Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-04-14 · Administracinė byla Nr. I-465-257/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-04-14Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-09-03Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-04-14
Bylos Nr.
I-465-257/2014
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-02580-2013-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laisvutė Kartanaitė (pran.), Arvydas Martinavičius, Virginijus Stankevičius
Pareiškėjas
P. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Advokatai
Vytautas Sirvydis, Ramūnas Putinas
Kategorijos
  • 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-465-257/2014Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02580-2013-7Procesinio sprendimo kategorija 16.6; 16.8; 15.2.3.2; 74 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 14 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Laisvutės Kartanaitės, teisėjų Arvydo Martinavičiaus ir Virginijaus Stankevičiaus,

sekretoriaujant Vilmai Šarauskienei,dalyvaujant pareiškėjui P. G., jo atstovui advokatui Vytautui Sirvydžiui,

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Donatui Miliui,

Žemesnės instancijos teismas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. G. skundą ir patikslintą skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. lapkričio 18 d. įsakymo Nr. 40-TE-748 „Dėl inspektoriaus P. G. atleidimo iš vidaus tarnybos“ ir 2013 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. 40-TE-744 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ panaikinimo, įpareigojimo grąžinti pareiškėją į Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto pareigas, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, priverstinės pravaikštos laikotarpio įskaitymo į vidaus tarnybos stažą, neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas P. G. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. lapkričio 18 d. įsakymą Nr. 40-TE-748 „Dėl inspektoriaus P. G. atleidimo iš vidaus tarnybos“ ir 2013 m. lapkričio 15 d. įsakymą Nr. 40-TE-744 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“, įpareigoti grąžinti pareiškėją į Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto pareigas, priteisti iš atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos, t. y. 2013 m. lapkričio 18 d., iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą įskaityti dėl neteisėto atleidimo iš pareigų priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 18 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl skundžiamų neteisėtų veiksmų patirtą 5000 (penkių tūkstančių) litų neturtinę žalą ir priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas P. G. teismo posėdžio metu prašė skundą ir patikslintą skundą tenkinti. Nurodė, kad dėl to, jog buvo atleistas, patyrė išgyvenimus, moralinę žalą, kadangi aplinkinių akivaizdoje tapo nesąžiningas, nelojalus pareigūnas, nors visą laiką dirbo nepriekaištingai. Atleidimo pagrindas buvo įtarimas tuo, jog disponuoja dideliais kiekiais akcizais apmokestintų prekių ir informacijos teikimu tretiesiems asmenims, t. y. savo sūnui. Tačiau tie kaltinimai nebuvo įrodyti. Dirbo Operatyvaus valdymo poskyrio specialistu ir kas ketvirtą parą važiuodavo budėti. Kadangi automobilis, kurį deklaruodavo kaip tarnybinį, buvo sugedęs, pasiėmė žmonos automobilį, su kuriuo ji važinėdavo į darbą. Grįžtant iš darbo, jį sustabdė Vidaus tyrimų tarnybos pareigūnai, patikrino dokumentus, o apžiūrėję saloną rado akcizais apmokestinamų cigarečių. Apie automobilyje esančias cigaretes sužinojo tik pareigūnams jas radus. Vėliau paaiškėjo, jog cigaretes buvo nusipirkusi ir automobilyje palikusi jo žmona, kuriai Raseinių rajono apylinkės teismo nutarimu skirta administracinė nuobauda. Nurodė, kad jo santykiai su kolegomis geri, konfliktinių situacijų nėra buvę. Per tarnybos laikotarpį jam nebuvo skirta nuobaudų. Buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, kurio metu pats nusiuntė rašytinį paaiškinimą el. paštu. Nepripažįsta, kad 2012 m. rugpjūčio 18 d. suteikė informaciją pažįstamam asmeniui apie policijos pajėgų dislokacijos vietas Raseinių rajono savivaldybės teritorijoje. Prisimena, kad 2012 m. lapkričio 1 d. teikė informaciją savo sūnui apie trečiųjų asmenų duomenis, kai sūnus pirko automobilį. Jis kolegos paprašė, kad kolega patikrintų duomenis. Kolega patikrino, pasakė jam asmens kodą. Neneigia, kad iš dalies pažeidė reikalavimus, pranešdamas tretiesiems asmenims kito asmens duomenis. Vykstant tarnybiniam patikrinimui dėl duomenų paviešinimo, šis pareigūnas nebuvo apklaustas.

