- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-05
- Bylos Nr.
- 2A-2313-567/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Neringa Švedienė, Alvydas Barkauskas
- Atsakovas
- I. M., R. M., G. K. M.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento
- Kategorijos
- 50.11.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų R. M., I. M., G. K. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2115-728-2012 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento ieškinį atsakovams R. M., I. M., G. K. M. dėl iškeldinimo iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų, išvadą duodanti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
Ieškovas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iškeldinti I. M. ir jo šeimos narius iš Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento tarnybinių gyvenamųjų patalpų ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Valstybės saugumo departamentas tarnybines gyvenamąsias patalpas skiria tarnautojui tokiam laikotarpiui, kol neišnyksta jo tarnybos pobūdis arba nenutrūksta tarnybos santykiai su Valstybės saugumo departamentu. Ieškovas 1998-05-12 įsakymu Nr. 11 I. M. skyrė Valstybės saugumo departamento balanse esantį 3 kambarių butą (duomenys neskelbtini). Šio įsakymo pagrindu 1998-05-12 tarp ieškovo ir I. M. buvo sudaryta Tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 48. Sutarties 1 p. numatytas jos galiojimo terminas. Sutarties galiojimo termino pabaiga siejama su I. M. darbo santykių su Valstybės saugumo departamentu pasibaigimu. 2007-02-12 I. M. ir Valstybės saugumo departamento darbo santykiai nutrūko, tačiau atsakovas iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų neišsikėlė, nepaisant ieškovo raginimo laikytis sutartyje įtvirtino įsipareigojimo, minėtas patalpas atlaisvinti ir perduoti Valstybės saugumo departamentui. 2008-07-08 I. M. prašė Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus pratęsti sutarties galiojimą, atsižvelgiant į tai, kad jis turi nepilnametę dukterį, kad nei jis, nei jo žmona neturi gyvenamojo ploto, o jo šeima gauna nepakankamas mėnesines pajamas gyvenamųjų patalpų įsigijimui. Valstybės saugumo departamentas ir I. M. 2008-07-16 sudarė Susitarimą Nr. (k)-22-8, kuriuo I. M. ir jo šeimos nariams buvo leista gyventi tarnybinėse gyvenamosiose patalpose, tačiau ne ilgiau nei iki 2009-06-30, vėliau 2010-06-29 susitarimu Nr. (70)-33-49/2010 terminas pratęstas iki 2010-09-30. 2010-10-11 Valstybės saugumo departamentas raštu Nr. (70)-18-1090 informavo I. M. apie tai, kad nesutinka daigiau pratęsti termino ir paragino atlaisvinti tarnybines gyvenamąsias patalpas (LR CK 6.618 str., 6.620 str.).
Atsiliepimas
Atsakovas I. M. pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas 2010-08-31 raštu dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų Nr. (70)-18-329-940 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės merą dėl galimybės perduoti tarnybines patalpas (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto savivaldybės žiniai. 2010-12-08 ieškovas raštu dėl gyvenamųjų patalpų Nr. (70)-18-497-1362 kreipėsi į atsakovą, informuodamas, kad šiuo metu yra sprendžiamas klausimas dėl gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Atsakovas pažymėjo, jog vienintelis jo šeimos pragyvenimo šaltinis yra jo gaunamos pajamos, nes jo sutuoktinė 2011-05-11 buvo atleista iš darbo valstybinio mokslinio instituto inovacinės medicinos centro pagal LR DK 129 str. Atsakovas nėra finansiškai pajėgus užtikrinti su juo gyvenančios šeimos nariams kitą gyvenamąjį plotą. Visą sutarties galiojimo terminą atsakovas tinkamai mokėjo nuomos mokestį. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 6 str. 2 p. yra numatyta, kad savivaldybė gali įgyti turtą nuosavybėn savivaldybės tarybos sprendimu perimdama valstybės turtą savivaldybių savarankiškoms ir priskirtosioms funkcijoms įgyvendinti, kai šis turtas perduodamas savivaldybių nuosavybėn pagal Vyriausybės nutarimus. 2010-11-24 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendime Nr. 1-1789 dėl sutikimo perimti savivaldybės nuosavybėn butą (duomenys neskelbtini), nurodyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba sutinka perimti minėtą butą neatlygintinai savivaldybės nuosavybėn savarankiškai savivaldybės funkcijai įgyvendinti (LR CK 6.487 str.).
