Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje, pagreitinto proceso tvarka išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje

1) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos) – 1 metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 06 val., jeigu tai nesusiję su darbu; per 5 mėnesius nuo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 100 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nesenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

2) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos) – 12 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, atidėtas 1 metams, įpareigojant per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atsiprašyti nukentėjusiosios I. B., gydytis nuo alkoholizmo bei dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose;

3) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 64(1) straipsnį, 63 straipsnio 1 dalį, 3 dalį laisvės atėmimu 1 metams ir 4 mėnesiams. Lietuvos Respublikos BK 75 str. pagrindu bausmės vykdymas nuteistajam atidėtas 1 metams ir 6 mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, tęsti darbą arba registruotis darbo biržoje,

kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir BK 145 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas, teismo išvados

Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas baudžiamojon atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią jam skirtina bausmė.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnį iškyla tais atvejais, kai jame numatytos veikos padaromos tyčia. Šių veikų pobūdis, jų padarymo būdas, padariniai suponuoja išvadą, kad nukentėjusiojo mušimas ar kitoks smurtavimas, sukėlęs fizinį skausmą, padaromi tiesiogine tyčia. Toks kaltininko – pakaltinamo asmens – elgesys jau pats savaime rodo, kad kaltininkas supranta savo veiksmų pavojingumą, numato jų padarinius – nukentėjusiajam sukeliamą fizinį skausmą – ir nori taip elgtis.

Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyta tyčine nusikalstama veika siekiama padaryti poveikį nukentėjusiojo asmens psichikai sukeliant jam baimę dėl grėsmės gyvybei ar sveikatai. Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra nustatyta, jog grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, jog grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, bet pakanka to, kad nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010). Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.).

Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teismo proceso metu patikrintų įrodymų visumą daro išvadą, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, kad kaltinamasis R. B., būdamas neblaivus, kas turėjo įtakos jo veiksmams, 2016 m. gegužės 28 d. griebė už rankos, laikė nukentėjusiąją I. B., pastūmė ją ir sukėlė jai fizinį skausmą. Po to bute jis grasino nužudyti žmogų, savo motiną N. B., sakydamas jai, kad „užmuš“, kai nukentėjusioji turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Nusikalstamos veikos padarymą iš dalies įrodo kaltinamojo, kuris neneigia pastūmęs žmoną, laikęs jos ranką, nes norėjo atimti iš jos telefoną, tačiau savo veiksmus vertina kaip neintensyvaus pobūdžio. Aiškina, kad išsakė motinai žodį „užmušiu“, tačiau to padaryti nenorėjo, toks žodis jam tiesiog išsprūdo.

Kaltinamojo įvykdytas veikas pagal BK 140 str. 2 d. ir 145 str. 1 d. patvirtina kiti byloje surinkti ir teismo patikrinti įrodymai: I. B. pareiškimas policijai apie smurtą jos atžvilgiu (b.l.2); N. B. pareiškimas policijai apie grasinimus susidoroti, grasinimą užmušti, apie tai, kad sūnus buvo neblaivus (b.l.5); policijos pareigūno tarnybinis pranešimas apie smurtą artimojoje aplinkoje (b.l. 14-15); nukentėjusiosios I. B. parodymai apie smurtą jos atžvilgiu, nukentėjusiosios N. B. aiškinimai, kad sūnus iš parduotuvės grįžo agresyvus, įniršęs, aiškino jai, kad neatidarytų durų, nes užmuš. Teisiamajame posėdyje N. B. nurodė, kad nemano, jog jis būtų realizavęs savo grasinimą užmušti, tačiau ji gi nurodo, kad palaiko ir savo pareiškimo policijai turinį apie tai, kad sūnus buvo neblaivus, kad grasino jai fiziniu susidorojimu, sakė, kad užmuš. Teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiosios I. B. parodymais, kad R. B. veiksmai jai sukėlė realų fizinį skausmą, o kaltinamojo veiksmai jos atžvilgiu iš tiesų buvo smurtinio ir tyčinio pobūdžio. Taip pat teismas daro išvadą, kad dėl kaltinamojo ankstesnio elgesio, t.y. smurtavimo žmonos atžvilgiu, neblaivios ir agresyvios būsenos, išsakytų žodžių, kad „užmuš“, jeigu motina atidarys buto duris (ko ji iš baimės ir nepadarė), leidžia daryti teismui išvadą, kad nukentėjusioji turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad R. B. kaltė padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas yra pilnai įrodyta. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sukėlė fizinį skausmą ar nežymiai sužalojo savo artimą giminaitį ar šeimos narį. Pagal BK 248 straipsnį šeimos nariais laikomi kartu su kaltinamuoju gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Nagrinėjamu atveju R. B. veikė tyčia, tokiais veiksmais sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui – sutuoktinei I. B.. R. B. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

Be to jis grasino nužudymu savo motinai N. B. esant pakankamai pagrindo nukentėjusiajai manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Todėl kaltinamojo veiksmai teismo kvalifikuojami pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

Bausmės skyrimas

Skirdamas bausmę kaltinamajam teismas atsižvelgia į visus Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės tikslus: sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas veikas, paveikti bausmę atliekančius asmenis, kad šie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Taigi vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje yra bausmės teisingumo principas. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui paskyrimą tokios tinkamai individualizuotos bausmės, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintą bausmės paskirtį.

