Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Editos Dambrauskienės ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 18 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 5 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. S. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrai kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu byla nenagrinėjama, 2015 m. lapkričio 10 d., disponuodamas narkotinėmis medžiagomis: 1,599 g ( 12,4 procentų) heroino ir 3,237 g. ( 25,2 procentų) metadono, turėdamas tikslą dalį medžiagų išplatinti, R. K. vardu registruotu automobiliu VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini) atvykęs į (duomenys neskelbtini) miestą, automobilyje prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), neteisėtai kėsinosi parduoti A. K. už 90 Eur dalį atsigabentų narkotinių medžiagų, tačiau tai padaryti sutrukdė atvykę (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato pareigūnai, kurie surado ir paėmė į lauką iš automobilio išmestas narkotines medžiagas.Marijampolės rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės abejonių nekelia ir byloje surinktų įrodymų visuma yra pakankama pripažinti R. S. kaltu dėl BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į nusikaltimo pobūdį, pavojingumą, kaltinamojo asmenybę ir padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti skiriant laisvės atėmimo bausmę, artimą sankcijoje numatytam vidurkiui. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. S. prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 18 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos faktinės aplinkybės nėra patvirtintos teisminio nagrinėjimo metu tiesiogiai ištirtais įrodymais, dalis esminių teismo išvadų yra pagrįstos ne byloje ištirtais įrodymais, o teismo subjektyviomis prielaidomis ir spėjimais. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagrindinis nusikaltimo vykdytojas ir sumanytojas yra asmuo, kurio atžvilgiu byla nenagrinėjama. Tačiau konstatuoja, kad aplinkybes, jog kaltinamasis disponavo narkotinėmis medžiagomis turėdamas tikslą jas platinti bei suvokė savo nusikalstamų veikų pobūdį, patvirtina liudytojų E. K., G. R. parodymai, kratos ir apžiūrų protokolai, specialisto išvada ir šiuos duomenis, kurie yra įrodymai, patvirtina duomenys, gauti ikiteisminio tyrimo metu atliktos įtariamojo A. K. apklausos metu. Tačiau teismas, konstatuodamas, kad pareigūnų parodymus patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu atliktos įtariamojo A. K. apklausos metu nurodytos aplinkybės, nutyli esamus akivaizdžius prieštaravimus. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad A. K. yra nurodęs, jog R. S. į jo pusę numetė paketą su heroinu ir tik tada A. K. šį paketą metė link vairuotojo durų apačios. Taip pat matė, kaip R. S., užsidėjęs pirštines, valė svarstykles, kurias vėliau taip pat numetė į automobilio galą. Pareigūnų parodymai apie šį momentą iš esmės prieštaringi su vieno iš bendrakaltinamųjų, kuris yra miręs, parodymais. Jei nusikaltimo dalykas buvo numestas į automobilio galą, lieka neaišku, ką R. S. perdavė kitam kaltinamajam, kuris yra miręs. To nematė net ir pareigūnai, taigi lieka neaiškios surasto paketo sąsajos su įtariamaisiais. Teismo padaryta išvada, kad buvo perduotas būtent surastas paketas, yra paremta tik teismo subjektyvia prielaida. Iš pareigūno E. K. 2015 m. lapkričio 11 d. apklausos protokole užfiksuotų parodymų matyti, kad R. S. visą laiką buvo pareigūno akiratyje ir jokių veiksmų, aprašytų nuosprendyje, atlikti negalėjo. R. S. nurodo, kad įvykio vietos apžiūros metu prie automobilio buvo surastas paketėlis, tačiau ar būtent šis paketėlis buvo išmestas ir ar jis bent trumpam buvo kurio nors kaltinamojo žinioje, byloje liko nepatvirtinta jokiais įrodymais. Surasto paketo priskyrimas kaltinamiesiems grindžiamas tik spėjimo būdu. Nei vienoje proceso stadijoje, nei vienas iš įtariamųjų nebuvo apklaustas apie tai, ar surastas paketas, kurį, kaip nurodo A. K., R. S. svėrė, o vėliau metė link vairuotojo, yra vienas ir tas pats. Policijos pareigūnai nematė ar buvo kas nors išmesta, nei vienas iš