Kauno apygardos teismo sprendimas

2013-08-22 · Civilinė byla Nr. 2-988-260/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-08-22
Bylos Nr.
2-988-260/2013
Teisminio proceso Nr.
2-17-01853-2012-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Raimondas Buzelis
Atsakovas
V. P., V. S.
Kategorijos
  • 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 113.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2-988-260/2013Proceso Nr.2-17-01853-2012-5Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2.17; 113.1; 114.11;116.1; (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugpjūčio 22 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėjas Raimondas Buzelis, sekretoriaujant Evelinai Stuinaitei, dalyvaujant ieškovės atstovui Gintarui Griniui, nedalyvaujant atsakovams

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą Nr.2-988-260/2013 dėl vadovo atsakomybės taikymo (žalos atlyginimo) pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Venevlada“ ieškinį atsakovams V. P. ir V. S..

Išnagrinėjęs bylą, teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Venevlada“ ieškiniu (b.l.4-7, t. I) ir patikslintais ieškiniais (b.l. 51-58, t. I ir b.l. 4-8, t. II) prašė vadovaujantis LR CK 2.87 str. 7 d., LR CK 2.50str., CPK 5 str. 1 d., ĮBĮ 8 str. ld., ĮBĮ 8 str. 4 d., LR CK 6.246 str., LR CK 6.247 str., LR CK 6.248 str., LR CK 6.263 str., priteisti iš atsakovų V. P. ir V. S. 157909,69 Lt žalos, padarytos BUAB „Venevlada” kreditoriams, atlyginimą. Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2010 sausio mėn. 28d. nutartimi iškėlė uždarajai akcinei bendrovei „Venevlada“ bankroto bylą. Teismo paskirtas šios bankrutuojančios įmonės administratorius nustatė, kad UAB „Venevlada“ buvo įsteigta 2008 m. lapkričio 25 d. Atsakovas V. P. nuo įmonės įsteigimo turėjo 50% akcijų, atsakovė V. S. įsteigiant UAB „Venevlada" nuosavybės teise turėjo 50% įmonės akcijų, kurias pagal 2009 05 11 akcijų pirkimo pardavimo sutartį pardavė V. P.. Bendrovės „Venevlada“ vadove nuo 2008 11 20 iki 2009 06 01 buvo atsakovė V. S.. Atsakovas V. P. nuo 2009 01 30 dienos šioje bendrovėje pagal darbo sutartį užėmė komercijos direktoriaus pareigas, o nuo 2009 06 02 dienos perėmė iš V. S. vadovo pareigas ir jas ėjo iki įmonės bankroto bylos iškėlimo. Tarp administratoriui perduotų dokumentų nėra dokumentų perdavimo akto keičiantis vadovams, inventorizacijos akto, turto aprašo, turto perdavimo akto, neeilinio akcininkų susirinkimo dėl vadovo pozicijos pasikeitimo. Minėti dokumentai, laikantis nustatytos teisės aktų tvarkos, turėjo būti įmonės apskaitoje perduodant vadovo pareigas V. P.. Iš administratoriui pateiktų dokumentų (įmonės balansai) matyti, kad įmonės finansinė būklė nuo pat įsteigimo 2008 metais tendencingai blogėjo iki pat bankroto bylos iškėlimo. 2009 metų metiniame įmonės balanse įsipareigojimai sudarė 193609Lt, turtas 5636Lt, o per ataskaitinį laikotarpį BUAB „Venevlada“ patyrė 187973Lt nuostolių. Įmonės nemokumas apibrėžiamas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 str. 8 d. - įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto vertės. UAB „Venevlada“ 2009 04 30 balanso ataskaitoje už 2008metų ataskaitinį laikotarpį nurodyti įmonės įsipareigojimai 122597 lt, o turto vertė balanse sudarė 131954 Lt. 2009 03 10 buvo sudaryta trišalė tarpusavio atsiskaitymo sutartis tarp UAB „Venevlada“, UAB „Berghoff Baltija“ ir V. S. individualios įmonės, pagal kurią BUAB „Venevlada“ liko skolinga bendrovei „Berghoff Baltija“ 64854,98Lt. Tą dieną UAB „Venevalda“ jau turėjo 49117,15Lt pradelstus įsipareigojimus. Administratorius nustatė, kad UAB „Venevlada“ nemokumas atsirado 2009 03 10, įmonės pradelstiems įsipareigojimams viršinant daugiau kaip puse į įmonės balansą įrašyto turto vertės, t.y. susidarius 113972,13Lt (64854,98Lt+49117,15Lt ) įsipareigojimams kreditoriams.

