Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Pavel Borkovski, susipažinęs su M. V. privataus kaltinimo skundu dėl baudžiamojo proceso pradėjimo D. G. atžvilgiu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas M. V. privataus kaltinimo skundas dėl baudžiamojo proceso pradėjimo D. G. atžvilgiu pagal požymius nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, 3 dalyje.

Skunde nurodoma, kad 2016 m. liepos mėnesį pareiškėjas bendravo su D. G. dėl savo sutuoktinės pradėtų skyrybų ir šmeižimo dėl smurto, taip pat dėl rankų sumušimo. 2016-07-25 du STT darbuotojai tarp jų D. G., vidaus saugumo viršininkas, atėjo pasikalbėti be įspėjimo, ko pasekoje Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnyba savo 2016-07-07 rašte Nr. 4-01-5371 konstatavo neva pareiškėjas neserga sinusito liga, nekarščiavo ir neva šalia gyvenantys kaimynai alkoholikai visada elgiasi teisėtai. Pareiškėją nuteisus net smurto atvejais, kai nėra jokių patvirtinančių įrodymų, tik liudijimų, pareiškėjo sutuoktinė teisme liudijo neva jis visada teisėsaugai siunčiantis diktofono garso įrašus, kuriuo nieko negirdima, o pareiškėjas neva girdintis balsus. Dėl šio organizuoto šmeižimo 2016 metų liepos mėnesį ir 2017 metų rugsėjo mėnesį prašo pradėti ikiteisminį tyrimą prieš D. G. dėl sukčiavimo trikdant sveikatą stresu ir panaudojant nusikaltimus pareiškėjo atžvilgiu kaip psichikos ligą. Taip pat nurodo, kad D. G. savo nusikalstamais veiksmais rašytiniu būdu klastodamas garso dokumentus pareiškėjui sukėlė stresą ir įtampą. D. G. nusikalstamos veikos pareiškėjo atžvilgiu pasekmių įrodymas yra 2016-10-18 - 12-20 d. teismo psichiatrės Z. K. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 78TPK-173/2016, kurio aštuntame puslapyje yra teigiama, kad pagal M. V. skundų, prašymų ir kitokių įvairių raštų turinį, dabartinę jo psichikos būseną (mąstymo nuoseklumą, logikos stoką, rezonavimą, afektinę įtampą) įtariamas (duomenys nskelbtini) paūmėjimas, nors psichologinio tyrimo metu mąstymo sutrikimų nepastebėta.

Privataus kaltinimo bylos procesą atsisakytina pradėti.

Pagal 2017 m. liepos 11 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3, 22, 57, 58, 167, 256, 293, 312, 317, 320, 322, 324 straipsnių pakeitimo ir 34 straipsnio ir XXX skyriaus pripažinimo netekusiais galios įstatymo Nr. XIII-626 14 straipsnį, 15 straipsnio 1 dalį, nuo 2017 m. spalio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pakeitimai, be kita ko nustatantys, jog neteko galios BPK XXX skyrius, reglamentuojantis privataus kaltinimo bylų procesą. Minėto įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos nagrinėti privataus kaltinimo bylos baigiamos nagrinėti vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusiomis privataus kaltinimo bylų nagrinėjimą reglamentuojančiomis nuostatomis. Kadangi privataus kaltinimo skundas paduotas iki 2017 m. spalio 1 d., jo priėmimo klausimas sprendžiamas vadovaujantis BPK redakcija, galiojusia skundo padavimo dienai.

Skundo priėmimo stadijoje, vadovaujantis BPK 412¹ straipsnio 1 dalimi, teismas turi atlikti dalinę pateiktų faktų analizę ir spręsti, ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką nėra akivaizdžiai neteisingi, ar skunde nurodytuose faktuose apie nusikalstamą veiką nėra aiškių BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas mišdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Minėto straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusį asmenį.

