Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-03-27 · Civilinė byla Nr. 2A-441-881/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-03-27
Bylos Nr.
2A-441-881/2013
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-09450-2011-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vilija Mikuckienė
Ieškovas
UAB „X Law“
Atsakovas
Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo
BUAB „Gininda“, N. S.
Kategorijos
  • 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-441-881/2013Teisminio proceso Nr. 2-01-3-09450-2011-9Procesinio sprendimo kategorija: 126.8. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „X Law“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-640-535/2012 pagal ieškovo UAB „X Law“ ieškinį atsakovui Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos dėl įpareigojimo išmokėti išmokas iš Garantinio fondo, tretieji asmenys – BUAB „Gininda“, N. S..

Teisėja, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „X Law“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Įmonių bankroto valdymo departamentą išmokėti ieškovui 1 251,72 Lt išmoką iš Garantinio fondo. Nurodė, kad 2010 m. liepos 1 d. N. S. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. CESS10/0701-01 visas reikalavimo teises, kylančias iš darbo teisinių santykių su UAB „Gininda“ ir/ar su šiais santykiais susijusias, perleido UAB „X Law“. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. sausio 31 d. nutartimi UAB „Gininda“ iškėlė bankroto bylą, o 2011 m. gegužės 23 d. nutartimi patvirtino įmonės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą, į kurį ieškovą įtraukė pirmosios eilės kreditoriumi. Bankrutuojančios UAB ‚Gininda“ administratorius UAB „Divingas“ pateikė paraišką Garantiniam fondui dėl išmokų skyrimo, tačiau Garantinio fondo taryba 2011 m. rugpjūčio 8 d. posėdžio protokolu GF2-8 nutarė neskirti ieškovui 1 251,72 Lt sumos iš Garantinio fondo, motyvuodama tuo, kad ieškovas yra juridinis asmuo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. vasario 15 d. sprendimu ieškovo UAB „X Law“ ieškinį atmetė. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas nėra skolingas reikalavimo perleidėjai ar ieškovui darbo užmokesčio ir neturi jokių prievolinių santykių nei su ieškovu, nei su BUAB „Gininda“ ir tokiu būdu neprivalo ieškovui, kuris yra juridinis asmuo – teikti minimalios apsaugos darbdaviui tapus nemokiu, kaip numatyta Garantinio fondo įstatyme, todėl laikytina, jog atsakovas pagrįstai ir teisėtai neskyrė ieškovui 1 251,72 Lt iš Garantinio fondo. Teismas pažymėjo, kad su ieškovu bus atsiskaitoma LR ĮBĮ 35 str. nustatyta tvarka, kaip su pirmosios eilės kreditoriumi.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas UAB „X Law“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad teismo pozicija yra prieštaringa, kadangi prieštarauja nuostatai, jog asmenų pasikeitimas prievolėje neturi ir negali turėti įtakos teisių ir pareigų apimčiai ar galiojimui. Teismo sprendimas yra neargumentuotas ir nemotyvuotas. Teismo vartojamas terminas („nėra skolingas“) laikytinas teisiškai ydingu, kadangi tiesioginio įsiskolinimo Garantinis fondas neturi nė vienam asmeniui, išskyrus tuos, su kuriais yra tiesioginiuose prievoliniuose santykiuose. Garantinio fondo prievolė kyla iš įstatymo ir apima tik išmokėjimo pareigą po to, kai administratorius pateikia įsiteisėjusią teismo nutartį, kuria patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai. Teismas, bankroto byloje privalantis būti aktyvus, turėtų spręsti lėšų paskirstymo klausimą susidariusioje situacijoje ir įpareigoti Garantinį fondą skirti lėšas asmeniui, kuriam jos teisėtai priklauso, o ne sudaryti sąlygas Garantiniam fondui nepagrįstai sutaupyti ieškovo sąskaita. Garantinio fondo įstatyme nėra draudimo skirti išmoką reikalavimą perėmusiam asmeniui, todėl Garantinis fondas turėtų skirti išmoką ieškovui, kaip teisėtam reikalavimo teisės iš pradinio kreditoriaus perėmėjui. Teismo teiginys, kad su ieškovu bus atsiskaitoma ĮBĮ 35 straipsnio nustatyta tvarka, yra niekuo nepagrįstas ir abejotinas. Tikėtina, kad neskyrus ieškovui lėšų iš Garantinio fondo, jo kreditorinis reikalavimas liks nepadengtas. Be to, tas faktas, kad finansinis reikalavimas gali būti patenkintas iš kitų lėšų, nesudaro galimybės jo netenkinti iš Garantinio fondo lėšų. Kreditorių reikalavimų diferencijavimas, esant tapačiai jų kilmei, pagal tai, lėšų gavimo subjektas yra fizinis ar juridinis asmuo, pripažintinas diskriminaciniu ir pažeidžiančiu subjektų lygiateisiškumo principą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovo UAB „X Law“ apeliacinį skundą atsakovas Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad išmoka iš Garantinio fondo ieškovui neskirta Garantinio fondo tarybos sprendimu, todėl byloje svarstytinas tinkamo atsakovo klausimas. Atsakovo nuomone, šiuo metu galiojantis išmokų skyrimo iš Garantinio fondo teisinis reglamentavimas nesudaro galimybės tenkinti ieškovo reikalavimo, kadangi Garantinio fondo tarybos sprendimas pagrįstas galiojančio Įstatymo nuostatomis. Nei Departamentas, nei Garantinio fondo taryba neneigia fizinio asmens teisės perleisti reikalavimo teises juridiniams asmenims ir užsitikrinti prievolės įvykdymą įvairiais kitais terminais bei būdais ir tuo labiau nesiruošia kvestionuoti CK 6.101 str. 1 d. nustatytos bendros taisyklės, tačiau mano, kad Garantinio fondo išmokos yra neatsiejamai susijusios su kreditoriaus asmeniu (darbuotoju) ir vadovaujantis CK 6.102 str. 3 d. tokį reikalavimą perleisti draudžiama. Be to, perleidžiamas reikalavimas turi būti apibrėžtas ne absoliučiai, o pakankamai, ir jo atsiradimo momentu mažiausiai turi būti aiškus jo turinys, dydis ir skolininkas. Atsakovas taip pat pritaria teismo argumentams.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinį atmetė (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teismas taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai apeliantui nebuvo skirtos Garantinio fondo lėšos.

