Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-06-08 · Administracinė byla Nr. I-596-162/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-06-08
Bylos Nr.
I-596-162/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalia Gumuliauskienė
Pareiškėjas
D. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Advokatai
Zigmas Burba Klaipėda
S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 8 d.Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Gumuliauskienė,sekretoriaujant Živilei Račkauskienei,dalyvaujant atsakovo atstovui Gediminui Savickui,

2015 m. gegužės 18 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. patikslintą skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutartimi (b.l. 97-98) priimtas pareiškėjo D. S. 2015 m. balandžio 20 d. patikslintas skundas (b. l. 91-94), kuriuo prašoma priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, pareiškėjui 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas taip pat prašo netaikyti senaties termino neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 15 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d.

Pareiškėjas patikslintame skunde nurodo, jog laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 15 d. iki 2014 m. vasario 4 d. periodiškai buvo kalinamas Klaipėdos AVPK areštinės kamerose, kurios buvo antisanitarinės būklės. Jos būdavo dažnai perpildytos, todėl pagal teisės aktų nuostatas, neatitikimo gyvenamojo ploto vienam asmeniui nustatytų reikalavimų. Kameros buvo šaltos ir drėgnos, blogas apšvietimas (tiek natūralus, tiek ir dirbtinis), nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės, lentynėlės, šepečio unitazo valymui. Pareiškėjas nebuvo aprūpintas švaros ir tvarkos palaikymui kamerose švariu ir tvarkingu inventoriumi, nebuvo kibirų, šluosčių grindų valymui. Be to, pareiškėjas nė karto nebuvo aprūpintas būtiniausiomis higienos priemonėmis, nors dėl to į pareigūnus kreipėsi tiek žodžiu, tiek ir raštu, tačiau į prašymus raštu atsakymų negaudavo, kadangi šie prašymai nebuvo registruojami..

Jis būdavo vedamas vieną valandą per parą pasivaikščioti į lauką, nors šios trukmės pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos Komiteto prieš kankinimą, nubaudimą ir laikymą nežmoniškomis sąlygomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui. Konvojavimo į teismą dienomis visiškai nebuvo vedamas į pasivaikščiojimą, o pasivaikščiojimo kiemeliai maži ir neatitinka teisės aktais reglamentuotų pasivaikščiojimo kiemelio dydžio vienam asmeniui.

Nurodo, kad pareiškėjui atvykus į Klaipėdos AVPK areštinę, jis nė karto nebuvo nuvestas į dušą. Pabrėžia, jog būdavo patalpinamas į nesutvarkytas, šiukšlinas kameras.

Nurodo raštu kreipęsis į Klaipėdos AVPK areštinės administraciją, prašydamas suteikti tinkamą maitinimą, kadangi serga dvylikapirštės žarnos opalige, tačiau toks maitinimas pareiškėjui nebuvo suteiktas. Mano, kad Klaipėdos AVPK areštinėje duodamas maistas neatitiko fiziologinių mitybos normų. Nurodo, jog nuo 2013 m. sausio 22 d. iki 2013 m. sausio 24 d. buvo konvojuotas į Respublikinę Klaipėdos ligoninę ir hospitalizuotas bei gydytas. Pareiškėją 2013 m. sausio 24 d. grąžinus į Klaipėdos AVPK areštinę, negavo pietų davinio.

Teigia dėl prastų Klaipėdos AVPK areštinės kalinimo sąlygų dažnai patyręs stresą, dvasinius išgyvenimus, jautė emocinę depresiją, nepatogumus, be to, dėl šių išgyvenimų paūmėjo dvylikapirštės žarnos opaligė. Nors ir kreipdavosi į areštinės medikus, tačiau jam ne visada būdavo suteikta medicininė pagalba. Klaipėdos AVPK areštinėje patirti išgyvenimai buvo tokio intensyvumo, jog yra pagrindas atlyginti 1 500 Eur neturtinę žalą..

Pareiškėjas D. S. apie teismo posėdį informuotas tinkamai šaukimu (b. l. 136). Alytaus pataisos namai pateikė pareiškėjo patvirtinimą, kad jam įteikti Klaipėdos apygardos administracinio teismo siųsti procesiniai dokumentai (b. l. 135). Patikslintu skundu pareiškėjas prašo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovas Gediminas Savickas teismo posėdžio metu prašė patikslintą skundą dėl neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą atsiliepimuose nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 2015 m. sausio 5 d. atsiliepimu (b. l. 25-27) ir 2015 m. gegužės 7 d. ir patikslintu atsiliepimu (b. l. 101-104) prašo pripažinti, kad pažeista pareiškėjo D. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą, kadangi pažeidimai buvo minimalūs. Atsakovas taip pat prašo pareiškėjo reikalavimams taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Nurodo, kad Klaipėdos AVPK areštinės kamerose įrengtas apšvietimas, lempučių skaičius, langų dydis, įrengta ventiliacija, įrengti ir atitverti sanitariniai mazgai atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009), reikalavimus. Pažymi, jog pasitaiko atvejų, kai areštinėje laikomai asmenys areštinės inventorių sudaužo (pvz., apšvietimo lempas) ar kitaip jį sugadina. Pažymi, kad Klaipėdos AVPK areštinei yra galiojantys Lietuvos policijos generalinio komisaro leidimai visų areštinės kamerų eksploatavimui. Teigia, jog niekada nebuvo nustatyta, kad areštinės kamerose būtų drėgmė ar pelėsiai. Pažymi, jog areštinės kamerose yra įrengta mechaninė ventiliacija, kameros vėdinamos ir per langus, langai sandarūs, drėgmės nėra.

Atsiliepimas

Pažymi, jog vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 9 punktu, policijos areštinėje laikomi asmenys privalo laikytis nustatytų vidaus tvarkos, priešgaisrinės apsaugos, higienos taisyklių ir nuolat rūpintis švaros bei tvarkos užtikrinimu kamerose (policijos pareigūnų nurodymu eilės tvarka skiriamas atsakingas už kameroje esančios tvarkos palaikymą asmuo). Nurodo, kad valymo priemonėmis ir higienos reikmėmis areštinėje laikomi asmenys yra aprūpinami pilnai, tačiau asmenys, kurie atsisako tvarkytis ir valytis kameras, prievarta nėra verčiami tai daryti. Vadovaujantis Taisyklių 7.12 punktu, visi areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, gauti išskalbtą patalynę. Visiems areštinėje laikomiems asmenims tokia teisės yra suteikta. Klaipėdos AVPK areštinėje pareiškėjui ir kitiems areštinėje laikomiems asmenims galėjo būti nesuteikta galimybė pasinaudoti dušu tik tuo atveju, jeigu jis buvo laikomas areštinėje trumpiau nei 7 dienas.

