- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-13
- Bylos Nr.
- 2S-719-881/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-45-3-01068-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Skolininkas
- A. P.
- Kreditorius
- A. P.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. L2-4267-860/2012 pagal kreditorės A. P. pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininko A. P. atžvilgiu, kuria patenkintas kreditorės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
I. Ginčo esmė
Kreditorė A. P. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydama priteisti iš A. P. išlaikymą periodinėmis išmokomis po 400 Lt kas mėnesį, iki kreditorė mokysis aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje, bet ne ilgiau negu jai sukaks 24 metai.
Kreditorė taip pat pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – priteisti jai iš skolininko laikiną išlaikymą po 200 Lt per mėnesį.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 14 d. nutartimi kreditorės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino – įpareigojo skolininką A. P. mokėti laikiną išlaikymą pilnametei dukrai A. P. po 200 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2012 m. gruodžio 3 d. iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo. Teismas nustatė, kad kreditorė yra (duomenys neskelbtini) nuolatinių studijų I kurso studentė, numatoma studijų baigimo data – 2015 m. birželio 30 d. Kreditorė nurodė, kad skolininkas lėšų jai neteikia, nors jai reikalinga parama gyvenimui ir mokymuisi, o rasti darbo, suderinamo su mokslu, nepavyksta, papildomų lėšų neturi. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, kreditorės amžių ir poreikius bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė esant tikslinga priteisti kreditorei iš skolininko laikiną išlaikymą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas A. P. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Nurodo, kad skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta bei neargumentuota, nes yra pareiga išlaikyti tik nepilnametį vaiką, pilnamečio vaiko teisė gauti paramą turi būti nustatyta ištyrus ir įvertinus tam reikšmingas aplinkybes. Taip pat nėra jokių duomenų, kad teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas, nes A. P. turi nuolatinį darbą. Kreditorė niekada nesikreipė į tėvą dėl paramos bei nepateikė jokių įrodymų apie paramos būtinumą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Teismo taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams. Teismas šiomis įstatymo nuostatomis nesivadovavo ir jas pažeidė. Teismas taip pat nesivadovavo LR Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimu. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimai pilnamečių išlaikymo bylose turi būti sprendžiami nesutapatinant paramos reikalingų pilnamečių vaikų, besimokančių atitinkamų mokyklų dieniniuose skyriuose, paramos teikimo instituto su nepilnamečių vaikų išlaikymo institutu. A. P. į teismą kreipėsi pareiškimu, o ne ieškiniu, nepateikė jokių įrodymų, kad jai reikalinga parama, todėl teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones. Nėra įrodymų, kad kreditorė yra išnaudojusi visas protingas galimybes pati pasirūpinti lėšų, reikalingų jos mokymuisi aukštojoje mokykloje. Teismas nutartyje vartojo netinkamą sąvoką (terminą) – kadangi A. P. yra pilnametis asmuo, vadovaujantis CK 3.194 straipsnio 3 dalimi, teismas turi teisę priteisti laikiną paramą, o ne išlaikymą pilnamečiam vaikui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į skolininko A. P. atskirąjį skundą kreditorė A. P. ginčija atskirojo skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad laikinos paramos priteisimo negalima pripažinti ginčo dėl paramos priteisimo pagal kreditoriaus pareikštą reikalavimą išankstiniu išsprendimu, nes laikinosios apsaugos priemonės nėra civilinių teisių gynybos būdas, o tik priemonė, užtikrinanti materialiųjų teisių gynybą. Skundžiama nutartimi laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos atsižvelgiant į vaiko interesus, kuriam parama reikalinga šiuo metu. Remiantis protingumo principu visiems žinomomis aplinkybėmis pripažintina, kiek vidutiniškai per mėnesį žmogui reikia maisto, drabužių, sveikatos priežiūros paslaugų, higienos ir buities prekių. Kreipdamasi į teismą kreditorė pasinaudojo įstatymo suteikta teise pareikšti pareiškimą supaprastinto proceso tvarka, kuris nereikalauja įrodymų pateikimo. Priteisto išlaikymo suma yra žymiai mažesnė nei teismų praktikoje pripažintas priteistino minimalaus išlaikymo dydis ir apima tik minimalių poreikių tenkinimą. Laikino išlaikymo esmė – parama šiuo metu. Skolininkas ir šiuo metu paramos neteikia, nedaro pastangų taikiai susitarti dėl ginčo sprendimo, kas rodo, kad skolininkas nevykdo savo kaip tėvo pareigos domėtis ir rūpintis savo vaiko gyvenimu. Skolininkas nepagrįstai išskiria paramą, o ne išlaikymą. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad skolininkas yra kreditorės tėvas, kreditorė pateikė įrodymus, kad mokosi (duomenys neskelbtini) dieniniame skyriuje, todėl teismas, preliminariai įvertindamas paramos kreditorei reikalingumą, pagrįstai pritaikė laikinąją apsaugos priemonę.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ši laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis neturėtų būti aiškinama vien kaip būtinumas užtikrinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies įgyvendinimą, nes teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas taip pat tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą. Tokia laikinai ginčo situaciją sureguliuojanti laikinoji apsaugos priemonė ir yra laikino išlaikymo (paramos) pilnamečiui vaikui, kuris mokosi aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų, priteisimas (CK 3.194 str. 3 d., CPK 145 str. 1 d. 11 p.).
Laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalias sąlygas studentui įgyvendinti teisę siekti išsilavinimo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą, tik preliminariai vertina paramos būtinumą, vaiko poreikius ir jam teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus. Pagal CPK 144 – 148 str. teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neturi teisinio pagrindo išsamiai analizuoti, vertinti byloje šalių pateiktus įrodymus ir nustatyti aplinkybes, kurios yra ieškinio pagrindas, ir kurias įvertinus bus išspręsti ieškinio reikalavimai, t. y. tarp šalių kilęs ginčas dėl išlaikymo pilnamečiam vaikui priteisimo. Taigi ir apelianto argumentas dėl kreditorės galimybių pačiai pasirūpinti lėšų, reikalingų jos mokymuisi aukštojoje mokykloje, gavimu yra susijęs su materialiųjų teisinių reikalavimų pagrįstumu, bet ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu. Tuo tarpu argumentų, akivaizdžiai paneigiančių paramos kreditorei būtinumą, apeliantas nenurodė.
Nagrinėjamu atveju teismas priteisė iš apelianto laikiną išlaikymą po 200 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų. Įrodymų, patvirtinančių, kad ši suma jam būtų nepakeliama finansinė našta, apeliantas nepateikė, taigi ir nepagrindė, kad skundžiama nutartimi teismas pažeidė proporcingumo principą. Pažymėtina, kad sprendžiant laikino išlaikymo priteisimo klausimą, atsižvelgiama į Lietuvos teismų suformuotą praktiką, jog vaiko poreikiams patenkinti reikalinga Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Taigi iš apelianto priteistas išlaikymas – 200 Lt, ir taip yra mažesnis nei teismų praktikoje nusistovėjęs minimalus rekomenduotinas išlaikymo dydis, priteistinas iš vieno iš tėvų (500 Lt).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, patenkinęs kreditorės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių ši nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nenustatyta.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
n utaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.