Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-02-15 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-203/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-15
Bylos Nr.
1A-203/2013
Teisminio proceso Nr.
1-10-1-00297-2012-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Regina Gaudutienė, Rūta Mickevičienė, Svajūnas Knizleris (pran.)
Nuteistasis
O. F.
Nukentėjusysis
M. A., E. A.
Advokatai
Jūratė Kleinauskienė
Baudžiamoji byla Nr. 1A-203/2013Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00297-2012-6Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.3.2.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.6.2.; 1.2.3.1.; 2.1.7.4.1.; 2.1.15.1.2.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. vasario 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Svajūno Knizlerio (pranešėjo),teisėjų Reginos Gaudutienės, Rūtos Mickevičienės,sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorui Ruslanui Boiko,nuteistajam O. F. ,gynėjai advokatei Jūratei Kleinauskienei,nukentėjusiesiems M. A. , E. A. ,vertėjai Žanai Tadorovskajai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. F. (O. F. ) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo O. F. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu vienuolikai metų ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš O. F. priteista 8945 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo E. A. naudai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. F. nuteistas už tai, kad 2012 m. kovo 5 d. apie 20 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilusio konflikto su V. A. metu, iš pykčio durdamas vieną kartą peiliu pastarajam į dešinę koją, padarydamas dešinės šlaunies durtinį pjautinį sužalojimą su šlaunies raumenų, arterijos ir venos pažeidimais, dėl ko įvyko ūmus išorinis nukraujavimas ir ūmi vidaus organų mažakraujystė bei šokas ir V. A. mirtis, tyčia jį nužudė.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis O. F. prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 15 d. nuosprendį pakeisti, sušvelninti paskirtą bausmę ir sumažinti priteistą neturtinės žalos atlyginimą.

Nuteistasis O. F. teigia, jog apygardos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o tai sąlygojo per griežtos bausmės paskyrimą. Nurodo, kad apygardos teismas jo kaltę padarius inkriminuotą nusikaltimą grindė išimtinai liudytojų O. D. (O. D. ) ir E. T. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau nepagrįstai atmetė jų parodymus, duotus teisme, kad konflikto tarp jo ir V. A. nebuvo. Liudytojas E. T. įvykio metu miegojo, todėl jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, vadovautis negalima, o kiti asmenys konflikto negalėjo matyti, nes jo nebuvo. Jis pats ikiteisminio tyrimo metu, taip pat tikrinant parodymus įvykio vietoje, pripažino, kad peiliu sužalojo V. A. , tačiau tai padarė gindamasis. Peilis buvo V. A. rankoje ir jis, pagriebęs pastarajam už rankos, su peiliu netyčia dūrė nukentėjusiajam į koją. Kitų įrodymų, kad jis šią nusikalstamą veiką V. A. atžvilgiu padarė tyčia, nuteistojo teigimu, byloje nėra.

O. F. nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme jis davė išsamius parodymus apie savo veiksmus, kritiškai vertino savo elgesį, savo valia padėjo išaiškinti nusikaltimo padarymo aplinkybes. Jis pripažino, kad įvykio dieną buvo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kartu su O. D. ir V. A. vartojo alkoholį. O. D. ir V. A. buvo girti, o jis tik truputį išgėręs. Vieninteliai jo aktyvūs veiksmai buvo tai, kad pamatęs V. A. rankose peilį, norėjo jį išmušti, tačiau visko neapskaičiavo ir peilis įsmigo nukentėjusiajam į koją. Apygardos teismas tokius jo parodymus nepagrįstai įvertino kaip bandymą sušvelninti savo kaltės laipsnį. Be to, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad šiuos jo parodymus galėtų patvirtinti L. D. , ir jos teisiamajame posėdyje neapklausė.

Apelianto nuomone, apygardos teismas, skirdamas bausmę, tinkamai neįvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, jo asmenybės bei atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nepagrįstai paskyrė labai griežtą – laisvės atėmimo bausmę. Nuteistasis nurodo, kad nusikaltimą jis padarė netyčia, pats atvyko į policiją ir viską papasakojo, savo noru davė nuoširdžius ir teisingus parodymus teisėsaugos institucijoms, nuoširdžiai gailisi, nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo V. A. veiksmai, o būtent, jo rankose atsidūręs peilis. Be to, jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, darbą, šeimą (teismas nepagrįstai nurodė, kad jis išsituokęs), teisiamas pirmą kartą, kas rodo, kad jo pavojingumas nėra didelis. Įvertinęs visas šias aplinkybes, apygardos teismas, nuteistojo manymu, turėjo galimybę paskirti jam švelnesnę bausmę.