Nurodo, kad laikomiems Klaipėdos AVPK areštinėje asmenims pagal 2014 m. sausio 6 d. paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 30-4-ST2-14-3 maistą ruošia ir tiekia UAB „Rasytė, tiekiamo maisto kokybę tikrina Klaipėdos maisto ir veterinarijos tarnyba. Nurodo, jog 2013 m. birželio 5 d. Klaipėdos AVPK viršininko pavaduotojas patvirtino Vidaus tyrimų poskyrio atlikto tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadą dėl D. S. skundo. Tyrimo metu nustatyta, kad 2013 m. sausio 24 d. 12.20 val. į Klaipėdos AVPK areštinę iš Respublikinės Klaipėdos ligoninės grąžintas nuteistasis D. S. nebuvo pamaitintas pietų metu.

Nurodo, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinės kamerose nagrinėjamu laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2015 m. balandžio 14 d. iš viso buvo laikomas 143, o pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. Nr. V-124 įsakymo „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriaus ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą (vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.), buvo laikomas 21 dieną. Atkreipia dėmesį, jog minimalaus ploto vienam žmogui pažeidimas buvo labai nežymus, t. y. vienam laikomam asmeniui teko nuo 3,25 kv. m. iki 3,29 kv. m. kameros ploto vietoje nustatytų 3,6 kv. m. Nurodo, jog atsakovo atstovas neturi jokių duomenų, kuriais galima būtų susieti priežastiniu ryšiu galimai esamus pareiškėjo sveikatos negalavimus su buvusiais nežymiais laikymo areštinėje sąlygų pažeidimais.

Šalies argumentai

Nurodo, kad pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi 2014 m. lapkričio 14 d., todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi ir 1.126 straipsnio 2 dalimi dėl galimai padarytos žalos atlyginimo turi būti taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo skundas turėtų būti nagrinėjamas už areštinėje išbūtą laiką po 2011 m. lapkričio 14 d. Paaiškina, kad informacijos apie pareiškėjo buvimą areštinėje iki 2011 m. gruodžio 31 d. pateikti negali, kadangi pagal galiojančias teisės aktų nuostatas tokia informacija yra saugoma trejus metus.

Teigia, jog pareiškėjo teisė būti laikomam areštinės kamerose, kuriose sąlygos atitinka esamus higienos normų reikalavimus, buvo pažeista tik neilgą laiko tarpą, pažeidimai buvo nedideli, be to, byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjui būtų kilusios kitos neigiamos pasekmės. Taip pat pažymi, jog pareiškėjo teisė į tinkamą maitinimą buvo pažeista tik vieną kartą, be to, byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų laikomas areštinėje blogesnėse sąlygose nei kiti sulaikyti asmenys, todėl prašo pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė, atstovas į teismo posėdį neatvyko. Apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 128)

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama pareiškėjui D. S. bei trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui nedalyvaujant.

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (minėta, toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinėje laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 15 d. iki 2014 m. vasario 4 d., atlyginimo.

Dėl teisės aktų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013).

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

Pagal Civilinio kodekso 126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovas nagrinėjamoje byloje prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą nagrinėti tik už jo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje laikytą laiką po 2011 m. lapkričio 14 d.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-553/2014 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 26, 2014) 143 punkte nurodyta, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios nepriimtinų kalinimo sąlygų metu, atlyginimo taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 pažymėjo, jog atsakovui prašant, nuo patirtos žalos atsiradimo iki kreipimosi į teismą praėjęs laiko tarpas gali būti pagrindas ieškinio senačiai taikyti.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjo skundas surašytas 2014 m. lapkričio 14 d. ir Klaipėdos apygardos administraciniam teismui išsiųstas 2014 m. gruodžio 9 d. (b. l. 19), o teisme gautas 2014 m. gruodžio 11 d. (b. l. 4), t. y. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą už laikotarpį iki 2014 m. lapkričio 14 d. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, ieškinio senaties termino atnaujinti neprašo, tačiau prašo netaikyti ieškinio senaties termino.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Teismas pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-363/2012 yra pažymėta, kad ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai. Be to, ieškinio senatis sudaro realias galimybes pažeistas teises apginti. Teismų darbas tampa efektyvesnis, sudaromos objektyvios prielaidos nustatyti materialiąją tiesą byloje, nes praėjus tam tikram laikui faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingas.

Bylos medžiaga nustatyta, jog pareiškėjas, prieš kreipdamasis į teismą, 2014 m. sausio 14 d. kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo administracinėje byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo, rengiant procesinius dokumentus teismui ir atstovaujant pareiškėjo interesams pirmosios instancijos teisme (b. l. 17-18).

Įvertinus tai sprendžiama, kad pareiškėjo 2014 m. sausio 14 d. kreipimasis dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo dėl neturtinės žalos atlyginimo būtų svarbi priežastis atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Tačiau kartu pabrėžtina, kad Klaipėdos AVPK pareigūno V. V. tarnybiniame pranešime „Dėl D. S. skundo“ nurodyta, jog atsakovo atstovas negali pateikti informacijos apie pareiškėjo D. S. buvimą Klaipėdos AVPK areštinėje 2011 metais, nes vadovaujantis Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodykle, patvirtinta Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100 (VŽ 32-1534) ir Policijos įstaigų veiklos dokumentų saugojimo terminų rodykle, patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro ir Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 5-V-959/V-98 bei Klaipėdos miesto (apskrities) vyriausiojo policijos komisariato 1990-2005 bylų nomenklatūromis, 2006-2015 metų dokumentacijos planais, jų pakeitimais ir papildymais „Asmenų laikomų policijos areštinėje paskirstymo knygos“ saugomos tris metus ir yra sunaikintos (b. l. 130). Klaipėdos AVPK taip pat pateikė 2015 m. balandžio 9 d. dokumentų naikinimo aktą Nr. 30Id-4933 patvirtinantį, kad areštuotų asmenų dokumentai, žurnalai ir kiti rašytiniai įrodymai yra sunaikinti (b. l. 110-113). Vadinasi, net ir atnaujinus ieškinio senaties terminą už laikotarpį iki 2011 m. lapkričio 14 d., įrodymų, kuriais būtų galima nustatyti, ar minėtu laikotarpiu kalint Klaipėdos AVPK buvo pažeistos pareiškėjo teisės, nebėra išlikę, todėl eismas dėl sunaikintų dokumentų negalėtų nustatyti objektyvios tiesos byloje ir šioje dalyje pareiškėjo skundo netenkintų. Remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaujantis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį tenkintinas ir pareiškėjo reikalavimo daliai dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2011 m. lapkričio 14 d. taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 15 d. iki 2011 m. lapkričio 14 d. atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėtina ir tai, kad nors ieškinio senaties terminas nagrinėjamoje byloje taikytinas iki 2011 m. lapkričio 14 d., tačiau atsakovas negali pateikti dokumentų už visus 2011 metus, nes jie yra neišlikę, todėl sprendžiant reikalavimo pagrįstumą vertinami tie pareiškėjo buvimo Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiai, apie kuriuos yra išlikę rašytinių duomenų.

