Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. Z. ieškinį atsakovui S. A. dėl iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų ir pagal atsakovo S. A. priešieškinį ieškovei V. Z. dėl panaudos sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu šalys palaikė savo reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinas iš dalies, o priešieškinys atmestinas.

Dėl skolos priteisimo.

Ieškovė teismo prašo priteisti iš atsakovo 4904,94 Lt skolą už sunaudotą elektros energiją už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., o atsakovas ieškinį prašo atmesti ir nurodo, kad už elektros energiją yra visiškai atsiskaitęs.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė ir atsakovas 2007 m. sausio 8 d. sudarė panaudos sutartį, pagal kurią panaudos davėja ieškovė suteikė panaudos gavėjui atsakovui nemokamai naudotis remonto dirbtuvėmis, esančiomis Vilniaus g. 105, Širvintos (b.l. 9). Abi šalys sutinka, kad tiek atsakovo naudojamose, tiek nuomojamose UAB „AUTOLEK“ patalpose iki 2012 m. gruodžio 13 d. buvo bendra elektros energijos apskaita ir tik 2012 m. gruodžio 13 d. atsakovo naudojamose patalpose buvo pastatytas elektros paskaitiklis. Visus mokėjimus už elektrą iki 2012 m. gruodžio 13 d. mokėjo UAB „AUTOLEK“, o 2013 m. sausio 2 d. UAB „AUTOLEK“ ir atsakovas sudarė elektros tiekimo paslaugų sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo apmokėti UAB „AUTOLEK“ už elektros energiją, kuri bus suvartota pastate garaže ir remonto dirbtuvėse, esančiose Vilniaus g. 105, Širvintos (b.l. 49). Atsakovas po šios sutarties sudarymo nuolatos mokėjo už elektrą pagal jam išrašomas PVM sąskaitas – faktūras (b.l. 51-67).

Kaip jau minėta, atsakovas nurodo, kad visą laiką mokėjo už sunaudojamą elektros energiją ieškovei ir, kad ji pretenzijas dėl nesumokėtos elektros energijos pradėjo reikšti norėdama nutraukti panaudos sutartį, nes atsakovas atsisako išsikelti iš naudojamų patalpų ir neturi elektros energijos apmokėjimą patvirtinančių dokumentų, nes mokėdavo ieškovei grynais pinigais ir jam jokie dokumentai nebuvo išduodami. Su tuo nesutinka ieškovė ir nurodo, kad laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ieškovės ir atsakovo santykiai buvo įtempti, jie beveik nebendravo, todėl jis negalėjo mokėti jai už elektros energiją, o be to, nebuvo aišku kiek reikėjo už ją mokėti, nes nebuvo elektros paskaitiklio.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, byla Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M., byla Nr. 3K-3-46/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, byla Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008 ir kt.).

Šiuo atveju teismas sprendžia, kad labiau tikėtina, jog atsakovas ieškovei mokėjo už elektros energiją, nes ieškovė atsakovui pretenzijas dėl neapmokėjimo už elektros energiją pradėjo reikšti tik 2014 metais, nors kaip ji nurodo, atsakovas nemokėjo už elektros energiją nuo 2007 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau jam buvo išrašomos sąskaitos ir jis jas visas apmokėdavo, jam išrašomose PVM sąskaitose – faktūrose nebuvo nurodoma susidariusi skola už ankstesnį laikotarpį, jam nei karto nebuvo siųstas joks raginimas sumokėti skolą, nors ieškovės prašoma priteisti skola yra nemaža. Be to, didelių abejonių ieškovės parodymų nuoširdumu kelia ir apklausto liudytojo J. R., kuris dirbo ieškovės įmonėje UAB „AUTOLEK“ ir, kuris patvirtino tris kartus matęs, kaip atsakovas laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. mokėjo ieškovei už elektros energiją grynais pinigais jai atėjus į remonto dirbtuves ar garažą bei liudytojo L. M. parodymai, jog jis keletą kartų matė kaip atsakovas mokėjo už elektrą bei keletą kartų pats perdavė atsakovo pinigus UAB „AUTOLEK“ buhalterei, todėl ieškinys dėl skolos priteisimo atmetamas.

Pažymėtina ir tai, kad tam tikrų abejonių kelia ir UAB „AUTOLEK“ 2014 m. rugpjūčio 18 d. išrašyta ieškovei PVM sąskaita – faktūra už elektros energiją (b.l. 30), kurios apmokėjimą patvirtinantys dokumentai nėra pateikti, nors sąskaitoje – faktūroje nurodyta, jog ją ieškovė turėjo apmokėti iki 2014 m. rugpjūčio 18 d. O nesant apmokėjimą patvirtinančių įrodymų abejotina ir ieškovės teisė prašyti priteisti iš atsakovo skolą, nes laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. už elektros energiją mokėjo UAB „AUTOLEK“. Be to, prašant priteisti skolą turi būti nustatytas tikslus jos dydis, paremtas įrodymais, o ne paskaičiuotas preliminariai.