Atsakovės R. M. ir G. K. M. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
Šalies argumentai
Ieškovas Valstybės saugumo departamentas pateikė dubliką, nurodydamas, jog atsakovas pateikė teismui klaidingą informaciją, teigdamas, jog moka gyvenamųjų patalpų nuomos mokestį. Nuo 2010-09-30 atsakovas jokių mokėjimų, susijusiu su tarnybinėmis gyvenamosiomis patalpomis neatlieka. Ieškovas jau kelis kartus nukėlė išsikėlimo iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų datą ir tokiu būdu atsakovui suteikė protingą terminą surasti kitas gyvenamąsias patalpas. Valstybinės saugumo departamentas negali būti atsakingas už paties atsakovo neveikimą, t.y. nesugebėjimą per tokį ilgą laikotarpį susirasti kitų gyvenamųjų patalpų sau ir savo šeimos nariams.
Institucija, duodanti išvadą, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą, nurodydamas, jog nepilnametės G. K. M. tėvams suteikta informacija, kur jie galėtų kreiptis pagalbos iškeldinimo atveju, kad I. M. teigė, kad iškeldinimo atveju dukra pasirūpins pats.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-02-03 priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė ieškinį tenkinti; iškeldinti R. M., I. M., G. K. M. iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų adresu (duomenys neskelbtini), nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos; priteisti iš atsakovų R. M., I. M. solidariai 135 Lt žyminio mokesčio ieškovui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui; priteisti iš atsakovų I. M. ir R. M. lygiomis dalimis 13,51 Lt pašto išlaidų. Teismas nustatė, kad butas adresu (duomenys neskelbtini), turto patikėjimo teise priklauso Valstybės saugumo departamentas. Valstybės saugumo departamento 1998-05-12 įsakymu Nr. 12 pareigūnui I. M. buvo suteiktas minėtas butas. 1998 -05-12 tarp I. M. ir Valstybės saugumo departamento buvo sudaryta Tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 48. Sutarties 1 punkte nustatyta, kad ieškovas (nuomotojas) suteikia atsakovui I. M. (nuomininkui) jo darbo laikotarpiu Valstybės saugumo departamento 3 kambarių, 68,47 kv.m bendrojo (naudingo) ploto tarnybines gyvenamąsias patalpas. Teismas konstatavo, jog sutartyje yra aiškiai ir konkrečiai nustatytas jos terminas. Atleidus inspektorių iš tarnybos, atsakovams buvo leista laikinai išimties tvarka iki 2009-06-30 gyventi tarnybinėje gyvenamojoje patalpoje. Vėliau terminas buvo pratęstas iki 2010-11-05. teismas pažymėjo, jog atsakovai remiasi CK 6.614 straipsnyje esančia nuostata, kad fizinių asmenų nuomojamų komercinėmis sąlygomis gyvenamųjų patalpų neterminuota nuomos sutartis nuomotojo reikalavimu gali būti nutraukta nuomininką raštu įspėjus prieš šešis mėnesius. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovai gyvena tarnybinėse gyvenamosiose patalpose, kurių teisinis statusas iš esmės skiriasi nuo komercinių patalpų. Tarnybinių gyvenamųjų patalpų naudojimas, apskaita yra griežtai teisiškai reglamentuota (Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas). Sutarties sudarymo metu galiojusio CK 360 str. nustatė, kad tarnybinės gyvenamosios patalpos skiriamos apgyvendinti darbuotojams, kurie pagal savo darbo pobūdį privalo gyventi darbovietės pastate arba arti jo. Tuo atveju, kai tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartyje nenurodytas terminas, pagal CK 362 straipsnį gyvenamųjų patalpų nuomotojas gali reikalauti, kad darbuotojai, nutraukę su juo darbo santykius, išsikeltų iš šių patalpų su kartu gyvenančiais asmenimis. Neišsikėlę iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų piliečiai iškeldinami ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama, išskyrus šio kodekso 363 straipsnyje numatytus atvejus. Teismas pažymėjo, jog sutarties dalyke yra apibrėžtas konkretus tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos terminas. Sutarties 7 punkte nustatyta, kad nuomotojo reikalavimu, jeigu nuomininkas yra nutraukęs darbo santykius su Valstybės saugumo departamentu, sutartis gali būti nutraukta. Tuo atveju, jei sutartis būtų tapusi neterminuota, ieškovas būtų turėjęs atlikti neteisminę jos nutraukimo procedūrą, t.y. pareikalauti nutraukti sutartį. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su valstybės institucijų pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Teismas nurodė, jog į bylą nėra pateiktas nei vienas Valstybės saugumo departamento raštas, kuris galėtų patvirtinti atsakovo argumentus dėl leidimo neribotai gyventi tarnybinėse gyvenamosiose patalpose. Teismas pažymi, kad ieškovas buvo geranoriškas ir stengėsi sudaryti kuo palankesnes sąlygas atsakovams išsikelti. Ieškovas raštu įspėjo atsakovus dėl išsikėlimo iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų, suteiktų pagal sutartį, vėliau išsikeldinimo terminas buvo pratęstas, duotas protingas išsikeldinimo terminas, tačiau jiems neišsikėlus, ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl iškeldinimo, tuo aiškiai išreikšdamas valią dėl sutartinių santykių pasibaigimo ir išsikėlimo iš suteiktų tarnybinių gyvenamųjų patalpų.
Teismas nurodė, jog atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, į tai, kad Vaiko teisių apsaugos tarnyba atsakovui suteikė visą reikiamą informaciją, kur galėtų kreiptis pagalbos atsakovas jo ir nepilnametės dukros iškeldinimo atveju, bei į tai, kad įsiteisėjus teismo sprendimui atsakovo dukra jau bus sulaukusi pilnametystės, teismas plačiau nepasisakė dėl nepilnametės teisių. Teismas pažymėjo, kad atsakovai piktnaudžiauja įgyta subjektine teise į tarnybines gyvenamąsias patalpas, bei konstatavo, kad buvo laikytasi įstatymų nustatytos tvarkos dėl iškeldinimo ir, vadovaujantis CK 6.620 straipsniu, nusprendė iškeldinti atsakovus iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų adresu J. K. g. 5-28, Vilniuje, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos (LR CK 6.614 str., 6.620 str.).