Dėl minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimo

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Pagal 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojusį teisinį reguliavimą, tardymo izoliatoriuose ir areštinėse vienam asmeniui tenkantis minimalus patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir 4,1 kv. m. – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose. Šias normas įtvirtina Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (Žin., 2010, Nr. 55-2731) 1.3.1 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1249, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Klaipėdos AVPK viešosios tvarkos biuro areštinės viršininko S. B. 2014 m. gruodžio 23 d. tarnybiniame pranešime „Dėl D. S. skundo“ (b. l. 28-30) pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas D. S. Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas: nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2012 m. rugsėjo 11 d. (7 paras) kameroje Nr. 28, kurioje plotas asmeniui buvo 19,88 kv. m.; 2012 m. rugsėjo 13 d. (1 parą) kameroje Nr. 13, kurioje plotas asmeniui buvo 3,29 kv. m.; nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. rugsėjo 16 d. (3 paras) kameroje Nr. 13, kurioje plotas asmeniui buvo 6,58 kv. m.; nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2012 m. rugsėjo 24 d. (8 paras) kameroje Nr. 13, kurioje plotas asmeniui buvo 3,29 kv. m.; nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2012 m. rugsėjo 27 d. (3 paras) kameroje Nr. 13, kurioje plotas asmeniui buvo 6,58 kv. m.; 2012 m. spalio 2 d. (1 parą) kameroje Nr. 38, kurioje plotas asmeniui buvo 15,91 kv. m.; nuo 2012 m. spalio 3 d. iki 2012 m. spalio 4 d. (2 paras), kameroje Nr. 38, kurioje plotas asmeniui buvo 5,30 kv. m.; nuo 2012 m. lapkričio 19 d. iki 2012 m. lapkričio 20 d. (2 paras) kameroje Nr. 25, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 5,40 kv. m.; nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. lapkričio 23 d. bei 2012 m. lapkričio 29 d. (4 paras) kameroje Nr. 25, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 7,20 kv. m.; nuo 2012 m. lapkričio 30 d. iki 2012 m. gruodžio 3 d. (4 paras) kameroje Nr. 25, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 5,40 kv. m.; nuo 2012 m. gruodžio 4 d. iki 2012 m. gruodžio 5 d. (2 paras) kameroje Nr. 25, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 7,20 kv. m.; nuo 2012 m. gruodžio 6 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d. bei 2012 m. gruodžio 20 d. (10 parų) kameroje Nr. 25, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 5,40 kv. m.; nuo 2012 m. gruodžio 21 d. iki 2012 m. gruodžio 28 d. (8 paras) kameroje Nr. 25, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 7,20 kv. m.; nuo 2013 m. sausio 16 d. iki 2013 m. sausio 17 d. (2 paras) kameroje Nr. 2, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 4,51 kv. m.; nuo 2013 m. sausio 18 d. iki 2013 m. sausio 19 d. (2 paras) kameroje Nr. 2, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 6,02 kv. m.; nuo 2013 m. sausio 20 d. iki 2013 m. sausio 21 d. (2 paras) kameroje Nr. 38, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 5,30 kv. m.; 2013 m. sausio 22 d. (1 parą) kameroje Nr. 23, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 5,34 kv. m.; nuo 2013 m. sausio 23 d. iki 2013 m. sausio 25 d. (3 paras) kameroje Nr. 23, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 4,00 kv. m.; nuo 2013 m. vasario 13 d. iki 2013 m. vasario 15 d. (3 paras) kameroje Nr. 23, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 5,34 kv. m.; nuo 2013 m. vasario 21 d. iki 2013 m. vasario 26 d. (6 paras) kameroje Nr. 7, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 7,03 kv. m.; 2013 m. kovo 4 d. (1 parą) kameroje Nr. 9, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 6,49 kv. m.; nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2013 m. kovo 6 d. (2 paras) kameroje Nr. 9, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 3,245 kv. m.; nuo 2013 m. kovo 16 d. iki 2013 m. kovo 22 d. (7 paras) kameroje Nr. 14, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 6,56 kv. m.; nuo 2013 m. balandžio 3 d. iki 2013 m. balandžio 9 d. (7 paras) kameroje Nr. 13, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 6,58 kv. m.; nuo 2013 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. gegužės 22 d. (2 paras) kameroje Nr. 2, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 9,02 kv. m; nuo 2013 m. gegužės 23 d. iki 2013 m. gegužės 28 d. (6 paras) kameroje Nr. 2, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 6,02 kv. m.; 2013 m. liepos 10 d. ir nuo 2013 m. liepos 14 d. iki 2013 m. liepos 16 d. (3 paras) kameroje Nr. 9, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 3,24 kv. m.; nuo 2013 m. liepos 11 d. iki 2013 m. liepos 13 d. bei nuo 2013 m. liepos 17 d. iki 2013 m. liepos 19 d. (6 paras) kameroje Nr. 9, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 6,49 kv. m.; nuo 2013 m. rugpjūčio 19 d. iki 2013 m. rugpjūčio 20 d. (2 paras) kameroje Nr. 14, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 6,56 kv. m.; nuo 2013 m. rugpjūčio 21 d. iki 2013 m. rugpjūčio 23 d. (3 paras) kameroje Nr. 14, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 3,28 kv. m.; nuo 2013 m. rugsėjo 2 d. iki 2013 m. rugsėjo 4 d. (3 paras) kameroje Nr. 13, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 3,29 kv. m.; nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2013 m. rugsėjo 15 d. (4 paras) kameroje Nr. 12, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 13,16 kv. m.; nuo 2013 m. rugsėjo 16 d. iki 2013 m. rugsėjo 17 d. (2 paras) kameroje Nr. 31, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 6,57 kv. m.; nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. rugsėjo 22 d. (5 paras) kameroje Nr. 31, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 13,14 kv. m.; nuo 2013 m. rugsėjo 23 d. iki 2013 m. rugsėjo 24 d. (2 paras) kameroje Nr. 31, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 6,57 kv. m.; nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 3 d. (3 paras) kameroje Nr. 10, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 6,18 kv. m.; 2013 m. lapkričio 20 d. (1 parą) kameroje Nr. 6, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 8,27 kv. m.; nuo 2013 m. lapkričio 21 d. iki 2013 m. lapkričio 22 d. (2 paras) kameroje Nr. 6, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 4,13 kv. m.; 2013 m. lapkričio 27 d. (1 parą) kameroje Nr. 14, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 6,56 kv. m.; nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 2 d. (5 paras) kameroje Nr. 14, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 3,28 kv. m.; 2013 m. gruodžio 3 d. (1 parą) kameroje Nr. 14, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 6,56 kv. m.; nuo 2013 m. gruodžio 4 d. iki 2013 m. gruodžio 5 d. (2 paras) kameroje Nr. 14, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 3,28 kv. m; nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2014 m. sausio 23 d. (3 paras) kameroje Nr. 10, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 6,18 kv. m.; nuo 2014 m. sausio 30 d. iki 2014 m. vasario 4 d. (6 paras) kameroje Nr. 35, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 5,37 kv. m.; nuo 2014 m. liepos 23 d. iki 2014 m. liepos 29 d. (7 paras) kameroje Nr. 27, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 6,81 kv. m.