Pareiškėjas skunde (b. l. 2-11) ir patikslintame skunde (b. l. 25-34), be kita ko, nurodė, kad atleidus jį iš vidaus tarnybos likus mažiau kaip metams iki atsirandant Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinio pensijų įstatymo 3 straipsnyje nustatytoms sąlygoms pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, pareiškėjas ir jo šeimos nariai stipriai pergyveno ir pergyvena, nervinasi, patiria neigiamų dvasinių išgyvenimų. Pareiškėjui atsirado nerimo dėl prarastų socialinių garantijų, ateities, neteisybės, teisėtų lūkesčių praradimo jausmas. Jis buvo pažemintas, prarado dalykinę reputaciją, galimybę dirbti valstybiniame sektoriuje, kur reikalingas leidimas dirbti su įslaptinta informacija. Atleidimas iš vidaus tarnybos pareiškėjui ir jo šeimos nariams sukėlė stresą, moralinį sukrėtimą, pablogino jų savijautą, sukėlė bejėgiškumo ir nežinomybės jausmą. Visos nurodytos aplinkybės įrodo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Pareiškėjo atstovas advokatas Vytautas Sirvydis teismo posėdžio metu nurodė, kad nors tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo buvo baigtas 2013 m. liepos 22 d., tai matyti iš administracinės bylos (1 t., b. l. 116), ir toks tarnybinis patikrinimas buvo baigtas išvada: 1) tyrimą baigti; 2) neskirti tarnybinės nuobaudos – baigėsi terminai svarstyti tarnybinės etikos komisijos posėdyje. Nors tarnybinis patikrinimas baigtas neskyrus jokios tarnybinės nuobaudos, faktiškai pareiškėjui pritaikyta pati griežčiausia iš įmanomų nuobaudų. Tokia faktiškai griežčiausia nuobauda skirta po trijų mėnesių ir pareiškėjo nesupažindinus. Skundžiamas įsakymas dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 d. nustatytų reikalavimų, nes jis nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, jame nenurodyti faktai, argumentai ir įrodymai, kuriais remiantis jis priimtas. Įsakyme dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo taip pat nedetalizuotas teisinis pagrindas, nėra aišku, kuri iš alternatyvių Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir Paslapčių įstatymas) 18 str. 1 d. įtvirtintų aplinkybių buvo pagrindas priimti sprendimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo. Įsakymo dėl leidimo panaikinimo formuluotė suvaržo pareiškėjo teisę žinoti konkrečias priežastis, dėl kurių jis buvo atleistas iš vidaus tarnybos, taip apribojamos jo galimybės tinkamai suprasti ir gintis nuo kaltinimo, pažeidžia jo teisę į informaciją bei tinkamą teisminę gynybą, o vėlesnės atsakovo interpretacijos negali būti pagrindas atmesti pareiškėjo skundą. Minėtas įsakymas dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo grindžiamas tik 2013 m. spalio 1 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Specialiosios ekspertų komisijos posėdžio protokolu Nr. 40-IN-60, tačiau protokolo turinys, kuris galėtų būti reikšmingas įsakymo priėmimui, nebuvo nurodytas ir pareiškėjui skundžiamo įsakymo priėmimo metu žinomas nebuvo. Įsakymas dėl leidimo panaikinimo neatitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje numatyto reikalavimo, nes jame nenurodyta įsakymo dėl leidimo panaikinimo apskundimo tvarka. Atkreipė dėmesį, kad teismų praktikoje nagrinėjant bylas, susijusias su teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, panaikinimu taikomos Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio ir 16 straipsnio 2 dalies nuostatos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-04-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2011; 2011-12-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-3779/2011; 2012-09-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1932/2012). Pažymėjo, kad pagrindas priimti įsakymą dėl leidimo panaikinimo buvo 2013 m. spalio 1 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Specialiosios ekspertų komisijos posėdžio protokolas Nr. 40-IN-60 (1 t., b. l. 56-57), todėl būtina itin atidžiai vertinti šio, kaip tiesiogines teisines pasekmes pareiškėjui sukėlusio, akto teisėtumą ir pagrįstumą. Atkreipė dėmesį, kad Specialiosios ekspertų komisijos protokole nenurodė konkretaus teisinio pagrindo, konkrečios Paslapčių įstatymo normos, kuria remiantis priėmė sprendimą rekomenduoti panaikinti leidimą pareiškėjui dirbti ar susipažinti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Specialioji ekspertų komisija, rekomenduodama panaikinti pareiškėjui leidimą dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija, rėmėsi tik jai Paslapčių įstatymo 13 str. suteikta teise teikti siūlymus paslapčių subjekto vadovui dėl išduotų leidimų panaikinimo. Tačiau ši teisė nepanaikina pareigos tokią teisę pagrįsti, argumentuoti ir įrodyti konkrečios Paslapčių įstatymo normos konkrečius pažeidimus, kadangi leidimą dirbti ir susipažinti su įslaptinta naikinanti institucija nėra saistoma Specialiosios ekspertų komisijos siūlymo. Toks teisiškai ir faktiškai neargumentuotas Specialiosios ekspertų komisijos sprendimas apriboja pareiškėjo galimybes gauti suprantamą informaciją ir pažeidžia jo teisę į tinkamą teisminę gynybą. Atsiliepimas į P. G. skundą paremtas klaidinga informacija, kad P. G. buvo supažindintas su 2013-07-22 išvada „Dėl Šiaulių apskrities VPK Raseinių rajono policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto P. G. tarnybinio nusižengimo“ Nr. 40-IS-47 ir su 2013-07-23 Šiaulių apskrities VPK viršininko įsakymu „Dėl tarnybinės nuobaudos neskyrimo inspektoriui P. G.