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovai I. M., R. M., G. K. M. pateikė apeliacinį skundą, prašydami panaikinti 2012-02-03 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovo ir atsakovo sudarytos sutarties 7 p. numatyta, kad nuomotojo reikalavimu, jeigu nuomininkas yra nutraukęs darbo santykius su ieškovu, sutartis gali būti nutraukta. Ši sutarties nuostata numato nuomotojo teisę reikalauti nutraukti sutartį, tačiau sutarties nutraukimas nėra automatiškai siejamas su tarnybos santykių su ieškovu nutraukimu. Neteisingai kvalifikavęs tarp ieškovo ir atsakovo susiklosčiusius teisinius santykius, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neanalizavo LR CK įtvirtintų bendrųjų sutarties nutraukimo pagrindų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog LR CK 6.217 str. yra nustatyti bendrieji sutarties nutraukimo pagrindai, o specifiniu nuomos sutarties dalyku esanti gyvenamoji patalpa lemia griežtesnes tokios sutarties nutraukimo sąlygas. Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti nutraukiama tik teismo tvarka. Pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavęs tarp ieškovo ir atsakovo susiklosčiusius nuomos teisinius santykius, neatsižvelgė į tai, kad ieškovas, remdamasis LR CK 6.610 str., turėjo teismui pateikti ieškinį dėl sutarties nutraukimo, o ne dėl atsakovo iškeldinimo iš gyvenamųjų tarnybinių patalpų. Ieškovui tinkamai nesilaikant sutarties nuraukimo procedūros, o pirmosios instancijos teismui tenkinus ieškovo ieškinį, buvo pažeista sutarties nutraukimo procedūra bei LR CK įtvirtintos nuostatos dėl gyvenamųjų patalpų sutarties nutraukimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2011-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2011) yra pasakęs, jog, sprendžiant klausimus dėl asmenų iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, siekiant išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą, turi būti atsižvelgta į žmogaus teisę į būsto neliečiamybę. Atsakovas ir jo šeimos nariai iškeldinami iš patalpų, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos. Tokia apribojimo forma yra neproporcinga, atsižvelgiant į atsakovo ir jo faktinės gyvenamosios vietos tęstinių bei pakankamų ryšių buvimą, sunkią atsakovo finansinę padėtį, dėl kurios jis neturi galimybės susirasti kitos gyvenamosios vietos, vaiko interesų prioritetinės gynybos principą, į tai, kad atsakovas visada laikėsi savo, kaip nuomininko, pareigų. LR Konstitucijos 39 str. nustatyta, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 str. nustatyta, kad vaiko teisę į gyvenamąsias būtinas sąlygas turi užtikrinti tėvai ir kiti teisėti vaiko atstovai. Valstybės ir savivaldos institucijoms tokia pareiga atsiranda, kai vaiko tėvai šios teisės dėl įvairių priežasčių negali užtikrinti. Vien informacijos suteikimas, kur galima butų kreiptis pagalbos iškeldinimo atveju, neturėtų būti laikomas kaip pakankamas vaiko teisių užtikrinimas (LR Konstitucijos 39 str., LR CK 6.217 str., 6.611 str., 6.156 str. 6.189 str.).
Atsiliepimas
Ieškovas LR valstybės saugumo departamentas pateikė atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą, prašydamas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-02-03 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos termino pradžia yra sutarties sudarymo diena, o pabaiga I. M. darbo santykių su Valstybės saugumo departamentu pasibaigimo diena. Tai patvirtina ne tik sutarties 1 p. nuostata, bet ir Valstybės saugumo departamento statuto 25 str. numatyti reikalavimai. I. M. tarnybos santykių su Valstybės saugumo departamentu nutrūkimas 2007-02-12 laikytinas juridiniu faktu, kuris yra nuomininko pareigos išsikelti iš jam suteiktos tarnybinės gyvenamosios patalpos pagrindas. Tarnybinių gyvenamųjų patalų nuomos sutartis negali būti sudaroma su Valstybės saugumo departamente nedirbančiais asmenimis. Atsižvelgiant į tai, jog I. M. ir R. M. neturi kito gyvenamojo ploto bei augina nepilnametę dukrą, Valstybės saugumo departamentas, išimties tvarka leido I. M. su šeima laikinai, t.y. neilgiau nei iki 2009-06-30 gyventi tarnybinėje patalpoje. Tiek I. M., tiek jo atstovas klaidina teismą, nurodydamas, jog po sutarties pasibaigimo jis moka nuomos mokesčius. Nuo 2010-09-30 atsakovas nemoka jokių mokesčių, susijusių su tarnybinėmis patalpomis. I. M. dukrai G. K. M. 2012-02-11 sukako 18 metų. Valstybės saugumo departamentas negali būti atsakingas už I. M. ir R. M. neveikimą, t.y. nesugebėjimą per tokį ilgą laikotarpį susirasti kitos gyvenamosios patalpos sau ir savo šeimos nariams. Valstybės saugumo departamentas buvo suteikęs protingą terminą išsikelti iš tarnybinės gyvenamosios patalpos, atsakovai nepateikė teismui jokių dokumentų, patvirtinančių, kad elgėsi protingai ir atsakingai, t.y. ėmėsi veiksmų susirasti kitas gyvenamąsias patalpas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Sprendžiant klausimus dėl asmenų iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, siekiant išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą, turi būti atsižvelgiama į žmogaus teisę į būsto neliečiamybę (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnis) ir būsto neliečiamybės gerbimą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalis).