įtariamųjų ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklaustas apie paketų tapatumą. Nesant galimybės teismo tiesiogiai ištirtais įrodymais nustatyti ir identifikuoti būtinojo nusikaltimo sudėties požymio – nusikaltimo dalyko, turi būti konstatuota, kad nusikaltimo sudėties būtinojo požymio buvimas liko neįrodytas. Pasak nuteistojo, nepagrįstai teismas nurodė, kad R. S. kaltę dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti patvirtina kratos ir apžiūros protokolai. Kratos protokoluose esantys duomenys, priešingai, nei nurodo teismas, tik patvirtina, kad R. S. visiškai neturėjo jokių sąsajų su narkotinėmis medžiagomis ir nagrinėjama nusikalstama veika. Įvykio vietos apžiūros protokolas yra niekinis ir juo vadovautis nėra teisinio pagrindo. Automobilis ir jo vidus apžiūrėti bei daiktai išimti policijos komisariato aikštelėje. Kyla pagrįstų abejonių dėl policijos pareigūnų veiksmų teisėtumo ir pagrindo pripažinti apžiūros protokolą tinkamu įrodymu, kadangi automobilis apžiūrėtas ir daiktai išimti nedalyvaujant nei vienam iš įtariamųjų, nedalyvaujant automobilio savininkui. Protokole esantys duomenys kelia abejonių net dėl galimo įrodymų klastojimo. Protokole fiksuota, kad svarstyklės yra ant automobilio grindų už keleivio pusės. Kaip jos šioje vietoje atsirado nėra aišku, kadangi liudytojas G. R. teigė, kad svarstyklės buvo ant palangės ir prijungtos apie 30 cm laidu. Teigė, kad atidarius bagažinę, jos įkrito į bagažinę. Liudytojas Ž. K. teigė, kad svarstyklės rastos bagažinėje ir buvo įjungtos į lizdą. Taigi, nesutampa svarstyklių buvimo vieta. Be to, teismo posėdžio metu tiesiogiai apžiūrėjus svarstykles nustatyta, kad jos yra maitinamos elementais ir nėra jokių galimybių prijungti maitinimo laidą, apie kurio egzistavimą kalba policijos pareigūnai. Nepagrįstai nuosprendyje, kaip R. S. kaltės įrodymu, remiamasi ir specialisto išvada. Specialisto išvados duomenys iš esmės patvirtina tik R. S. parodymus, kad jis nėra susijęs su nusikalstama veika. Įtariamasis A. K. teigė, kad R. S. užsidėjo pirštines ir valė svarstykles. Šie parodymai akivaizdžiai išryškina apkalbėjimą, kadangi yra paneigti objektyviais specialisto išvados duomenimis. Specialisto išvadoje teigiama, kad ant svarstyklių yra heroino pėdsakų, o ant pirštinių nieko nesimato. Šiuo atveju teismas atskirus išvados duomenis net nutyli. Pirštinės, ant kurių surasta metadono pėdsakų, R. S. nepriklauso ir šią aplinkybę jis buvo nurodęs. Pirštinės, kurias dėvėjo, buvo automobilyje. Tai iš esmės patvirtina ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) bei duomenys, kad automobilyje buvo surasti dar penki vienetai pirštinių. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad ant surastų pirštinių yra daugiau, negu dviejų asmenų, DNR. Skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodo, kad R. S. disponavimą narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti patvirtina ir duomenys, gauti ikiteisminio tyrimo metu atliktos įtariamojo A. K. apklausos metu. Atkreipiamas dėmesys, kad A. K. ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją nebuvo apklaustas. Akistata su R. S. neatlikta, todėl nuteistasis negalėjo užduoti jam klausimų, liko nepašalinta abejonė, kad A. K. gali apkalbėti kaltinamąjį, siekdamas palengvinti savo teisinę padėtį. Teismas pagarsino A. K. parodymus, tačiau vertinant teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus akivaizdu, kad asmens parodymai nėra nuoseklūs ir yra prieštaringi ištirtai bylos medžiagai: parodymai dėl narkotinių medžiagų atsikratymo prieštarauja pareigūnų G. R. ir E. K. parodymams; parodymai dėl svarstyklių ir svėrimo fakto prieštarauja policijos pareigūnų parodymams. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta išsami telefoninių pokalbių ir IMEI analizė, kurios rezultatas, kad jokių sąsajų tarp R. S. ir A. K. nėra.Pirmosios instancijos teismas, net ir vadovaudamasis prielaidomis ir vidiniu įsitikinimu sprendęs, kad R. S. yra kaltas, skirdamas bausmę pažeidė bendruosius bausmių skyrimo principus, įtvirtintus BK ir skyrė per griežtą bausmę, dėl to nuosprendis turėtų būti pakeistas. Nuteistojo manymu, atliekant įrodymų vertinimą ir surašant nuosprendį buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, dėl kurių buvo apribotos įstatymo garantuojamos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Dėl padarytų pažeidimų įrodinėjimo procese nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, nustatant nusikaltimo dalyką buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Dėl visų šių pažeidimų nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti ir R. S. išteisinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį.Nuteistojo R. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl įrodymų vertinimo.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos, jog teismas savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153-693/2017).Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi nuteistojo apeliacinį skundą, dar kartą įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, išnaudojusi BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatytą procesinę galimybę ir atlikusi įrodymų tyrimą, daro išvadą, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė ir nuosprendyje padaryta išvada, kad R. S. padarė nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, yra pagrįsta ir teisėta. Spręsdamas R. S. kaltės klausimą pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, savo išvadas išsamiai argumentavo, teisės normas aiškino ir taikė tinkamai. Nuosprendyje aiškiai nurodyta, kuriais įrodymais teismas grindžia savo išvadas dėl R. S. kaltės, o kuriuos atmeta, kaip nepatikimus, neobjektyvius ir jais nesivadovauja. Kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamo vertinimo yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais Marijampolės rajono apylinkės teismas grindė savo išvadas nustatydamas faktines bylos aplinkybes, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, jų patikimumas patikrintas BPK numatyta tvarka.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nors R. S. savo kaltės dėl BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo nepripažįsta, jo kaltė įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma. Aplinkybė, kad prie automobilio rastame pakete buvo narkotinė medžiaga, kurios sudėtyje nustatytas heroinas ir metadonas, abejonių nekelia, ji nustatyta atlikus specialų tyrimą ir fiksuota specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini). Paketo su narkotine medžiaga suradimas ir paėmimas užfiksuotas BPK nustatyta tvarka surašant įvykio vietos apžiūros protokolą, kuriame nurodytos įvykio vietoje nustatytos aplinkybės, aprašyti paimti daiktai: polietileninis paketas su šviesios spalvos milteliais, kurie, kaip vėliau nustatyta, yra narkotinė medžiaga ir automobilis. Nuteistasis R. S. teigia, kad jam aplinkybės dėl prie automobilio, kuriame jis buvo kartu su kitais dviem nustatytais asmenimis, surasto paketo nėra žinomos, tačiau pirmosios instancijos teismas, patikrinęs R. S. paaiškinimų patikimumą kitų byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų kontekste, pagrįstai R. S. pateiktą versiją atmetė, kaip paneigtą kitais bylos įrodymais. Liudytojais apklausti policijos pareigūnai patvirtino, kad automobilyje buvo trys asmenys, tame tarpe ir R. S., privažiavus su tarnybiniu automobiliu matė, kad minėti asmenys susijaudino. Liudytojas G. R. taip pat nurodė, kad kolegai E. K. išlipus iš tarnybinio automobilio matė, kaip nežymiai prasidarė stovinčio automobilio vairuotojo pusės durelės ir jis kažką išmetė. Apžiūrėjus vietą prie automobilio buvo surastas minėtas paketėlis su narkotine medžiaga. Paklausus asmenų apie paketėlį, šie neigė, kad paketas priklauso jiems, tačiau matėsi, kad pasimetė, prašė nekviesti kriminalistų. Netikėti G. R. ir E. K. parodymais objektyvaus pagrindo nėra, jų asmeninis suinteresuotumas šioje byloje nenustatytas, dėl esminių aplinkybių jų parodymai nuoseklūs, sutampantys tarpusavyje ir atitinkantys iš kitų įrodymų šaltinių gautą informaciją. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareigūnų parodymuose yra prieštaravimų, tačiau iš argumentų, kuriais grindžiamas toks teiginys, matyti, kad tariamus prieštaravimus nuteistasis įžvelgia pareigūnų nurodytose aplinkybėse (dėl tikslios svarstyklių buvimo automobilio salone vietos, svarstyklių prijungimo prie maitinimo laido), kurios esminės reikšmės sprendžiant dėl R. S. veiksmų teisinio vertinimo, kvalifikavimo ir kaltės įrodytumo neturi. Visi automobilyje surasti daiktai buvo užfiksuoti automobilio apžiūros protokole, kiekvienas iš jų atskirai aprašytas, protokolas surašytas laikantis BPK reikalavimų. Tai, kad automobilio apžiūroje nedalyvavo jo savininkas, apžiūros protokolo, kaip vieno iš įrodymų šaltinio, nedaro neteisėtu, kadangi BPK tokia pareiga procesinį veiksmą atliekančiam pareigūnui nėra numatyta. Automobilio apžiūra, jame surastų daiktų paėmimas ir apžiūra buvo įforminti laikantis BPK 92, 179, 205, 207 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų. Duomenų, kad automobilio apžiūros protokole nurodyti melagingi duomenys, byloje nėra. Pats nuteistasis R. S. taip pat nenurodo, kad automobilyje iš viso nebuvo daiktų, kurie nurodyti automobilio apžiūros protokole. Atsižvelgiant į paminėta, apelianto skundo argumentai dėl to, kad automobilio apžiūros protokolas yra niekinis įrodymas, atmetami, kaip nepagrįsti.Priešingai, negu teigiama skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vienu iš R. S. kaltės įrodymų laikė ir specialisto išvadą, kurioje atlikus automobilyje surastų svarstyklių ir iš R. S. asmens kratos metu paimtų pirštinių tyrimą, ant šių objektų buvo surasta narkotinės medžiagos – heroino ir metadono pėdsakų. Specialisto išvada, vertinant ją sistemiškai su kitais pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais, priešingai, negu teigiama skunde, paneigia R. S. versiją, kad jis nieko bendro su prie automobilio rastomis narkotinėmis medžiagomis neturėjo ir nieko apie disponavimą jomis nežino. Kaip minėta, atlikus prie automobilio surastame pakete buvusių medžiagų tyrimą nustatyta, kad tai yra narkotinė medžiaga – heroinas ir metadonas. Nors ant iš nuteistojo paimtų pirštinių heroino pėdsakai nebuvo nustatyti, tačiau buvo surasti metadono pėdsakai, t. y. pėdsakai medžiagos, kuri nustatyta pakete esančios narkotinės medžiagos sudėtyje. Byloje buvo atliktas ir automobilyje surastų penkių vienetų pirštinių tyrimas, tačiau ant jų R. S. DNR pėdsakų nerasta, todėl specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) pirmosios instancijos teismo nuosprendyje kaip R. S. kaltės įrodymas nevertinta. Skunde nurodoma, kad prie automobilio surasto paketo su narkotinėmis medžiagomis priklausomybė byloje liko nenustatyta, nei vienas iš įtariamųjų dėl paketo tapatumo apklaustas nebuvo, o pareigūnai nematė, kas buvo išmesta. Aukštesniajam teismui nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytų paketo su narkotinėmis medžiagomis atsiradimo prie automobilio, kuriame buvo ir R. S., aplinkybių. Kaip minėta, pareigūnas G. R. patvirtino matęs, kad automobilio priekinės vairuotojo pusės durelės prasivėrė ir vairuotojas kažką išmetė, netrukus po to prie automobilio buvo surastas paketas su narkotinėmis medžiagomis. Aplinkybę dėl narkotinių medžiagų išmetimo iš automobilio patvirtino ir įtariamasis A. K. nurodydamas, kad su L. R. susitiko siekdamas įsigyti narkotinių medžiagų, automobilyje kartu buvo R. S., kuris užsidėjo odines pirštines (odinės pirštinės su metadono pėdsakais buvo paimtos iš R. S. asmens kratos metu), iš daiktadėžės paėmė polietileninį paketą, padėjo jį ant elektrinių svarstyklių. Pamačius pareigūnus, automobilyje kilo sąmyšis, R. S. jam siūlė prisiimti kaltę (šią aplinkybę savo apklausoje nurodė ir pareigūnas E. K. nurodydamas girdėjęs, kaip iškvietus operatyvinę grupę girdėjo R. S. liepiant A. K. prisimti kaltę, pasakyti, kad paketas yra jo), numetė į jo pusę paketą su heroinu, tačiau jis paketą numetė atgal link vairuotojo L. R.. A. K. apklausti teismo posėdyje nebuvo galimybės dėl objektyvių priežasčių (asmuo mirė), tačiau jo parodymai buvo pagarsinti BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu.Apeliaciniame skunde abejojama A. K. parodymų patikimumu ir nurodoma, kad A. K. ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją nebuvo apklaustas. Akistata su R. S. neatlikta, taigi nuteistasis negalėjo šiam užduoti klausimų ir liko nepašalinta abejonė, kad A. K. gali apkalbėti kaltinamąjį siekdamas palengvinti savo teisinę padėtį. Šiame kontekste pažymima, jog teismas, formuodamas savo vidinį įsitikimą įrodymų vertinimo klausimais, gali remtis ir ikiteisminio tyrimo metu asmenų duotais parodymais, jeigu jie buvo tiesiogiai ištirti, patikrinti teisiamajame posėdyje ir juos patvirtina kiti bylos duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-113/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315-139/2015). Nagrinėjamu atveju A. K., kaip minėta, dėl objektyvios priežasties (mirties) nebuvo apklaustas teisiamajame posėdyje, tačiau A. K. parodymai vertintini kaip išsamūs, nuoseklūs ir patikimi, pagrindo jais abejoti nėra, nes jie buvo patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais – perskaityti teisiamojo posėdžio metu. Nors teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-340-746/2016). Nagrinėjamu atveju teismas A. K. parodymų patikimumą vertino teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų E. K., G. R. parodymų bei rašytinių byloje esančių įrodymų (specialistų išvadų, įvykio vietos apžiūros, daiktų apžiūros ir kt.) kontekste. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, jog A. K. galėtų apkalbėti R. S. ar kad būtų nenuoširdus, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Taigi, pirmos instancijos teismas pagrįstai be kitų įrodymų rėmėsi ir A. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kaip pagrindžiančiais kitais byloje esančiais įrodymais nustatytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas L. R. patvirtino aplinkybę, kad su A. K. susitiko turėdamas tikslą šiam parduoti narkotines medžiagas, tačiau medžiagų parduoti nespėjo, nes A. K. atsinešus svarstykles ir ant jų padėjus narkotines medžiagas, privažiavo policijos pareigūnai. A. K. pro atidarytas dureles išmetė narkotines medžiagas (metė, pataikė į langą, paketas nukrito prie vairuotojo pusės durų). Dėl R. S. vaidmens šioje veikoje liudytojas nurodė, kad R. S. buvo tik kaip keleivis, nieko neperdavė ir pirštinių nemūvėjo (4 t., b. l. 38, 39). L. R. pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad automobilyje buvo bendraujama dėl narkotikų pardavimo, kad atvykus policijos pareigūnams narkotikai buvo išmesti į lauką, patvirtino, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo šia parodymų dalimi, kaip atitinkančia kitais įrodymais nustatytas aplinkybes, netikėti. Dėl R. S. vaidmens (buvo tik keleivis, jokių veiksmų neatliko, pirštinių nemūvėjo (nors R. S. teigė buvęs su pirštinėmis), paketo su narkotinėmis medžiagomis nenumetė), taip pat A. K. atliktų veiksmų (atsinešė svarstykles (šios aplinkybės nenurodė ir pats R. S.) L. R. parodymai prieštarauja aukščiau paminėtiems įrodymams, kurių patikimumas abejonių nekelia, nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl jie atmetami, kaip nepatikimi ir neobjektyvūs. Kolegija, atsižvelgdama į aptartus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis BPK reikalavimų, teisingai nustatė R. S. veiksmuose visus, tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius ir pagrįstai jį pripažino kaltu dėl šio nusikaltimo padarymo. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad R. S. žinojo apie tai, kad su A. K. bus susitinkama turint tikslą jam parduoti narkotines medžiagas, jis pats atliko dalį veiksmų, taip pat aktyviais veiksmais siekė nuslėpti savo dalyvavimo šioje veikoje ir pačios veikos faktą. Šios aplinkybės yra įrodytos objektyviais įrodymais ir teismui abejonių nekelia. Nors nuteistasis R. S. su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu nesutinka, skunde pateikia savo įrodymų vertinimą, tačiau iš skundo motyvų ir argumentų matyti, kad nuteistojo vertinimas yra pagrįstas jo subjektyviu interpretavimu išskiriant tuos įrodymus ar jų dalį, kurie jam palankūs ir ignoruojant jam nepalankius. Toks nuteistojo vertinimas nepaneigia teisinio įrodymų vertinimo, kuris atliktas laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir yra teisingas. Atsižvelgiant į paminėta, nuteistojo skundo argumentai dėl neteisingo įrodymų vertinimo ir BPK pažeidimų atmetami, kaip nepagrįsti.

