Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo G. D. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 str. 1 d. – laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams;

- pagal BK 264 str. 2 d. – laisvės atėmimu trejiems metams ir trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo 2010 m. balandžio 20 d. iki 2010 m. balandžio 22 d. laikas.

G. D. pagal BK 261 str. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, tačiau nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka neskundžiamas.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas J. Š., tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. D. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su J. Š., neteisėtai, turėdami tikslą platinti įgijo, gabeno ir laikė narkotines medžiagas, o būtent: 2010 m. balandžio 20 d., apie 13 val. 40 min., prie (duomenys neskelbtini), turėdami tikslą platinti, iš Ž. Š. už 120 Lt nupirko ir taip neteisėtai įgijo 5 polietileninius paketėlius su 3,86 g narkotinės medžiagos – kanapėmis (ir jų dalimis); po to, veikdami bendrininkų grupe, įgytas narkotines medžiagas neteisėtai gabeno su savimi iki (duomenys neskelbtini) mokyklos, esančios (duomenys neskelbtini), kur 2,98 g narkotinės medžiagos – kanapių ( ir jų dalių), supakavo į penkis polietileninius paketėlius, o 0,88 g narkotinės medžiagos – kanapių ( ir jų dalių), supakavo į vieną polietileninį paketėlį; tęsdami nusikalstamą veiką, G. D. toje pat vietoje, neteisėtai laikė vieną paketėlį su 0,88 g narkotinės medžiagos - kanapėmis (ir jų dalimis) iki 2010 m. balandžio 20 d. 15 val.15 min., kol buvo sulaikytas policijos pareigūnų, o J. Š. 5 paketėlius su 2,98 g. narkotinės medžiagos – kanapių ( ir jų dalių), apie 15 val. gabeno, turėdamas tikslą parduoti, iki namo, esančio (duomenys neskelbtini), kur buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Taip pat, jis nuteistas už tai, kad 2010 m. balandžio 20 d., apie 14 val., prie (duomenys neskelbtini) mokyklos, esančios (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad M. D., gim. (duomenys neskelbtini), yra nepilnametis, davė M. D. rūkyti cigaretę su narkotinėmis medžiagomis – kanapėmis (ir jų dalimis), ir taip pratino nepilnametį M. D. ne gydymo tikslais vartoti narkotines medžiagas.

Teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Todėl skundo autorius teigia, kad yra pagrindas taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas, nes bausmės tikslai gali būti pasiekti skiriant nuteistajam G. D. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Apeliantas, aprašydamas veikos, numatytos BK 260 str., nusikalstamus veiksmus ir jos padarymo tikslus, teigia, kad sprendžiant klausimą apie kaltininko kaltės turinį, tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas anksčiau yra jas platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju ar kiti objektyvūs bylos duomenys. Jis teigia, kad neturėjo tikslo sąmoningai platinti narkotines medžiagas, nes tik padėjo jas įsigyti J. Š., bet tikslo platinti neturėjo. Todėl mano, kad jis turi būti išteisintas šioje dalyje tais pačiais pagrindais, kaip buvo išteisintas pagal BK 261 str. dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo nepilnamečiui.

Skunde pažymima, kad nuteistajam J. Š. bausmės vykdymas atidėtas, nes pastarasis yra nepilnametis, nors jis buvo iniciatorius įsigyti narkotines medžiagas ir nusikalstamas veikas padarė kartu su apeliantu. Kadangi apeliantas nusikaltimus padarė nedaug laiko praėjus nuo pilnametystės, byloje nepagrįstai nenustatyta, ar jis yra subrendęs, ar jo visi bruožai bei subrendimo laipsnis atitinka pilnametystę. Apelianto nuomone, šiuo atveju reikalinga paskirti psichologinę - psichiatrinę ekspertizę jo socialinei brandai nustatyti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas ir prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, t. y. pritaikius BK 54 str. 3 d. nuostatas, paskirti nuteistajam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Prieštaringame apeliaciniame skunde yra suformuluoti keli vienas kitam prieštaraujantis reikalavimai:

1) panaikinti nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, motyvuojant tuo, kad apeliantas nepadarė nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 str. 1 d. ir 264 str. 2 d.;

2) konstatavus, kad nuteistasis padarė jam inkriminuotas veikas, taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Apeliacinės instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimo (G. D. apklausos) metu nuteistasis sukonkretino savo apeliaciniuose skunduose išdėstytus reikalavimus, t. y. skundo dalies dėl išteisinimo pagal BK 260 str. 1 d. nepalaikė. Be to, iš nuteistojo parodymų apeliacinės instancijos teisme ir jo bei gynėjo pasisakymų baigiamųjų kalbų metu seka, kad apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl sprendimo pripažinti jį kaltu pagal BK 264 str. 2 d.

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai G. D. nuteisė pagal BK 260 str. 1 d. ir 264 str. 2 d. Šio teismo sprendimo ir jį pagrindžiančių teismo motyvų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.