“ Nr. 40-TE-438, todėl turėjo teisę apsiginti. Atsakovas atsiliepime į P. G. skundą akcentuoja, kad kriminalinės žvalgybos būdu (P. G. telefoninių pokalbių kontrolės metu) gauti duomenys turi įrodomąją vertę. Tačiau pats P. G. telefoninių pokalbių kontrolės ne ikiteisminio tyrimo, o drausminėje byloje fakto teisėtumas kelia daug abejonių, nors telefoniniai pokalbiai tiek, kiek jų yra pateikta į administracinę bylą, jokiu būdu nepatvirtina, kad pareiškėjas būtų atlikęs kokį nors neteisėtą veiksmą. Atsakovas neprašo išslaptinti papildomų duomenų. Be to, administracinėje byloje Nr. A143-266/2011 pareiškėjas ginčijo Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2007 m. kovo 16 d. įsakymą Nr. 30-TE-52, kuriuo jam buvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos. Pasisakydama dėl šioje administracinėje byloje taikytinų įrodinėjimo taisyklių, teisėjų kolegija pažymėjo, kad, kaip matyti iš byloje esančios 2007 m. kovo 15 d. tarnybinio patikrinimo išvados, pareiškėjui pareikšti kaltinimai yra grindžiami ir kriminalinės žvalgybos būdu gautais įrodymais (ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotų telefoninių pokalbių išklotinėmis). Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus tokių įrodymų leistinumo administracinėje byloje klausimas. Teisėjų kolegija rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 9 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A3-750/2004, suformuluotomis taisyklėmis, pagal kurias operatyviniu būdu surinkta informacija (telefoninių pokalbių įrašai) skiriant tarnybinę nuobaudą (atleidžiant statutinį pareigūną dėl pareigūno vardo pažeminimo) negali būti panaudojama administracinių bylų teisenoje, todėl teismo negali būti vertinama kaip įrodymai administracinėje byloje. Atsižvelgdama į šiuos išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje esantys pareiškėjo telefoninių pokalbių įrašai negali būti laikomi įrodymais šioje administracinėje byloje, todėl jais negalima remtis darant vienokias ar kitokias faktinių bylos aplinkybių įvertinimo išvadas (2011 m. sausio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-266/11). Į administracinę bylą yra pateikta 2012 m. rugpjūčio 15 d.–2012 m. lapkričio 1 d. telefoninių pokalbių suvestinė ir tų pačių metų liepos 1 d. pokalbis (1 t., b. l. 82-86). Pažymėtina, kad iš pateikto pokalbio niekur nematyti, kad vairuotojas būtų neblaivus, taip pat niekur nematyti, kad P. G. būtų suteikęs informaciją apie policijos postų išsidėstymą skambinančiam asmeniui. Visiškai atmestini atsiliepimo argumentai apie tai, kad P. G., esą, pažeidė Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004-07-16 įsakymu Nr. V-347, VI skirsnio 14,1, 14.3 punktų nuostatas. Pažymėtina, kad pareiškėjas nebuvo kaltinamas tokiu policijos pareigūno etikos pažeidimu ir yra atleistas ne dėl to, o dėl to, kad komisijos nariams kilo abejonių dėl specialisto P. G. asmeninių ir dalykinių savybių: nesąžiningumo, nepatikimumo ir nelojalumo Lietuvos valstybei (2013 m. spalio 1 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Specialiosios ekspertų komisijos posėdžio protokolas Nr. 40-IN-60). Nurodė, kad tiesioginis vadovas nuomonę apie pareiškėją yra išsakęs galutinėse darbinės veiklos vertinimo išvadose (1 t., b. 1. 39-40, 41-42), P. G. charakteristikoje 2013 m. vasario 14 d. (1 t., b. l. 43), taip pat ir 2014 m. P. G. charakteristikoje (1 t., b. l. 64). Nurodė, kad Raseinių rajono apylinkės teismas, įvertinęs visas aplinkybes, 2013 m. gegužės 13 d. priėmė nutarimą, kuris jau įsiteisėjo, kuriuo K. G. už Administracinių teisės pažeidimų kodekse 163 str. 2 d. numatytą pažeidimą nubaudė 1000 litų bauda. Tai paneigia Specialiosios ekspertų komisijos prielaidas apie pareiškėjo neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis dideliais kiekiais. Atkreipė dėmesį, kad Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas neprieštaravo minėtam Raseinių rajono apylinkės teismo nutarimui ir nepasinaudojo savo teise jį apskųsti. Nurodė, kad yra nepagrįstas atsakovo argumentas, kad skundžiami įsakymai nėra individualaus pobūdžio teisės taikymo aktai, ir jiems neturėtų būti taikomi individualaus administracinio akto bendrieji reikalavimai. Pažymėjo, kad pareiškėjas P. G. per tarnybą Lietuvos valstybei yra baustas (pastaba) tik vieną kartą 1997 m. Visas jo tarnybos laikotarpis yra nepriekaištingas. Per 19 m. 3 mėn. 22 d. vidaus tarnybos stažą pareiškėjas skatintas 18 (aštuoniolika) kartų, iš jų 15 (penkiolika) kartų piniginėmis išmokomis, 2007 m. Raseinių r. policijos komisariato viršininko padėka, 2008 m. LR policijos generalinio komisaro padėka, 2009 m. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko vertinga dovana. Pagal LR policijos generalinio komisaro 2011-04-26 įsakymu Nr. 5-V-362 patvirtintas metinių policijos pareigūnų įvertinimo pokalbio atlikimo taisykles už 2011 m. veiklos vertinimo išvadoje pareiškėjas įvertintas labai gerai, už 2012 m. – gerai. Pareiškėjo tarnybos veikla, įvertinimai, pareiškėjo asmeninės savybės leidžia jį vertinti kaip patikimą ir sąžiningą, lojalų Lietuvos valstybei asmenį, bei konstatuoti, kad yra pagrindas valstybei ir tuo pačiu valstybės institucijai besąlygiškai pasitikėti pareiškėju, kuris gali dirbti su įslaptinta informacija, o skundžiami įsakymai jokiu būdu nepaneigia pareiškėjo asmeninių ir dalykinių savybių.