Teismas taip pat sprendžia, kad nepagrįstas atsakovo argumentas dėl ieškinio senaties termino, nes reikalavimui priteisti įsiskolinimą taikomas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, o ne trijų metų kaip nurodo atsakovas.

Dėl iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų ir panaudos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė panaudos sutartį nutraukė dviem pagrindais, numatytais CK 6.641 straipsnio 1 ir 2 dalyse, t.y. dėl to, kad atsakovas nevykdė pareigos išlaikyti jam perduotą turtą ir dėl to, kad dėl nenumatytų ir nepaprastų aplinkybių tas daiktas yra skubiai ir neišvengiamai reikalingas pačiam panaudos davėjui.

Kaip jau minėta, teismas sprendė, kad byloje nėra įrodyta, jog atsakovas nemokėjo už elektros energiją, todėl teismas sutinka su atsakovu, kad panaudos sutartis negalėjo būti nutraukta CK 6.641 straipsnio 1 dalies pagrindu dėl to, kad atsakovas nevykdė pareigos išlaikyti jam perduotą turtą. Tačiau teismas sprendžia, kad byloje pakanka įrodymų, jog daiktas yra skubiai ir neišvengiamai reikalingas pačiam panaudos davėjui. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė yra UAB „AUTOLEK“ akcininkė ir savininkė. Dalyje jai priklausančių patalpų, esančių Vilniaus g. 105, Širvintos veikia UAB „AUTOLEK“, o kitas patalpas ji perdavusi pagal panaudos sutartį atsakovui. Byloje yra pateiktas 2014 m. lapkričio 13 d. Širvintų rajono savivaldybės administracijos leidimas statyti naują pastatą, nugriaunant prekybos paskirties pastatą, esantį Vilniaus g. 105, Širvintos. Visa tai teismo manymu, rodo, kad ieškovei iš tiesų pačiai reikalingos atsakovo naudojamos patalpos, nes prekybos paskirties pastate, esančiame Vilniaus g. 105, Širvintos, kurį planuojama nugriauti veikia automobilių detalių parduotuvė, kurią būtina kažkur perkelti ir tam tinkamiausia vieta – atsakovo naudojamos patalpos.

Šiuo atveju teismas nesutinka su atsakovu, jog prekybos paskirties pastatas, esantis Vilniaus g. 105, Širvintos, yra geros būklės ir jį netikslinga griauti. Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašo matyti, kad pastatas – parduotuvė yra 1929 metų statybos ir 2001 metų liepos 4 d. duomenimis jo fizinis nusidėvėjimas yra 67 procentai ir šiuo metu jis turėtų būti dar didesnis (b.l. 6-8). Todėl visiškai suprantamas ieškovės noras statyti naują pastatą. Visa tai rodo, kad panaudos dalykas – garažas ir remonto dirbtuvės, esantys Vilniaus g. 105, Širvintos, skubiai ir neišvengiamai tapo reikalingi panaudos davėjai, kas sudarė pagrindą nutraukti neterminuotą panaudos sutartį.

CK 6.642 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena daikto neatlygintinio naudojimo sutarties šalis bet kada turi teisę nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius. Norėdama vienašališkai nutraukti panaudos sutartį šalis privalo išreikšti savo valią, apie sutarties numatomą nutraukimą pranešimu informuodama kitą sutarties šalį. Toks pranešimas yra būtina vienašališko sutarties nutraukimo sąlyga. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad neterminuotos panaudos sutarties vienašališko nutraukimo prieš terminą pagrindinė sąlyga yra panaudos davėjo duotas prieš tam tikrą laiką įspėjimas apie sutarties su panaudos gavėju nutraukimą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta c.b. Nr. 3K-3-13/2008).