Spręstina, kad pareiškėjas, pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 1 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančią minimalus ploto normą pareiškėjas buvo laikomas 27 paras.

Dėl kitų sveikatos saugos reikalavimų neužtikrinimo

Areštinėse laikomų asmenų teises ir pareigas, policijos pareigūnų veiklą ir darbo organizavimą užtikrinant teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomų asmenų apsaugą ir areštinės vidaus tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtinta Areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija (redakcija galiojusi iki 2015 m. vasario 12 d.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“.

Pareiškėjo teigimu, kameros antisanitarinės būklės, jose nebuvo pakankamo apšvietimo ir ventiliacijos, kamerose buvo šalta ir drėgna, nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės, lentynėlės, šepečio unitazo valymui. Pareiškėjas teigia nebuvęs aprūpintas higienos priemonėmis, švaros ir tvarkos palaikymui kamerose švariu ir tvarkingu inventoriumi.

Teismas pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad asmuo, pareiškęs reikalavimą dėl neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, teismas patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013), o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2014 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1559/2014).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (minėta, toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) nustato policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą. Higienos normos HN 37:2009 5-15 punktuose pateikiamos bendrosios nuostatos, numatančios, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas). Higienos normos HN 37:2009 18-33 punktuose reglamentuoti policijos areštinių įrengimo reikalavimai. Policijos areštinės kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Areštinių kamerų dirbtinė šviesa turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (21 punktas). Kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (23 punktas). Pagal minėtos Higienos normos HN 37:2009 24 punktą, oro temperatūra, santykinė drėgmė ir judrumas turi būti šie: šiltuoju metų periodu oro temperatūra 18-28 laipsniai, santykinė drėgmė 30-75 proc., oro judrumas 0,15-0,5 m/s; o šaltuoju metų periodu oro temperatūra 18-26 laipsniai, santykinė drėgmė 30-75 proc., oro judrumas 0,05-0,2 m/s. Higienos normos HN 37:2009 31 punktas numato, kad policijos areštinių kamerų aprūpinimas baldais, minkštuoju inventoriumi, higienos priemonėmis turi atitikti teisės aktais nustatytas normas. Higienos normos HN 37:2009 52 punktas numato, kad policijos areštinėse laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu kamerose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi.

Faktinę aplinkybę dėl Klaipėdos AVPK areštinės kamerų tinkamumo eksploatavimui įrodo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro 1999 m. birželio 11 d. patvirtintas leidimas pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 1-ojo padalinio 1-ąją dalį (b. l. 115-116) bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 22 d. įsakymas Nr. 5-V-142 leisti pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-ąją dalį nuo 2005 m. vasario 21 d. (b. l. 117). Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro 1999 m. birželio 11 d. patvirtintame leidime pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 1-ojo padalinio 1-ąją dalį nurodyta, kad areštinėje yra <...> 2 pasivaikščiojimo kiemeliai; sienos mūrinės, storis 80 cm; grindys dengtos PVC danga ant armuoto betoninio pagrindo, apšildymas centrinis; langai stikliniai; patalpų apšvietimas natūralus ir dirbtinis; vėdinimas natūralus ir mechaninis; areštinės patalpų techninė higieninė būklė gera. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2005 m. vasario 18 d. Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-osios dalies rekonstrukcijos įvertinimo akte Nr. 5-IN-31 (b. l. 119-120) nurodyta, kad šioje areštinės dalyje įrengtos 42 vietos kalinamiesiems (13 kamerų). Kiekvienoje kameroje įrengtos pritvirtintos lovos, individualios spintelės, taburetės, sieninės gembės rūbams ir kt. Naujai įrengtos šios patalpos: <...> infekcinių ligonių izoliatorius, viena iš kamerų pritaikyta neįgaliesiems.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas dėl netinkamų gyvenimo sąlygų buvo pateikęs ne vieną skundą.

Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2013 m. kovo 1 d. rašte Nr. (10.37)V4-756 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodyta, jog siekiant išnagrinėti pareiškėjo D. S. skunde išdėstytus faktus, Klaipėdos visuomenės sveiktos centro specialistai 2013 m. vasario 15 d. atliko Klaipėdos AVPK areštinės operatyviąją valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę, kurios metu įvertino jos atitiktį Higienos normos HN 37:2009 reikalavimams (b. l. 11-12). Pažymėta, kad patikrinimo metu Klaipėdos visuomenės sveikatos centro užsakymu Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Klaipėdos skyriaus specialistai atliko 1 – 9, 12 – 15, 18 ir 19 kamerų oro temperatūros, antroje kameroje – papildomai santykinės oro drėgmės bei oro judėjimo greičio matavimus. Atlikus kameros Nr.2 oro temperatūros, santykinės drėgmės ir oro judėjimo greičio matavimus nustatyta, kad oro temperatūra neatitiko Higienos normos HN 37:2009 24 punkto normuojamų oro temperatūros parametrų šaltuoju metų periodu; oro temperatūra neatitiko Higienos normos HN 37:2009 24 punkto reikalavimų ir kamerose Nr. 1, 4, 12, 13, 14, 15, 19. Tačiau kamerose Nr. 3, 5, 6, 7, 8, 9, 18 atitiko Higienos normos HN 37:2009 24 punkto reikalavimus. Operatyviosios kontrolės metu buvo nustatyta, kad visų patikrintų kamerų sanitariniuose mazguose nėra veidrodžių (pažeistas Higienos normos HN 37:2009 20 punktas); kamerose Nr. 3 – 5, 8 ir 14 nėra individualių spintelių maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti (pažeistas Higienos normos HN 37:2009 31 punktas); sulaikytieji asmenys neaprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi, kamerų Nr. 3 ir 5 sanitarinių mazgų grindys, praustuvės, unitazai nevalyti (pažeistas Higienos normos HN 37:2009 52 punkto reikalavimas).