Kaltinamasis R. B. įvykdė du tyčinius nesunkius nusikaltimus (Lietuvos Respublikos BK 11 str. 3 d.). Lengvinančių kaltinamojo atsakomybę aplinkybių teismas nenustatė. Sunkina jo atsakomybę tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė neblaivus ir tai turėjo įtakos jo veiksmams (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Kaltinamasis neigia tai, aiškina, kad gėrė nealkoholinį alų, tačiau iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad R. B. veikų metu buvo neblaivus. Apie tai, kad jis išgėręs, parodė nukentėjusioji I. B., iš pareigūno M. K. tarnybinio pranešimo matyti, kad pristatytas į komisariatą kaltinamasis atsisakė tikrintis blaivumą, nors jo kalba buvo nerišli, nuo jo aiškiai sklido alkoholio kvapas, judesiai buvo nekoordinuoti (b.l.16).

Teisiamas R. B. už smurtą artimojoje aplinkoje, grasinimus teisiamas yra ketvirtą kartą, šias nusikalstamas veikas padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu. Baustas administracine tvarka (b.l. 51-53). Priklausomybės ligų centruose neregistruotas.

Įvertinęs visas baudžiamojoje byloje ištirtas ir nustatytas aplinkybes, atsižvelgdamas į tai, kad kaltinamasis yra jauno amžiaus, dirba, turi mažametę dukrą, atsiprašė nukentėjusiųjų, vadovaudamasis LR BK 41 str., 54 str. ir 61 str. teismas daro išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus kaltinamajam laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu neviršija įstatymo numatyto už padarytas veikas bausmės rūšies vidurkio. Taikytini Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d. reikalavimai dėl bausmių už padarytas dvi veikas subendrinimo bei 64 str. 1 d., 3 d. reikalavimai dėl nustatytos bausmės subendrinimo su ankstesniu nuosprendžiu paskirtąja bausme. Kadangi yra pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, remiantis BK 75 str. jos vykdymas atidedamas, nuteistajam skirtini įpareigojimai. Taip pat kaltinamojo atžvilgiu taikytina baudžiamojo poveikio priemonė: dalyvauti smurtinį elgesį koreguojančioje programoje.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

Byloje gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo, kuriuo prašoma priteisti valstybės naudai 46,90 Eur dydžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas už kaltinamajam R. B. teiktą antrinę teisinę pagalbą.

Kaltinamajam gynėjas buvo paskirtas LR BPK 51 str. 1 d. 9 p. pagrindu, pripažinus jų dalyvavimą būtinu, kadangi byla buvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka.

BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Taigi, iš šių įstatymo nuostatų matyti, jog teismas neprivalo, o gali priteisti iš kaltinamojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad kaltinamojo teisė į gynybą yra esminė teisingo proceso garantija ir kaltinamojo teisė į gynybą jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Teismas daro išvadą, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos šiuo atveju neturi būti priteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPP 297 str.,302-308 str.str.,teismas

nusprendė:

R. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jam 1 metų laisvės atėmimo bausmę.

R. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis subendrinti bausmes ir skirti jam 1 metų ir 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-10 nuosprendžiu paskirta bausme ir R. B. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio nuostatomis, terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams.

Įpareigoti R. B. per visą bausmės vykdymo atidėjimo terminą:

neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;nevartoti psichiką veikiančių medžiagų;tęsti darbą arba registruotis darbo biržoje;neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu;per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti gydytis nuo alkoholizmo.

Lietuvos Respublikos BK 67 str. 2 d. 9 p., 72(2) str. pagrindu taikyti nuteistojo atžvilgiu baudžiamojo poveikio priemonę: per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje.

Į bausmės laiką įskaityti dvi paras sulaikymo laiko šioje byloje nuo 2016-05-28 10.51 val. iki 2016-05-29 15.08 val. bei sulaikymo laiką nuo 2015-03-07 127.55 val. iki 2015-03-08 16.10 val. (vieną parą) bei nuo 2015-06-08 10.45 val. iki 2015-06-09 12.20 val. (dvi paras).

Iki nuosprendis bus pradėtas vykdyti nuteistajam palikti kardomąją priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios N. B. ir nesiartinti prie nukentėjusiosios I. B., nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiosiomis, nesilankyti jų gyvenamosiose vietose.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo netenkinti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.