Iškėlus bankroto bylą uždarajai akcinei bendrovei „Venevlada“, 2010 kovo 31d., 2011 sausio 10d., 2012 gruodžio 19d. nutartimis Kauno apygardos teismas patvirtino kreditorių finansinius reikalavimus 182132,98 Lt bendrai sumai, kas yra tiesioginiai įmonės nuostoliai. Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 4 d. nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Administratorius 2011 02 21 pateikė atsakovui V. P. pretenziją dėl padarytos žalos kreditoriams. Atsakovas V. P. pretenzijos dėl jo padarytos žalos neginčijo, administratoriaus akivaizdoje 2011 m. kovo 5 dieną savanoriškai savo ranka parašė, jog pripažįsta susidariusią 162909,69Lt skolą kreditoriams ir sutinka, kad tokia suma būtų priteista BUAB „Venevlada“ naudai. Tai patvirtindamas šis atsakovas geranoriškai sumažino kreditorinį reikalavimą įnešdamas 5000Lt į BUAB „Venevlada“ sąskaitą, tačiau tolesnių veiksmų likusiai kreditorių žalai atlyginti neatliko. UAB „Venevlada“ buvo nemoki abiejų atsakovų vadovavimo laikotarpiais, tačiau nei vienas iš jų nesilaikė bendrovės vadovo pareigos spręsti ir ištaisyti bendrovėje susidariusią finansinę padėtį šaukiant visuotinį akcininkų susirinkimą bei nesiėmė priemonių padengti bendrovėje susidariusius nuostolius įstatymų nustatyta tvarka, o neatkūrus nuosavo kapitalo iki tinkamo dydžio nesvarstė juridinio asmens pertvarkymo ar likvidavimo klausimo. Solidari atsakomybė abiem atsakovams kyla, nes įmonės patirta žala grindžiama patirtais tiesioginiais nuostoliais (kreditorinių reikalavimų suma), kurie atsirado dėl tuo pačiu laikotarpiu atliktų abiejų atsakovų neteisėtų veiksmų ir nėra ribojama dalimis. Atsakovai nuo įmonės steigimo dienos kartu dalyvavo įmonės ūkinėje veikloje. V. S. užėmė vadovės, o V. P. komercijos direktoriaus pareigas, abu turėjo lygiomis dalimis akcijų. V. S. sudarė trišalį sandorį aiškiai nepalankų BUAB „Venevlada“ ir jos kreditoriams, tačiau V. P. žinojo ir leido šiam sandoriui įvykti, šio sandorio niekada neginčijo ir tokiu neveikimu leido atsirasti pradelstiems kreditoriniams įsipareigojimams. Abu atsakovai įmonės nemokumo dienai buvo BUAB „Venevlada“ akcininkais, todėl vadovaujantis ĮBĮ 8str.l d. privalėjo inicijuoti įmonės bankrotą, dėl pareigų nevykdymo laiku kreditoriniai reikalavimai padidėjo 67300Lt (181272,19Lt kreditoriniai reikalavimai -113972,13Lt pradelsti įsipareigojimai).

Šalies argumentai

2013 06 28 prašyme (b.l. 79, t. II) ieškovė nurodė, kad sumažina iš atsakovų reikalaujamos sumos dydį iki 67300 Lt. Nagrinėjant bylą 2013 08 08 teismo posėdyje ieškovės atstovas paaiškino, kad reikalaujamos atlyginti žalos dydį ieškovė mažina todėl, kad 67300 Lt įmonės nuostoliai padidėjo po 2009 m. kovo 10 d., t.y. kai įmonė jau tapo nemokia.

