Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje, apeliacine žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. Č. (toliau – I. Č.) apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 27 d. nuosprendžio, kuriuo I. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri, BK 64¹ straipsnio pagrindu buvo sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant I. Č. sumažintą 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, prie šiuo nuosprendžiu I. Č. paskirtos bausmės iš dalies pridėta Šakių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis, pakeičiant ją BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio pagrindu, paskiriant I. Č. galutinę 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją atvirojoje kolonijoje.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, I. Č. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones 3 (trejiems) metams.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuspręsta transporto priemonę – automobilį „Audi 80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir registracijos liudijimą, nuosprendžiui įsiteisėjus, konfiskuoti ir perduoti valstybės nuosavybėn.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Č. Šakių rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 27 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį už tai, kad jis vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės etilo alkoholio, tai yra, 2017 m. liepos 1 d., apie 14:40 val., (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisės vairuoti, vairavo neregistruotą, nedraustą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, su neatlikta privalomąja transporto priemonių technine apžiūra, automobilį „Audi 80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai 2017 m. birželio 11 d., 16:25 val. viešojoje įstaigoje „Š. L.“ paimtame kraujo mėginyje buvo rasta 2,08 promilės etilo alkoholio.Apeliaciniu skundu nuteistasis I. Č. prašo pakeisti Šakių rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 27 d. nuosprendį ir sušvelninti jam paskirtą bausmę, neskiriant laisvės atėmimo. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad jis turi daugiavaikę šeimą, jo 7 mėnesių dukrai yra reikalinga nuolatinė priežiūra, o 5 metų podukrai yra diagnozuotas 4 stadijos vėžys, dėl ko, ją nuolat tenka vežioti į Kauno klinikas procedūroms. Esant šioms aplinkybėms, pasak I. Č., šeimoje reikalingi abu tėvai. Nuteistasis pažymi, kad jis gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, šiuo metu lanko anoniminių alkoholikų užsiėmimus, stengiasi būti pavyzdingu piliečiu, turi darbą, kurį, pasiųstas atlikti laisvės atėmimo bausmės, praras. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja pritarė nuteistojo I. Č. apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir jį pagrindžiantiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė R. Staniulienė, nesutikdama su apeliacinio skundo motyvais, prašė jį atmesti. Nuteistojo I. Č. apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu nuteistojo skundu nėra ginčijama jo kaltė ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimas, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Apeliaciniu skundu nesutinkama tik su I. Č. paskirta bausme, prašant ją sušvelninti, neskiriant laisvės atėmimo bausmės. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam I. Č. paskirtos bausmės, visų pirma pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę I. Č., atsižvelgė į jam inkriminuotos nusikalstamos veikos stadiją ir pobūdį (padaryta viena baigta nusikalstama veika, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai), I. Č. kaltės formą (nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia), nusikalstamos veikos tikslus ir motyvus (nusikaltimas įvykdytas dėl neatsakingo, nepagarbaus požiūrio į eismo saugumą, savo ir kitų asmenų sveikatą bei gyvybę). Įvertino ir nuteistojo asmenybę, konstatuodamas, kad I. Č. yra nevedęs, praeityje už įvairaus pobūdžio ir pavojingumo nusikalstamų veikų padarymą buvo teistas 11 kartų, paskutinį kartą teistas 2017 m. kovo 13 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, teistumas neišnykęs. Skundžiamu nuosprendžiu I. Č. inkriminuota nusikalstama veika padaryta ankstesnės bausmės atlikimo laikotarpiu, praeityje nuteistasis baustas ir administracine tvarka, tame tarpe ir už administracinių teisės pažeidimų, susijusių su transporto priemonės vairavimu neturint tokios