Pareiškėjas iki 2013 m. vasario 15 d. atlikto patikrinimo kamerose, kuriose buvo nustatyti Higienos normos HN 37:2009 20, 24 ir 52 punktų pažeidimai, buvo laikomas tik kamerose Nr. 2 ir 13 (nustatyta per žema oro temperatūra, kamerų sanitariniame mazge nėra veidrodžio, sulaikytieji asmenys neaprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi).

Bylos medžiaga taip pat nustatyta, jog Šiaulių antrinės teisinės pagalbos advokatų kontoros advokatui Zigmui Burbai Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2014 m. balandžio 18 d. pateikė raštą Nr. (10.5)V4-1229 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame nurodė apie Klaipėdos AVPK areštinėje nustatytus Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų pažeidimus nuo 2013 m. vasario 13 d. iki 2014 m. balandžio 7 d. (b. l. 13-16). Kaip ir prieš tai minėta, 2013 m. vasario 13 d. Klaipėdos AVPK areštinės operatyviosios valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu buvo nustatyti Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų pažeidimai kamerose Nr. 2, 13 bei kitose kamerose, t. y. kamerose Nr. 1, 2, 4, 12, 13, 14, 15, 19 (per žema oro temperatūra, kamerų sanitariniame mazge nėra veidrodžio, sulaikytieji asmenys neaprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi). Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2014 m. balandžio 18 d. rašte Nr. (10.5)V4-1229 nurodė ir kitus Klaipėdos AVPK areštinės kamerose rastus pažeidimus, kurie buvo nustatyti vykdant operatyviąsias ir periodinę patikrą 2013 m. balandžio 8 d., balandžio 25 d., liepos 26 d., rugpjūčio 19 d., lapkričio 18 d., 2014 m. balandžio 7 d. patikrinimais. Minėtame rašte nurodyta, jog 2013 m. balandžio 8 d. patikrinimo metu nustatyta, kad kameros Nr. 12 sienų danga nelygi, temperatūra neatitiko Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų. 2013 m. balandžio 25 d. patikrinimo metu nustatyta, kad kamerose Nr. 3, 7, 8, 9, 18 lovos vietomis aprūdijusios; visose patikrintose kamerose sienų dangos sunkiai valomos, vietomis nelygios, ištrupėjęs tinkas, nebuvo kabliukų drabužiams pasikabinti, individualių spintelių; kamerose Nr. 3, 7, 8, 9, 12, 18 buvo nustatyti oro temperatūros, santykinės drėgmės, oro judėjimo greičio ir dirbtinės apšvietos Higienos normos HN 37:2009 reikalavimams neatitikimai; nustatyta, kad kamerų Nr. 1-9, 12-15, 18 ir 19 sanitariniuose mazguose nėra veidrodžių, kamerose Nr. 3, 4, 5, 8, 14 nebuvo individualių spintelių maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti; kameros Nr.1, 2, 4, 12, 13, 14, 15, 19 neatitiko Higienos normos HN 37:2009 normuojamų temperatūros parametrų šaltuoju metų periodu. 2013 m. balandžio 25 d. patikrinimo metu taip pat nustatyti Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų pažeidimai dėl to, kad sulaikytieji asmenys švaros ir tvarkos palaikymui kamerose neaprūpinami pakankamu kiekiu valymo inventoriumi (nėra kibirų, šluosčių grindų valymui, 3 ir 5 kamerose sanitarinių mazgų grindys, praustuvės, unitazai nevalyti, labai nešvarūs). 2013 m. liepos 26 d. periodinio patikrinimo metu nustatyti šie pažeidimai: kamerose nėra veidrodžių, tualeto reikmenų spintelių (lentynėlių); ne visose kamerose aprūpinimas baldais atitiko Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus – trūksta individualių spintelių maisto produktams susidėti ir higienos priemonėms laikyti, kabliukų – drabužiams susikabinti; kameroje Nr. 13 neįrengta naktinė apšvieta ir kt.; <...> . 2013 m. lapkričio 18 d. operatyviojo patikrinimo metu nustatyta, kad kamerą Nr. 12 neatitiko dirbtinės apšvietos ir oro judėjimų reikalavimų. 2014 m. balandžio 7 d. operatyviojo patikrinimo metu kameroje Nr. 10 nustatyti dirbtinės apšvietos ir oro judėjimo reikalavimų neatitikimai. Kiti rašte nurodyti pažeidimai nėra susijęs su pareiškėjo skundo argumentais, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Minėta, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. liepos 29 d. buvo laikomas kamerose Nr. 2, 6, 7, 9, 10, 12, 13, 14, 23, 25, 27, 28, 31, 35 ir 38. Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2013-2014 metais pažeidimus buvo nustatęs kamerose Nr. 2, 7, 10, 12, 13, 14, t. y. kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikytas. Pažymėtina, jog tikrinant Klaipėdos AVPK areštinės kameras, pažeidimai dažnai būdavo nepašalinti bei dar kartą nustatomi.

Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygas, aptartas įrodinėjimo taisykles, darytina išvada, kad Klaipėdos AVPK areštinėje pareiškėjui nebuvo iš dalies užtikrintos teisės būti apgyvendintam kamerose Nr. 2, 7, 10, 12, 13, 14 atitinkančiose Higienos normos HN 37:2009 20, 24, 31, 52 punktų reikalavimus, t. y. sanitariniuose mazguose nebuvo įrengti veidrodžiai, kameros Nr. 2 sanitariniame mazge nebuvo tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), šepečio unitazo valymui, sulaikytieji nebuvo aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi, kameros buvo šaltos ir neatitiko apšvietos reikalavimų, be to, kamerose Nr. 7 ir 13 neįrengtas naktinis apšvietimas, o kameroje Nr. 14 nebuvo individualių spintelių maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti.

Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina ir iš užtikrinimo jo teisės į dušą. Pareiškėjas pažymi, kad 2015 m. balandžio 8 d. jį etapavus į Klaipėdos AVPK areštinę iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus, pareiškėjas nebuvo nuvestas į dušą, todėl surašė skundą, tačiau jokio atsakymo negavo.

Pagal Taisyklių 7.12 punktą, policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, gauti išskalbtą patalynę. Higienos normos HN 37:2009 60 punktas nustato, jog policijos areštinėse laikomi asmenys privalo prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. kovo 30 d. atliko Klaipėdos AVPK patikrinimą, siekdamas įvertinti areštinės atitiktį Higienos normos HN 37:2009 reikalavimams. Patikrinimo akte įvardinti asmenys (ne pareiškėjas) buvo nurodę, kad į bylos nagrinėjimą jie yra atvežami iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus į Klaipėdos AVPK areštinę, kurioje atvykus nėra suteikiama galimybė nusiprausti po dušu (b. l. 124-127). Klaipėdos visuomenės sveikatos centro specialistai nenustatė, kad konvojuojant asmenis iš Lukiškių ir Kauno tardymo izoliatorius į Klaipėdos AVPK areštinę asmenims nesuteikiama galimybė prieš teismo posėdį nusiprausti duše, kadangi pagal Areštinėje laikomų asmenų teisės pasinaudoti šiltu dušu grafiką, kaip ir reikalauja Higienos normos HN 37:2009 60 punkto nuostata, asmenims būnant Klaipėdos AVPK savaitę ir ilgiau, buvo suteikta galimybė nusiprausti duše. Pažymėta, kad konvojuojami planiniais konvojais asmenys į minimą Higienos normos HN 37:2009 55 punkto reikalavimo nuostatą nepatenka.

Remiantis minėtu patikrinimo aktu spręstina, kad Klaipėdos AVPK areštinėje užtikrinama kalinčiųjų teisė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, t. y. areštinėje sudaromi grafikai, nurodant kuriomis dienomis tokia galimybė yra suteikiama. Be to, kaip ir pažymėta minėtame 2015 m. balandžio 23 d. patikrinimo akte Nr. K3-98, konvojuojamiems planiniais konvojais asmenims Higienos normos HN 37:2009 55 punkto reikalavimo nuostatos netaikomos

Remiantis nustatytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis pareiškėjo argumentas, kad jam pagal teisės aktų nuostatas nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu, laikytinas nepagrįstu.

Dėl maitinimo

Pareiškėjas nurodo prašęs suteikti tinkamą maitinimą, kadangi serga dvylikapirštės žarnos opalige, tačiau toks maitinimas jam nebuvo suteiktas, taip pat pabrėžia, kad areštinėje duodamas maistas neatitinka fiziologinių mitybos normų. Pažymi, kad pareiškėją 2013 m. sausio 24 d. jis nebuvo pamaitintas pietumis.

Higienos normos HN 37:2009 8 punkte nustatyta, jog policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas. Policijos areštinėse laikomų asmenų maitinimo tvarka turi atitikti teisės akto reikalavimus (Higienos normos HN 37:2009 9 punktas). Taisyklių 59 punkte nustatyta, jog asmenims, laikomiems policijos areštinėje, turi būti užtikrinta jų teisė tinkamai maitintis. Policijos areštinės viršininkas turi imtis priemonių nustatytu laiku duoti policijos areštinėje laikomiems asmenis tinkamai paruoštą maistą, kurio kokybė ir kiekis turi atitikti mitybos ir šiuolaikinės higienos reikalavimus. Geriamasis vanduo turi būti prieinamas kiekvienam policijos areštinėje laikomam asmeniui. Taisyklių 62 punkte nustatyta, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, maitinami 3 kartus per dieną (maitinimo intervalai, išskyrus miegui skirtą laiką, neturi viršyti 7 valandų). Taisyklių 64 punktas nustato, jog valgiaraštį sudaro maistą tiekianti įmonė, vadovaudamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro patvirtintomis policijos areštinėse laikomų asmenų maitinimo normomis. Taisyklių 66 punkte nustatyta, kad karštas maistas turi būti išduodamas ne vėliau kaip per 2 valandas nuo jo paruošimo, įskaitant ir pristatymo laiką. Asmenims, kurie negali pavalgyti laiku, maistas gaminamas ir patiekiamas atskirai.

Klaipėdos AVPK 2013 m. birželio 25 d. rašte Nr. 30-S-6571 „Dėl skundo“ nurodyta, jog Klaipėdos AVPK pakartotinai išnagrinėtas pareiškėjo 2013 m. sausio 30 d. skundas dėl maitinimo areštinėje (b. l. 7). Nurodyta, jog 2013 m. sausio 24 d. 12.20 val. pareiškėjas buvo iš Klaipėdos Respublikinės ligoninės konvojuotas į areštinę. Pietūs areštinėje laikomiems asmenims užsakomi iki 6.00 val., o pateikiami 12.00 val., todėl policijos areštinės viršininkas neturėjo galimybės paimti pietų. Klaipėdos AVPK Vidaus tyrimo poskyrio 2013 m. birželio 5 d. tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje Nr. 30-IS-105 „Dėl D. S. skundo“ nurodyta, kad 2013 m. sausio 24 d. 12.20 val. į Klaipėdos AVPK areštinę iš Respublikinės Klaipėdos ligoninės grąžintas nuteistasis D. S. nebuvo maitintas pietų metu (b. l. 31-33). Nurodyta, jog areštinėje pietūs esantiems sulaikytiesiems išdalijami 12.00 val., kurie užsakomi tos dienos ryte iki 6.00 val. Klaipėdos AVPK viešosios tvarkos biuro viršininkas A. L. 2012 m. liepos 13 d. rašte Nr. 30-10-S-609 „Dėl skundų“ pareiškėjui nurodė, jog etapuojant iš Klaipėdos AVPK viešosios tvarkos biuro areštinės į Vilniaus tardymo izoliatorių, prie sauso davinio suimtieji negauna vandens, informuotas Klaipėdos AVPK Logistikos skyrius bei Klaipėdos AVPK viešosios tvarkos biuro areštinėje laikomiems asmenims maitinimą tiekianti viešoji įstaiga. Nurodyta, jog artimiausiu metu sausas davinys bus papildytas geriamuoju vandeniu (b. l. 8).

