- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-29
- Bylos Nr.
- 1A-31-337/2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Ridikas, Valdas Meidus, Evaldas Vanagas
- Nuteistasis
- D. R.
- Civilinis atsakovas
- A. V., G. R., R. R., M. V.
- Advokatai
- Kristina Rutkauskienė
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Meidaus, Artūro Ridiko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. gynėjos advokatės Kristinos Rutkauskienės apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-10-26 nuosprendžio, kuriuo D. R., pripažintas kaltu:
- pagal BK 284 str. 1 d. ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 6 mėnesiams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, mokytis ir būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.;
- pagal BK 138 str. 1 d. ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 10 mėnesių, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, mokytis ir būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.;
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 10 mėnesių, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, mokytis ir būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.
Be to, nuosprendžiu priteista: solidariai iš Oskaro G. V. ir D. R., o jiems neturint turto ir uždarbio iki pilnametystės, subsidiariai iš jų atstovų pagal įstatymą civilinių atsakovų A. V., G. R. ir R. R., M. V. naudai – 600 Eur neturtinei žalai atlyginti ir Panevėžio teritorinės ligonių kasos naudai – 214,44 Eur turtinei žalai dėl gydymo išlaidų atlyginti.
Šiuo teismo nuosprendžiu Oskaras G. V. BK 93 str. pagrindu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 1 d., bei byla jo atžvilgiu nutraukta, tačiau dėl jo apeliacinių skundų nebuvo gauta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. R. nuteistas už tai, kad kartu su Oskaru G. V. 2014 m. spalio 21 d. apie 17.20 val., viešojoje vietoje – Panevėžio mieste, Šermukšnių gatvėje, prie Šermukšnių g. x namo, veikdami bendrininkų grupėje pažeidė viešąją tvarką, kai D. R., priešiškiems asmeniniams santykiams su nukentėjusiuoju M. V., gim. (duomenys neskelbtini), išsiaiškinti pasirinko viešąją vietą, kur įprasta būti žmonėms, O. G. V. kartu su D. R., smurtaudami bei mušdami nukentėjusįjį elgėsi įžūliai, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, t.y. pažeisdami žmonių teises į normalią ir ramią aplinką, sutrikdė visuomenės rimtį, o būtent: D. R. atsitiktinai pamačius gatvės šaligatviu einantį M. V., D. R. kartu su O. G. V. priėjo prie nukentėjusiojo, suprasdami D. R. ketinimus pademonstruoti savo priešišką požiūrį į nukentėjusįjį, D. R. nepadoriai elgiantis, kai šis, pažeisdamas nukentėjusiojo jausmus, išpūtė rūkomos cigaretes dūmus nukentėjusiajam į veidą, perėjo prie smurto, O. G. V. prisidėjo prie jau pradėto viešosios tvarkos pažeidimo ir, pritardamas D. R. pradėtiems veiksmams, kai šis agresyviai kalbėdamas stumdė ir smūgiavo M. V., O. G. V. sudavė nukentėjusiajam kumščiais į veidą, taip O. G. V. ir D. R. mažiausiai dviem smūgiais padarė nukentėjusiajam kraujosruvas dešinės akies vokuose, kairės akies apatiniame voke, bei vienu smūgiu, nosies kaulų lūžį, t.y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Nuteistojo D. R. gynėja advokatė K. Rutkauskienė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-10-26 nuosprendžio dalį dėl D. R. nuteisimo pagal BK 284 str. 1 d., 138 str. 1 d. ir šioje dalyje priimti naują, D. R. išteisinantį nuosprendį. Mano, jog nuosprendis minėtoje dalyje yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, procesinių teisės normų pažeidimo surašant nuosprendį (BPK 305 str.) ir vertinant įrodymus (BPK 20 str.) bei dėl teismo išdėstytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms. Gynėja kritikuoja teismo atliktą įrodymų vertinimą bei pateikia savo. Jos teigimu, M. V. parodymai dėl įvykių sekos, jam suduotų smūgių, jo atžvilgiu atliktų veiksmų yra nuoseklūs ir jais netikėti nėra jokio