Įspėjimas yra juridinis faktas, nutraukiantis turto panaudos sutartį. Tačiau įstatymas nereglamentuoja įspėjimo formos. Praktikoje dažniausiai toks įspėjimas siunčiamas registruotu laišku, perduodamas per notarą, advokatą, kadangi pasirinkus tokią įspėjimo formą lengviausia įrodyti, kad įspėjimas buvo įteiktas atitinkamu laiku. Kaip jau minėta, neatlygintinė panaudos sutartis gali būti nutraukta bet kuriuo momentu, bet kurios šalies iniciatyva, nesikreipiant į teismą, įspėjus kitą šalį prieš tris mėnesius. Be to, įstatymas nenumato nei tokio įspėjimo formos, nei detalizuoja reikalavimus įspėjimo turiniui, svarbu, kad viena šalis būtų informuota apie kitos šalies valią nutraukti sutartį. Tokio įspėjimo esmė yra ta, kad kita šalis galėtų tinkamai pasiruošti ir gražinti tai ką yra gavusi pagal panaudos sutartį, susirandant kitą lygiavertį daiktą. Nagrinėjamos bylos atveju įspėjimo termino prasmė yra ta, kad atsakovas turėtų pakankamai laiko pasiruošti ir persikelti į kitas negyvenamąsias patalpas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė apie tai, kad atsakovas privalo išsikelti iš negyvenamųjų patalpų jį informavo 2014 m. sausio 16 d. (b.l. 13). Be to, 2014 m. birželio 27 d. ieškovė pakartotinai pareikalavo išsikelti ir perduoti jai patalpas ir nurodė, kad nuo 2014 m. liepos 1 d. panaudos sutartis vienašališkai nutraukiama (b.l. 14). Taigi, šiuo atveju atsakovas buvo informuotas apie tai, kad jis turi apleisti ieškovei priklausančias patalpas. Be abejo, šiuose raštuose nebuvo atsakovui duotas CK 6.642 straipsnio 1 dalyje numatytas trijų mėnesių terminas. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas iki šiol naudojasi patalpomis, esančiomis Vilniaus g. 105, Širvintos ir nuo minėtų raštų gavimo jau seniai suėję trys mėnesiai. Be to, remiantis teismų praktika, pats kreipimasis į teismą pareiškiant ieškinį taip pat laikytinas tinkamu informavimu (įspėjimu) apie ieškovės valią nutraukti panaudos sutartį. Ieškovė reikalavimą atsakovui dėl iškeldinimo pareiškė ieškiniu 2014-07-22, todėl laikytina, kad atsakovas jau daugiau kaip 7 mėnesiai yra informuotas apie ieškovės valią nutraukti sutartį, atitinkamai laikytina, kad CK 6.642 straipsnio 1 dalies reikalavimai nutraukiant panaudos sutartį yra įvykdyti.

Remdamasis aukščiau išdėstytu, teismas sprendžia, kad 2007 m. sausio 8 d. panaudos sutartis nutraukta teisėtai, todėl atmestinas atsakovo priešieškinys dėl panaudos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, o ieškovės reikalavimas dėl iškeldinimo tenkintinas, nes ji kaip patalpų savininkė nutraukus panaudos sutartį turi teisę reikalauti jas atlaisvinti.

Bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, paskirstymo, grąžinimo ir priteisimo klausimus teismas turi išspręsti ex officio. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 str.).

Atsižvelgiant į šioje byloje priimtą teismo sprendimą, t.y., kad ieškinys tenkinamas iš dalies, o priešieškinys visiškai atmetamas, proporcingai patenkintų reikalavimų sumai paskirstomos šalių bylinėjimosi išlaidos.

Atsakovas teismui nepateikė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir šių išlaidų dydį pagrindžiančių dokumentų, todėl jam iš ieškovės bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Šiuo atveju patenkinus vieną iš ieškovės ieškinio reikalavimų – iškeldinti atsakovą, iš atsakovo ieškovei priteistinas už šį ieškinio reikalavimą sumokėtas 144 Lt žyminis mokestis. Be to, ieškovė teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir 527 Eur sumokėjimą už advokato padėjėjo pagalbą patvirtinančius dokumentus (b.l. 118, 119, 163). Patenkinus vieną iš dviejų ieškinio reikalavimų, ieškovei iš atsakovo priteisiama 50 proc. šių išlaidų, t.y. 264 Eur.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė už ieškinį sumokėjo 287 Lt žyminį mokestį (b.l. 5, 24), o vėliau teikdama patikslintą ieškinį ji papildomai sumokėjo 144 Lt (b.l. 142). Kadangi ieškinys buvo tik patikslintas ir jame nekeliami nauji reikalavimai, ieškovei neturėjo papildomai mokėti žyminį mokestį, todėl jai gražintinas permokėtas 144 Lt žyminis mokestis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

I. S. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš negyvenamųjų patalpų: ūkinio pastato, unikalus Nr. 8992-9000-1029, garažo, unikalus Nr. 8992-9000-1030, garažo, unikalus Nr. 8992-9000-1061, malkinės, unikalus Nr. 8992-9000-1072, ir kitų statinių, unikalus Nr. 8992-9000-1050, esančių Vilniaus g. 105, Širvintos.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

A. S. A. priešieškinį atmesti.

Priteisti iš S. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) V. Z., asmens kodas 467081300093, 41,70 Eur (144 Lt) žyminio mokesčio ir 264

Eur advokato padėjėjos pagalbai apmokėti.

G. V. Z. asmens kodas 467081300093, 2014 m. gruodžio 30 d. mokėjimo nurodymu Nr.164 sumokėtą 144 Lt žyminį mokestį. Išaiškinti ieškovei, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per šį teismą.