- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-03-03
- Bylos Nr.
- 2A-312-390/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algimantas Kukalis (pirm.), Ramūnas Mitkus, Arūnas Rudzinskas
- Atsakovas
- V. M.
- Ieškovas
- AB Šiaulių bankas
- Advokatai
- Tomas Vildžiūnas
- Kategorijos
- 27.3.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 40.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Kukalio, kolegijos teisėjų Ramūno Mitkaus, Arūno Rudzinsko, sekretoriaujant Violetai Mažeikienei, dalyvaujant atsakovui V. M., jo atstovui advokatui Tomui Vildžiūnui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovo V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB Šiaulių bankas ieškinį atsakovui V. M. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo V. M. 2 332, 88 Lt skolos, 35 Lt žyminio mokesčio, 5 % dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Nurodė, kad ieškovas AB Šiaulių bankas ir V. M. įmonė „Vika“ 2002 m. vasario mėn. 08 d. sudarė Paskolos sutartį Nr. 3/188, kuria V. M. įmonei „Vika“ buvo suteikta 65 000,- EUR paskola. 2002 m. vasario mėn. 08 d. ieškovas ir V. M. įmonė „Vika“ sudarė paskolos sutartį Nr. 9/2002/TPL/09, kuria V. M. įmonei „Vika“ buvo suteikta 160 000,- litų paskola. Pagal šias sutartis įmonė bankui liko nesumokėjusi 2 332,88 Lt. 2003 12 05 Kauno apygardos teismo nutartimi V. M. įmonei „Vika“ iškelta bankroto byla. 2004 01 22 Kauno apygardos teismo nutartimi patvirtintas ieškovo 2 332, 88 Lt kreditorinis reikalavimas V. M. įmonei „Vika“. V. M. įmonė „Vika“ yra bankrutavusi ir išregistruota. Bankroto proceso metu AB Šiaulių bankas kreditorinis reikalavimas nebuvo patenkintas ir įsiskolinimas nepadengtas. Todėl ši suma priteistina iš individualios įmonės savininko LR CK 2.50 str. pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. liepos 16 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo V. M. ieškovui AB Šiaulių bankas 2332,88 Lt skolos, 5% dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (2332,88 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2008-03-18) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 70 Lt žyminio mokesčio, 641,25 Lt išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu viešo paskelbimo spaudoje būdu. Teismas, nustatęs, kad ieškovo kreditorinis reikalavimas nebuvo patenkintas bankroto byloje, sprendė, jog ši suma priteistina iš individualios įmonės savininko LR CK 2.50 str. 4d. pagrindu.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas V. M. prašo panaikinti 2008-07-16 d sprendimą ir priimti naują sprendimą, taikyti senaties terminą, sustabdyti vykdomąją bylą Nr. 0090/08/02720, dėl priteistų lėšų išieškojimo, iki civilinės bylos išnagrinėjimo ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apelianto nuomone, teismas, nagrinėdamas bylą, neatsižvelgė į LR Aukščiausiojo Teismo Senato ir LR Aukščiausiojo teismo praktiką analogiškose bylose. Nurodo, kad ginčo skola, atsiradusi iš likviduotos individualios įmonės veiklos, galėjo būti išieškota tik bankroto byloje. Ieškovo teisė savo reikalavimą patenkinti nukreipiant išieškojimą į įmonės savininko turtą pasibaigė užbaigus bankroto bylą. AB Šiaulių bankas, būdamas bankrutuojančios įmonės kreditoriumi, turėjo galimybę kontroliuoti bankroto procesą ir esant neišieškotai skolai bei likus turto, galėjo ginčyti teismo sprendimą dėl įmonės pabaigos. Tačiau užbaigus bankroto procedūras ir įmonę išregistravus, Įmonių bankroto įstatymas nesuteikia teisės kreditoriams kelti naujų reikalavimų bankroto procedūroje dalyvavusiems asmenims.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AB Šiaulių bankas prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad visais atvejais užbaigus bankroto procedūras ir įmonę išregistravus, kreditorius neturi teisės reikšti reikalavimų, kurie buvo pateikti individualios įmonės savininkui bankroto byloje. Bankroto byloje įmonės savininkas administratoriui privalo pateikti viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe bei dalyvauti bankroto byloje bendraatsakoviu. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad buvo įvykdytos šios sąlygos, todėl jo, kaip bankrutavusios individualios įmonės savininko, prievolės prieš įmonės kreditorius yra pasibaigusios.
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme atsakovas V. M. prašė panaikinti 2008-07-16 d sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1dalis), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Atsakovo V. M. apeliaciniame skunde keliamas klausimas, ar turi teisę individualios įmonės kreditorius, kurio reikalavimai buvo patvirtinti įmonės bankroto byloje, jeigu šie reikalavimai užbaigus bankroto procedūrą liko nepatenkinti, reikšti savarankišką ieškinį teisme individualios įmonės savininkui.
Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas ir atsakovo individuali įmonė buvo sudariusi paskolos sutartis pagal kurias ieškovo įmonei buvo suteiktos paskolos. Dalis paskolos ieškovui nebuvo grąžinta, todėl atsakovo individualiai įmonei atsirado prievolė grąžinti 2332,88 Lt paskolos dalį.