Atsiliepimas

Atsakovų atstovas Donatas Milius prašo pareiškėjo skundo bei patikslinto skundo reikalavimų netenkinti. Nurodė, kad pareiškėjo ginčijami įsakymai yra teisėti ir pagrįsti, paremti surinkta medžiaga bei jos sudedamąja dalimi, t. y. protokolais. Panaikinus leidimą dirbti su įslaptinta medžiaga, atsirado pagrindas, numatytas Vidaus tarnybos statute, pareiškėją atleisti. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas pagal Vidaus tarnybos statuto reikalavimus pareiškėją, praradusį leidimą dirbti su įslaptinta medžiaga, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, privalėjo atleisti iš pareigų. Ginčijamas įsakymas, kuriuo buvo panaikintas leidimas susipažinti su įslaptinta informacija, buvo priimtas atsižvelgiant į 2013 m. spalio 2 d. Specialiosios ekspertų komisijos protokolą, kuriame išdėstyta, kokiais vidaus administravimo aktais buvo remtasi priimant šį sprendimą. Nurodė, kad po tarnybinio patikrinimo nuobauda jam nebuvo skirta, buvo suėjęs senaties terminas. Tačiau buvo surinkti duomenys, kurių pagrindu buvo konstatuoti pareiškėjo padaryti teisės pažeidimai. Specialios ekspertų komisijos protokole, kuriuo remiantis buvo priimtas ginčijamas įsakymas dėl leidimo panaikinimo, užfiksuota, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso normas. Visuma aplinkybių leido pagrįstai Specialiajai ekspertų komisijai konstatuoti, kad pareiškėjas P. G. yra netekęs valstybės pasitikėjimo, atsižvelgiant į nustatytus teisės pažeidimus bei į jo asmenines savybes. Nepanaikinus įsakymo, kuris sudarė pagrindą pagal Vidaus tarnybos statutą atleisti pareigūną P. G., nėra pagrindo naikinti įsakymą dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos. Dėl neturtinės žalos nurodė, kad atsakovas mano, kad nepakanka duomenų, jog būtų nustatyta, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmai buvo teisėti, todėl nėra neturtinės žalos atsiradimo pagrindų. Nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nuostatą, kad kiekvienu konkrečiu atveju, laikantis proporcingumo bei protingumo kriterijų, reikia atsižvelgti priimant sprendimus į konkrečias faktines situacijas, t. y. turėtų būti žiūrima, kokius konkrečius veiksmus atliko pareiškėjas. Neginčijamais faktiniais duomenimis buvo nustatyta, kad P. G. negalėjo nežinoti apie tai, kad jo šeimos nariai gabeno tabako gaminių kiekį, kuris yra draudžiamas įstatymu. Taip pat P. G. neteisėtai suteikdamas informaciją iš policijos duomenų bazių apie asmens gyvenamąją vietą bei kitus asmens duomenis bei suteikdamas informaciją apie Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato teritorijoje patruliuojančių pareigūnų dislokacijos vietas, elgėsi nesuderinamai su Policijos pareigūnų etikos kodekso 4.6, 14.1 ir 14.3 punktų reikalavimais. Taip pat P. G. pažeidė Priežiūros kontrolės taisyklių 100 punkto bei Duomenų saugos nuostatų 13.2 punkto reikalavimus. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 5 str. 5 d. Nurodyti P. G. veiksmai nesuderinami su pareigūno, kuriam keliamas specialus reikalavimas atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant leidimus dirbti, susipažinti su slapta informacija su žyma „Riboto naudojimo“, tarnybine veikla ir daro neigiamą įtaką Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, kurio pareiga savo veikloje vadovautis pagarba žmogaus teisėms, visuomenės moralės, teisėtumo principais, kurios uždaviniai yra saugaus eismo priežiūra, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas, interesams. Pareiškėjo atlikti veiksmai pagrįstai buvo įvertinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Specialiosios ekspertų komisijos kaip netinkami darbui. Pareiškėjo atstovas kalba apie tai, kad P. G. turėjo daug nuopelnų, kad tarnybos metu ne kartą buvo skatintas, šių aplinkybių Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas neginčija. Nurodė, kad pareiškėjo atstovas nepagrįstai teigia, kad atleidimas iš tarnybos yra viena griežčiausių nuobaudų, nes tai yra ne nuobauda, o atskiras atleidimo iš tarnybos pagrindas, numatytas Vidaus tarnybos statute. Toks atleidimo iš tarnybos pagrindas buvo taikytas ne dėl Tarnybinio patikrinimo išvados. Pareiškėjo atstovas akcentuoja, kad pareiškėjas kaltinamas disponavęs akcizais apmokestinamomis prekėmis, tačiau Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato vidaus administravimo dokumentuose nurodyta, kad yra abejonių dėl to, ar P. G. disponavo tokiomis prekėmis, o konstatuojamosiose dalyse yra nustatyta, kad P. G. turėjo žinoti (negalėjo nežinoti), kad jo šeimos nariai disponuoja akcizinėmis prekėmis. Dėl to P. G. ir taikytos Etikos kodekso normos.

Atsakovų atsiliepime (b. l. 152-163), be kita ko, nurodyta, kad įsakymas dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija yra vidaus administravimo subjekto teisės aktas, kuriam Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyti individualaus administracinio akto bendrieji reikalavimai netaikomi. Nurodė, kad nėra pagrindo naikinti įsakymą dėl leidimo panaikinimo, o nepatenkinus pastarojo pagrindinio reikalavimo, nėra pagrindo tenkinti kitų išvestinių reikalavimų.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo P. G. skundas ir patikslintas skundas tenkintini iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. lapkričio 18 d. įsakymo Nr. 40-TE-748 „Dėl inspektoriaus P. G. atleidimo iš vidaus tarnybos“ ir 2013 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. 40-TE-744 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ panaikinimo, įpareigojimo grąžinti pareiškėją į Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto pareigas, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, priverstinės pravaikštos laikotarpio įskaitymo į vidaus tarnybos stažą, neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK) Specialioji ekspertų komisija (toliau – ir Komisija) 2013 m. spalio 1 d. posėdyje (2013 m. spalio 1 d. protokolas Nr. 40-IN-60 (b. l. 15-16) nutarė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 13 str. 2 d., Šiaulių AVPK viršininko 2012 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. 40-V-463 patvirtintų Šiaulių AVPK Specialiosios ekspertų komisijos nuostatų 5.3.1 punktu bei visiems komisijos nariams pritarus, kreiptis į Šiaulių AVPK viršininką dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, panaikinimo Šiaulių AVPK Raseinių rajono policijos komisariato Operatyvaus poskyrio specialistui P. G.. Šiaulių AVPK viršininkas, vadovaudamasis Šiaulių AVPK Komisijos posėdžio nutarimu (2013 m. spalio 1 d. protokolu Nr. 40-IN-60 (b. l. 15-16), 2013 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 40-TE-744 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ (b. l. 14) panaikino P. G. leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Šiaulių AVPK viršininkas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu (kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu), 2013 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 40-TE-748 „Dėl inspektoriaus P. G. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (b. l. 13), be kita ko, atleido iš vidaus tarnybos P. G..