pagrindo. Teigia, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad M. V. nesunkiai sužalojo būtent O.G. V., o teismo padaryta išvada, jog nukentėjusiajam nesunkus kūno sužalojimas padarytas O. G. V. veikiant bendrininkų grupėje su D. R., yra paremta prielaidomis ir išvedžiojimais, o ne konkrečiais įrodymais. Gynėjos teigimu, iš nuosprendžio nėra aiškūs ne tik paties nukentėjusiojo, bet ir liudytojų L. S., D. G., K. M., K. Š., nuteistojo O. G. V. parodymų dėl smūgių sudavimo atmetimo motyvai. Taip pat, anot gynėjos, teismas darydamas išvadą, jog D. R. sudavė smūgį M. V., rėmėsi tik dalimi liudytojų P. K. ir T. V. parodymų. Gynėja tvirtina, jog liudytojo T. V. teismo posėdžio metu duoti parodymai buvo nenuoseklūs, nes prieštaravo ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams. Tuo tarpu apylinkės teismas į tai neatsižvelgė, rėmėsi prieštaringais liudytojo parodymais, o šių prieštaravimų neaptaręs ir nepašalinęs pažeidė BPK 20 str. ir 305 str. 1 d. Gynėja taip pat nesutinka su liudytojo T. K. parodymų vertinimu patikimais, nes byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl matomumo iš jo gyvenamosios vietos. Pažymi, kad D. R. neturėjo jokio tikslo M. V. atžvilgiu smurtauti ir jį sužaloti. Gynėja nesutinka su teismo išvada dėl D. R. ir O.G. V. veikimo bendrininkų grupėje, nes, jos teigimu, tarp D. R. atliktų veiksmų – dūmų papūtimo nukentėjusiajam ir galimai nukentėjusiojo pastūmimo ir kilusių padarinių – nesunkaus sveikatos sutrikdymo, nėra būtinojo priežastinio ryšio, tuo metu kai O. G. V. sudavė smūgius M. V., D. R. nuo nukentėjusiojo jau buvo pasitraukęs. Mano, kad ta aplinkybė, jog O. G. V. neteisingai suprato D. R. atliekamus veiksmų – dūmų papūtimą ir stumdymąsi, kaip priežastį smurtauti nukentėjusiojo atžvilgiu, turi būti vertinama kaip vykdytojo akcesas. Taip pat skundu ginčijamas ir D. R. nuteisimas pagal BK 284 str. 1 d, teigiant, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių atsakomybės taikymui būtinų padarinių – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo – buvimą. Teigia, kad D. R. atlikti veiksmai – dūmų išpūtimas ir galimai nukentėjusiojo pastūmimas negali būti vertinami kaip ypatingai įžūlūs BK 284 str. 1 d. nusikaltimo sudėties požiūriu, be to, konflikto paskatos nebuvo chuliganiškos, jį lėmė asmeninės priežastys, patys D. R. veiksmai truko labai trumpai, šį konfliktą matę liudytojai neturi nuteistajam jokių pretenzijų. Gynėjos manymu, įvertinus D. R. veiksmų paskatas, konflikto kilimo priežastis, liudytojų reakciją, nuteistojo veiksmų pobūdį, trukmę bei intensyvumą, kitas aplinkybes, darytina išvada, kad minėta D. R. veika nepasiekė tokio pavojingumo, kuris būdingas baudžiamajai atsakomybei kilti (BPK 3 str. 1 d. 1 p.), taip pat dėl menkos apimties jo veika mažareikšmė (BK 37 str.), t.y. neatitinkanti visos nusikaltimo sudėties apimties visumos ir pavojingumo. Skunde be kita ko teigiama, kad nepagrįstai pripažinus D. R. bendravykdytoju nesunkiai sutrikdant M. V. sveikatą, neteisingai išspręsti civiliniai ieškiniai, nes žala šiam padaryta dėl O. G. V. padaryto sužalojimo, todėl tik iš pastarojo turi būti išieškoma. Gynėja mano, kad apylinkės teismas buvo šališkas, nes visiškai nepagrįstai nurodęs iš esmės tapačias aplinkybes (abu nuteistieji nepilnamečiai, mokyklų pateiktose charakteristikose charakterizuojami neigiamai) vieną iš jų – O. G. V. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 str. pagrindu, o D. R. – paskyrė kriminalinę bausmę, nors nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlė būtent tiesiogiai O. G. V. atlikti veiksmai – suduoti smūgiai. Taip pat pažymi, kad teismas spręsdamas dėl D. R. atsakomybės neatsižvelgė į jo elgesį po veikos padarymo, kaip to reikalauja BK 91 str. 1 d. 4 p. – iš byloje esančių duomenų akivaizdžiai matyti, jog D. R. elgesys po aptariamojo įvykio pasikeitė į gerąją pusę, jo paties neigiamą savo atliktų veiksmų vertinimą ir nepagrįstai netaikė BK 93 str. 1 d. 3 p.