Europos Žmogaus Teisių Teismas nurodė, kad valdžios pareigūnai gali apriboti asmens teisę į būsto neliečiamybės gerbimą tik įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka bei tik tada, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje (Stankova v. Slovakia, judgement of 9 October 2007, ap. no. 7205/02, § 58; Prokopovich v. Russia, jugdement of 18 February 2005, ap. no. 58255/00, § 43–45).
Nagrinėjamu atveju, kvalifikuojant tarnybinės gyvenamosios patalpos naudojimosi santykius, turi būti remiamasi tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties sudarymo metu galiojusiais įstatymais, kurių pagrindu susiformavo ginčo teisiniai santykiai.
Naudojimąsi tarnybinėmis gyvenamosiomis patalpomis iki 1998 m. liepos 1 d. reglamentavo Butų kodeksas (netekęs galios 1998 m. liepos 1 d.) bei 1964 m. CK 30 skirsnis (įsigaliojęs 1992 m. ir galiojęs iki 2001 m. liepos 1 d.). Pagal 2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki 2000 m. CK įsigaliojimo, CK taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios, nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, įgyvendinamos jam įsigaliojus. Šio įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad, jeigu prievoliniai teisiniai santykiai atsirado iki CK įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus.
Nagrinėjamu atveju tarnybinės gyvenamosios patalpos buvo suteiktos 1998 m., t. y. galiojant 1983 m. Butų kodeksui ir 1964 m. CK. Tokiu būdu pagal vieno iš šių aktų nuostatas būtina įvertinti, ar gyvenamoji patalpa yra tarnybinė ir ar ja besinaudojantys asmenys iškeldinami, kaip iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų, t.y. specialia tvarka, taikant atitinkamame teisės akte nustatytas garantijas iškeldinamiesiems asmenims.
Įgyvendinant 1983 m. Butų kodeksą, buvo priimti Gyvenamųjų patalpų suteikimo nuostatai, Tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimo ir naudojimosi jomis instrukcija. 1992 m. buvo priimtas Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymas. Šio įstatymo 24 straipsnyje nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sudarymo tvarką ir su jos vykdymu susijusius klausimus reglamentuoja civilinis kodeksas. Dėl šio įstatymo priėmimo 1992 m. buvo pakeistos ir papildytos 1964 m. CK gyvenamosios patalpos nuomą reglamentuojančios normos.
1964 m. CK 318 straipsnyje nurodyta, kad CK 30 skirsnyje reglamentuojama gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių sudarymo, vykdymo ir pasibaigimo tvarka, kai šios patalpos priklauso fiziniams asmenims, gyvenamųjų namų, statybos ar eksploatavimo bendrijoms, valstybei ir savivaldybėms, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms. Tarnybinių gyvenamųjų patalpų statuso, suteikimo, naudojimo, iškeldinimo iš jų klausimus reglamentavo 1964 m. CK 360 – 363 straipsniai. Tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimo ir naudojimo klausimus reglamentavo Tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimo ir naudojimosi jomis instrukcija, kuri buvo panaikinta Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 495 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų“. Šis ne kartą keistas nutarimas galiojo ir ginčo santykių atsiradimo momentu ir pagal juo patvirtintą Darbuotojų, kuriems gali būti suteikto tarnybinės gyvenamosios patalpos, pareigų ir kategorijų sąrašą valstybės saugumo sistemos darbuotojams pagal VSD patvirtintą sąrašą galėjo būti suteiktos tarnybinės gyvenamosios patalpos, o pagal juo patvirtintų Tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimo, apskaitos ir naudojimo taisykles tam tikri klausimai, pavyzdžiui, iškeldinimo, naudojimosi, buvo reglamentuojami CK.