Iš Raseinių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto pareigybės aprašymo (b. l. 98-101) 6.5.1. p. matyti, kad minėtai pareigybei nustatytas reikalavimas atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“.

Aiškindamas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkte įtvirtintą teisės normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad jos taikymas siejamas su kito specialaus norminio teisės akto normų, kuriose yra nustatyti atitinkamų specialių teisių atėmimo pagrindai bei tokio atėmimo vykdymo procedūra, taikymu (pvz., 2010 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-938/2010; 2010 m. spalio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-788/2010). Nagrinėjamu atveju toks specialus teisės aktas yra Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas.

Iš skundžiamo Šiaulių AVPK viršininko 2013 m. lapkričio 18 d. įsakymo Nr. 40-TE-748 „Dėl inspektoriaus P. G. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (b. l. 13) matyti, kad pareiškėjas atleistas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto pagrindu. Pagal šią teisės normą (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. liepos 20 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d.) pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu, ir tai yra savarankiškas atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas. Teismas pažymi, kad tokia pareiškėjo turėta specialioji teisė buvo panaikinta pareiškėjo taip pat skundžiamu Šiaulių AVPK 2013 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 40-TE-744 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ (b. l. 14). Todėl, atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes bei Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto taikymo ypatumą (kuris pasireiškia šios teisės normos taikymo tiesiogine sąsaja su atitinkamos specialiosios teisės praradimu), konstatuotina, kad pagrindiniu pareiškėjo reikalavimu laikytinas reikalavimas dėl Šiaulių AVPK viršininko 2013 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. 40-TE-744 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ panaikinimo. Kiti pareiškėjo reikalavimai – dėl Šiaulių AVPK viršininko 2013 m. lapkričio 18 d. įsakymo Nr. 40-TE-748 „Dėl inspektoriaus P. G. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (b. l. 13) panaikinimo ir įpareigojimų atlikti atitinkamus veiksmus – laikytini išvestiniais iš teismo įvardyto pagrindinio reikalavimo. Taigi nagrinėjamos administracinės bylos esmė yra paminėto leidimo (pareiškėjo turėtos specialiosios teisės) panaikinimo teisėtumas ir pagrįstumas.

Atkreiptinas dėmesys, kad teismas sutinka su atsakovų atstovo pozicija, kad pareiškėjo atstovas nepagrįstai teigia, jog atleidimas iš tarnybos yra viena griežčiausių nuobaudų, o pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas buvo ne Tarnybinio patikrinimo išvados pasekmė. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalyje numatyti savarankiški atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai. Pastarojo įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 14 punkte numatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos, o 17 punkte – kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu, t. y. minėtuose punktuose numatyti atskiri atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos, nes jam buvo atimta speciali teisė, susijusi su jo tiesioginių pareigų atlikimu, bet ne dėl paskirtos nuobaudos – atleidimo iš vidaus tarnybos. Tarnybinio patikrinimo teisėtumas ir pagrįstumas, kuris buvo atliekamas pareiškėjo atžvilgiu, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir dėl argumentų, susijusių su tarnybinio patikrinimo procedūra ir jos metu priimtais sprendimais, teisėjų kolegija nepasisakys sprendžiant dėl leidimo (pareiškėjo turėtos specialiosios teisės) panaikinimo teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat atmestinas pareiškėjo atstovo argumentas, kad operatyviniu būdu surinkta informacija (telefoninių pokalbių įrašai) skiriant tarnybinę nuobaudą (atleidžiant statutinį pareigūną dėl pareigūno vardo pažeminimo) negali būti panaudojama administracinių bylų teisenoje, todėl teismo negali būti vertinama kaip įrodymai administracinėje byloje.

Žemesnės instancijos teismas

Atmestinas atsakovo atsiliepime nurodytas argumentas, kad įsakymas dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija yra vidaus administravimo subjekto teisės aktas, kuriam Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyti individualaus administracinio akto bendrieji reikalavimai netaikomi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, be kita ko, yra nurodęs, kad įsakymas, kuriuo panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slapumo žyma „Riboto naudojimo“, yra individualus administracinis aktas, kuriuo policijos pareigūnui buvo atimta specialioji teisė dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Statutiniam valstybės tarnautojui, kuriam taikomas Vidaus tarnybos statutas, paslapčių subjekto vadovo priimtas administracinis aktas, kuriuo panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, sukelia reikšmingas teisines pasekmes, nes specialiosios teisės, susijusios su tiesioginių pareigų atlikimu, atėmimas lemia tai, kad vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovas tokio pareigūno atžvilgiu turi taikyti Statuto 56 straipsnio 1 dalies ir 53 straipsnio 1 dalies 17 punktų nuostatas ir atleisti iš tarnybos. Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktas yra imperatyvi įstatymo norma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-540/2014). Atsižvelgiant į tai, Šiaulių AVPK 2013 m. lapkričio 15 d. įsakymas Nr. 40-TE-744 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ (b. l. 14) turi atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 8 straipsnio reikalavimus.

Pareiškėjas ir jo atstovas teigia, kad Šiaulių AVPK 2013 m. lapkričio 15 d. įsakymas Nr. 40-TE-744 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ (b. l. 14) neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nustatytų reikalavimų, nes jis nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis (faktais), argumentais ir įrodymais, kuriais remiantis jis priimtas, nenurodytas teisinis pagrindas ir apskundimo tvarka.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1–3 dalyse nustatyti reikalavimai individualiam administraciniam aktui. Numatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Kai individualus administracinis aktas priimamas naudojantis valstybės informacinėmis sistemomis, jo pasirašymui ir patvirtinimui antspaudu prilyginamas patvirtinimas (autorizavimas) valstybės informacinėje sistemoje.