Teismo posėdyje nuteistojo atstovė pagal įstatymą ir gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Skunde teigiama apie netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą nuteistojo D. R. atžvilgiu, teismo padarytų išvadų neatitikimą faktinėms bylos aplinkybėms bei įvairius procesinius pažeidimus, nuteistojo gynėjos manymu, įpareigojančius naikinti skundžiamą teismo nuosprendį dalyje dėl D. R. nuteisimo pagal BK 284 str. 1 d., 138 str. 1 d. ir prašoma jį dėl šių nusikalstamų veikų išteisinti. Tačiau teisėjų kolegija neįžvelgia tokius bei kitus nuteistojo gynėjos skunde nurodytus teiginius patvirtinančių duomenų, todėl skundą atmeta.
Apeliaciniame skunde ginčijamas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu konstatuota D. R. kaltė padarius jam inkriminuotas BK 284 str. 1 d., 138 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas, nesutinkama su D. R. priskirto bendrininko vaidmeniu. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą pagal nuteistojo D. R. gynėjos apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl šių nusikaltimų aplinkybių, kurios, priešingai nuteistojo gynėjos subjektyviam manymui, yra pagrįstos teisiamajame posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize bei atitinka teismų praktiką. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir konstatuoja, kad tokia teismo išvada yra teisinga, todėl D. R., nuteistam pagal BK 284 str. 1 d., 138 str. 1 d., baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir išteisinti jį dėl jų nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių duomenų pakanka pripažinti D. R. kaltu padarius inkriminuotus nusikaltimus viso kaltinimo apimtyje. Tai, kad nuteistojo ir jo gynėjos subjektyviai pateikiami faktai įvertinti kitaip, nei jie mano esant teisinga, nereiškia, kad šis vertinimas neatitinka tai reglamentuojančių BPK 20 str. 5 d. nuostatų.
Pagal BK 138 str. 1 d. atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 str. 1 d. numatytų padarinių, o pagal BK 284 str. 1 d. atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.
Nuteistasis D. R. teigia kaltinime nurodytomis aplinkybėmis tik papūtęs nukentėjusiajam dūmus į veidą, bet fizinio smurto M. V. atžvilgiu nevartojęs ir nesukėlęs nesunkaus sveikatos sužalojimo bei visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo padarinių, tačiau byloje esančių įrodymų visuma patvirtina jį atlikus jam pateiktame kaltinime nurodytus nusikalstamus veiksmus.