Iš nuteistojo G. D. parodymų, duotų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, seka, kad apeliantas, prašomas J. Š., iš Ž. Š. nupirko 5 paketėlius kanapių, žinodamas, kad J. Š. jas vėliau parduos. Disponavimo (įgijimo, gaminimo ir laikymo) narkotine medžiaga tikslą, be nuteistojo G.D. parodymų, patvirtina pats jų supakavimo būdas (dozėmis) ir kito nuteistojo parodymai. Abiejų nuteistųjų parodymai dėl esminių šios nusikalstamos veikos aplinkybių sutampa.

Tokiu būdu G. D. kaltė pagal BK 260 str. 1 d. yra neginčijamai įrodyta.

BK 264 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas padėjo nepilnamečiui įgyti, vertė, lenkė ar kitaip jį pratino ne gydymo tikslais vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas.

Byloje nėra nustatyta, kad G. D. padėjo M. D. įgyti, vertė ar lenkė jį vartoti narkotinę medžiagą – kanapes ir jų dalis.

Tačiau jo (G. D.) atlikti veiksmai, kurių apeliantas neginčija, leidžia daryti išvadą, kad jis pratino nepilnametį vartoti šias medžiagas.

Kitokiu pratinimu vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas laikomi bet kurie kiti BK 264 str. 2 d. dispozicijoje nurodyti veiksmai, kuriais siekiama, kad nepilnametis pavartotų šių medžiagų.

Byloje nustatyta, kad G. D., žinodamas, jog M. D. yra nepilnametis, į apleistą pastatą su juo ir J. Š. ėjo tikslingai – parūkyti kanapių. Būtent G. D. rūkymui paruošė cigaretę su kanapėmis, pats ją pradėjo rūkyti ir tokiu savo asmeniniu pavyzdžiu siekė, kad M. D. pavartotų narkotines medžiagas. Tai, kad G. D. cigaretę su kanapėmis pirmiau perdavė J. Š., o šis M. D. neturi jokios reikšmės sprendžiant apelianto kaltės ir veikos juridinio įvertinimo klausimus.

Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas G. D. pagal BK 261 str., padarė išvadą, kad G.D. kanapių, kaip materialaus daikto, M. D. neperdavė ir neturėjo tikslo sąmoningai platinti narkotines medžiagas. Tačiau šis teismo sprendimas nepašalina apelianto atsakomybės pagal BK 264 str. 2 d., nes jo veiksmuose yra visi kitokio pratinimo nepilnametį pavartoti narkotines medžiagas požymiai.

G. D. nusikalstamų veikų padarymo metu buvo daugiau nei 19 metų amžiaus. Jo parodymai apeliacinės instancijos teisme, gyvenimo tikslų suvokimas, motyvacijos siekti mokslo buvimas leidžia neabejotinai teigti, kad tiek nusikalstamų veikų padarymo, tiek šiuo metu G. D. socialinė branda atitiko pilnaverčio asmens socialinę brandą. Kolegijos nuomone, tokios išvados padarymui, šiuo atveju, specialios žinios nereikalingos.

Tačiau kolegija daro išvadą, kad G. D. paskirta bausmė savo rūšimi yra aiškiai per griežta.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau - Konstitucinis Teismas), atskleisdamas teisinės atsakomybės esmę ir paskirtį, konstatavo, jog tai yra „kryptingi atitinkamose teisės normose numatyti asmens suvaržymai dėl jo smerktino veikimo ar neveikimo, kuris tomis normomis yra draudžiamas. Baudžiamoji atsakomybė - tai valstybės reakcija teisinėmis baudžiamosiomis, baudžiamosiomis procesinėmis prievartos priemonėmis į nusikaltimą, ribojančiomis šią veiką padariusio asmens teises ir laisves“ (Konstitucinio Teismo 1997-04-08 nutarimas).

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmė yra individuali prievartos priemonė, todėl ji skiriama konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą. Nors bausmės rūšies bei jos dydžio parinkimas yra teismo, nagrinėjančio baudžiamąją bylą, prerogatyva, tačiau individualizuodamas bausmę teismas yra saistomas bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 str.), bausmės paskirtimi (BK 41 str. 2 d.), kitomis baudžiamajame įstatyme įtvirtintomis bausmių skyrimo nuostatomis. Šių imperatyvų taikymui taip pat įtakos turi konstituciniai teisingumo ir teisinės valstybės, teisės į teisingą teismą, proporcingumo bei kiti principai. Konstitucinis Teismas 2003-06-10 nutarime nurodė, kad „konstitucinė teisė į teisingą teismą inter alia reiškia ne tik tai, kad teismo proceso metu turi būti laikomasi baudžiamojo proceso teisės principų ir normų, bet ir tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta ir teismo paskirta bausmė turi būti teisinga; baudžiamajame įstatyme turi būti numatytos visos galimybės teismui, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, paskirti teisingą bausmę. Neteisingos bausmės paskyrimas reikštų, kad yra pažeidžiama asmens teisė į teisingą teismą, taigi ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) 31 str. 2 d. bei konstitucinis teisinės valstybės principas“. Teismo pareiga paskirti teisingą bausmę įtvirtinta ir BK 41 str. 1 d. 5 p., kuriame numatyta, kad bausmė turi užtikrinti ir teisingumo principo įgyvendinimą.