Nagrinėjamoje byloje atsakovu yra V. M., kurio individuali įmonė Kauno apygardos teismo 2004 m. spalio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-222/2004 likviduota dėl bankroto (civilinė byla Nr. 2-222/2004, b.l. 194). Įvykdžius bankrutavusios V. M. individualios įmonės „Vika“ turto pardavimą ir paskirsčius už jį gautas lėšas kreditoriams, liko nepatenkintas kreditoriaus AB Šiaulių bankas (ieškovo šioje byloje) 2 332, 88 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iškėlus individualiai įmonei bankroto bylą, Civilinio kodekso ir Individualių įmonių įstatymo nuostatos, numatančios, kad individuali įmonė yra neribotos atsakomybės juridinis asmuo ir nustatančios šio juridinio asmens dalyvių materialinę atsakomybę už įmonės prievoles, reglamentuojančios įmonės likvidavimą, kaip prievolių pasibaigimo pagrindą, taikomos kartu su Įmonių bankroto įstatyme nustatytomis teisės normomis, tame tarpe, ir su nuostatomis, apibrėžiančiomis kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą bei kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti. Atsižvelgiant į individualios įmonės specifiką, bankroto procedūrų objektu tampa ne tik įmonės, bet ir asmeninės bei bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis bankroto procedūrų metu savininkui priklausantis turtas. Tai reiškia kad, kai dėl bankroto yra likviduojamas neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, šio asmens dalyvių materialinės atsakomybės apimtis už įmonės prievoles yra apibrėžiama bankroto procedūrų metu turimu turtu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004 AB „Ūkio bankas“ v. A. L., suformuluota aktuali vienodos teismų praktikos formavimui taisyklė, jog kai likviduojama dėl bankroto individuali (personalinė) įmonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo (CK 2.50 straipsnio 4 dalis) ir nėra šio juridinio asmens dalyvio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant šios įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, jog šios įmonės savininko (dalyvio) prievolės prieš įmonės kreditorius pasibaigia (CK 6.128 straipsnio 3 dalis). Taigi, skola, atsiradusi iš įmonės veiklos, gali būti išieškota tik bankroto byloje ir kreditoriaus teisė savo reikalavimą patenkinti nukreipiant išieškojimą į įmonės savininko turtą pasibaigia užbaigus bankroto bylą. Vadovaujantis išdėstytu, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju, reikia nustatyti, ar bankroto procedūrų metu buvo nustatytas visas neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvių turtas, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą pagal kreditorių pareikštus reikalavimus.
Kauno apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-222/2004 medžiaga nustatyta, kad bankroto bylos nagrinėjimo metu V. M. buvo registruotos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą – butą, unikalus Nr. 1997-9016-5014:0005. Šiam turtui buvo įregistruota hipoteka. V. M. sutuoktinė N. M. įregistruotų nekilnojamųjų daiktų neturėjo. Individualios įmonės savininko ir jo sutuoktinės vardu registruotų transporto priemonių nebuvo (civilinė byla Nr. 2-222/2004, b.l. 14-18). Administratorius, įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą, perėmė šį turtą: grynuosius pinigus kasoje ir banko sąskaitose, materialų turtą bei debitorinius įsiskolinimus (civilinė byla Nr. 2-222/2004, b.l. 174), perimtas turtas buvo realizuotas vykdant bankroto procedūras. Likvidaciniame balanse pažymėta, kad užbaigus bankroto procedūras turto nėra. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, nagrinėjęs bankroto bylą, išsiaiškino visas galimybes nukreipti išieškojimą pagal kreditorių pareikštus reikalavimus į neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvių turtą. Ta aplinkybė, kad A. M. formaliai bankroto byloje nebuvo patrauktas bendraatsakoviu, nesudaro pagrindo paneigti padarytą išvadą. Kartu, atsižvelgiant į viešąjį interesą, teisėjų kolegija pripažįsta, kad vėliau paaiškėjus, jog vykdant bankroto procedūras toks fizinis asmuo turėjo turtą, apie kurį nebuvo žinoma, ir yra galimybė nukreipti išieškojimą į tą turtą, negali būti paneigta galimybė teisinėmis priemonėmis tai padaryti. Nagrinėjamos bylos duomenimis nenustatyta, kad atsakovas turėtų tokio turto. Atsakovo pateikti dokumentai, patvirtina aplinkybę, kad bankroto bylos nagrinėjimo metu individualios įmonės dalyviai neturėjo kito turto į kurį butų galima nukreipti išieškojimą (VĮ registrų centro duomenys apie į nekilnojamuosius daiktus registruotas nuosavybės teises, VĮ Regitra pažymos apie įregistruotas kelių transporto priemones.).
Esant nurodytiems argumentams teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą išnagrinėjęs apylinkės teismas priimdamas sprendimą netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, dėl to priėmė teisiškai nepagrįstą procesinį sprendimą. Dėl to toks teismo sprendimas naikintinas ir priimamas naujas sprendimas - ieškovo AB Šiaulių bankas ieškinį dėl skolos priteisimo atmesti (CPK 330 straipsnis).
Sutinkamai su CPK 93 straipsnio 3 dalimi, 98 str., iš ieškovo AB Šiaulių bankas (įmonės kodas 112025254, Tilžės g. 149, Šiauliai) priteistinos atsakovui V. M. bylinėjimosi išlaidos.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Apeliacinį skundą patenkinti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2008m. liepos 16 d. sprendimą panaikinti. Priimti naują sprendimą ir ieškovo AB Šiaulių bankas ieškinį atsakovui V. M. atmesti.
Iš ieškovo AB Šiaulių bankas (įmonės kodas 112025254, Tilžės g. 149, Šiauliai) priteisti V. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) 1070 Lt bylinėjimosi išlaidų.