Iš skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas D. R. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d., grindė liudytojų T. V., P. K., nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą J. V. parodymais, specialisto išvada bei kitais duomenimis, kurie buvo tiesiogiai ištirti teisiamajame posėdyje, jų patikimumas patikrintas BPK numatytais proceso veiksmais. Ginčo dėl to, kad būtent kaltinime nurodytu laiku ir vietoje nukentėjusiajam M. V. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas ir šio sužalojimo padarymo metu įvykio vietoje prie nukentėjusiojo buvo D. R. ir O. G. V. nėra. Patį sužalojimo faktą patvirtina abejonių nekeliančios specialisto išvados, vienoje kurių konstatuota, kad M. V. nustatyti sužalojimai padaryti ne mažiau trijų trauminių poveikių. Pats nuteistasis D. R. neigia nukentėjusiojo M. V. atžvilgiu atlikęs kokius tai smurtinius veiksmus ir teigia matęs, kad kelis smūgius nukentėjusiajam sudavė O. G. V.. Kad D. R. nesudavė M. V. smūgių teigė ir liudytojos K. M., K. Š., taip pat pats nukentėjusysis M. V.. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai tokius šių asmenų, tame tarpe ir paties nuteistojo D. R., parodymus visos bylos apimtyje vertino kritiškai.
Nukentėjusiojo M. V. ir jo atstovės pagal įstatymą J. V. parodymų analizė leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nukentėjusysis prisibijojo ir po įvykio toliau bijo klasioko D. R.. Nukentėjusysis teisme parodė, kad nesakė, jog jį sužalojo D. R., nes bijojo, kad gali susidoroti. Tuo tarpu sutinkamai su nukentėjusiojo mamos J. V. parodymais, jai sūnus iš karto po įvykio nurodė, kad D. R. sūnui ne tik papūtė dūmus į veidą, pastūmė, bet ir sudavė smūgį. Klasės auklėtoja D. B. D. R. apibūdino kaip impulsyvų, norintį atkreipti dėmesį į save, kartais besielgiantį su kai kuriais klasės mokiniais ne visai tinkamai, besityčiojantį. Šie duomenys paaiškina, kodėl nukentėjusiojo M. V. parodymai dėl D. R. smūgio sudavimo jam neatitinka kitų šio smurtinio veiksmo atlikimą patvirtinančių objektyvių bylos duomenų.
Kaip matyti, iki paties įvykio nukentėjusysis ėjo gatve kartu su T. V., D. G. ir L. S., o D. R. priėjus prie nukentėjusiojo M. V., pastarieji, aplenkdami juos, nuėjo toliau. Liudytoju apklaustas T. V. parodė matęs, kaip D. R. papūtė M. V. į veidą dūmus, pastūmė ir sudavė smūgį į veidą. Nuteistojo D. R. gynėja skunde nepagrįstai teigia apie pastarojo liudytojo parodymų nenuoseklumą, nes jis teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Nors kiti du liudytojai D. G. ir L. S. teisme teigė nematę D. R. suduodant M. V. smūgį, nes nenorėdami kištis ir patys bijodami nuėjo neatsisukdami, tačiau tai nepaneigia D. R. atlikus M. V. atžvilgiu smurtinį veiksmą. Liudytojas D. G. parodė, kad M. V. trenkė tas pats vaikinas, kuris ir pastūmė į krūmus, o pagal pačių nuteistųjų D. R. ir O. G. V., liudytojo T. V., nukentėjusiojo parodymus ir jo atstovės pagal įstatymą paaiškinimą, stumdymasis vyko tik tarp nukentėjusiojo M. V. ir D. R.. Liudytojas L. S. parodė, kad M. V. iš karto po įvykio sakė, kad D. R. papūtęs dūmus į veidą trenkė jam. Kad D. R. sudavė nukentėjusiajam smūgį parodė ir įvykį iš namų pro langą stebėjęs liudytojas P. K., kuris nuo pat pradžių davė pakankamai detalius parodymus apie aplinkybes prieš pat įvykį, įvykio metu ir po jo, jo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, iš esmės atitinka kitus byloje esančius objektyvius duomenis, kas nesudaro pagrindo abejoti jį tiesiogiai mačius kaltinime aprašytą įvykį. Duomenų apie liudytojo P. K. kokius nors santykius, ryšius su nukentėjusiuoju ar nuteistaisiais, taipogi jo suinteresuotumą bylos baigtimi byloje nėra. Todėl kaip nepagrįsti atmestini nuteistojo gynėjos teiginiai apie P. K. galimybės matyti įvykį iš savo gyvenamosios vietos nebuvimą bei jo parodymų nepatikimumą.