Pažymėtina, kad jau pati šių teisės normų konstrukcija rodo, kad asmuo negali būti kaltinamas abiejų nusikalstamų veikų tais pačiais veiksmais padarymu, kaip tai daro skundo pareiškėjas.

Objektyviai abu minėti nusikaltimai gali pasireikšti mušimu ar kitokiu smurtavimu, sukėlusiu fizinį skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Mušimas ar kitoks smurtavimas reiškia poveikį į žmogaus kūną siekiant sukelti fizinį skausmą. Poveikis turi būti fizinis ar mechaninis. Tik esant šiems minėtų nusikaltimų objektyviesiems požymiams asmens veikoje, jį galima traukti baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 arba 3 dalį. Jokių aplinkybių apie pareiškėjo atžvilgiu D. G. atliktus fizinio ar mechaninio pobūdžio veiksmus, M. V. nenurodė. Tai, kad pareiškėjui sukėlė stresą D. G. rašto turinys, negali būti traktuojama kaip smurto prieš pareiškėją apraiška.

Nors skundo pareiškėjas prašo patraukti D. G. baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dali ir 3 dalį, tačiau reikšdamas kaltinimą pareiškėjas suplaka šmeižimo, sukčiavimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo požymius. Iš esmės savo pareiškime jis kaltina D. G. ir šmeižtu, ir garso įrašų klastojimu, po ko tampa visai neaišku, ar jis nori patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn dėl šmeižto, dokumentų klastojimo, sukčiavimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo.

Pažymėtina, kad dauguma M. V. privataus kaltinimo skunde dėstomų teiginių apskritai susiję su pretenzijomis dėl visai kitų asmenų – pareiškėjo sutuoktinės, policijos pareigūnų, medicinos centrų darbuotojų, teismo darbuotojų, prokurorų veiksmų ir neturi aiškaus ryšio su pareiškėjo kaltinimu D. G..

Iš privataus kaltinio skundo turinio matyti, kad prašymą patraukti D. G. baudžiamojon atsakomybėn skundo pareiškėjas iš esmės sieja su 2016-07-07 Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos raštu Nr. 4-01-5374, kuriuo rašto autorius (rašto rengėjas yra D. G.) pagal pareiškėjo teiginius skunde konstatavo neva pareiškėjas neserga sinusito liga, nekarščiavo ir neva šalia gyvenantys kaimynai alkoholikai visada elgiasi teisėtai. Tačiau susipažinus su minėtu raštu matyti, kad tokių teiginių rašte iš viso nėra.

Pažymėtina, kad privataus kaltinimo procese pareiškėjas turi įrodyti ne tik BK 140 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų nusikaltimų objektyviuosius požymius asmens, kurį kaltina minėtais nusikaltimais veikoje, tačiau ir kilusias pasekmes, t.y. sveikatos sutrikdymą. Kaip įrodymą apie sutrikdytą pareiškėjo sveikatą jis prideda teismo psichiatrės Z. K. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 78TPK-173/2016 dalį (tik paskutinį lapą), tačiau iš jame užfiksuotos teismo psichiatrijos ekspertizės išvados tik matyti, jog lėtinio (duomenys neskelbtini) paūmėjimas yra tik įtariamas, o ne konstatuojamas ir nurodoma, kad diagnozė tikslintina stebint tiriamojo psichikos būseną ir elgesį ilgesnį laiką stacionare, todėl rekomenduojama skirti stacionarią psichiatrijos ekspertizę.

Atsižvelgiant į nutartyje išdėstytus argumentus teismas daro išvadą, kad D. G. veiksmais nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje arba 3 dalyje požymių, todėl pagrindo pradėti privataus kaltinimo bylos procesą nėra.

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 412¹ straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal M. V. privataus kaltinimo skundą dėl baudžiamojo proceso pradėjimo D. G. atžvilgiu, kadangi nepadaryta veika, turinti Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje ar 140 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikaltimų požymių.

Nutartis per septynias dienas nuo nutarties nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.