Šalies argumentai

O. F. teigia, jog priteista suma neturtinei žalai atlyginti yra aiškiai per didelė.

Teismo posėdžio metu nuteistasis O. F. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusieji M. A. ir E. A. prašė nuteistojo O. F. apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė nuteistojo O. F. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo O. F. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam O. F. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, O. F. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, taip pat jam paskirtos bausmės ir nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydžio, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistasis O. F. .

Kaip matyti iš nuteistojo O. F. apeliacinio skundo, pastarasis neginčija apygardos teismo nustatytų aplinkybių, kad įvykio metu nukentėjusiojo mirtį nulėmusį dešinės šlaunies durtinį-pjautinį sužalojimą padarė jis, tačiau teigia, jog tai padarė gindamasis: pamatęs nukentėjusiojo V. A. rankoje peilį ir bandydamas jį išmušti, peiliu sužalojo nukentėjusįjį netyčia. Toks nuteistojo aiškinimas yra paneigtas byloje surinktų, teisiamajame posėdyje ištirtų ir apygardos teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visetu.

Iš paties nuteistojo O. F. , liudytojų O. D. , E. T. , J. R. , V. V. parodymų matyti, kad įvykio dieną visi šie asmenys buvo susirinkę bute, kuriame gyveno E. T. bei jo sesuo J. R. su šeima, ir E. T. gyvenamajame kambaryje girtavo, tačiau tuo metu, kai buvo sužalotas V. A. , be pastarojo paminėtame kambaryje buvo tik nuteistasis O. F. ir liudytojai O. D. bei E. T. . Apklaustas teisiamajame posėdyje liudytojas O. D. parodė, kad įvykio dieną vykusių išgertuvių metu jis pamatė, kad O. F. iš kažkur paėmė peilį ir laikydamas jį rankoje smogė V. A. į koją. Nukentėjusysis rankose peilio neturėjo (t. 3, b.l. 21). Iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes liudytojas O. D. nurodė ikiteisminio tyrimo metu, savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, kuomet parodė, kur įvykio metu sėdėjo jis, E. T. , V. A. ir O. F. , paaiškino, kad išgertuvių metu jis pamatė O. F. rankose peilį, kuriuo pastarasis iš karto smogė priešais sėdinčiam V. A. , ir parodė, kaip nuteistasis tai padarė (t. 1, b.l. 113-116). Liudytojas E. T. teisiamajame posėdyje parodė, kad įvykio dieną vykusių išgertuvių metu jo gyvenamajame kambaryje ant stalo buvo peilis, kuris buvo atneštas maistui pjaustyti. Vienu metu jis buvo užmigęs, tačiau jį prikėlė kambaryje buvę O. D. , O. F. ir V. A. . Gulėdamas jis dar išgėrė porą stikliukų, po to atsisėdo, kalbėjosi su O. D. . Netrukus atsisukęs jis pamatė, kad O. F. rankoje laikydamas peilį juo dūrė V. A. , po to atsistojo ir išėjo iš kambario. Kur tiksliai dūrė, E. T. nematė, matė tik rankos mostą. Iš pradžių dar pagalvojo, kad O. F. tik pagąsdino nukentėjusįjį ir niekur nepataikė, tačiau netrukus V. A. pradėjo bėgti kraujas ir jis sėdėdamas susmuko. Nukentėjusiojo rankoje peilio jis nematė (t. 3, b.l. 21-22). Iš esmės analogiškus parodymus liudytojas E. T. davė ikiteisminio tyrimo metu, juos patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, kuomet parodė, kur įvykio metu ant lovos sėdėjo nukentėjusysis V. A. , jis pats, taip pat O. F. ir O. D. , kur prieš įvykį gulėjo peilis, kaip po to jį rankoje laikė O. F. ir kaip juo smūgiavo (t. 1, b.l. 96-100). Kad įvykio eiga buvo būtent tokia, kaip nurodė paminėti liudytojai O. D. ir E. T. , o nuteistojo O. F. iškelta įvykio versija neatitinka tikrovės, patvirtina ir byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 347/12(01) ir Nr. pM14/12(01) – M 347/12(01), iš kurių matyti, kad įvykio metu nukentėjusiajam V. A. buvo padarytas dešinės šlaunies kiaurinis durtinis-pjautinis sužalojimas su dešinės šlauninės arterijos ir venos pažeidimais, kuris komplikavosi ūmiu išoriniu nukraujavimu, ūmia vidaus organų mažakraujyste, šoku ir dėl to nukentėjusysis mirė. Šis sužalojimas padarytas plokščiu, vienašmenių savybių duriančiu-pjaunančiu įrankiu (pvz. peiliu), vienu trauminiu poveikiu, galimai keliolikos minučių laikotarpyje iki mirties. Sužalojimų padarymo metu V. A. buvo sėdimoje ar jai artimoje padėtyje, užpuolikas galėjo būti taip pat sėdimoje ar jai artimoje padėtyje ir būti priešais nukentėjusįjį V. A. . Paminėto sužalojimo įėjimo ir išėjimo žaizdų lokalizacija bei sužalojimo kanalo kryptis neatitinka O. F. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodyto sužalojimo padarymo aplinkybių bei būdo, t.y. kad jam sėdint kambaryje priešais nukentėjusįjį ir nukentėjusiojo V. A. rankoje pamačius peilį, kurį pastarasis laikė dešinėje rankoje, krūtinės aukštyje, ašmenimis žemyn, jis, norėdamas išmušti peilį ar tai viena ar tai abiem rankom pagriebė už nukentėjusiojo rankos su peiliu ir paspaudė žemyn, po ko pajuto, kad peilis kažkur įsmigo (t. 1, b.l. 29-35, 37-38).