Kitas nuteistasis O. G. V., nors ir nenurodė matęs D. R. sudavus smūgį M. V., tačiau tai nepaneigia tokios galimybės, ypač ją vertinant visų aukščiau nurodytų duomenų kontekste. Tas pats pasakytina ir apie liudytojų K. M., K. Š. parodymus, kurie be kita ko vertintini kritiškai dėl jų, kaip draugystės ryšius su nuteistaisiais palaikiusių, suinteresuotumo lengvinant ar šalinant D. R. atsakomybę bei jų neatitikimo byloje esantiems objektyviems įrodymams.
Aukščiau aptarti bei kiti nuosprendyje nurodyti duomenys taip pat patvirtina, kad įvykio metu M. V. atžvilgiu be D. R. smūgio į veido sritį fizinį smurtą vartojo ir kitas nuteistasis O. G. V., kuris, pasak jo paties, nukentėjusiajam sudavė tris smūgius į veido sritį. Specialisto išvada nustatyta, kad M. V. sveikata sutrikdyta nesunkiai dėl nosies kaulų lūžio. Kadangi visi smūgiai buvo į veido sritį, jie sekė vienas po kito, nustatyti, nuo kurio smūgio sudavimo atsirado nesunkų sveikatos sutrikdymą lėmę padariniai nėra galimybės. Tačiau įvykių eigos analizė visų byloje esančių objektyvių įrodymų visumos kontekste, priešingai nuteistojo gynėjos deklaratyviems teiginiams, nepalieka abejonių dėl D. R. ir O. G. V. bendro nusikalstamo veikimo, kas sąlygoja ir jų atsakomybę už bendrais veiksmais padarytus padarinius. Teismų praktika patvirtina, kad tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau nurodytų, taip pat skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų visuma nepalieka abejonių ir patvirtina D. R. dalyvavimą padarant M. V. nesunkų sveikatos sutrikdymą bei teisingą jo veiksmų kvalifikavimą pagal BK 138 str. 1 d.
Apeliaciniu skundu ginčijamas ir D. R. nuteisimas pagal BK 284 str. 1 d., teigiant apie būtinų padarinių – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo – nebuvimą, D. R. veiksmų nepavojingumą, chuliganiškų paskatų nebuvimą.
Byloje nustatyta, kad D. R. ne tik, kaip jo gynėja teigia, papūtė dūmus nukentėjusiajam M. V. į veidą, bet ir stumdė pastarąjį, po to kartu su O. G. V. sudavė smūgius nukentėjusiajam į veido sritį. Šie veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje (Panevėžio mieste, Šermukšnių gatvėje, prie Šermukšnių g. x namo) stebint kitiems asmenims (T. V., D. G., L. S., K. M., K. Š., P. K.). Apylinkės teismas, priešingai gynėjos formaliems teiginiams, pagrįstai nustatė, kad minėtieji nuteistųjų nusikalstami veiksmai, įskaitant viešoje vietoje panaudotą fizinį smurtą, laikytini įžūliu elgesiu ir pagrįstai konstatavo, kad dėl minėtų nuteistųjų veiksmų kilo BK 284 str. 1 d. numatyti padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.
Apeliaciniame skunde teigiama apie asmeninių, o ne chuliganiškų motyvų buvimą nuteistojo D. R. veiksmuose, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, jog kvalifikuojant veiką pagal BK 284 str. 1 d. neturi reikšmės veikos padarymo motyvai – jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai, tačiau būtina nustatyti, kad veika sukėlė padarinius – buvo sutrikdyta viešoji tvarka ar visuomenės rimtis.