Atsiliepimas

Atsakovai atsiliepime į patikslintą ieškinį ( b.l. 54-60, t. II ) nurodė, kad nesutinka su ieškinyje pareikštais reikalavimais. Tam, kad atsakovams V. S. ir V. P., kaip buvusiems ieškovės vadovams ir dalyviams, būtų galima taikyti civilinę atsakomybę, būtina nustatyti visas šių asmenų civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Patikslintame ieškinyje išdėstytos faktinės aplinkybės ir byloje pateikti rašytiniai įrodymai neleidžia teismui daryti išvados, kad egzistuoja visos atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos, o taip pat nėra įstatymuose numatytų sąlygų atsakovų solidariai atsakomybei. Pasisakydama dėl atsakovų, kaip buvusių įmonės vadovų materialinės atsakomybės sąlygų ieškovė nurodo eilę atsakovų V. P. ir V. S. veiksmų (neveikimo), tačiau dalį jų ieškovė nepagrįstai laiko neteisėtais. Taip pat nė vienas iš patikslintame ieškinyje nurodytų atsakovų veiksmų bei neveikimas nelėmė žalos atsiradimo, t.y. tarp atsakovų V. P. ir V. S. veiksmų ir žalos nėra būtino civilinei atsakomybei priežastinio ryšio. Ieškovė nurodo, kad atsakovų kalti veiksmai dėl žalos ieškovei padarymo pasireiškia tuo, kad jie, kaip įmonės vadovai, laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Ieškovė patikslintame ieškinyje nurodo, kad UAB „Venevlada“ tapo nemokia nuo 2009 m. kovo 10 dienos, tačiau byloje nėra duomenų, kad šiam ataskaitiniam laikotarpiui ieškovė būtų rengusi tarpinės finansinės atskaitomybės dokumentus ir atsakovai turėjo objektyvią galimybę žinoti, jog egzistuoja įstatyme numatytos bankroto bylos iškėlimo ieškovei prielaidos. Ieškovė nemokumą sieja su 2009 03 10 Trišale sutartimi, pagal kurią ieškovės nuosavybėn buvo perduota prekių už 164 854,98 Lt, o ieškovė įsipareigojo šią sumą sumokėti už jai perduodamas prekes, užskaitant 100 000 Lt Ieškovės jau sumokėta avansą UAB „Bergoff Baltija“ ir 3.4 punktu susitariant, jog „tolimesnis atsiskaitymas vykdomas pagal šalių sudarytų sutarčių sąlygas“. Byloje nėra pateikta V. S. įmonės ir UAB „Bergoff Baltija“ tarpusavio sutartis, todėl nėra žinoma apie likusios (64 854,98 Lt dydžio) ieškovės prievolės UAB „Bergoff Baltija“ įvykdymo terminus ir negalima spręsti, jog šis įsipareigojimas 2009 03 10 dieną yra laikytinas pradelstu įsipareigojimu. Todėl laikytina, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kad šia Trišale sutartimi ieškovės teisės kokiu nors būdu buvo pažeistos ir šios sutarties sudarymas negali būti laikomas žalos ieškovei atsiradimo pagrindu. Taip pat ieškovė klaidina teismą nurodydama, kad 2009 m. birželio - rugpjūčio mėnesiais atsakovui V. P. buvo parduotas prekybinis ieškovės turtas. Ieškovę ir atsakovą V. P. siejo paskoliniai santykiai, ką patvirtina pačios ieškovės pateikta paskolos sutartis, PVM sąskaitos faktūros, patvirtinimai dėl skolos grąžinimo, Kauno apskrities VMI raštas. Iš šių dokumentų matyti, kad atsakovą