Nuteistasis O. F. savo apeliaciniame skunde ginčija liudytojo E. T. parodymų patikimumą, teigdamas, kad pastarasis įvykio metu miegojo ir nieko nematė, tačiau toks apelianto aiškinimas neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Iš tiesų, kaip matyti iš liudytojo E. T. parodymų, pastarasis išgertuvių metu buvo užmigęs, tačiau dar iki įvykio savo draugų buvo pažadintas ir visą įvykio eigą aiškiai matė. Savo parodymus apie V. A. sužalojimo aplinkybes jis patvirtino ne kartą apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, taip pat bylą nagrinėjant teisme. Taigi, netikėti šio liudytojo, taip pat liudytojo O. D. parodymais apie įvykio aplinkybes, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs ir kuriuos patvirtina kiti faktiniai bylos duomenys, nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu pats nuteistasis O. F. bylos eigoje skirtingai aiškino įvykio aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą apklaustas įtariamuoju, O. F. parodė, kad išgertuvių metu kilus žodiniam konfliktui tarp jo ir nukentėjusiojo V. A. , jis pamatė, kad V. A. dešinėje rankoje, maždaug krūtinės aukštyje ašmenimis žemyn laiko peilį, kuriuo jie pjaustė užkandą. Tuomet jis iš karto viena ar tai abiem rankomis sugriebė V. A. ranką su peiliu bei paspaudė žemyn (nuleido) ir pajuto, kad peilis į kažką įsmigo, tuomet pamatė, kad nukentėjusiajam į koją (t. 1, b.l. 169-170). Šiuos savo parodymus nuteistasis O. F. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b.l. 171-176). Sekančios apklausos metu, vykusios po to, kai byloje buvo gauta paminėta specialisto išvada, jog nukentėjusysis negalėjo būti sužalotas O. F. nurodytomis aplinkybėmis, nuteistasis ėmė aiškinti, jog pamatęs V. A. rankose peilį ir norėdamas tą peilį iš jo rankų išmušti, lyg ir abiem rankomis trenkė (žemyn) į V. A. ranką, kurioje buvo peilis, po ko peilis įsmigo nukentėjusiajam į koją (t. 1, b.l. 178). Tuo tarpu apklaustas teisiamajame posėdyje O. F. ėmė aiškinti, kad jokio konflikto tarp jų nebuvo, o V. A. sužalojimo aplinkybių jis neprisimena (t. 3, b.l. 20-21). Apeliaciniame skunde nuteistasis vėl ėmė teigti, jog viskas įvyko dėl to, kad nukentėjusiojo V. A. rankose jis pamatė peilį, todėl sužalojo jį gindamasis, norėdamas išmušti peilį nukentėjusiajam iš rankų. Taigi, esant tokiems nenuosekliems nuteistojo parodymams, apygardos teismas, nustatydamas faktines įvykio aplinkybes, pagrįstai jais rėmėsi tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems byloje surinktiems faktiniams duomenims, o apelianto iškeltą versiją, kad jo veiksmus sąlygojo nukentėjusiojo V. A. elgesys iškėlus rankoje laikant peilį, dėl ko jis pamanė, kad pastarasis gali jį pulti, kurią paneigia pirmiau aptarti vienas kitą papildantys byloje surinkti įrodymai, pagrįstai įvertino kaip pasirinką gynybinę poziciją, siekiant palengvinti savo teisinę padėtį.