Nagrinėjamoje byloje dėl nuteistųjų D. R. ir O. G. V. elgesio nukentėjusysis M. V. viešoje vietoje buvo sužalotas, išsigandęs, susijaudinęs. Liudytojai T. V., D. G., L. S. iki D. R. bei vėliau prie jo prisijungusio O. G. V. veiksmų ramiai ėję gatve po pastarųjų kaltinime nurodytų veiksmų nukentėjusiajam pasijuto nesaugiai ir siekdami patys išvengti galimo smurto pasišalino tolyn nuo įvykio vietos. Neigiamai į įvykį reagavo ir liudytojas P. K., kuris suprato, jog viešoje vietoje pavartotas fizinis smurtas. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad kaltinime nurodytais nuteistųjų, tame tarpe ir D. R., veiksmais, padarytais viešoje vietoje, buvo demonstruojama nepagarba tiek nukentėjusiajam, tiek ir aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų. Dėl tokių veiksmų atsirado padariniai, tai yra buvo sutrikdyta visuomenės rimtis viešoje vietoje, pažeistos žmonių teisės į normalią ir ramią aplinką. Todėl nuteistojo gynėjos teiginiai apie BK 284 str. 1 d. numatytų padarinių nebuvimą yra nepagrįsti.
Iš nustatytų aplinkybių spręstina, kad D. R. viešoje vietoje kitų asmenų akivaizdoje demonstruodamas nepagarbą, priešiškumą dūmų papūtimu nukentėjusiajam į veidą, po to kartu su O. G. V. atlikdamas nukentėjusiojo atžvilgiu smurtinius veiksmus bendrais bruožais numatė, jog tokiais veiksmais bus ne tik padaryta žala nukentėjusiajam, bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams bei aplinkai, bus sutrikdyta visuomenės rimtis, tačiau taip elgtis norėjo, todėl veikė tyčia. Toks D. R. elgesys, priešingai nuteistojo gynybos pozicijai, laikytinas pavojingu, užtraukiančiu baudžiamąją atsakomybę pagal BK 284 str. 1 d.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visuma bylos aplinkybių patvirtina, jog nuteistojo D. R. veiksmuose nustatyti ir įrodymais pagrįsti visi būtinieji viešosios tvarkos sutrikdymo sudėties požymiai.
Atsižvelgdama į aukščiau nurodytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad reikšmingos veikų kvalifikavimui faktinės bylos aplinkybės buvo nustatytos išsamiai ir nešališkai, nepaliekant jokių esminių prieštaravimų ar abejonių, baudžiamasis įstatymas – BK 138 str. 1 d., 284 str. 1 d. – pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes pritaikytas tinkamai ir tai leido teismui tinkamai išspręsti nuteistojo D. R. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 str. 1 d., 138 str. 1 d. klausimą, todėl išteisinti jį nėra jokio pagrindo.
Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su nuteistajam D. R. paskirta bausme, ginčijamas sunkinančios aplinkybės buvimas jo veiksmuose, prašoma nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 93 str. 1 d. 3 p. Be to, skunde lyginamos nuteistiesiems D. R. ir O. G. V. paskirtos bausmės, nesutinkant su tuo, kad jos skirtingos (O. G. V. pritaikytas BK 93 str., o D. R. – ne), teigiama apie teismo šališkumą sprendžiant šį klausimą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės yra individualizuojamos atsižvelgiant ne tik į nusikalstamą veiką apibūdinančius požymius, bet ir asmenybių ypatumus, todėl toks palyginimas ar bausmių santykio nustatymas prieštarautų pačiai teisingumo esmei. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas teisingai parinko ir paskyrė nuteistajam D. R. bausmę, nustatė jos dydį, ji paskirta nepažeidžiant BK 54 str., 80 str., 91 str. įtvirtintų bausmės skyrimo pagrindų, o tai, kad nuteistąjį, jo gynėją netenkina paskirta bausmė, nesudaro pagrindo teismą laikyti šališku.
