Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-06-13 · Administracinė byla Nr. I-1078-362/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-06-13
Bylos Nr.
I-1078-362/2018
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-02239-2017-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arvydas Martinavičius
Pareiškėjas
V. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1078-362/2018Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02239-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.1; 20.4; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 13 d.Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjas Arvydas Martinavičius,sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,nedalyvaujant pareiškėjui V. S.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. S. skunde teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas V. S. nurodė, kad jis periodiškai buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2009 m. birželio 26 d. iki 2015 m. lapkričio 01 d., ir ten buvo laikomas pažeidžiant kalinimo sąlygas. Visu šiuo laikotarpiu jam nebuvo suteikta galimybė praustis po dušu kiekvieną dieną, nors sportuoti buvo galima kiekvieną dieną, tačiau nebuvo galimybės po sporto nusiprausti, kaip nebuvo galimybės nusiprausti po pasivaikščiojimo. Be to, jam visą laiką teko miegoti ant sulūžusių, girgždančių lovų, kurios nebuvo pritaikytos miegoti pagal jo ūgį, kuris yra 1,87 m, o kai kurių lovų ilgis siekė tik 1,55 m, o kai nuo girgždančių lovų keldavosi kiti asmenys, jis irgi atsibusdavo, tad negalėjo išsimiegoti. Dėl atsakovo veiksmų jis patyrė didelius nepatogumus, psichologinį išsekimą, orumo pažeminimą, dvasinį sukrėtimą, kankino nemiga. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pateiktu skundo papildymu pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2015-12-14 iki 2017-09-14 jam nebuvo užtikrinamas normalus gulto ilgis ir plotas, kameroje Nr. 5 plotas buvo 0,60 m, kameroje Nr. 34 ilgis 1,78 m, plotas 0,70 m, kameroje Nr. 72 ilgis 1,86 m, plotas 0,70 -0,72 m, kameroje Nr. 75 ilgis 1,82 m, plotas 0,70 m, dėl ko jis negalėjo pailsėti, miegoti tekdavo susirietus. Laikotarpiu nuo 2017-12-04 iki 2018-01-11 jam periodiškai nebuvo užtikrinamas dietinis maitinimas, o laikino sulaikymo kameroje Nr. 4 buvo pastoviai purvina, smirdėjo, sanitarinis mazgas nebuvo uždaras, priešais įėjimą, nebuvo kriauklės. Dėl to jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007). Teisme yra priimta nutartis priimti skundą dėl netinkamų sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje už laikotarpį nuo 2009-06-27 iki 2014-09-15 atsisakyti priimti, kadangi yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Nutartis apskųsta nebuvo, ir yra įsiteisėjusi. Kadangi pareiškėjas metu pats apibrėžė skundo ribas, todėl teismas pareiškėjo skundo ribose nagrinėja jo iškeltus reikalavimus, patikslintus priimta nutartimi dėl nagrinėjamo laikotarpio ribų, nagrinėjant jo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpius nuo 2014-09-16 iki 2015-11-01. Patikslintu skundu apibrėžtos ribos, dėl netinkamo gulto laikotarpiu nuo 2015-12-14 iki 2017-09-14, dėl dietinio maitinimo ir netinkamų laikino sulaikymo patalpų nuo 2017-12-04 iki 2018-01-11.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-09-16 iki 2015-11-01 Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo kalinamas. Nuteistieji ir suimtieji maistą gauna pagal fiziologinės mitybos normas, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas – pagal racionalaus maitinimo normas. Pareiškėjui V. S. nuo 2015 m. gruodžio 31 d. yra paskirtas dietinis maitinimas, ir, jam būnant Šiaulių tardymo izoliatoriuje, visą laiką buvo skiriamas dietinis maitinimas. Tai patvirtina pateikti suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai, kuriems skiriamas dietinis maitinimas, šie sąrašai sudaromi kiekvieną darbo dieną, sudaryti penktadienį galioja taip pat šeštadienį ir sekmadienį. Laikino sulaikymo kameros nėra gyvenamosios kameros, joms netaikomi reikalavimai, kurie taikomi gyvenamosioms kameroms. Kriauklių šiose patalpose nėra, tačiau yra čiaupai sanitariniame mazge. Kameros valomos, atliekama jų dezinfekcija. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo V. S. skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, higienos sąlygos kamerose ir kitose patalpose, nesuteiktas tinkamas maitinimas.