Įvertinus tai konstatuotina, kad buvo pažeisti Taisyklių 59 ir 66 punktai, nes pareiškėjas negavo pietų 2013 m. sausio 24 d., be to, prie sauso davinio nebuvo išduodamas vanduo.

Bylos medžiaga nustatyta, jog pareiškėjas nuo 1994 metų serga dvylikapirštės žarnos opalige (b. l. 37). Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Viešosios policijos valdybos 2013 m. kovo 13 d. rašte Nr. 5-13-S-517 dėl pareiškėjo skundo nurodyta, kad įstatymai nei kiti teisė aktai nereglamentuoja policijos areštinėse laikomų asmenų maitinimo vegetarinių dietų ar kitų su vegetarizmu siejamų dietinių praktikų pagrindu užtikrinimo (b. l. 80).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Taisyklių 65 punktas nustato, kad ligonių, nėščių moterų, laikomų policijos areštinėse, maitinimas organizuojamas pagal medicinos duomenis ir Lietuvos dietologų draugijos metodines rekomendacijas.

2015 m. sausio 14 d. medicinos dokumentų išraše dėl gydymo pareiškėjui nurodyta pagal poreikį ir toliau lankytis pas gydytoją, kur bus skiriamas gydymas (b. l. 37). Pažymėtina tai, kad gydytojas pareiškėjui nebuvo paskyręs atitinkamo dietinio maitinimo ar rekomendavęs, kokį maistą pareiškėjas turėtų valgyti ir kokio vengti. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta jokių kitų duomenų, kad pareiškėjas pagal gydymo planą turėtų būti maitinamas kitaip nei kiti suimtieji. Todėl pareiškėjo argumentas, kad jam turėjo būti paskirtas maistas įvertinus ligą, laikytinas nepagrįstu.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Klaipėdos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2014 m. balandžio 14 d. raštu Nr. 37V7-(37.5)-242 „Dėl informacijos suteikimo“ nustatyta, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. maistą Klaipėdos AVPK viešosios tvarkos biuro areštinėje laikomiems asmenims gamino VšĮ „Kretingos maistas“, o vėliau, pagal 2014 m. sausio 6 d. areštinėje sulaikytų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 30-4-ST2-14-3) – UAB „Rasytė“ (b. l. 84). Nurodyta, kad atlikti planiniai bei pagal nuteistųjų skundus dėl netinkamo geriamojo vandens ir maisto kokybės patikrinimai, kurių metu pažeidimai nebuvo nustatyti. 2013 m. kovo 18 d. atlikus planinį patikrinimą UAB „Sotega“ (VšĮ „Kretingos maistas“ maitinimo paslaugas pirko iš UAB „Sotega“) maisto išdalinimo patalpoje buvo nustatyti bendri higienos pažeidimai, neužtikrinamos patiekalų laikymo temperatūros. 2013 m. rugpjūčio 7 d. atlikto neplaninio patikrinimo metu nebuvo nustatyta pažeidimų, maistas atitiko valgiaraštį. 2014 m. sausio 27 d. atlikus maisto patikrinimą, maistas atitiko higienos reikalavimus, patiekalai buvo gaminami pagal dešimties dienų valgiaraštį, suderintą su Klaipėdos AVPK areštinės administracija, kuriame nedirbantiems vyrams dienos kaloringumas yra nuo 2224,67 kcal iki 2319,9 kcal per dieną, t. y. dienos kaloringumas pagal valgiaraštį atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ fiziologines mitybos normas. Konstatuota, kad atliekant patikrinimus Klaipėdos AVPK areštinėje pažeidimų, turinčių įtakos maisto saugai, nenustatyta. Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad maisto davinys atitiko mitybos normas.

Remiantis nustatytomis aplinkybėmis sprendžiama, kad pareiškėjas netinkamai buvo pamaitintas 2013 m. sausio 24 d. bei etapuojant iš Klaipėdos AVPK viešosios tvarkos biuro areštinės į Vilniaus tardymo izoliatorių jam prie sauso davinio nebuvo išduodamas vanduo t. y. buvo pažeisti Taisyklių 59 ir 66 punktai.

Dėl sveikatos priežiūros užtikrinimo

Pareiškėjas teigia, kad dėl sveikatos sutrikimų kreipdavosi į medikus, tačiau jam ne visada būdavo suteikiama medicininė pagalba ir išduodami vaistai. Taip pat pažymi, kad 2013 m. sausio 22 d. turėjo temperatūros, tačiau buvo etapuojamas į pirmąjį Klaipėdos miesto policijos komisariatą, nors šiuo etapavimo bandė atisakyti. Vakare grąžinus į Klaipėdos AVPK areštinę ir pamatavus temperatūrą, jis buvo konvojuotas į Respublikinę Klaipėdos ligoninę ir hospitalizuotas bei gydytas nuo 2013 m. sausio 22 d. iki 2013 m. sausio 24 d.

Policijos areštinėje laikomų asmenų sveikatos priežiūra yra reglamentuota Taisyklių 70-79 punktuose. Taisyklių 72 punkte nustatyta, kad bendruomenės slaugytojas inter alia privalo kasdien apžiūrėti asmenis, kuriems paskirtas ambulatorinis gydymas, išduoti jiems vaistų; priimti gydytojo paskirtus medikamentus, jei asmuo yra atvežamas iš tardymo izoliatoriaus ar kitos įkalinimo įstaigos ir jam yra skirtas tęstinis gydymas. Pagal Taisyklių 75 punktą, prireikus policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) gali kviesti sveikatos priežiūros įstaigų medicinos specialistus įvertinti policijos areštinėje laikomo asmens sveikatos būklės ir suteikti jam pirmosios medicinos pagalbos. Jei policijos areštinėje laikomam asmeniui policijos areštinės sąlygomis negalima suteikti būtinosios medicinos pagalbos, šis asmuo turi būti transportuojamas į artimiausią laisvės atėmimo vietos arba kitą asmens sveikatos priežiūros įstaigą, užtikrinus jo apsaugą. Apie policijos areštinėje laikomų asmenų siuntimą į gydymo įstaigas policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) informuoja ikiteisminį tyrimą atliekantį pareigūną arba teismą, kurio žinioje yra byla. Taisyklių 78 punkte numatyta, kad jeigu policijos areštinėje laikomam asmeniui reikalinga būtinoji medicinos pagalba, o ji dėl kokių nors priežasčių negali būti suteikta policijos areštinėje, asmuo turi būti informuotas, kada ji bus suteikta ir kokios pagalbos nesuteikimo priežastys.