Administracinių teismų praktikoje aiškinant minėtos teisės normos nuostatas yra konstatuota, kad „Iš šio teisės akto ir jo pavadinimo („Individualaus administracinio akto bendrieji reikalavimai“ <...>) matyti, kad jame yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui bei jo rekvizitams, ir nėra nustatyta reikalavimų individualaus administracinio akto formai. Taip pat nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente. Papildomos dokumentacijos buvimas lemia, kad ginčijamas sprendimas yra grindžiamas objektyviais duomenimis, kurie yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis (pvz., žr., 2009 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-426/2009; 2011 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575- 651/2011; 2011 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1411/2011).Tačiau individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami skirtingo pobūdžio teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti, pvz. nuosavybės teisių atkūrimas, valstybės tarnyba, mokesčiai ir kt. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y., turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438 -426/2009 ir 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010. Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad viešojo administravimo subjekto priimto individualaus administracinio akto priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žiūrėti, pavyzdžiui, 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008, 2012 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1543/2012).

Byloje nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. liepos 20 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d.) ir Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkte numatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu. Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu: 1) asmuo atsisako arba netenka Lietuvos Respublikos pilietybės; 2) asmuo daugiau negu vieną kartą pažeidė nustatytą darbo su įslaptinta informacija tvarką arba dėl šiurkštaus šios tvarkos pažeidimo kilo grėsmė, kad įslaptinta informacija gali būti prarasta ar neteisėtai atskleista; 3) su paslapčių subjektu nutraukiami darbo (tarnybos) santykiai ar pasibaigia renkamų arba skiriamų į pareigas asmenų įgaliojimų laikas; 4) atlikus patikrinimą, nustatoma kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje. Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas neišduodamas, jeigu asmuo nėra patikimas ir lojalus Lietuvos valstybei, ir numatyti dvidešimt pagrindų.

Ginčijamas Šiaulių AVPK 2013 m. lapkričio 15 d. įsakymas Nr. 40-TE-744 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ (b. l. 14) turi būti vertinamas sistemiškai su pastarojo įsakymo sudėtine dalimi Šiaulių AVPK Specialiosios ekspertų komisijos 2013 m. spalio 1 d. posėdžio protokolu (b. l. 15-16), kadangi pastaruoju protokolu remtasi priimant skundžiamą įsakymą. Ginčijamo Šiaulių AVPK 2013 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. 40-TE-744 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ (b. l. 14) faktinis pagrindas ir motyvai yra nurodyti minėtos Komisijos protokole, kurį pareiškėjas pridėjo prie skundo (b. l. 2-10). Tai, kad nėra nurodyta apskundimo tvarka Šiaulių AVPK 2013 m. lapkričio 15 d. įsakyme Nr. 40-TE-744 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ (b. l. 14), nelaikytina esminiu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio pažeidimu, kadangi tai pareiškėjui nesutrukdė laiku kreiptis į teismą.

Pažymėtina, kad nei Šiaulių AVPK Specialiosios ekspertų komisijos 2013 m. spalio 1 d. posėdžio protokole (b. l. 15-16), nei Šiaulių AVPK 2013 m. lapkričio 15 d. įsakyme Nr. 40-TE-744 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ (b. l. 14) nenurodytas teisinis pagrindas (teisės norma), kuriuo Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija siūlomas panaikinti ir atitinkamai panaikinamas. Taip pat nei protokole (b. l. 15-16), nei įsakyme (b. l. 14) nenurodytas nei vienas iš Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje numatytų leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija neišdavimo dvidešimties pagrindų. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas numato konkrečius leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinamo pagrindus, teisėjų kolegijos vertinimu, teisinio pagrindo nenurodymas individualiame administraciniame akte – Šiaulių AVPK 2013 m. lapkričio 15 d. įsakyme Nr. 40-TE-744 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ (b. l. 14) – bei jo sudėtinėje dalyje daro neaiškų visuomeninių santykių teisinį kvalifikavimą ir tai yra esminis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio pažeidimas. Taip pat atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą, kad visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti, pripažintina, kad Šiaulių AVPK 2013 m. lapkričio 15 d. įsakymas Nr. 40-TE-744 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ (b. l. 14) neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 8 straipsnio reikalavimui pagrįsti individualų administracinį aktą teisės aktų normomis, todėl naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktas, 89 straipsnio1 dalies 1 punktas).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra akcentavęs, kad asmens, siekiančio eiti ar einančio pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei turi būti vertinami atsižvelgiant į visas reikšmingas tą asmenį apibūdinančias aplinkybes, inter alia jo veiklą, padarytus teisės pažeidimus, dalykines ir asmenines savybes, reputaciją, ryšius su kitais asmenimis. Asmens patikimumo patikros santykių teisinis reglamentavimas turi būti toks, kad mažareikšmiai, atsitiktiniai ir pan. faktai ir aplinkybės netaptų pagrindu konstatuoti asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, nepatikimumo, juo labiau kad asmens nepatikimumas nebūtų konstatuojamas remiantis vien prielaidomis (2007-08-13 nutarimas, 2011-07-07 nutarimas).

Teismas kritiškai vertina Šiaulių AVPK Specialiosios ekspertų komisijos 2013 m. spalio 1 d. posėdžio protokole Nr. 40-IN-60 (b. l. 15-16) nurodytą informaciją apie galimą pareiškėjo neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis, kadangi byloje nėra duomenų (atsakovas taip pat nepateikė duomenų), jog pareiškėjas būtų baustas už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse numatytos akcizais apmokestinamų prekių laikymo, gabenimo, naudojimo ar realizavimo tvarkos pažeidimus. Byloje yra pateikta administracinių teisės pažeidimų byla, kurioje Raseinių rajono apylinkės teismas 2013 m. gegužės 13 d. priėmė jau įsiteisėjusį nutarimą K. G. už Lietuvos Respublikos ATPK 163² str. 2 d. pažeidimą nubausti 1000,00 (vieno tūkstančio ) litų bauda.