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2018-05-04 pažymos Nr. 60/09-16214 „Dėl V. S.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas įvairiais laikotarpiais nuo 2015-12-14 iki 2017-09-07. Pažymoje nurodyta, kokią, dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas. Pareiškėjas buvo kalinamas kamerose Nr. 35,79,25,103,7,3,75,78,34,2, 72,58,1,70,5,37,73, kameroje būdavo 1-4 asmenys, tačiau pažymėtina, jog 3-4 asmenys kameroje buvo iš viso 4 dienas, kitas būtas 99 dienas kameroje buvo 1-2 asmenys.

Pareiškėjas nurodo, jog kamerose Nr. 5,34,72,75 nebuvo užtikrintas normalus gulto ilgis ir plotas. Pastebėtina, jog visose kamerose, ne tik pareiškėjo nurodytose (išskyrus kamerą Nr. 5) visų gultų plotai yra 0,70 -0,72 m (kameroje Nr. 79 gulto plotas yra 0,68 m, tačiau šios kameros pareiškėjas skunde nemini), ir tik kameroje Nr. 5 yra dveji gultai, iš kurių vieno plotas yra 0,70 m, o kito 0,60 m, tačiau šioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas vienas, tad turėjo galimybę pasirinkti tinkamo ploto gultą. Įvertinus tai, teismas atmeta pareiškėjo nurodytą aplinkybę dėl per mažo gulto ploto. Vertinant gulto ilgį, nustatyta, jog kameroje Nr. 34 gulto ilgis yra 1,78 m, kameroje Nr. 72 gulto ilgis yra 1,66 m, kameroje Nr. 75 gulto ilgis yra 1,82 m, kitose kamerose gulto ilgis yra 1,95 -1,9 m (išskyrus kamerą Nr. 78, kur gulto ilgis yra 1,77 m, ir kamerą Nr. 73, kur gulto ilgis yra 1,66 m, tačiau pareiškėjas dėl šių kamerų pretenzijų nereiškia).

Susipažinus su pareiškėjo asmens sveikatos istorija matyti, jog pareiškėjo ūgis pirminės gydytojų apžiūros metu nustatytas 1,87 m.

Lietuvos Respublikos Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja gultų dydžio laisvės atėmimo vietų įstaigose, tačiau Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnis, Lietuvos Respublikos Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnis draudžia žeminti asmens orumą, o tokios miego sąlygos, kai asmuo negali tinkamai naudotis suteikiamu gultu dėl jo dydžio, laikytinomis pažeidžiančiomis bausmės ar suėmimo vykdymo principus. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas raštu ar žodžiu būtų išreiškęs pretenzijas dėl jam tenkančio trumpesnio gulto, kamerose Nr. 75, kur pareiškėjas praleido 14 dienų, ir tas pačias su pertraukomis, ir Nr. 34, kur pareiškėjas praleido 2 dienas, gultai buvo tik nedaug trumpesni už pareiškėjo ūgį, kameroje Nr. 72, kur pareiškėjas praleido 9 dienas, gultas buvo trumpiausias. Taip[ pat pažymėtina, jog sąlygų kamerose Nr. 78, kur gulto ilgis 1,77 m, ir Nr. 73, kur gulto ilgis 1,66 m, ir kur pareiškėjas iš viso praleido 5 dienas, teismui neskundė.

Iš pateiktos Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybos 2018-02-02 pažymos Nr. 76/10-53 matyti, jog pareiškėjui dietinis maitinimas paskirtas nuo 2015 m. gruodžio 31 d., jis jam buvo skiriamas nuolat, jam būnant Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Tai patvirtina pateikti Dietinio maitinimo suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų arešto bausme pusryčių, pietų ir vakarienės sąrašai.

Vertinant laikino sulaikymo kamerų įrengimą, iš pateiktų fotonuotraukų matyti, jog sanitarinis mazgas laikino sulaikymo kameroje Nr. 4 yra atitvertas, išdėstytas patalpos šone. Netvarkos ar purvo nesimato. Buvimo kitose laikino sulaikymo kamerose pareiškėjas neskundžia.