Tai reiškia, kad suteikiant tarnybines gyvenamąsias patalpas pagal Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimą Nr. 495 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų“ po to, kai buvo priimtas Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymas ir CK 30 skirsnio pakeitimas ir papildymas, galėjo būti įgyvendinamos Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo ir CK normos.
Nagrinėjamoje byloje Valstybės saugumo departamento 1998 m. gegužės 12 d. įsakymu (b.l. 4) „Dėl tarnybinių butų skyrimo VSD pareigūnams“ 1998 m. vasario 9 d. pastatytame pastate esančio buto (duomenys neskelbtini), skyrimo nurodoma, kad vadovaujamasi 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 495 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų“, tai pakartojant ir 1998 m. gegužės 12 d. sudarytoje nuomos sutartyje (b.l. 5-7).
Pareigūnui suteikiamas teises į tarnybines gyvenamąsias patalpas apibrėžia 1998 m. gegužės 12 d. įsakymo (b.l. 4) dėl buto skyrimo II punktas, kuriame konkrečiai nurodytas tarnybinio buto nuomos terminas – pareigūno tarnybos Valstybės saugumo departamente laikotarpis. Juo remiantis, buvo sudaryta tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 48 (b.l. 5-7), išreiškianti nuomotojo valią sutarties sudarymo momentu ir yra teisiškai reikšmingas, aiškinantis tikrąją šalių valią dėl sutarties sudarymo.
Tai, kad minėtame įsakyme nurodoma, kad pareigūnui suteikiamas butas nuomojamas tarnybos Valstybės saugumo departamente laikotarpiui, reiškia, kad iškeldinimo sąlygos nustatytos pirmiau nurodyta sutartimi.
Jei tam tikras klausimas sutartyje neaptartas, tai turi būti taikomos dispozityviosios teisės normos. Jei šalių sutartyje nereglamentuojamos nuomininko teisės ar garantijos dėl kitos gyvenamosios patalpos suteikimo iškeldinimo atveju, tai turi būti taikomos iškeldinimo metu galiojančios ir šalių santykiams taikytinos įstatymų nuostatos. Nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad tarp šalių susiklostę santykiai pirmosios instancijos teismo buvo tinkamai kvalifikuojami pagal CK nuostatas.
Bylai reikšmingi faktai yra tinkamai nustatyti pirmosios instancijos teisme, todėl papildomai nustatinėti jų nereikia. Pirmosios instancijos teismas nustatė faktines aplinkybes, reikalingas taikyti CK normoms ir pagrįstai padarė išvadą, kad ginčas turi būti sprendžiamas pagal jas bei tinkamai taikė CK nuostatas. Tai sudaro pagrindą palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Tai, kad ieškovo ir atsakovo I. M. sudarytos sutarties 7 p. numatyta, kad nuomotojo reikalavimu, jeigu nuomininkas yra nutraukęs darbo santykius su ieškovu, sutartis gali būti nutraukta, reiškia, kad šalys susitarė dėl sutarties nutraukimo, susijusio su tarnybos santykių su ieškovu nutraukimu.
Aplinkybės, kad 2008-05-29 raštu Valstybės saugumo departamentas pranešė atsakovui I. M., kad 2008-07-22 nutraukiama 1998-05-12 tarp šalių sudaryta tarnybinės gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis Nr. 48 ir šalys sudarė 2008-07-16 susitarimą dėl iškeldinimo iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų (b.l. 13), reiškia, kad šalys konstatavo tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pasibaigimą, įvertinant tikruosius šalių ketinimus.
