- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2008-09-03
- Bylos Nr.
- 2S-1039-109/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Bobrel (pirm.), Aušra Baubienė, Arūnas Rudzinskas
- Kreditorius
- G.Debesio
- Skolininkas
- uždarajai akcinei bendrovei „Krištodula“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Bobrel, kolegijos teisėjų Aušros Baubienės, Arūno Rudzinsko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus G.Debesio individualios įmonės „Ratai visiems“ atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 9 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje Nr. L2-10933-568/2008 pagal kreditoriaus G.Debesio individualios įmonės „Ratai visiems“ pareiškimą skolininkui uždarajai akcinei bendrovei „Krištodula“ dėl skolos, metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
2008 m. gegužės 30 d. ieškovas G.Debesio IĮ „Ratai visiems“ kreipėsi į teismą su pareiškimu išduoti teismo įsakymą dėl 2 000 Lt skolos, 6 proc. metinių palūkanų, 15 Lt žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš UAB „Krištodula“. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis areštą, o nesant jų, atsakovo nekilnojamojo turto areštą 2 015 Lt sumai. Nurodė, kad skolininkas vengia įvykdyti prievolę – sumokėti skolą, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. birželio 9 d. nutartimi ieškovo prašymą atmetė nurodydamas, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti motyvuotas ir pagrįstas (CPK 144 str. 1 d.), tačiau pareiškėjas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenurodė aplinkybių, kurios būtų pagrindas padaryti išvadai, kad teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, jeigu nebus imtasi laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas laikė, kad vien tai, jog skolininkas laiku neįvykdė įsipareigojimų, yra pagrindas kreiptis į teismą, o ne taikyti laikinąsias apsaugos priemones jo turtui. Be to, įrodymų apie tai, kad jis neturi turto ar jo turtinės teisės yra kaip nors suvaržytos, byloje nepateikta.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu kreditorius prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės - skolininkui pritaikanti laikinąsias apsaugos priemones nurodytas pareiškime. Nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė prašymą, neatsižvelgė į šalių lygiateisiškumo bei ekonomiškumo principų esmę, kadangi kreditorius, kaip nukentėjusioji pusė, pateikė teismui visus galimus ir turimus rašytinius įrodymus apie tai, kad skolininkas gavo pareiškime nurodytas prekes ir paslaugas, tačiau beveik vieneri metai už jas neatsiskaito, kas reiškia, kad kreditorius dėl nesąžiningų skolininko veiksmų patiria nuostolius. Apeliantas nurodo, kad ėmėsi visų įmanomų veiksmų siekiant išieškoti skolą neteisminiu būdu, t. y. be telefoninių raginimų sumokėti skolą, naudojosi ir CPK 6.52 straipsnio 2 dalyje numatytu raginimu įvykdyti prievolę per protingą, kreditoriaus nustatytą terminą. Taip pat apeliantas teigia, jos skolininkas, žinodamas kreditoriaus telefono numerius, piktybiškai neatsiliepia į skambučius, todėl elgiasi nesąžiningai, ir tai sudaro pagrindą matyti, jog skolininkas turi finansinių sunkumų ir neketina atsiskaityti už gautas prekes ir paslaugas ateityje.
Atsiliepimas į atskirąjį skundą CPK 318 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka negautas.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Patikrinusi atskirojo skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jis nepagrįstas, todėl atmestinas (CPK 337 str. 1p.). Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str., 338 str.).
Absoliučių nutarties negaliojimų pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su teismo nutarties argumentais.
Įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutu siekia apsaugoti dalyvaujančių byloje asmenų interesus, o tuo pačiu užtikrinti pagrindinio akto civilinėje byloje- teismo sprendimo (teismo įsakymo) realų įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje nesvarstomi ieškinio pagrįstumo klausimai bei netiriamos faktinės bylos aplinkybės, šie klausimai išsprendžiami tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus sprendimą (CPK 259 str. 1d.). Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą yra įvertinamas tik pats ginčo pobūdis (turtinis ar neturtinis ir pan.), kad būtų galima parinkti tinkamas priemones ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė (pavojus uždelsime), kad dėl kokių nors atsakovų veiksmų arba neveikimo galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1d.). Pagal formuojamą teismų praktiką, laikinoji apsaugos priemonė, kaip būsimo sprendimo įvykdymo garantas, turi atitikti ieškovo ar atsakovo pareikšto reikalavimo esmei ir turi būti susijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymu, todėl teismas parinkdamas laikinąsias apsaugos priemones, turi vadovautis ekonomiškumo principu, siekti, kad būtų užtikrinta abiejų šalių- ieškovo ir atsakovo interesų pusiausvyra (CPK 145 str. 2 d.).
Teismų praktikoje aplinkybė, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas preziumuojama tuomet, kai pareikštas didelės sumos turtinis ginčas, kadangi didelė ieškinio kaina gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Atsižvelgusi į tai, kad šalys yra juridiniai asmenys, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismo įsakymu priteistą iš skolininko 2000 Lt skolą kreditoriui negalima pripažinti didelės sumos turtiniu ginču. Be to, pažymėtina, kad kreditorius pareiškimu prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones skolininko turtui, nepateikė jokių įrodymų apie realią grėsmę kreditoriaus turtiniams interesams, t.y. skolininko bandymą paslėpti turtą, realizuoti jį ir pan.
Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad sutinkamai su CPK 437 straipsnio reikalavimais, teismo 2008-06-09 išduotas įsakymas dėl 2000 Lt skolos išieškojimo iš skolininko UAB ”Krištodula” kreditoriui G. Debesio IĮ ”Ratai visiems”, kreditoriaus pareiškimo nuorašas bei pranešimas skolininkui nėra įteikti, skolininkui pakeitus buveinės adresą, naujas buveinės adresas nenurodytas (b.l. 17). Tuo atveju , jeigu pagal kreditoriaus reikalavimą iškėlus teisme bylą ir priėmus teismo įsakymą paaiškėja, kad skolininko gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos, teismas panaikina įsakymą ir taikytas laikinąsias apsaugos priemones, ir kreditoriaus pareiškimą palieka nenagrinėtą (CPK 431 str. 3d.).
Dėl virš nurodytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis yra pagrįsta, todėl atskirasis skundas atmestinas (CPK 327 str. 1 p., 338,339 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu , 338 straipsniu,
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 9d. nutartį palikti nepakeistą.