Bylos medžiaga patvirtina, kad nustačius negalavimus, pareiškėjas buvo konvojuotas į Respublikinę Klaipėdos ligoninę ir gydytas nuo 2013 m. sausio 22 d. iki 2013 m. sausio 24 d. (b. l. 77). Bylos medžiaga nenustatyta, kad būtent dėl Klaipėdos AVPK areštinės darbuotojų kaltės pareiškėjas būtų susirgęs, kad pareiškėjui nebuvo išduodami vaistai ar nepamatuota temperatūra, tuo labiau, jog pareiškėjas buvo pristatytas į Respublikinę Klaipėdos ligoninę gydymui, t. y. ši faktinė aplinkybė patvirtina, jog pareiškėjui buvo užtikrinta sveikatos priežiūra.

Dėl pasivaikščiojimo lauke ir kitų sąlygų

Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina ir iš pasivaikščiojimui skirto laiko trukmės, teigdamas, kad vienos valandos pasivaikščiojimams lauke prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui. Pabrėžia, kad konvojavimo į teismą dienomis jis į pasivaikščiojimą nebuvo vedamas. Be to, pasivaikščiojimo kiemeliai labai maži, neatitinkantys teisės aktais reglamentuotų pasivaikščiojimo kiemelio dydžio vienam asmeniui.

Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą“ mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.

Higienos normos HN 37:2009 11 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės aktų nustatyta tvarka. Taisyklių 54 nustatyta, jog policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien 1 valandą pasivaikščioti. Taisyklių 55 numato, jog pasivaikščioti vedama dienos metu pagal policijos viršininko sudarytą grafiką, atitinkantį įvairių kategorijų laikomų asmenų izoliavimo reikalavimus.

Pareiškėjas neginčija, jog jis buvo išvedamas į lauką pasivaikščioti 1 valandą per dieną, bei nėra duomenų, patvirtinančių, kad pagal sudarytą grafiką pareiškėjas nebūdavo išvedamas pasivaikščioti tą dieną, kai buvo konvojuojamas į teismą.

Higienos normos HN 37:2009 16-17.4 punktuose nustatyti reikalavimai policijos areštinių pastatams, teritorijai. Higienos normos HN 37:2009 17 punkte nurodyta, jog policijos areštinių teritorija turi būti tvarkinga, apželdinta ir aptverta, periodiškai valoma, šienaujama, jeigu dulka – drėkinama (17.1); teritorijoje turi būti įrengtas dirbtinis apšvietimas; tamsiuoju paros metu apšvietimo lygis žemės paviršiuje turi būti ne mažesnis kaip 20 lx (17.2); teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; juose turi būti šiukšlių dėžės; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi; pasivaikščiojimo kiemuose neturi būti stovinčio gendančio vandens (17.3); buitinių atliekų konteinerių aikštelės įrengiamos ne arčiau kaip 20 metrų iki policijos areštinės kamerų; aikštelės turi būti asfaltuotos arba betonuotos; konteineriai turi būti sandarūs, su dangčiais (17.4).

Aptartoje teisės normoje nėra reglamentuoti areštinių pasivaikščiojimo kiemelių dydžiai, todėl pareiškėjo argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio dydžiai vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų, laikytinas nepagrįstu.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėjas prašo priteisti 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kurio dydį argumentuoja tuo, kad dėl kalinamimo nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, žeminančiomis elementarų žmogaus orumą, patyrė dvasinį sukrėtimą, nepatogumus, emocinę depresiją, buvo sužalota jo sveikata.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad dėl kalinimo perpildytoje kameroje asmuo gali patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis (2008 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444–619/2008, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 4 (14), 2008).

Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871//02). Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) yra konstatavęs, kad valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata.

Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais: 1) teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą; arba 2) už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina inter alia iš to, jog Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio taikymas, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus: jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peeers prieš Graikiją, Nr. 28524/95). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas yra savaime pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio prasme (pvz., 2005 m. balandžio 7 d. sprendimas byloje Karalevičius prieš Lietuvą, Nr. 53254/99). Kita vertus, nežymūs teisės normų, reglamentuojančių kalinamiems asmenims skirto ploto dydį, pažeidimai paprastai nesudaro pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo.

Laikotarpiais nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2012 m. liepos 24 d., 2012 m. rugsėjo 13 d., nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2013 m. kovo 6 d., nuo 2013 m. liepos 14 d. iki 2013 m. liepos 16 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 21 d. iki 2013 m. rugpjūčio 23 d., nuo 2013 m. rugsėjo 2 d. iki 2013 m. rugsėjo 4 d., nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 2 d., nuo 2013 m. gruodžio 4 d. iki 2013 m. gruodžio 5 d. pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje, pažeidžiant areštinės kamerų plotą vienam asmeniui, buvo laikomas 27 paras. Nagrinėjamoje byloje taip pat buvo nustatyti ir kiti pažeidimai, o būtent, pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas kamerose Nr. 2, 7, 10, 12, 13, 14, kurios neatitinka Higienos normos HN 37:2009 20, 24, 31, 52 punktų reikalavimus. Be to, pareiškėjas netinkamai buvo pamaitintas 2013 m. sausio 24 d. bei etapuojant iš Klaipėdos AVPK į Vilniaus tardymo izoliatorių prie sauso davinio jam nebuvo patiektas vanduo (t. y. buvo pažeisti Taisyklių 59 ir 66 punktai).

Kitų, pareiškėjo nurodytų kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis, nagrinėjamoje byloje nustatyta.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma (neilgas kalinimas perpildytoje kameroje) nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad kameros perpildymas trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą bei sukėlė dvasines kančias ir nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos, t. y. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę bei mastą, sprendžiama, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotą minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis būtų nepatyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Jau minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti žalą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Pareiškėjas 27 paras buvo laikomas kamerose, kuriose ne tik vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, bet ir kamerose, neatitinkančiose kitų sveikatos saugos reikalavimų, be to, pareiškėjas vieną kartą buvo nepamaitintas ir etapuojant prie sauso davinio jam nebuvo išduotas vanduo. Įvertinus tai, konstatuojama, kad šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 konstatavo, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taip pat pažymėta, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

Teismas, vertindamas minėtas aplinkybes bei atsižvelgdamas į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, pažeidimo trukmę bei intensyvumą į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, taip pat vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima įvertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 1 500 Eur, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 500 Eur.

Nustatytų faktinių bei teisinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant iš atsakovo 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. S. patikslintą skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui D. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą, arba tiesiogiai – apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Dalia Gumuliauskienė