Šiaulių AVPK Specialiosios ekspertų komisijos 2013 m. spalio 1 d. posėdžio protokole Nr. 40-IN-60 (b. l. 15-16) taip pat buvo nurodytas neteisėtas informacijos suteikimas iš policijos duomenų bazių tretiesiems asmenims apie asmens gyvenamąją vietą ir informavimas apie patruliuojančių pareigūnų dislokacijos vietas. Tai iš esmės yra du atvejai (epizodai), kurie buvo vienkartinio pobūdžio (nesikartojantys laike). Tai patvirtina 2013-07-02 išslaptinta Šiaulių AVPK suvestinė (b. l. 82-86). Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti du vienkartinio pobūdžio atvejai (neteisėtas informacijos suteikimas iš policijos duomenų bazių tretiesiems asmenims apie asmens gyvenamąją vietą ir informavimas apie patruliuojančių pareigūnų dislokacijos vietas), vertinant juos pareiškėjo tarnybos laikotarpiu, per kurį pareiškėjui buvo pradėtas vienas tarnybinis patikrinimas iš esmės dėl tų pačių jau minėtų aplinkybių, bet tarnybinė nuobauda neskirta (b. l. 116-121), pareiškėjas yra gavęs vieną pastabą, o daugiau buvo skatintas, apdovanotas (b. l. 35-38), vertinamas teigiamai (b. l. 39-43, 69-70), laikytini atsitiktiniais, mažareikšmiais, nėra pagrindas konstatuoti asmens nepatikimumo ir atleisti pareiškėją iš pareigų panaikinus leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Panaikinus įsakymą, kuriuo pareiškėjui atimta specialioji teisė, kaip neteisėtą, pripažintina, kad nebuvo teisinio pagrindo vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu atleisti P. G. iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto pareigų, todėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. lapkričio 18 d. įsakymas Nr. 40-TE-748 „Dėl inspektoriaus P. G. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (b. l. 13) taip pat naikintinas.

Panaikinus įsakymą, kuriuo pareiškėjas atleistas iš darbo, pareiškėjas grąžintinas į Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto pareigas, kurias pareiškėjas ėjo prieš atleidžiant jį iš pareigų. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo grąžinimas į ankstesnes pareigas negalimas.

Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 59 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismui grąžinus neteisėtai atleistą pareigūną į ankstesnes pareigas, atlyginama už visą priverstinės pravaikštos laiką. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismui grąžinus neteisėtai atleistą pareigūną į ankstesnes pareigas, pareigūno grąžinimas į eitas pareigas įforminamas vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, įsakymu. Jei tokios pareigos panaikintos, pareigūnas grąžinamas į lygiavertes pareigas. Jeigu tokių pareigų nėra arba pareigūnas atsisako eiti pasiūlytas pareigas, jis atleidžiamas iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 300 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje.

Vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintą Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašą. Byloje pateikti duomenys (b. l. 138), kad pareiškėjo vienos darbo dienos vidutinis darbo užmokestis, apskaičiuotas iš 2013 m. rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesių, sudaro 162,52 Lt, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui priteistina už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. balandžio 14 d. (įskaitytinai) 16414,52 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą. Taip pat pareiškėjui priteistinas vidutinis darbo užmokestis po 162,52 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną nuo 2014 m. balandžio 15 d. iki teismo sprendimo įvykdymo.

Pareiškėjas taip pat prašo į jo vidaus tarnybos stažą įskaityti dėl neteisėto atleidimo iš pareigų priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 18 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 10 punktą, į vidaus tarnybos stažą įskaitomas priverstinės pravaikštos dėl neteisėto atleidimo laikas. Lietuvos Respublikos administracijų bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Teismui pripažinus, kad pareiškėjas P. G. atleistas iš pareigų neteisėtai, visas priverstinės pravaikštos laikas nuo jo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos turės būti įskaitytas į P. G. vidaus tarnybos stažą. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą nurodyto laikotarpio neįskaičiuos, todėl laikytina, kad dėl to nėra kilęs ginčas, todėl toks reikalavimas negali būti tenkinamas.

Pareiškėjas P. G. taip pat reiškia reikalavimą atlyginti jam dėl neteisėto atleidimo padarytą neturtinę žalą, kurią vertina 5000 Lt suma. Pareiškėjas nurodė, kad atleidus jį iš vidaus tarnybos jis ir jo šeimos nariai stipriai pergyveno ir pergyvena, nervinasi, patiria neigiamų dvasinių išgyvenimų. Pareiškėjui atsirado nerimo dėl prarastų socialinių garantijų, ateities, neteisybės, teisėtų lūkesčių praradimo jausmas. Jis buvo pažemintas, prarado dalykinę reputaciją, galimybę dirbti valstybiniame sektoriuje, kur reikalingas leidimas dirbti su įslaptinta informacija. Atleidimas iš vidaus tarnybos pareiškėjui ir jo šeimos nariams sukėlė stresą, moralinį sukrėtimą, pablogino jų savijautą, sukėlė bejėgiškumo ir nežinomybės jausmą. Visos nurodytos aplinkybės įrodo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Aplinkinių akivaizdoje tapo nesąžiningas, nelojalus pareigūnas, nors visą laiką dirbo nepriekaištingai.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų, 2) asmens patirtos žalos, 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Siekiant nustatyti neturtinės žalos atlyginimo pinigais dydį, turi būti atsižvelgta į teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus: neteisėtų veiksmų trukmę; ar veiksmai buvo vienkartiniai ar pasikartojantys; pažeidimo įtaką tolesniam pareiškėjo gyvenimui; ar pareiškėjo teisės yra pažeistos negrįžtamai; ar neturtinės žalos nepriteisimo atveju pareiškėjo pažeistos teisės iš esmės liktų neapgintos, t. y. nebūtų pasiektas kertinis teisinės valstybės principas dėl pažeistų teisių teisminio gynimo, taip pat kitas aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamu atveju.

