Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. S. (J. S. ) pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 135 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešeriems) mėnesiams. Remiantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie paskirtos bausmės iš dalies pridėta neatliktos bausmės dalis pagal Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 24 d. nuosprendį ir galutinė bausmė J. S. paskirta laisvės atėmimas – 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistojo J. S. priteista 1282 litai ir 20 ct. (vienas tūkstantis du šimtai aštuoniasdešimt du litai ir dvidešimt centų) Valstybinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. S. nuteistas už tai, kad jis sunkiai sužalojo žmogų, t.y. 2005 m. balandžio 16 d., apie 22 val. 20 min., prie prekybos kioskų, esančių (duomenys neskelbiami), tarpusavio konflikto su T. L. , o po to ir su G. G. (G. G. ) metu, pastarajam bandant jį nuraminti, tyčia vieną kartą peiliu dūrė pastarajam į pilvą ir padarė jam kiauryminę durtinę-pjautinę žaizdą pilvo sienoje su skrandžio priekinės sienos pažeidimu, kuri komplikavosi vietiniu pilvaplėvės uždegimu ir tokiu būdu sunkiai sužalojo G. G. .

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. nuosprendis nepagrįstas ir keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės bei nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms. Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkvalifikavo J. S. nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė nuteistajam aiškiai per švelnią bausmę.

Prokuroras prašo J. S. pripažinti kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir paskirti 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie paskirtos bausmės iš dalies pridėti neatliktos bausmės dalį pagal Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 24 d. nuosprendį ir galutinę subendrintą bausmę J. S. paskirti laisvės atėmimą – 5 (penkeriems) metams ir 6 ( šešeriems ) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš liudytojų O. N. , T. L. bei nukentėjusiojo G. G. parodymų matyti, jog 2005 m. balandžio 16 d. apie 22.20 val., prie prekybos kiosko, kuriame jie visi tuo metu buvo, priėjo jiems anksčiau nepažįstamas J. S. . J. S. paprašė paduoti pakelį vaflių, tačiau neradęs ant jo kainos, pradėjo garsiai reikšti pretenzijas, o T. L. pasakius, kad kaina nurodyta ant pakelio esančio vitrinoje, metė pakelį atgal į kiosko vidų, pradėjo garsiai keiktis necenzūriniais žodžiais, grasinti pardavėjai T. L. , kad su ja dar išsiaiškins ir ėjo link kiosko durų. Tuo metu liudytojai O. N. išėjus į lauką uždaryti kiosko vitrinų J. S. ją apstumdė ir toliau garsiai keikdamasis nuėjo link kiosko durų. Iš kiosko taip pat išėjo nukentėjusysis G. G. kuris bandė raminti agresyviai nusiteikusį ir necenzūrinius žodžius vartojantį J. S. . Kadangi nuteistasis žodinių G. G. perspėjimų neklausė ir toliau elgėsi agresyviai, garsiai vartojo necenzūrinius žodžius, G. G. norėdamas nuraminti, paėmė J. S. už striukės atlapų, o šis staiga išsitraukė peilį ir dūrė G. G. į pilvą. Iš tokių liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų apeliantas daro vienareikšmišką išvadą, kad J. S. iki įvykio O. N. , T. L. bei G. G. nepažinojo, tarp jų nebuvo jokių asmeninių ar kitokio pobūdžio santykių. J. S. sukeltas konfliktas dėl tokios menkavertės priežasties, kaip kainos nebuvimo ant prekės. Tai, kad J. S. viešoje vietoje matant aplinkiniams, dėl menkavertės priežasties, vartojo necenzūrinius žodžius, išsakė grasinančio pobūdžio ketinimus pardavėjos T. L. atžvilgiu, apstumdė niekuo dėta liudytoją O. N. ir peiliu dūrė bandančiam jį sudrausminti G. G. aiškiai rodo, kad jo veiksmai pasireiškė, kaip atviras iššūkis viešajai tvarkai, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimas, noras priešpastatyti save aplinkiniams ir aplinkai, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos. Baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje nusikaltimas padarytas dėl chuliganiškų paskatų yra tada, kai sunku įžvelgti nusikaltimo priežastį, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti savo aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, ar panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Šiuo atveju, kainos nebuvimas ant pakelio, buvo tik mažareikšmė dingstis, nesukūrusi tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo jokių santykių, o J. S. reakcija buvo aiškiai neadekvati esamai situacijai.

Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino J. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikaltimą jis padarė būdamas antros grupės invalidu. Šiuo atveju nuteistojo invalidumas neturėjo jokio faktinio ar juridinio ryšio su jo padaryta veika, invalidumas nebuvo J. S. padarytos veikos priežastis ir niekaip neįtakojo nuteistojo veiksmų nusikaltimo darymo metu, todėl skiriant bausmę į šią lengvinančią aplinkybę neturėjo būti atsižvelgta. Apeliantas skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas teisingai įvertino J. S. asmenybę, kaltės formą ir nusikaltimo kategoriją, tačiau skirdamas bausmę į jas atsižvelgė tik iš dalies. Apelianto nuomone J. S. nusikalstama veika turi būti kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, o laisvės atėmimo bausmė turi būti skiriama artima sankcijos numatytam vidurkiui. Būtent tokio dydžio bausmės paskyrimas atitiktų padaryto nusikaltimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę bei kitas bylos aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu byloje dalyvaujantis prokuroras prašo patenkinti Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą. Nuteistasis J. S. ir jo gynėja prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nuteistojo J. S. nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė motyvuotas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, nuteistojo kaltės ir jo padarytos veikos teisinio įvertinimo.

Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija nuosprendyje pagrįstai argumentavo, kodėl pripažino, jog nuteistasis smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo ne dėl chuliganiškų paskatų.

Prokuroro skunde esantys argumentai dėl to, kad teismo išvados dėl J. S. veikos kvalifikavimo neatitinka baudžiamosios bylos aplinkybių, kolegijos manymu, yra nepakankami, kad būtų galima padaryti neabejotiną išvadą, jog J. S. dūris peiliu, kuriuo pasėkoje buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo G. G. sveikata, buvo sąlygotas būtent chuliganiškų paskatų bei būtų galima teigti, jog tokios paskatos buvo vienintelės.

Prokuroras chuliganiškų paskatų buvimą iš esmės argumentuoja tuo kad :

1. nuteistasis nukentėjusiojo ir kitų įvykyje buvusių liudytojų nepažinojo, tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo jokių asmeninių santykių nebuvo;

2. sukeltas J. S. konfliktas neadekvatus situacijai, kainos ant vaflių pakelio nebuvimas ir dėl to keliamas triukšmas buvo tik mažareikšmė dingstis, pretekstas nuteistajam pademonstruoti chuliganiškus veiksmus;

3. nuteistasis viešoje vietoje vartojo necenzūrinius žodžius, grasino pardavėjai T. L. , apstumdė liudytoją O. N. , G. G. peiliu dūrė tuo metu, kai nukentėjusysis jį drausmino.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 19 punkte yra išaiškinta, kad nužudymas dėl chuliganiškų paskatų yra tada, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Šis išaiškinimas yra aktualus ir nagrinėjamai situacijai, nes kito asmens sunkaus sveikatos sutrikdymo atveju, kai tai padaroma dėl chuliganiškų paskatų, šių paskatų samprata aiškintina analogiškai.

Pirmosios instancijos teismas, patikrinęs bylos duomenis apie konflikto pradžią ir eigą pagrįstai pastebėjo, kad nuteistojo veikos paskatos buvo vis tik asmeninio pobūdžio, sąlygotos konkretaus ginčo ir priežasties, o ne nukreiptos į viešosios tvarkos pažeidimą, aiškų žmogaus ar visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimą, siekimą priešpastatyti save aplinkiniams, niekinančio požiūrio į juos demonstravimą. Nuteistasis įvykio metu bandė išsiaiškinti, kodėl pabrango dešimčia centų jo nuolat tame kioske perkamas maisto produktas ir dėl to prie kiosko sukėlė triukšmą, ėmė intensyviai aiškintis su pardavėja, kitais kioske buvusiais asmenimis, bandė patekti į kiosko vidų. Nuteistojo viso proceso metu nuosekliai tvirtinamos konflikto kilimo priežasties kita bylos medžiaga nepaneigia. Liudytojai O. N. , T. L. , N. N. bei nukentėjusysis G. G. teisme patvirtino, kad nuteistasis konflikto pradžioje reiškė būtent konkrečias pretenzijas, kad nėra ant gaminio kainos, reikalavo parodyti tą kainą. Liudytojas N. N. teisme lakoniškai ir tiksliai nurodė nuteistojo bandymo patekti į kioską priežastį: nuteistajam nepatiko „aptarnavimas ir vaflių kaina“. Taigi, nors nuteistasis asmeniškai nukentėjusiojo ir kitų kioske buvusių liudytojų nepažinojo, jis susigrūmė su nukentėjusiuoju ir vėliau pavojingai dūrė peiliu ne vedamas chuliganiškų paskatų, o iš pykčio kilusio konflikto metu nukentėjusiojo raminamas, kai nebuvo nukentėjusiojo įleistas į kioską.

