- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-09-01
- Bylos Nr.
- I-5831-244/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00417-2014-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Trečiasis asmuo
- Kėdainių rajono apylinkės teismui
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kėdainių rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. B. skunde (b. 1. 1-4) prašo: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėto darbo užmokesčio skirtumą - 63 977,85 Lt už laikotarpį nuo 2009-05-01 iki 2013-10-01; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 0,07 procento delspinigių už laikotarpį nuo 2009-05-01 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 5 procentų metines palūkanas už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo.
Skunde pareiškėjas paaiškino, kad 2008 m. pabaigoje pradėtas teisėjų atlyginimų mažinimas. Neteisėtas atlyginimų sumažinimas pasireiškė tuo, kad buvo pakeisti du teisės aktai: Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais įstatymas (2008 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XI-85 redakcija) ir Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1771 redakcija) priedėlis. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad neproporcingai sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą", 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, siekiant teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, juridinių ir fizinių asmenų įtakos. Teisėjų atlyginimo dydis, kuris buvo nustatytas Teisėjų atlyginimų įstatyme (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1771 redakcija) ir galiojo iki 2009-01-01 įsigaliojusių Teisėjų atlyginimų įstatymo pakeitimų, iki šiol nėra atstatytas, nors valstybės ekonominė ir finansinė būklė stabilizavosi. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, tai daryti galima tik laikinai - kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo; net ir tuo atveju, kai valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, teismų finansavimas, teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės - vykdyti teisingumo arba teismų galimybė tai atlikti būtų suvaržyta (Konstitucinio Teismo 2006-03-28, 2007-10-22 nutarimai). Taigi iki šiol neatstačius teisėjų atlyginimų dydžio, yra pažeidžiamas Konstitucinio Teismo doktrinoje įtvirtintas teisėjų socialinių garantijų (atlyginimų) mažinimo laikinumo principas. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bei įstatymų nuostatas, už kiekvieną praleistą dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai nustatytu laiku darbo užmokestis nebuvo perskaičiuotas ir sumokėtas atitinkamo dydžio atlyginimas, priteistini 0,07 procento dydžio delspinigiai. Negaudamas didelės dalies atlyginimo, patyrė nuostolių, valstybė neteisėtai naudojasi jam priklausančia atlyginimo dalimi, palūkanų už naudojimąsi pinigais nemoka, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, priteistinos ir CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytos 5 proc. metinės palūkanos už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į skundą (b. 1. 18-21) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą atsakovė paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523 (Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios <...> pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas), kurio 2 straipsnio 2 punktu pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. 2013 m. rugsėjo 28 d. įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjo reikalaujamą sumą. Šis įstatymas yra galiojantis, todėl privalo būti vykdomas, taigi, įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą. Prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, todėl nėra pagrindo reikalavimą tenkinti teismine tvarka. Kadangi nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Teismų įstatymas, nei kiti specialūs teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali prisiteisti darbo užmokestį, pagal analogiją turėtų būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, nustatytas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje. Kadangi prašomos priteisti procesinės palūkanos yra ne darbo teisės, o civilinės teisės institutas, šioje byloje jo taikyti negalima, todėl šis reikalavimas yra atmestinas. Teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo reikalavimą, prašo teismo sprendimo įvykdymą nagrinėjamojoje byloje atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kėdainių rajono apylinkės teismas atsiliepime į skundą (b. 1. 15) prašo reikalavimą spręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl to, ar laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai buvo mokėtas sumažintas teisėjo atlyginimas ir ar jis turi teisę į susidariusią atlyginimo nepriemoką.
Žemesnės instancijos teismas
Ginčo dėl pareiškėjo skunde nurodytų faktinių aplinkybių, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. pareiškėjas ėjo Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjo pareigas, į kurias buvo paskirtas Prezidento 2005 m. birželio 15 d. dekretu Nr. (duomenys neskelbtini), byloje nėra.
Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų dydžiai ir jų skaičiavimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatyme. Pagal šio įstatymo 4 str. 2 d., bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų pirmininkų, jų pavaduotojų, skyrių pirmininkų ir teisėjų atlyginimas susideda iš pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 str. 3 d. nustatyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamos pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio. Teisėjų atlyginimų skaičiavimui taikomas atlyginimo ir pareiginės algos bazinis dydis, kurį ateinantiems metams Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikimu, įvertinus teisėjams atstovaujančių organizacijų pasiūlymus, praėjusių metų vidutinę metinę infliaciją (skaičiuojant nacionalinį vartotojų kainų indeksą) ir kitų vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui ir kitimui poveikį turinčių veiksnių įtaką, tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas iki Seimo pavasario sesijos pabaigos. Tvirtinamas naujas bazinis dydis negali būti mažesnis už esamą bazinį dydį, išskyrus atvejus, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė (Teisėjų atlyginimų įstatymo 3 str.).
Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija) 3 str. buvo nustatyta, kad valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. – 475 Lt, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. – 450 Lt. Nustatytas 450 Lt pareiginės algos bazinis dydis 2010–2013 m. nekito.
Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. balandžio 30 d.) buvo nustatyta, kad apylinkės teismo teisėjo pareiginės algos koeficientas yra 14,2. Nuo 2009 m. gegužės 1 d. įsigaliojo 2009 m. balandžio 28 d. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymas Nr. XI-235, kuriuo nustatytas 12,5 apylinkės teismo teisėjo pareiginės algos koeficientas (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d.). Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo 2009 m. liepos 17 d. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymas Nr. XI-362, pagal kurį apylinkės teismo teisėjo pareiginės algos koeficientas sumažintas dar kartą iki 11,56 (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuris „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtas 2013 m. spalio 1 d. Konstitucinis Teismas šiuo nutarimu, be kita ko, pripažino, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis (2009 m. balandžio 28 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d., Žin., 2009, Nr. 49-1940; 2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3917), kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 str. 2 d., konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) 3 str. 2 d. (2009 m. balandžio 28 d., Žin., 2009, Nr. 49-1940; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4306; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7044; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7991) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 str. 2 d., konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. redakcija) 2 str.(2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3917; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4307; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7043; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7990) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 str. 2 d., konstituciniam teisinės valstybės principui.
Sutinkamai su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 str., Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str., Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, o visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, o tai reiškia šių aktų teisinės galios panaikinimą bei jų pašalinimą visam laikui iš Lietuvos teisės sistemos.
Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis, kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nurodyti koeficientai negali būti taikomi. Tokiu atveju pareiškėjo teisės gintinos taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo.
Teismui pareikštą reikalavimą priteisti jam neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį pareiškėjas grindžia tuo, kad laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. apskaičiuojant teisėjo atlyginimą buvo taikomos teisės aktų nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas mano turintis teisę teisme reikalauti pašalinti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų pažeistą jo teisę gauti teisingą apmokėjimą už atliktą darbą.
Teismui pateikta Kėdainių rajono apylinkės teismo pažyma apie pareiškėjui taikant iki 2009-05-01 galiojusį 14,2 pareiginės algos koeficientą priskaičiuotiną ir išmokėtiną darbo užmokestį (b. l. 5-6) patvirtina, kad dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. pareiškėjui neišmokėta 63 977,85 Lt dydžio teisėjo atlyginimo suma. Teismas neturi pagrindo abejoti trečiojo suinteresuoto asmens pateiktais paskaičiavimais. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui iš Lietuvos valstybės priteistina 63 977,85 Lt dydžio neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis.
Teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.) ir kuris apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Darbo kodekso 27 str. 5 d. nustatyta, jog ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu Darbo kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Pagal Civilinio kodekso 1.126 str. 1 d., reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (1.126 str. 2 d.). Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Teisingumo ministerija prašo teismo taikyti Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjo teisių pažeidimas pripažintas Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarime, teisių pažeidimo neneigė nei įstatymų leidėjas, nei vykdomoji valdžia. Tokią situaciją, kai Lietuvos Valstybė, kurios institucijos priėmė neteisėtus norminius aktus, šiuos aktus pripažįsta neteisėtais ir vėliau imasi veiksmų atkuriant pažeistas teises, teismas vertina kaip skolininko veiksmus, liudijančius, kad jis pripažįsta prievolę, todėl teismas daro išvadą, kad atsakovo veiksmai nutraukė ieškinio senaties terminą (Darbo kodekso 27 str. 5 d., Civilinio kodekso 1.130 str. 2 d., todėl pareiškėjo skundo reikalavimas tenkintinas visa apimtimi.
Ta aplinkybė, kad įstatymų leidėjas iki šiol nėra priėmęs įstatymo projekto dėl ekonomikos krizės metu neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, teismo vertinimu, nedaro įtakos bylos baigčiai. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Konstitucijos 6 straipsnį, Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, todėl kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad konstitucinė teisė kreiptis į teismą reiškia, kad teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas). Teisės aktais negalima nustatyti tokio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ir laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ir laisves teisme (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2005 m. vasario 7 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 6 d. nutarimas). Pareiškėjo pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo projekto parengimo ir paties įstatymo priėmimo. Pareiškėjas neprivalo susilaikyti nuo kreipimosi į teismą iki bus priimtas toks jo pažeistas teises atkursiantis įstatymas. Pareiškėjo pažeistų teisių gynimą pavedus įstatymų leidėjo valiai, susidarytų prielaidos teisinėje valstybėje netoleruotinai situacijai, kai įstatymų leidėjui pažeidus asmenų teises, šių teisių gynimas priklausytų išimtinai nuo to paties įstatymų leidėjo valios. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti, jam nepagrįstai sumažinus teisėjo atlyginimą, kas vėliau buvo pripažinta prieštaraujančiu Konstitucijai. Būtent pastaroji aplinkybė ir leidžia teismui priimti pareiškėjui palankų sprendimą, kadangi jis, manydamas, kad jo teisės yra pažeistos, į teismą galėjo kreiptis iš esmės bet kada, t. y. nelaukdamas, kol bus priimtas įstatymas, įtvirtinsiantis kompensavimo mechanizmą. Priešingas situacijos vertinimas ne tik prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui, bet ir sukurtų neapibrėžtumo situaciją pareiškėjui, kuris nebūtų tikras, kada jo pažeistos teisės bus atkurtos.