V. P. siejo paskoliniai santykiai ir dalis paskolos sutartyje numatyta tvarka atsakovui V. P. buvo grąžinta. Ieškovė sąmoningai nutyli reikšmingas bylai aplinkybes, t.y. tai, kad atsakovas V. P. visais įmanomais būdais siekė išsaugoti ieškovės mokumą, tęsti ūkinę - komercinę veiklą: paskolos sutartimis suteikė ieškovei 243 800 Lt dydžio beprocentinę paskolą, kurios tik dalis jam buvo grąžinta, bankroto bylos iškėlimo dienai ieškovė atsakovui V. P. liko skolinga 145 080,85 Lt. Atsakovas V. P. teismo nutartimi yra įtrauktas į ieškovės kreditorių sąrašą, o jo kreditoriniai reikalavimai iš paskolų sutarčių Ieškovei sudaro daugiau nei 80 procentų visų kreditorinių reikalavimų. Todėl tokie atsakovo V. P. veiksmai ir faktinė situacija yra laikytina ne šio atsakovo neveikimu, o maksimaliomis jo, atsakovo V. P., pastangomis išsaugoti ieškovės mokumą, vykdyti ir tęsti ieškovės ūkinę - komercinę veiklą. Patikslintame ieškinyje nepagrįstai ieškovė teigia, kad atsakovas V. P., susigrąžindamas dalį ieškovei suteiktos paskolos, tenkino tik savo interesus. Šis atsakovas asmeniškai laidavo už ieškovės prievoles kreditoriui UAB „Lavastė“ ir asmeniškai įvykdė ieškovės kreditorinius įsipareigojimus šiai bendrovei. Be to atsakovas V. P., veikdamas ieškovės vardu ir interesais, kreipėsi į teisines paslaugas teikusį I. B. dėl teisinių paslaugų kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Tuo tikslu 2009 07 01 dieną atsakovas išdavė I. B. įgaliojimą, pagal kurį įgaliojo I. B. atstovauti ieškovę bankroto byloje, teikti ieškovės vardu pareiškimus, įgaliojime nurodant, kad po šio įgaliojimo išdavimo momento atsakomybė dėl veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo atitenka įgaliotam asmeniui I. B.. Vėliau priėmimo perdavimo aktais I. B. įgaliojime nurodytų pavedimų vykdymui buvo perduotas ieškovės registracijos pažymėjimas, įstatai ir bendrovės spaudas. Tačiau I. B. jokių teisinių veiksmų pagal jam išduotą įgaliojimą neatliko: nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos Ieškovei iškėlimo. Negana to paaiškėjo, kad I. B. veikė nusikalstamai – vertėsi neteisėta veikla, sukčiavo, todėl pagal atsakovo V. P. bei kitų asmenų pareiškimus Šiaulių apskrities VPK yra atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl I. B. nusikalstamos veikos. Šios aplinkybės paneigia atsakovo V. P. kaltės prezumpciją dėl jo nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Iš šių aplinkybių matyti, kad nėra atsakovų V. P. ir V. S. materialinės atsakomybės sąlygų: neteisėtų atsakovų veiksmų, lėmusių žalos ieškovei atsiradimą. Taip pat atsakovo V. P. kaltės prezumpciją paneigia tai, kad jis kreipėsi į I. B. dėl teisinių paslaugu suteikimo iškeliant ieškovei bankroto bylą, tačiau šios paslaugos nebuvo suteiktos ne dėl atsakovo V. P. kaltės. Atsakovai atsiliepime taip pat nurodė, kad nėra teisinio pagrindo taikyti solidarią jų atsakomybę.