Gynėja nesutinka, kad jos ginamasis D. R. nusikaltimus padarė veikdamas bendrininkų grupėje su O. G. V., tačiau teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai dėl šios sunkinančios aplinkybės D. R. veiksmuose konstatavimo. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam M. V. sveikata nesunkiai sutrikdyta bei visuomenės rimtis sutrikdyta bendrais D. R. ir O. G. V. veiksmais. Kaltinime nurodytų, įrodymais pagrįstų nuteistųjų atliktų veiksmų pobūdis rodo, kad jų veiksmai buvo suderinti ir atlikti bendrai, suvokiant bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidedant prie jo įgyvendinimo kiekvienam iš bendrininkų realizuojant BK 138 str. 1 d., 284 str. 1 d. numatytų nusikaltimų sudėčių objektyviųjų požymių. Todėl apylinkės teismas pagrįstai konstatavo bendrininkų grupės buvimą ir pripažino, kad D. R. šiuos nusikaltimus padarė veikdamas kartu su O. G. V..
Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas D. R. bausmės rūšį bei nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, nusikalstamų veikų padarymo tikslą bei stadiją – padaryti du tyčiniai, nesunkūs, baigti nusikaltimai. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta ir nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veika padaryta bendrininkų grupėje. Teismas tinkamai įvertino D. R. asmenybę – nusikaltimus padarė būdamas nepilnametis, neteistas, administracine tvarka baustas, besimokantis, mokymosi įstaigos charakterizuojamas neigiamai. Atsižvelgęs į šias bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apylinkės teismas D. R. už atskirus nusikaltimus paskyrė vidurkio nesiekiančias laisvės apribojimo bausmes, kurias subendrino apėmimo būdu. Tokią bausmę laikyti per griežta bei neteisinga nėra pagrindo. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių D. R. turėtų būti skiriama švelnesnė bausmės rūšis ar paskirtoji bausmė švelninama, byloje nenustatyta. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės skiriamos bausmės rūšiai ar dydžiui baudžiamojoje byloje nėra. Taip pat nėra teisinio pagrindo taikyti nuteistojo D. R. atžvilgiu BK 93 str. 1 d. 3 p., nes nepilnamečio atleidimas pagal šią normą galimas, jei jis pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Nagrinėjamu atveju, D. R. nepripažinus savo kaltės ir nereiškus gailesčio dėl padarytų nusikaltimų, aktuali yra viena sąlyga – pagrindas manyti, jog nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pastaroji sąlyga yra privalomoji, todėl nesant jos, nepilnamečio atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali būti taikomas. Be to, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga. Tuo tarpu D. R. padarytų nusikalstamų veikų pobūdis ir pavojingumas, jo vaidmuo jas darant, kaltės nepripažinimas ir nekritinis požiūris į savo padarytus nusikalstamus veiksmus visoje apimtyje rodo tokio savo elgesio laikymą tinkamu ir neleidžia pagrįstai manyti, jog nuteistasis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taikyti BK 93 str. 1 d. 3 p. nėra pagrindo. Šios išvados nekeičia gynėjos skunde nurodomi nuteistojo D. R. teigiami pokyčiai po nusikalstamų veikų padarymo.
Skundu, teigiant apie D. R. kaltės nesunkiai sutrikdant sveikatą nebuvimą, nesutinkama ir su civilinių ieškinių priteisimu iš D. R.. Tačiau apeliacinės instancijos teismui paneigus tokius nuteistojo gynėjos teiginius ir konstatavus pagrįstą D. R. nuteisimą pagal BK 138 str. 1 d., minėtieji teiginiai dėl netinkamo civilinių ieškinių išsprendimo atmestini kaip nepagrįsti.
Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant nuteistojo D. R. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo ar jam įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį jo atžvilgiu, nepadaryta. Keisti ar naikinti nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo D. R. gynėjos advokatės Kristinos Rutkauskienės apeliacinį skundą atmesti.