Pareiškėjo reikalavimą dėl 5 procentų metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo priteistos sumos, priteisimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, teismas atmeta kaip nepagrįstą. Teisėjų atlyginimų įstatymas nenumato palūkanų mokėjimo už uždelstą teisėjo atlyginimo išmokėjimą. Nuostatų dėl palūkanų mokėjimo nėra ir Darbo kodekse bei Valstybės tarnybos įstatyme. Palūkanų taikymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Pareiškėjo pagrindinis reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį plačiąja prasme kilo iš darbo (tarnybos) teisinių santykių. CK 1.1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad CK reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius; įstatymų numatytais atvejais CK reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius. CK 1.1 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Specialūs įstatymai, reglamentuojantys darbo santykius numato darbdavio pareigą mokėti įstatymų nustatytus delspinigius, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (Darbo kodekso 207 straipsnis), jokių kitų sankcijų specialūs įstatymai nenustato, todėl reikalavimas priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne darbo) teisiniuose santykiuose, šiuo atveju negali būti tenkinamas; be to, tokią praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
Spęsdamas klausimą dėl reikalavimo priteisti delspinigius, teismas konstatuoja, kad delspinigiai už pavėluotą darbo užmokesčio išmokėjimą gali būti priteisiami, kai yra nustatyta darbdavio kaltė. Nagrinėjamu atveju atsakovas, laiku neišmokėdamas pareiškėjui darbo užmokesčio dalies už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais, ir kitaip elgtis negalėjo. Tokią išvadą teismas daro vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. 2005 m. gruodžio 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A444-638/2005, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis, 2006, Nr. 8, p. 160-167), kur konstatuota, kad jei darbo užmokestis valstybės tarnautojui apskaičiuojamas vadovaujantis apskaičiavimo metu galiojančiais teisės aktais, tačiau vėliau paaiškėja, kad šie aktai prieštaravo Konstitucijai, Vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog šiuo atveju dėl ne viso darbo užmokesčio valstybės tarnautojui sumokėjimo jį išmokančio asmens kaltės nėra ir dėl aptariamos situacijos ypatumų delspinigiai nepriteisiami.
Atsakovė prašo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nurodydama, jog teismo sprendimo negalėtų įvykdyti dėl objektyvių priežasčių. Administracinių bylų teisenos įstatymo 85¹ str. nustato, kad teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas turi būti sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo vykdymą galima, kai yra sunki skolininko turtinė padėtis arba susidaro nepalankios aplinkybės, dėl kurių labai sunku įvykdyti sprendimą. Teismas, spręsdamas klausimą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo, taip pat turi nustatyti, ar atidėjus (išdėsčius) teismo sprendimo įvykdymą tam tikram laikotarpiui bus užtikrintas jo įvykdymas, ar nebus sumenkintas pats sprendimas ir ar nebus pažeisti teisėti išieškotojo interesai. Tad teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą teismas turi išspręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir lygiateisiškumo principais. Sprendžiant klausimą, ar atidėti (išdėstyti) teismo sprendimo vykdymą, reikia remtis teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principu, pagal kurį privalu pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas teises. Teismo sprendimu nustatyta, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos, todėl vien blogos atsakovės materialinės padėties aptariamam procesiniam institutui taikyti nepakanka. Be to, sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo, svarbus šalių lygiateisiškumo principas – būtina nustatyti, ar atidėjus (išdėsčius) teismo sprendimo vykdymą nebus neproporcingai pažeisti teisėti išieškotojo interesai.
Civilinio proceso kodekso 284 straipsnis 2013 m. gruodžio 13 d. įstatymu Nr. XII-633 yra papildytas nuostata, nustatančia, kad jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Kadangi 2014 m. valstybės biudžete šiuo sprendimu priteista suma nėra numatyta, sprendimo vykdymas atidedamas kitiems biudžetiniams metams.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1, 4 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. B. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 63 977,85 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimo vykdymą atidėti iki kitų biudžetinių metų pirmos dienos po šio sprendimo įsiteisėjimo.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.