Teisingumo principas neatskiriamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra viena svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindas. Pagal Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Konstitucinio Teismo 1995-03-08, 1998- 10-27, 2003-03-04 nutarimai). Pagal baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 str.) kontekstą tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija) (Konstitucinio Teismo 2004-01-26 nutarimas).

BK 54 str. 2 d. nuostatos įpareigoja teismą skiriant bausmę atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Šių aplinkybių turinys yra plačiau aiškinamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007-06-28 Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 str.) apžvalgoje. Motyvuodamas konkrečią bausmę, teismas privalo aprašyti šias aplinkybes, įvertinti kiekvienos jų reikšmę ir nurodyti, kurios aplinkybės ir kaip nulemia bausmės rūšį ir dydį. Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė, paneigianti kitas aplinkybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-457/2008, 2K- 251/2008, 2K-444/2007, 2K-7-576/2006 ir kt.). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1, 2 d.).

Pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę, teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgti į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltąjį asmenį. Todėl baudžiamajame įstatyme yra įtvirtinta nuostata, kad jeigu straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas vadovaudamasis bausmės paskirtimi gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tai reiškia, kad teismas, įvertinęs veikos pavojingumą ir visas jau paminėtas kitas bylos aplinkybes bei padaręs išvadą, jog kaltininkui konkretaus straipsnio sankcijoje numatytą švelniausioji bausmė nėra teisinga, gali motyvuotai skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę, t. y. gali konkrečioje byloje kaltininkui nustatyti kitokias, individualizuotas bausmės ribas, nuosprendyje nurodydamas, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad byloje nėra nustatyta išimtinių aplinkybių, leidžiančių teismui taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas ir G. D. skirti kitos rūšies bausmę, nei numatyta įstatyme. Kolegijos nuomone, šis teismo argumentas nėra pagrįstas, nes minėtame įstatyme nėra išvardyta, kokios turi būti išimtinės aplinkybės, norint jį taikyti. Tai visais atvejais konkrečioje byloje sprendžia tik teismas. Taip pat, įstatyme nėra numatyta, kad teismas negali pripažinti išimtinėmis ir tų aplinkybių, kurias apeliaciniame skunde nurodo apeliantas. Skirdamas bausmę, teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. BK 41 str. 2 d. nuoseklia tvarka išdėstyti bausmės skyrimo tikslai: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausia atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Tačiau teismas, skirdamas bausmę konkrečioje byloje, turi atsižvelgti ne tik į visus įstatyme išvardytus reikalavimus, bet ir atsižvelgti į nusikaltusio asmens asmenines savybes, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos, į nukentėjusiojo elgesį ar jo poziciją bei visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą, nes visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, konkrečioje baudžiamojoje byloje yra vienodai svarbios tiek vertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir visas apskritai. Teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas leidžia teismui paskirti mažesnę bausmę negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta minimali arba švelnesnę bausmės rūšį negu numatyta sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką.

Byloje nustatyta, kad G. D. disponavo labai nedideliu kiekiu narkotinių medžiagų – viso 3,86 g kanapių ir jų dalių. Nuteistasis ne tik prisipažino padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, bet ir teisėsaugos institucijai (policijai) padėjo išaiškinti kitas nusikalstamas veikas ir narkotinių medžiagų įgijimo šaltinį. Ši aplinkybė turi itin svarbią reikšmę, užkertant kelią narkotikų platinimui.

Nuteistojo asmenybė - išimtinai teigiama. Jis yra jauno amžiaus, anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, mokosi, yra socialiai atsakingas, turi konkrečių ateities planų. Jo ryšiai su šeima yra ypač glaudūs. Tėvai G. D. rūpinasi, labai pergyvena dėl jo likimo. Tuo kolegija įsitikino nagrinėdama bylą.

Darytina išvada, kad ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė sužlugdytų jį kaip asmenybę. Tokia bausmės rūšimi nebūtų pasiekti BK 41 str. 2 d. numatyti bausmės tikslai.

Tokiu būdu, paminėtas nusikalstamas veikas ir nuteistojo asmenybę apibūdinančios aplinkybės (nedidelis narkotinių medžiagų kiekis, pagalba teisėsaugos institucijai ir išimtinai teigiama nuteistojo asmenybė) šioje byloje pripažintinos išimtinėmis aplinkybėmis, leidžiančiomis nuteistajam taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Todėl nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir aiškiai per griežtos savo rūšimi bausmės paskyrimo.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. nuosprendį pakeisti.

G. D. pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 260 str. 1 d. ir 264 str. 2 d. paskirti tokias bausmes:

- pagal BK 260 str. 1 d., taikant BK 54 str. 3 d., - laisvės apribojimą vieneriems metams ir devyniems mėnesiams;

- pagal BK 264 str. 2 d., taikant BK 54 str. 3 d., - laisvės apribojimą vieneriems metams ir dešimčiai mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., paskirtąsias bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę G. D. paskirti laisvės apribojimą dvejiems metams, įpareigojant jį per laisvės apribojimo bausmės laiką būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., tęsti mokslus ir per 6 mėnesius išdirbti 150 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.