Tokiu būdu, darytina išvada, kad nors pareiškėjas ir nurodė savo skunde, jog pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo tenkantis pareiškėjui per mažas gultas apgyvendinimo kamerose Nr. 75,34,72,5, tai nėra visiškai paneigta bylos medžiaga. Atmestinas argumentas dėl per siauro gulto kameroje Nr. 5, nustatyta, jog pareiškėjas turėjo galimybę naudotis tokio pločio kaip ir visi kiti gultai Šiaulių tardymo izoliatoriuje, gultu. Pareiškėjas kamerose Nr. 75,34,72, kuriuose gultai trumpesni už pareiškėjo ūgį, Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo trumpą laiką, tik 25 dienas, su pertraukomis (buvo nuo 2 iki 9 dienų, įskaitant atvykimo ir išvykimo dienas), skundų dėl netinkamų gultų neteikė. Taip pat bylos medžiaga dalinai nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl prastų, higienos normų neatitinkančių sąlygų laikino sulaikymo kameroje Nr. 47, kur pareiškėjas per jo nurodytą laikotarpį buvo 19 kartų. Atsakovas nurodo, jog šioje kameroje asmenys buvo laikomi apie dvi valandas, tad per šį laikotarpį, 21 mėnesį, pareiškėjas šiose kameroje buvo apie 40 valandų, tad poveikis ilgalaikiu nelaikytinas. Atmestinas argumentas dėl vandens kriauklės nebuvimo šioje kameroje, pateikti įrodymai, jog vanduo yra, kriauklės buvimas šioje kameroje nėra privalomas, bei dėl netinkamo sanitarinio mazgo išdėstymo priešais įėjimo duris, mazgas yra iš šono, tačiau jis atitvertas tik viena sienele, tad netinkamas kvapas iš jo gali sklisti.

Vertinant pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl dietinio maitinimo neskyrimo, teismas laiko nustatytu, jog pareiškėjui jau nuo 2015 m. gruodžio 31 d. toks maitinimas buvo skirtas, ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyrius apie tai buvo informuotas. Esant paskirtam, o ne rekomenduotam dietiniam maitinimui, atsakovas turi pareigą užtikrinti, jog asmuo tokį maitinimą gautų. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog dietinis maitinimas jam buvo užtikrintas jau nuo pat atvykimo į įstaigą, nesant galimybės pamaitinti, pareiškėjui buvo skirtas sausas davinys.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Sprendžiant dėl pareiškėjui neturtinės žalos priteisimo ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai blogino jo kalinimo sąlygas, beveik visą laiką pareiškėjas buvo laikomas kameroje vienas ar dar su vienu asmeniu, nėra nustatyta, kad pareiškėjo buvimo laikino sulaikymo kameroje Nr. 4 metu ji visą laiką neatitinko higienos normų reikalavimų, nors teismas abejones vertina pareiškėjo naudai, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu būtų kreipęsis dėl sveikatos problemų, susijusių su netinkamomis laikymo sąlygomis). Teismas pripažįsta, jog 25 dienas pareiškėjui suteiktas gultas galėjo būti nepatogus dėl jo trumpumo, tačiau tik 9 dienas gultas buvo gana trumpas, kitas dienas jis trumpesnis buvo nežymiai, pats pareiškėjas skundų dėl to neteikė. Todėl teismo vertinimu, įvertinus tai, kad pareiškėjui beveik laiką buvo užtikrintas tinkamas gultas, jis nebuvo pakankamo ilgio ne daugiau kaip 25 dienas (pareiškėjo nurodytose kamerose), galimai nebuvo užtikrintos tinkamos higienos sąlygos laikino sulaikymo kameroje Nr. 4, dėl kitų laikino sulaikymo kamerų pareiškėjas teismui nesiskundė, vertinant, jog visi šie poveikiai buvo trumpalaikiai, pažymint, į tai, kad dalis argumentų yra paneigti bylos medžiaga, tačiau dalis ir patvirtinta, atkreipdamas dėmesį į visus skunde išdėstytus pareiškėjo argumentus bei atsakovo atsikirtimus, atsižvelgiant į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo, kur numatyta, jog vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017,nutartis administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017), teismas mano, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmių, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal LR CK 6.250 straipsnį. Nurodyti ir teismo nustatyti pareiškėjo teisės pažeidimai galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, konstatuotina, kad šiuo atveju pats pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniu, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. S. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo V. S., a. k. (duomenys neskelbtini) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo pažeista.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjas Arvydas Martinavičius