu. Tačiau sutartinių santykių nebuvimą būtų galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu įstatymas imperatyviai reikalautų, kad šalys savo susitarimą įformintų tam tikra specialia forma, ir imperatyviai nustatytų, kad formos reikalavimų nesilaikymas daro šią sutartį negaliojančia (1964 m. LR CK 58 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju tokių imperatyvių nuomos sutarties formos reikalavimų nesilaikymo padarinių aukščiau minėtos CK normos nenustatė, todėl sutartinių santykių tarp ginčo šalių buvimą galėjo patvirtinti ir žodinis susitarimas bei konkliudentiniai šalių veiksmai.

Teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, patvirtinančius ieškovo UAB „Vilniaus energija“ sužinojimo apie Vilniaus miesto savivaldybės tarybai priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuomos trečiajam asmeniui I. S. faktą. Pažymėtina, jog I. S. savo gyvenamąją vietą minėtame bute yra deklaravęs nuo 1982-08-20 (b.l.121). Iš atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad UAB „Bendruva“ nuolatos informuodavo UAB „Vilniaus energija“ apie neprivatizuotų kambarių gyventojų pasikeitimus (b.l.54). Įvertinus byloje pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog UAB „Vilniaus energija“ jau nuo prašomo priteisti įsiskolinimo susidarymo pradžios, t.y. nuo 1999-12-01, žinojo apie savivaldybei priklausančio buto išnuomojimą I. S. ir turėjo objektyvią galimybę sudaryti su juo šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apelianto UAB „Vilniaus energija“ argumentą, jog 2000-09-27 Gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos sutarties Nr. 77 neįregistravimas įstatymų nustatyta tvarka viešame registre užkerta galimybę atsakovui panaudoti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį prieš trečiuosius asmenis. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs ne dėl nuomos teisinių santykių, bet dėl atsiskaitymo už šiluminės energijos tiekimą. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto UAB „Vilniaus energija“ argumentus dėl prioritetinio LR Šilumos ūkio įstatymo ir jį detalizuojančių poįstatyminių teisės aktų taikymo, nustatant subjektą, atsakingą už įsiskolinimą, susidariusį tiekiant šiluminę energiją savivaldybei priklausančiam nuomojamam butui. Nustačius Vilniaus miesto savivaldybės tarybai priklausančio socialinio būsto nuomos faktą, LR Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinta „Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarka“ laikytina lex specialis apelianto nurodytų teisės aktų atžvilgiu. Todėl, vadovaujantis bendraisiais teisės normų konkuravimo principais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė LR Vyriausybės 2001-07-11 nutarimą Nr. 876. Pagal teisės doktriną, jei yra bendrų ir specialių teisės normų konkurencija, taikomos specialios teisės normos.

Teismo posėdžio 2007-04-17 metu ieškovas UAB „Vilniaus energija“ pareiškė prašymą Vilniaus apygardos teismui kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą LR CPK 3 str. 3 p. tvarka su prašymu spręsti dėl Vyriausybės 2001-07-11 nutarimo Nr. 876 „Dėl valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas“ 2 punkto teisėtumo ir konstitucingumo. Kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą klausimo išsprendimas protokoline nutartimi buvo atidėtas iki civilinės bylos išnagrinėjimo. Ieškovas prašyme nurodė, kad minėta LR Vyriausybės nutarimo nuostata prieštarauja LR Konstitucijos preambulėje numatytam teisinės valstybės, 102 str. įtvirtintam įstatymo viršenybės bei 29 str. įtvirtintam asmenų lygybės principams, o taip pat LR Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 32 d., 12 str. ir 21 str. įtvirtintoms teisės normoms. Teisėjų kolegija atmeta apelianto prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą, nenustačius Vyriausybės 2001-07-11 nutarimo Nr. 876 „Dėl valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas“ 2 punkto prieštaravimo nurodytoms LR Konstitucijos ir LR Šilumos ūkio įstatymo normoms. Nagrinėjamu atveju nuomos santykiai yra susiformavę nekomerciniu pagrindu, savivaldybei vykdant viešojo administravimo funkciją – socialinės paramos, nuomojant socialinį būstą, teikimą. Todėl specialus atsiskaitymo už sunaudotą šiluminę energiją reglamentavimas, kai nuomojamos savivaldybei priklausančios patalpos, yra teisiškai pagrįstas.

Atmetus ieškovo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą, netenkinamas ir apelianto prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2007 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atmesti ieškovo UAB „Vilniaus energija“ prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą.

Kolegijos pirmininkas Egidijus ŽironasTeisėjos Romualda JanovičienėNeringa Švedienė