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad jo parodymus apie įvykio aplinkybes gali patvirtinti liudytoja L. D. , kuri nebuvo apklausta apygardos teisme. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje O. F. patikslino, jog ši liudytoja gali patvirtinti tai, kad įvykio metu, kuomet buvo sužalotas nukentėjusysis, liudytojas E. T. , kurio parodymais rėmėsi apygardos teismas, miegojo, todėl nieko nematė. Tačiau kaip matyti iš paminėtos liudytojos L. D. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, pastaroji, nors įvykio metu buvo tame pačiame bute, tačiau paties įvykio nematė. Atėjusi pas J. R. į svečius, ji buvo užėjusi pasisveikinti su pažįstamais į E. T. kambarį, tačiau jame pabuvo labai trumpai, tuo metu jokių incidentų nebuvo. Po to ji nuėjo į virtuvę ir ten su J. R. gėrė kavą, o supratusi, kad kažkas įvyko tarp pas E. T. kambaryje esančių vyriškių, tuoj pat iš šio buto išėjo, į E. T. kambarį daugiau nebuvo įėjusi (t. 1, b.l. 131-132). Esant tokioms aplinkybėms, akivaizdu, kad liudytoja L. D. jokių reikšmingų su nukentėjusiojo V. A. sužalojimu susijusių aplinkybių objektyviai negali nurodyti, todėl dar kartą apklausti šią liudytoją nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad liudytoja L. D. dėl pirmiau aptartų aplinkybių nebuvo įtraukta į apklaustinų asmenų sąrašą ir niekas iš proceso dalyvių, tame tarpe ir pats nuteistasis O. F. , teisiamojo posėdžio metu prašymo kviesti šią liudytoją nepareiškė. Taigi, ta aplinkybė, kad apygardos teismas šios liudytojos nekvietė ir teisiamajame posėdyje nepaklausė, nepatvirtina, jog bylos aplinkybės buvo ištirtos neišsamiai.

Nuteistasis O. F. teigia, jog apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, kad tarp jo ir nukentėjusiojo įvykio metu buvo kilęs konfliktas, nes teisiamojo posėdžio metu liudytojai E. T. ir O. D. nurodė, kad išgertuvių metu jokios konfliktinės situacijos nebuvo. Iš tiesų, liudytojai E. T. ir O. D. bylos eigoje kiek skirtingai aiškino apie įvykio metu kilusią konfliktinę situaciją: ikiteisminio tyrimo metu abu liudytojai patvirtino, kad tarp O. F. ir V. A. buvo kilęs žodinis konfliktas, o teisminio nagrinėjimo metu teigė, kad jokių pykčių įvykio metu nebuvo. Kita vertus, kaip matyti iš bylos medžiagos, pats nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai aiškino, jog įvykio metu tarp jo ir nukentėjusiojo V. A. buvo kilęs žodinis konfliktas ir nurodė šio konflikto priežastis – nukentėjusysis nuolat kišosi į jo pokalbį su O. D. ir kalbėjo apie tai, ko iš tiesų niekuomet nebuvo, ir tokiu būdu supykdė nuteistąjį (t. 169-170, 171-176, 178). Tokie nuteistojo O. F. parodymai atitiko liudytojų O. D. ir E. T. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, todėl šioje dalyje apygardos teismas pagrįstai juos pripažino kaip patikimus ir jais rėmėsi nustatydamas faktines bylos aplinkybes. Esant pirmiau aptartiems faktiniams duomenimis, ta aplinkybė, kad teisminio nagrinėjimo metu, praėjus beveik metams laiko nuo įvykio, liudytojai O. D. ir E. T. , kurie įvykio metu buvo apsvaigę nuo alkoholio, neprisiminė tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilusio nedidelio žodinio konflikto, nepaneigia fakto, jog tarp O. F. ir V. A. konfliktas buvo, o jo metu nuteistasis, paveiktas alkoholio, neadekvačiai sureagavo į nukentėjusiojo kalbas ir supykęs peiliu pastarąjį sužalojo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartų bylos objektyvių aplinkybių bei įrodymų visumą, konstatuoja, kad apygardos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir, remdamasis jais, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis O. F. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilusio tarpusavio konflikto su V. A. metu, iš pykčio dūrė vieną kartą peiliu nukentėjusiajam į dešinę koją, padarydamas dešinės šlaunies durtinį pjautinį sužalojimą su šlaunies raumenų, arterijos ir venos pažeidimais, dėl ko įvyko ūmus išorinis nukraujavimas, ūmi vidaus organų mažakraujystė bei šokas ir V. A. mirtis. Šiuos nuteistojo nusikalstamos veiksmus apygardos teismas tinkamai įvertino baudžiamojo įstatymo požiūriu.

Pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. BK 129 straipsnyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors to nenorėjo, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (kasacinės bylos Nr. 2K-109/2009, 2K-302/2010, 2K-446/2010, 2K-196/2011 ir kt.). Šiuo konkrečiu atveju bylos faktiniais duomenimis neginčijamai nustatyta, kad įvykio metu nuteistasis O. F. dešinėje rankoje turimu virtuviniu peiliu smogė V. A. į dešinę koją. Specialisto išvadoje Nr. M 347/12(01) aprašytas nukentėjusiajam padaryto sužalojimo pobūdis – dešinės šlaunies kiaurinis durtinis-pjautinis sužalojimas, esant įėjimo žaizdai dešinės šlaunies apatinio trečdalio priekinio-vidinio paviršių riboje, su dešinės šlaunies raumenų, dešinės šlauninės arterijos ir venos sužalojimais, ir išėjimo žaizdai dešinio pakinklio srities išorinėje dalyje (žaizdos kanalo ilgis – 13 cm) (t. 1, b. l. 29-35), patvirtina, jog suduotas smūgis peiliu buvo pakankamai stiprus. Taigi, nuteistasis O. F. , būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, suduodamas nukentėjusiajam peiliu stiprų smūgį, pervėrusį pastarojo dešinę koją, negalėjo nesuprasti, kad tokiais savo veiksmais kelia pavojų nukentėjusiojo V. A. sveikatai, ir kad nuo šių jo veiksmų nukentėjusysis gali patirti sužalojimus, tame tarpe ir tokius, nuo kurių jis gali mirti. Nors nuteistasis tokių padarinių nenorėjo, tačiau taip pavojingai veikdamas, sąmoningai leido jiems atsirasti. Kad O. F. galimoms savo nusikalstamų veiksmų pasekmėms buvo abejingas, patvirtina ne tik jo elgesys nusikalstamos veikos padarymo metu, bet ir po jos – sužalojęs V. A. , jis nukentėjusiojo sveikatos būkle nesidomėjo, nesiėmė jokių priemonių, kad pastarajam būtų suteikta medicinos pagalba, ir iš įvykio vietos tuoj pat pasišalino. Esant šioms aplinkybėms, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog O. F. nužudė V. A. veikdamas netiesiogine tyčia ir jo nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam O. F. taip pat yra teisėta ir pagrįsta.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam O. F. , šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

Bylos duomenimis, nuteistasis O. F. padarė tyčinį labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlusį neatstatomas pasekmes – dėl jo veiksmų nukentėjusysis V. A. neteko gyvybės. Nuteistasis nusikaltimo padarymui panaudojo specialiai kūnui žaloti pritaikytą įrankį – peilį, V. A. , su kuriuo iki nusikalstamos veikos padarymo draugiškai bendravo, nužudė per išgertuves kilusio asmeninio pobūdžio tarpusavio konflikto metu, iš esmės dėl menkos dingsties – supykęs ant nukentėjusiojo, kad pastarasis kišasi į jo pokalbį su O. D. . Kita vertus, nuteistasis nusikaltimą padarė veikdamas netiesiogine tyčia, jo panaudotas smurtas nebuvo intensyvus, nukentėjusiajam buvo suduotas vienas smūgis peiliu, kuris tapo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog O. F. praeityje nebuvo nusikaltęs, nebaustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 117). Iki nusikaltimo padarymo nuteistasis ilgą laiką oficialiai niekur nedirbo, po nusikaltimo įsidarbino VšĮ „A“ (duomenys neskelbtini) vadybininko pareigose, darbdavio charakterizuojamas teigiamai (t. 2, b.l. 116, t. 3, b.l. 1). Nėra nuteistojo O. F. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo atsakomybę sunkina tai, kad jis nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Kolegijos manymu, įvertinus aukščiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam O. F. paskirta laisvės atėmimo bausmė, šiek tiek viršijanti BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus ir nėra teisinio pagrindo ją švelninti.