Iš kaltinamajame akte išdėstytų aplinkybių, matyti, kad J. S. be jokios priežasties viešoje vietoje, prie kioskų keikė liudytoją N. L. , G. G. , šaukė, trikdė viešąją tvarką, o G. G. bandant jį nuraminti tyčia vieną kartą peiliu dūrė nukentėjusiajam į pilvą. Taigi ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta ir pateikta teismo teisiniam įvertinimui tokia situacija, kad J. S. veiksmai peiliu buvo lyg ir tolesnė jau pradėto ir besitęsiančio viešosios tvarkos pažeidimo tąsa. Tačiau pastebėtina, kad nuteistojo veiksmai prie kiosko (keiksmai, grasinimai L. L. , brovimasis į kiosko vidų, liudytojos O. N. stumdymas) byloje nebuvo prašomi kriminalizuoti kaip BK 284 straipsnyje numatytas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, nors jų akivaizdžiai neapima tolesnis konfliktas ir nustatyti veiksmai G. G. atžvilgiu. Dėl šių J. S. veiksmų prokuroras neįžvelgė jokio viešosios tvarkos pažeidimo fakto. Netgi nebuvo įžvelgtas ATPK 174 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymas. Šis straipsnis numato atsakomybę už nedidelį chuliganizmą, kuris apibrėžiamas kaip necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Todėl kolegija mano, jog nepagrįsta ir nelogiška būtų teigti, kad tolesni nuteistojo veiksmai nukentėjusiojo G. G. atžvilgiu jau turi būti laikytini padaryti iš chuliganiškų paskatų.

Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nenustatyta, jog nuteistasis iš anksto viešoje vietoje elgėsi įžūliai, ruošė nusikaltimo įrankius, juos demonstravo. Jis atvyko prie kiosko konkrečiu tikslu - apsipirkti, turimo peilio iki susigrūmimo su nukentėjusiuoju momento nebuvo išsitraukęs, juo negrasino. Nuteistasis mėgino išsiaiškinti jam, kaip mažas pajamas turinčiam invalidui, aktualią maisto produkto prekės kainą, jos pabrangimo priežastį. Tai jis bandė padaryti ir užeidamas į kiosko vidų, tačiau jam sutrukdė G. G. , su kuriuo nuteistasis apsistumdė. O kai nukentėjusysis sugriebė nuteistąjį už atlapų, nuteistasis išsitraukė peilį ir dūrė juo vieną kartą G. G. į pilvą.

Skunde minimos aplinkybės, kad nusikaltimas padarytas viešoje vietoje, netoliese esant kitiems asmenims, nėra pakankamos konstatuoti, jog sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas dėl chuliganiškų paskatų.

Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo veiksmus iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikavo į BK 135 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat mano, kad šiuo atveju pagrįstai buvo pripažinta nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog nusikaltimas buvo padarytas asmens, pripažinto antros grupės invalidu. Šioje nuosprendžio dalyje kolegija atkreipia dėmesį į BK 59 straipsnio 2 dalyje esančią normą, kurioje įstatymų leidėjas numatė galimybę teismui pripažinti lengvinančiomis aplinkybėmis ir BK 59 straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Mažesnį kaltininko asmenybės pavojingumą rodančiomis teismų praktikoje pripažįstamos ir aplinkybės, susijusios su kaltininko sveikatos stoviu, pvz. sunki liga, fizinė negalia. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tokio pobūdžio aplinkybė yra ir šioje byloje. J. S. neturi vienos kojos, anksčiau dėl šios negalios buvo pripažintas pirmos grupės invalidu, šiuo metu yra antros grupės invalidas. Todėl pagrįstai apygardos teismas į šią aplinkybę atsižvelgė kaip į turinčią reikšmės nuteistojo bausmės dydžiui.

Už sunkų sveikatos sutrikdymą yra numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 3 mėnesių iki 10 metų. Apeliantui pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį yra paskirta 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Tokia bausmė yra mažesnė už BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkį. Teismas motyvavo tokio dydžio laisvės atėmimo bausmės paskyrimą. Jį lėmė sunkinančių nuteistojo atsakomybę aplinkybių nebuvimas, lengvinančios atsakomybę aplinkybės buvimas, konkrečios šio nusikaltimo padarymo aplinkybės.

Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad nusikaltimas nebuvo iš anksto planuotas, padarytas atsitiktinai, kilus konkrečiai konfliktinei situacijai, sąlygotas ir alkoholio išgėrusio nukentėjusiojo aktyvių veiksmų (apsistumdymas su nuteistuoju, laikymas už atlapų). Nusikaltimo įrankis šiuo atveju nebuvo specialiai pritaikytas kūnui žaloti, jo geležtė tik 57 mm. ilgio, peilis priskirtinas prie suvenyrinių peilių (1 tomas, b. l. 25), sužalojimas pilve tolimesnei nukentėjusiojo sveikatai labai sunkių pasekmių nesukėlė. Nors kūno sužalojimas įvertintas sunkiu sveikatos sutrikdymu dėl kiauryminio pilvo sužalojimo ir skrandžio sužalojimo, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad: skrandis nebuvo giliai pažeistas, nukentėjusysis buvo gydomas stacionariai tik 8 dienas, dar po 4 dienų jam buvo nuimtos siūlės. Dėl visumos šių aplinkybių nors ir šeštą kartą teisiamam J. S. už sunkų nusikaltimą paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per švelni ir negriežtintina. Ji kolegijos manymu atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio ir 61 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.