teisės, padarymu, jam paskirtų piniginių baudų nemoka. Vertindamas I. Č. asmenybę, apylinkės teismas įvertino ir tai, kad į gydytojo psichiatro ir priklausomybės ligų kabineto įskaitą nuteistasis neįrašytas, atsižvelgė į vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą vieką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos įvykdymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei į jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Įvertinęs šių duomenų visumą, pirmosios instancijos teismas I. Č. skyrė griežčiausią BK 281 straipsnio 7 dalies sankcijoje įtvirtintą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą. Nesutikti su šiuo apylinkės teismo sprendimu, teisėjų kolegija neturi pagrindo, kadangi aukščiau išdėstytos aplinkybės leidžia konstatuoti antivisuomenines nuteistojo nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, jos patvirtina, kad vertinamu atveju I. Č. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, kas sprendžiant asmeniui skirtinos bausmės individualizavimo klausimą yra itin aktualu. Konstatuojant šią išvadą atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad I. Č. nusikalstamas elgesys prasidėjo šiam dar nesulaukus pilnametystės (pirmasis teistumas – 2004 m. liepos 1 d.), siekiant jo elgesio korekcijos išimtinai teigiama linkme praeityje jam buvo taikytos tiek švelnesnio pobūdžio bausmės (pvz. areštas, bausmės vykdymo atidėjimas), tiek lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos, nuteistajam neatlikus visos teismo jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės, tačiau teismo parodyto pasitikėjimo jis nepateisino, tinkamo savo elgesio išlaikyti ilgesnį laikotarpį jam nepavykdavo, jis vėl ir vėl nusikalsdavo. Atsižvelgiant į skundžiamu nuosprendžiu I. Č. inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį, paminėtina ir tai, kad, sutinkamai su nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, praeityje nuteistasis buvo teistas ir užsienio valstybėje, be kita ko, už transporto priemonės vairavimą neblaiviam arba apsvaigusiam nuo narkotinių medžiagų (b. l. 65-70). Be to, praeityje nuteistasis buvo ne kartą baustas ir dėl administracinių teisės pažeidimų padarymo, tame tarpe ir už transporto priemonės vairavimą neturint tokios teisės (b. l. 77-81). Skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu šios teisės I. Č. taip pat nebuvo įgijęs (b. l. 82-83), tačiau, nepaisydamas šios aplinkybės, neįvertindamas ir to, jog jo sugyventinė teisės vairuoti transporto priemonės taip pat neturi, įsigijo transporto priemonę (įvykio metu ji nebuvo techniškai tvarkinga, neapdrausta ir privalomuoju civilinės vairuotojų atsakomybės draudimu), kuria ir įvykdė skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, be kita ko, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas sunkus – 2,08 promilių, girtumo laipsnis. Pažymėtina ir tai, kad ši nusikalstama veika padaryta po to, kai 2017 m. kovo 13 d. baudžiamuoju įsakymu jam be kita ko buvo uždrausta įsigyti ir vartoti alkoholinius gėrimus. Toks I. Č. elgesys neabejotinai atskleidžia itin cinišką nuteistojo požiūrį tiek į visuomenėje priimtas elgesio normas, tiek ir į įstatymais vairuotojams keliamus reikalavimus, todėl švelninti jam paskirtos bausmės rūšį vertinamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo. Juo labiau, kad, sutinkamai su nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis (liudytojos D. P. parodymai), analizuojamo įvykio metu I. Č. važinėjo kvietrugių laukuose (pasak liudytojo A. S., I. Č. nuvažiavo nuo kelio į rugius) ir ketino išvažiuoti į kelią, tačiau nepavykus to padaryti, iš transporto priemonės išlipo ir ją palikęs, kartu su savo keleiviu, pėsčiomis išėjo link Nemuno pusės, kas pagrįstai manant, jog šiuo atveju I. Č. ketino pasišalinti iš įvykio vietos ir tokiu būdu išvengti jam gresiančios atsakomybės, neabejotinai didina tiek paties nuteistojo, tiek ir jo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, juolab, kad dar 2016 m. vasario 17 d. nutarimu jis buvo baustas pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, už pasišalinimą iš eismo įvykio. Šių duomenų kontekste atmetant nuteistojo apeliaciniu skundu pateiktą prašymą, atkreiptinas dėmesys ir į jo problemas, susijusias su nesaikingu alkoholio vartojimu, kas įvertinus tiek buvusius nuteistojo teistumus, tiek ir skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį, sprendžiant jam paskirtos bausmės individualizavimo klausimą yra itin aktualu. Sutinkamai su I. Č. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų visuma, pats nuteistasis neneigia turintis problemų dėl nesaikingo alkoholio vartojimo, teigia, kad planuoja gydytis, tačiau, kaip matyti iš buvusių nuteistojo teistumų, akivaizdu, kad ši problema nuteistąjį lydį jau seniai (dauguma nuteistojo buvusių teistumų taip pat siejami su jo veiksmais, atliktais apsvaigus nuo alkoholio), tačiau jokių pastangų šios problemos eliminavimui nuteistasis praeityje nedėjo, todėl abejotina, kad ir šiuo metu jis turi nuoširdžių ketinimų atsisakyti alkoholio ir savo elgesį koreguoti išimtinai teigiama linkme. Darant šią išvadą, pažymėtina, kad paskutinę nusikalstamą veiką, už kurios padarymą I. Č. buvo pripažintas kaltu Šakių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. baudžiamuoju įsakymu, nuteistasis taip pat įvykdė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo nusikalstamam elgesiui (b. l. 71-72). Esant šioms aplinkybėms, manyti, jog komentuojamas nuteistojo pakartotinį nusikalstamą elgesį galintis paskatinti veiksnys (alkoholio vartojimo problemos) šiuo metu jau yra nebeaktualus, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, kad sutinkamai su 2017 m. liepos 4 d. UAB „Š. P. S. C.“ pateiktoje pažymoje užfiksuotais duomenimis, I. Č. nei į gydytojo psichiatro, nei į priklausomybės ligų kabineto įskaitą neįrašytas (b. l. 74). Manyti priešingai teisėjų kolegijai neleidžia ir nuteistojo apeliacinio skundo motyvas, jog šiuo metu jis lanko anoniminių alkoholikų užsiėmimus, kadangi šios aplinkybės patvirtinimui jokių objektyvių duomenų nuteistasis teismui nepateikė, be to, ši aplinkybė, įvertinus visumą aukščiau paminėtų aplinkybių, nesudarytų pagrindo pripažinti, jog jam paskirta bausmė yra neteisinga ir yra aiškiai per griežta. Vertinant I. Č. asmenybę jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės plotmėje, svarbu paminėti ir tai, kad, nors ir būdamas pakankamai jauno amžiaus, turėdamas šeimą, kurios finansiniu išlaikymu grindžiamas ir nuteistojo apeliacinis skundas, iki suėmimo I. Č. oficialiai niekur nedirbo, nedarbo draudimo išmokos negaudavo (b. l. 76), nuolatinio legalaus pragyvenimo šaltinio neturėjo, tai patvirtina ir jo baustumai pagal ATPK 50 straipsnį (smulkusis svetimo turto pagrobimas). Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir nuteistojo pateikti žemės ūkio ir miškininkystės paslaugų kvitai, remiantis kuriais, tam tikromis konkrečiomis dienomis dirbdamas pas ūkininką ir atlikdamas tam tikrus žemės ūkio darbus I. Č. gaudavo atitinkamas pajamas, kadangi, akivaizdu, jog šios pajamos nėra nuolatinės. Tuo tarpu jokių nuteistojo pastangų įsidarbinti, dirbti ir gauti nuolatines pajamas, kurios yra būtinos jo šeimos finansiniam aprūpinimui, kas iš esmės teigiamai apibūdintų nuteistąjį, nei nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, nei nuteistojo elgesyje teisėjų kolegija neįžvelgia, todėl švelninti I. Č. teisinę padėtį siekiant užtikrinti jo daugiavaikės šeimos finansinę gerovę, pagrindo taip pat nėra. Juo labiau, kad pataisos namuose nuteistiesiems taip pat suteikiama galimybė dirbti apmokamą darbą, kuria, I. Č., siekdamas padėti savo šeimai finansiškai, galės pasinaudoti atlikdamas jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.Sprendžiant nuteistajam paskirtos bausmės švelninimo klausimą pažymėtina ir tai, kad nusikaltimą padariusio asmens gyvenime kilę neigiami padariniai, susiję su jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymu, siejami su šeimos narių priežiūra ir pan., priešingai nei tai suvokia apeliantas, taip pat nesuteikia jokio esminio prioriteto svarstant klausimą dėl jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės individualizavimo. Akivaizdu, kad darydamas nusikalstamą veiką, apeliantas prisiėmė galimų neigiamų pasekmių kilimo riziką, todėl dėl jam paskirtos bausmės jo patiriami nepatogumai yra adekvatus jo padaryto nusikaltimo rezultatas, už kurį atsakingas yra jis pats. Nors apeliaciniu skundu I. Č. teigia, kad apylinkės teismas skirdamas jam laisvės atėmimo bausmę neatsižvelgė į tai, kad jis turi daugiavaikę šeimą, jo 7 mėnesių dukrai yra reikalinga nuolatinė priežiūra, o 5 metų podukrą dėl jai diagnozuotos ligos, būtina nuolat vežioti į gydymo įstaigas, tačiau akivaizdu, jog šios aplinkybės egzistavo ir I. Č. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu, bet nuo nusikaltimo, keliančio pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai ar net gyvybei, padarymo jos nuteistojo vis tik nesustabdė, todėl abejotina, jog ir šiuo atveju jos galėtų veikti kaip apsauginis faktorius nuo galimo I. Č. pakartotino nusikalstamumo paskyrus jam švelnesnio pobūdžio bausmę. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nuteistojo asmeniniai interesai vis tik negali būti iškeliami aukščiau visuomenės intereso tinkamai, t. y. proporcingai jo padarytai nusikalstamai veikai, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Šių duomenų visuma, I. Č. charakterizuoja išimtinai neigiamai, rodo, jog asmuo negeba prisitaikyti prie visuomenėje egzistuojančių elgesio taisyklių ir leidžia pagrįstai pritarti apylinkės teismo išvadai, jog bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnyje, taikant nuteistajam švelnesnio pobūdžio bausmę, vertinamu atveju negali būti pasiekti. Atmetant I. Č. apeliacinį skundą atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apylinkės teismas, įvertinęs tai, kad nuteistasis savo kaltę dėl padarytos veikos pripažino visiškai, o byla buvo išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka, nuteistojo atžvilgiu taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas, kurių pagrindu už BK 281 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą I. Č. paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu. Be to, net ir bendrindamas I. Č. skirtingais nuosprendžiais paskirtas bausmes, apylinkės teismas parinko palankesnį nuteistajam – dalinį bausmių bendrinimo būdą. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismo paskirtą galutinę subendrintą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą bei neteisingą, pagrindo taip pat nėra.Aptartų duomenų visumoje neabejotina, kad ir BK 75 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, nagrinėjamu atveju nebuvo taikytos pagrįstai. Pagal BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar ne yra teismo teisė, o ne pareiga. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Tokiu būdu, nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamajame įstatyme nenustatytas reikalavimas, jog nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas vieną kartą, tačiau bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis, taikymo sąlygos suponuoja išvadą, kad pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-449-942/2016). Priimdamas tokį pakartotinį sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės paskirtimi, nustatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje.Aptartos teismų praktikos kontekste įvertinus tiek I. Č. asmenybę, tiek ir jo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nuteistojo elgesį po nusikaltimo padarymo, jo buvusius teistumus bei baustumus administracine tvarka, teigti, kad bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, teisinio pagrindo nėra. Priešingai, dėl pernelyg švelnaus baudžiamumo, bausmės vykdymo atidėjimo taikymas gali būti tik paskata ir toliau daryti nusikalstamas veikas. Juo labiau įvertinus tai, kad praeityje I. Č. buvo taikytas tiek bausmės vykdymo atidėjimo institutas, tiek ir lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos, tačiau teismo parodyto pasitikėjimo jis nepateisino ir vėl nusikalto, kas leidžia pagrįstai teigti, jog nuteistasis ne tik negeba pozityvaus savo elgesio išlaikyti ilgesį laikotarpį, bet ir koreguoti savo elgesio išimtinai teigiama linkme. Tuo tarpu taikant asmeniui laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą siekiama, kad jis laikytųsi įstatymų imperatyvų ne tik jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, bet ir toliau rinktųsi socialiai pozityvius savo elgesio veikimo būdus. Iš aukščiau aptarto nusikalstamo nuteistojo elgesio akivaizdu, kad šio reikalavimo I. Č. nevykdo. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, individualizuodamas ir skirdamas I. Č. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos veikos pobūdžiu ar I. Č. asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl dar labiau švelninti jam paskirtą bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo teisinę padėtį nėra jokio juridinio pagrindo, juolab, kad apeliantas ne pirmą kartą pažeidžia įstatymus, nepaiso visuomenės elgesio bei bendrabūvio taisyklių. Tokiu būdu, skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo I. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.