Atsakomybė už neteisėtus Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmus, t. y. neteisėtą P. G. atleidimą iš pareigų, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str., kyla Lietuvos valstybei. Teismas nustatė, kad egzistuoja viena iš būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėti veiksmai, todėl sprendžiant, ar yra pagrindas P. G. atlyginti neturtinę žalą, turi būti nustatytas žalos padarymo faktas bei priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Nors pareiškėjas nurodė, kad jis ir jo šeimos nariai patyrė dvasinius išgyvenimus, pablogėjo pareiškėjo reputacija ir buvo jaučiamas nerimas, tačiau sprendžiant dėl teisingo atlyginimo už patirtą neturtinę žalą, teismas atsižvelgia į tai, kad teisingumas yra atstatytas šiuo teismo sprendimu, t. y. pareiškėjo atleidimas iš pareigų pripažintas neteisėtu, panaikintas įsakymas, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, pareiškėjui priteisiamas teisingas atlyginimas už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį ir jis grąžintas į pareigas. Šiuo atveju nuo pareiškėjo neteisėto atleidimo nėra praėjęs ilgas laiko tarpas, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos negrįžtamai ir pareiškėjo pažeistos teisės neliks neapgintos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo reikalavimas dėl 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo netenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands).

Byloje taip pat pareikštas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nespręstinas, kadangi savo turiniu šis prašymas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis numato, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pa­teikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Čia iš esmės įtvirtintas suinteresuotai šaliai adresuotas reikalavimas pagrįsti savo prašyme nurodytas išlaidas konkrečiais skaičiais bei įrodymais, atitinkančiais ABTĮ 57 straipsnio nustatytus reikalavimus (2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012). Pra­šomų sumų apskaičiavimas iš esmės turėtų būti detalus (2010 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2022/2010), išsamus ir su pagrindimu (2011 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-34/2011). Šių reikalavimų nepaisymas gali lemti prašymo dėl išlaidų atlyginimo atmetimą (2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartis admi­nistracinėje byloje AS62-521/2011). Pastebėtina, kad šiuo atveju prašymo atlyginti išlaidas išsprendimas yra sąlygotas būtinumo asmeniui, kuris pretenduoja į tokių išlaidų atlyginimą, pateikti išlaidų apskaičiavimą ir pagrindimą iki bylos išnagri­nėjimo iš esmės pabaigos, o to nepadarius, prašymas paprastai paliekamas nenagrinėtas. Tokiu atveju asmeniui dar lieka galimybė pasinaudoti ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nu­matyta teise teikti tinkamo turinio prašymą per 14 dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo (2009 m. gegužės 11d. nutartis administracinėje byloje Nr. A26,-599/2009).

Šiuo atveju byloje yra pateiktas 2013 m. gruodžio 12 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 536186 (b. l. 173), kuriame nurodyta, kad P. G. sumokėjo 800 Lt už atstovavimą ir kitas teisines paslaugas advokatui Vytautui Sirvydžiui. Dalis nurodytų išlaidų yra nepagrįsta, t. y. neaišku, kokias kitas teisines paslaugas advokatas teikė pareiškėjui. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje yra 2013 m. lapkričio 25 d. atstovavimo sutartis (b. l. 21), kurioje advokato padėjėjui Ramūnui Putinui pavedama P. G. konsultuoti ir surašyti skundą Šiaulių apygardos administraciniam teismui, ir 2013 m. gruodžio 12 d. atstovavimo sutartis (b. l. 20), kurioje pavedama advokatui Vytautui Sirvydžiui atstovauti P. G.. Iš minėtų atstovavimo sutarčių ir pateikto pinigų priėmimo kvito neaišku, už kokių teisinių paslaugų teikimą priteistinos bylinėjimosi išlaidos ir ar dalį teisinių paslaugų teikė advokato padėjėjas. Pažymėtina, kad ABTĮ 45 straipsnio 1 dalies prasme išlaidų pagrindimas reiškia pateikimą teismui įrodymų, kokios rūšies teisines paslaugas atstovas suteikė (skundo surašymas, atstovavimas teisme ar kt.), kiek valandų sugaišo, teikdamas kiekvieną teisinę paslaugą, ir kokį atlygį (pinigų sumą) už tai gavo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 43–45 straipsniais, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais,

nusprendžia:

Pareiškėjo P. G. skundą ir patikslintą skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad P. G. iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto pareigų Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 40-TE-748 atleistas neteisėtai.

Panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. lapkričio 15 d. įsakymą Nr. 40-TE-744 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“.

Panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. lapkričio 18 d. įsakymą Nr. 40-TE-748 „Dėl inspektoriaus P. G. atleidimo iš vidaus tarnybos“.

Grąžinti pareiškėją P. G. į Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto pareigas.

Priteisti pareiškėjui P. G. iš atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 16 414,52 Lt vidutinio darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. balandžio 14 d. (įskaitytinai) dėl priverstinės pravaikštos ir vidutinį darbo užmokestį po 162,52 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną nuo 2014 m. balandžio 15 d. iki teismo sprendimo įvykdymo.

Kitas pareiškėjo P. G. skundo ir patikslinto skundo dalis atmesti kaip nepagrįstas.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjai Laisvutė KartanaitėArvydas MartinavičiusVirginijus Stankevičius