O. F. apeliaciniame skunde pagrįstai pažymi, kad apygardos teismo nuosprendyje neteisingai nurodyta jo šeiminė padėtis, tačiau vien ta aplinkybė, kad jis po nusikaltimo padarymo oficialiai įformino santykius su moterimi, su kuria ir anksčiau kartu gyveno, nesudaro pagrindo švelninti apygardos teismo jam paskirtą bausmę.

Nuteistasis O. F. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog yra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių – jis pats atvyko į policiją, savo noru davė nuoširdžius, teisingus parodymus tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms, dėl savo veiksmų nuoširdžiai gailisi, be to, veikos padarymui įtakos turėjo nukentėjusiojo veiksmai.

Vadovaujantis BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu, atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo pripažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų duodamas teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus kaltininko pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, pvz., kaltininko duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą, jo elgesį po įvykio ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-276/2006, 2K-471/2009, 2K-94/2010, 2K-327/2010 ir kt.). Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką ar joje dalyvavusius asmenis pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai kaltininkas savo valia padeda išaiškinti esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-276/2006, 2K-327/2010 ir kt.). Šiuo konkrečiu atveju iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog praėjus kelioms dienoms po įvykio nuteistasis O. F. pats atvyko į policijos įstaigą ir nurodė, kad nori duoti parodymus apie nukentėjusiojo V. A. nužudymo aplinkybes. Tačiau, kaip jau minėta, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis kaltę pripažino tik iš dalies, viso proceso metu keitė savo parodymus, klaidino ikiteisminį tyrimą aiškindamas, jog pats nukentėjusysis rankoje laikė peilį, o jis pastarąjį sužalojo norėdamas tą peilį iš rankų jam išmušti. Pažymėtina, jog siekiant patikrinti nuteistojo nurodytas įvykio aplinkybes, ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirta užduotis teismo medicinos specialistui atlikti papildomą V. A. lavono tyrimą, atliekami kiti procesiniai veiksmai, tačiau O. F. iškelta įvykio versija nepasitvirtino. Taigi, esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, kad nuteistasis O. F. laisva valia prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, davė teisingus parodymus ir tuo padėjo išaiškinti esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Be to, iš bylos duomenų matyti, jog nužudytojo V. A. tėvų O. F. atsiprašė tik kreipdamasis į teismą su paskutiniu žodžiu, per visą laikotarpį, praėjusį nuo nusikalstamos veikos padarymo, su jais nesusisiekė, nesiėmė priemonių atlyginti bent dalį padarytos žalos. Taigi, esant šioms aplinkybėms, konstatuoti O. F. prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi dėl savo veiksmų, kas leistų pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nėra pagrindo.

Kaip jau minėta, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių nuteistojo O. F. nurodytas aplinkybes apie nukentėjusiojo V. A. veiksmus konflikto metu iškėlus rankoje laikant peilį, taigi konstatuoti O. F. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 ar 9 punkte, taip pat nėra pagrindo.

Nuteistasis O. F. apeliaciniu skundu prašo sumažinti nukentėjusiajam E. A. priteisto neturtinės žalos atlyginimo sumą, tačiau nenurodo jokių šį prašymą pagrindžiančių argumentų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, jokių aplinkybių, kurios būtų pagrindu sumažinti priteistą ieškinį neturtinės žalos atlyginimo dalyje taip pat nenustatė.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nukentėjusiojo patirtos žalos vertinimas yra teismo prerogatyva, kuris tai daro vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, sukrėtimą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis O. F. nužudė nukentėjusiojo E. A. sūnų V. A. . Bylos duomenimis, V. A. buvo tik keturiasdešimties metų amžiaus, iki žūties gyveno kartu su tėvais. Kaip matyti iš nukentėjusiųjų E. A. ir M. A. parodymų, nukentėjusysis buvo geras, ramus žmogus ir rūpestingas sūnus savo tėvams. Taigi, akivaizdu, jog tokia staigi smurtinė sūnaus mirtis sukėlė skaudžius dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą jo tėvams, kuriuos su žuvusiuoju siejo pakankamai glaudus tarpusavio ryšys, būdami pensinio amžiaus jie neteko jais besirūpinančio žmogaus, kas neigiamai paveikė jų gyvenimą. Kolegijos manymu, įvertinus šias aplinkybes, nukentėjusiajam E. A. priteista 50 000 litų dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma nėra aiškiai per didelė, ji atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

Apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo O. F. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Svajūnas KnizlerisTeisėjos Regina GaudutienėRūta Mickevičienė