Pagrindinis teisės aktas, ginčo metu reglamentavęs Garantinio fondo lėšų skyrimo tvarką, buvo Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymas (toliau – Įstatymas) (Valstybės žinios, 2000-09-29, Nr. 82-2478 redakcija su pakeitimais ir papildymais). Kaip nurodyta pačiame Įstatyme, juo buvo įgyvendinta 1980 m. spalio 20 d. Tarybos direktyva 80/987/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam, suderinimo, iš dalies pakeista 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos parlamento ir Tarybos direktyva 2002/74/EB (toliau – Direktyva). Direktyvos preambulėje nurodyta, kad ja siekiama suteikti darbuotojams minimalų apsaugos lygį jų darbdaviui tapus nemokiam; dėl to valstybės narės įsipareigoja įsteigti instituciją, kuri garantuotų atitinkamiems darbuotojams nesumokėtų reikalavimų mokėjimą. Taigi Garantinis fondas buvo įsteigtas tikslu užtikrinti būtent darbuotojų, kaip ekonomiškai silpnesnės darbo sutarties šalies, turtinių interesų apsaugą jų darbdavio nemokumo atveju. Dėl šios priežasties Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte aiškiai nustatyta, kad lėšos iš Garantinio fondo skiriamos išmokoms bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių darbuotojams, dirbusiems įmonėje iki teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą priėmimo dienos arba iki kreditorių susirinkimo nutarimo bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka priėmimo dienos.

Nagrinėjamu atveju Garantinio fondo lėšas siekia gauti apeliantas (įmonė), kuris 2010 m. liepos 1 d. reikalavimo perleidimo sutartimi iš N. S. perėmė jos turtines teises į darbdavį UAB „Gininda“. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad tas faktas, jog apeliantas perėmė iš įmonės darbuotojo šio turtinius reikalavimus savo darbdaviui, nereiškia, kad apeliantas įgijo darbuotojo statusą, dėl ko jam turėtų būti taikoma darbuotojams skirta Garantinio fondo įstatymo apsauga. Apeliantas perėmė konkrečias iš cedento darbo sutarties kilusias turtines teises į konkretų subjektą – UAB „Gininda“. Savo, kaip naujojo kreditoriaus teises, apeliantas realizavo įstodamas į bankrutavusios UAB „Gininda“ kreditorių sąrašą, be kita ko, pirmosios eilės kreditoriumi. Tačiau teisės reikalauti išmokėti Garantinio fondo lėšas reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu apeliantas neįgijo. Minėta, kad Įstatymo teikiama finansinė apsauga yra skirta bankrutavusių įmonių darbuotojams, ir teismas sprendžia, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo šią darbuotojams skirtą apsaugą išplėsti darbuotojų turtinius reikalavimus nusiperkančioms įmonėms. Pirkdama darbuotojo reikalavimo teises, įmonė verčiasi ūkine komercine veikla, todėl su ja susijusią riziką, konkrečiai – skolininko bankrotą, turėtų prisiimti pati, o ne perkelti ją visiems Garantinį fondą finansuojantiems subjektams. Taip pat darbuotojas visuomet turi teisę pasirinkti, kaip geriausiai užtikrinti savo teises – perleisti jas už atlygį kitam subjektui ar gauti išmoką iš Garantinio fondo.

Teismas atmeta Įmonių bankroto valdymo departamento argumentą, kad tinkamu atsakovu byloje turėtų būti Garantinio fondo taryba. CPK 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalimi civiliniame procese gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys. Kadangi Garantinio fondo taryba nėra juridinis asmuo, ji negali būti atsakovu byloje.

Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo.

Civilinio proceso įstatymas nenumato teisės tikslinti apeliacinį skundą pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, todėl apelianto pateiktas patikslintas apeliacinis skundas grąžinamas jį padavusiam asmeniui.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti apeliantui UAB „X Law“ patikslintą apeliacinį skundą.

Teisėja Vilija Mikuckienė