Tai, kad buvo sudaryti 2009-06-18 susitarimas dėl išsikėlimo iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų termino pratęsimo (b.l. 15), 2010-06-29 susitarimas dėl išsikėlimo iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų termino pratęsimo (b.l. 17), pagal kurį atsakovas I. M. įsipareigojo kartu su šeimos nariais iki 2010-09-30 išsikelti iš ginčo patalpų ir paties atsakovo I. M. prašymai (b.l. 14,16) patvirtintina, kad abi šalys buvo pripažinusios tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pasibaigimą, spręsdamos atsakovo I. M. su šeima išsikėlimo iš ginčo patalpų terminus, todėl teismas atmeta, kaip teisiškai nepagrįstą, apeliantų argumentą, kad tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimas turėjo būti sprendžiamas teismine tvarka.
Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina atsakovų argumentus, jog juos iškeldinus iš tarnybinės gyvenamosios patalpos, bus pažeistas teisėtų lūkesčių principas ir vaiko interesų prioritetinės gynybos principas, nes šiuo metu atsakovė G. K. M. jau yra pilnametė ir atsakovai nepateikė įrodymų, kad yra priskirtini prie socialiai remtinų asmenų ir dėl jų finansinės padėties jie negali pasirūpinti kita gyvenamąja patalpa. Nagrinėjamoje byloje netaikytinos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. nuostatos, nes atsakovų teisė į tarnybines gyvenamąsias patalpas nepatenka į minėtos konvencijos 8 str. taikymo apimtį. Byloje nėra duomenų, kad atsakovai aktyviais veiksmais atliko kitos gyvenamosios patalpos įsigijimo ar nuomos paiešką ir jiems nepavyko jokios gyvenamosios patalpos įsigyti ar nuomotis įstatymų nustatyta tvarka. Ta aplinkybė, kad atsakovas I. M. dirbo Valstybės saugumo departamente daugiau kaip dešimt metų, nesuteikia atsakovams jokių teisinių privilegijų demokratinėje visuomenėje ir nesudaro teisinio pagrindo ieškinį atmesti. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas buvo geranoriškas ir stengėsi sudaryti kuo palankesnes sąlygas atsakovams išsikelti ir susirasti kitą gyvenamąjį būstą, raštu įspėjo dėl išsikėlimo iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų, vadovaujantis 2010-06-29 susitarimas dėl išsikėlimo iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų termino pratęsimo, atsakovams geruoju neišsikėlus, 2011-04-20 ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl iškeldinimo, taip aiškiai išreikšdamas valią dėl atsakovų iškeldinimo iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą ieškinį atmesti. Nagrinėjamu atveju netaikytini Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-28 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2011 išaiškinimai, nes skiriasi faktinės bylų aplinkybės.
Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį visiškai, iš esmės priėmė nuoseklų ir motyvuotą sprendimą, nes sprendimo turinys atitinka CPK 270 str. reikalavimus. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškinys buvo patenkintas pagrįstai ir teisėtai, nes byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudarė teisinį pagrindą konstatuoti, kad atsakovai turi būti iškeldinti iš ginčo patalpų, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti pateikti įrodymai, iš esmės tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos bylai reikšmingos aplinkybės. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovų apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išspręsta teisingai. Teisėjų kolegija nevertina aplinkybių dėl ketinimo ginčo butą perduoti Vilniaus miesto savivaldybei, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui (LR Konstitucijos 24 str., CK 1.2 str. 1 d., 1.5 str., CPK 2 str., 7 str., 8 str., 12 str., 13 str., 176 str. - 179 str., 185 str., 313 str., 320 str., 328 str.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atmetus atsakovų apeliacinį skundą, atsakovams nėra atlyginamos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos ir atsakovai neturi pareigos atlyginti bylinėjimosi išlaidas ieškovui, nes byloje nėra pateikti ieškovo patirtų apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai (LR CPK 80 str., 88 str., 93 str., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Palikti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 3 d. sprendimą nepakeistą.