Nagrinėjant bylą 2013 04 23 vykusiame teismo posėdyje atsakovai prašė ieškinį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas.

Ieškovė byloje pareiškė ieškinį vadovaudamasi Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 4 d. įtvirtinta nuostata, kad įmonės vadovas privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ši įstatyminė nuostata leidžia ieškinį dėl žalos atlyginimo pareikšti tiek pačiam kreditoriui, tiek ir įmonės bankroto byloje kreditorius atstovaujančiam bankrutuojančios įmonės administratoriui.

Teismų praktikoje, kaip teisingai nurodė patikslintame ieškinyje ir pati ieškovė, pripažįstama, jog tam, kad būtų galima taikyti nurodytą įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 03 25 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-130/2011). Kadangi preziumuojama yra tik įmonės vadovo kaltė, aplinkybes patvirtinančias jo neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį privalo įrodinėti ieškovas. Be to, aptariamu pagrindu galima reikalauti atlyginti kaip nuostolius ne visą bankroto byloje patvirtintą kreditorinių reikalavimų sumą, o tik tą kreditorinių reikalavimų dalį, kuria įmonės neįvykdyti įsipareigojimai padidėjo laiku neiškėlus jai bankroto bylos.

Teismas, įvertinęs šalių pateiktus įrodymus, pripažįsta, kad ieškovė neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo.

Įmonės vadovo atsakomybei paminėtu pagrindu kilti yra būtina nustatyti, kada susidarė visos sąlygos konstatuoti, jog nemoki įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), bet ir tai, kad įmonės vadovas, tą suvokdamas, neinicijavo bankroto bylos įmonei iškėlimo.

Ieškovė nurodė, kad UAB „Venevlada“ nemokia tapo 2009 m. kovo 10 d., kai sudarė Trišalę reikalavimų įskaitymų sutartį su UAB „Berghoff Baltija“ ir V. S. įmone, šia sutartimi padidinusi savo finansinius įsipareigojimus kreditoriams 64854,98 Lt suma. Tačiau vien tik įmonės finansinių įsipareigojimų padidėjimas dar neleidžia vertinti, kad įmonė tapo nemokia. Ieškovė nepateikė įrodymų, kokiai sumai įmonės (UAB „Venevlada“) turtas buvo apskaitytas įmonės balanse 2009 m. kovo 10 d., nepateikė įrodymų, kokie šios įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo 2009 m. kovo 10 d. pradelsti. Tai, kad ieškovė vadovavosi UAB „Venevlada“ balanso, sudaryto 2008 m. gruodžio 31 dienai, duomenimis, neleidžia teismui sutikti su ieškovės nuomone, jog tikrai ši įmonė tapo nemokia 2009 m. kovo 10 d., nes įmonės balanse nenurodyti pradelsti įmonės įsipareigojimai. Be to teismui kelia abejonių, ar tikrai 2009 03 10 Trišale reikalavimų perleidimo sutartimi prisiimta 64854,98 Lt suma nuo tos pačios dienos tapo pradelstu įsipareigojimu. Šioje sutartyje (b.l.62-63, t. I), jos 3.4 p., nurodyta, kad tolesnis atsiskaitymas vykdomas pagal šalių sudarytų sutarčių sąlygas.

Teismas pripažįsta, kad ieškovė ne tik neįrodė, jog UAB „Venevlada“ tapo nemokia nuo 2009 m. kovo 9 dienos, bet ir nepateikė duomenų, kaip ji paskaičiuoja nuostolius, kuriuos įmonės kreditoriai patyrė (kiek padidėjo įsipareigojimai), laiku neiškėlus bankroto bylos ieškovei, nepateikė tokius duomenis pagrindžiančių įrodymų.

Ieškovei nepateikus įrodymų apie tai, kad 2009 03 10 UAB „Venevlada“ tapo nemokia ir įmonės vadovas tą tikrai žinojo ar privalėjo žinoti, negalima pripažinti įrodyta aplinkybę, kad atsakovė V. S., tuo metu buvusi įmonės vadove, laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo šiai įmonei. Nenustačius, t.y. ieškovei nepateikus įrodymų, nuo kada UAB „Venevlada“ tapo nemokia, negalima pripažinti, kad ir atsakovas V. P. privalėjo anksčiau kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl to, jog jis laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės kreditorių nuostoliai padidėjo. Kadangi nenustatyta, nuo kada UAB „Venevlada“ tapo nemokia, kada įmonės vadovui atsirado pareiga inicijuoti bankroto bylą, teismas negali tinkamai įvertinti, ar ieškovės kreditoriams buvo padaryta ieškovės prašoma priteisti žala, ar tikrai atsakovo V. P. kreipimasis į trečiąjį asmenį I. B. su prašymu parengti dokumentus inicijuojant bankroto bylos iškėlimą buvo nesavalaikis, ar tikrai toks kreipimais nepaneigia šio atsakovo kaltės prezumpcijos, jeigu buvo padaryta žala.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas pripažįsta ieškovės BUAB „Venevlada“ ieškinį nepagrįstu ir jį atmeta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Kauno apygardos teismą.

Teisėjas Raimondas Buzelis