Dėl bausmės.

Apeliaciniame skunde keliamas ir bausmės individualizavimo klausimas. Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismo jam paskirta bausmė yra per griežta. Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą šiuo aspektu, sutinka su R. S. vertinimu, kad šiuo atveju bausmė nebuvo individualizuota tinkamai.Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija ir apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai įvertinus įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nustatoma, kad paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Nagrinėjamu atveju kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas R. S. paskyrė aiškiai per griežtą bausmę nepagrįstai išskirtinę reikšmę teikdamas nusikalstamos veikos, dėl kurios jis nuteistas, pavojingumui ir nepakankamai įvertinęs kitas bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes. Skirdamas bausmę teismas turi vadovautis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, detalizuojančių sankcijos taikymą (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be to, paskirta bausmė turi atitikti teisingumo principo reikalavimus ir padėti užtikrinti BK 41 straipsnyje apibrėžtą bausmės paskirtį ir tikslus.R. S. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas abejonių nekelia, tačiau skiriant bausmę turi būti įvertintas ne tik nusikaltimų sunkumas, bet ir kitos BK 54 straipsnyje nurodytos aplinkybės. BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta veika pagal BK 11 straipsnio nuostatas laikoma sunkiu nusikaltimu (BK 11 straipsnio 5 dalis). Tačiau įstatymų leidėjas už šios veikos padarymą numatė pakankamai plačias sankcijos ribas – laisvės atėmimą nuo 2 iki 8 metų, todėl teismas, įvertinęs konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes ir padarytos konkrečios veikos pavojingumą, turi galimybę parinkti teisingą, proporcingumo reikalavimus atitinkančią, bausmę. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad R. S. anksčiau yra teistas tris kartus, teistumai neišnykę. Tačiau šiuo atveju negali būti nevertinama ta aplinkybė, kad ankstesni R. S. teistumai nėra susiję su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, anksčiau teistas už viešosios tvarkos pažeidimą ir už nusikaltimus, susijusius su žalos asmens sveikatai padarymu (BK 140 straipsnio 1 dalis, 135 straipsnio 1 dalis). Paminėtos aplinkybės asmenį charakterizuoja neigiamai, tačiau nėra pakankamos daryti išvadą, kad nuteistasis yra linkęs daryti pavojingus, su narkotinių ir psichotropinių medžiagų disponavimu susijusius, nusikaltimus. Gyvenamojoje vietoje R. S. charakterizuojamas teigiamai, jokių nusiskundimų dėl jo elgesio nebuvo gauta. Nuteistojo vaidmuo nebuvo pagrindinis, duomenų, kad jis iš anksto tarėsi su kitu asmenių dėl narkotinių medžiagų pardavimo, prieš tai atliko kokius nors veiksmus, byloje nėra. R. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, administracine tvarka per metus iki nusikaltimo padarymo nebaustas. Nors nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje, ši aplinkybė, kolegijos vertinimu, padaryto nusikaltimo pavojingumo reikšmingai nedidina ir nesuponuoja reikalingumo R. S. taikyti griežtesnę, negu sankcijos vidurkis, bausmę. Tokia išvada grindžiama tuo, kad, kaip minėta, byloje nenustatyta, kad R. S. šioje veikoje būtų dalyvavęs intensyviai (nebuvo nusikaltimo sumanytojas), iš anksto jokių veiksmų nederino, dėl kiekio, kainos su pirkėju nesitarė. Šioje konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, kolegijos manymu, sudaro pagrindą R. S. skirti mažesnę, negu BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas vidurkis, laisvės atėmimo bausmę. Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas bausmę R. S. individualizavo netinkamai, nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo R. S. (R. S.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 18 d. nuosprendį pakeisti ir R. S. skirti 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.