Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-04-25 · Administracinė byla Nr. I-3963-764/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-04-25
Bylos Nr.
I-3963-764/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04207-2015-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Egidija Puzinskaitė
Pareiškėjas
A. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3963-764/2016Proceso Nr. 3-61-3-04207-2015-4Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2.; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. S. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 10 000 Eur neturtinę žalą.

Šalies argumentai

Skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013-05-06 iki 2015-03-20 jo laisvė Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) buvo ribojama, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. neužtikrinant 3,6 kv. m minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui. Taip pat buvo laikomas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, nors Lukiškių TI-K buvo žinoma, kad jis yra nerūkantis, todėl buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Kalinant asmenis perpildytose ir teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose yra šiurkščiai pažeidžiamas Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 str. Be to, kameros neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (toliau – Higienos norma HN 76:2010) 21 p. reikalavimų, nes sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas atskiroje patalpoje, nebuvo įrengta atskira oro šalinimo sistema, be to, sanitarinis mazgas buvo matomas asmenims, buvusiems prie durų. Kamerose nebuvo mechaninės vėdinimo ir kondicionavimo sistemos, lango negalėdavo atidaryti, todėl vasaros metu būdavo labai karšta, o žiemą – šalta. Kamerų grindys, sienos ir lubos ištrupėjusios, ant jų įsiveisęs pelėsis, o valymo ar dezinfekcijos priemonės neišduodamos. Sanitarinis mazgas buvo įrengtas bendroje patalpoje, o tai kėlė didelį diskomfortą. Naujai atvykę asmenys nebuvo tikrinami, todėl kilo grėsmė apsikrėsti niežais ar utėlėmis. Lukiškių TI-K karantino ir kitos kameros nebuvo valomos, sienos ir lubos buvo apipeliję, todėl buvo pažeisti Higienos normos HN 76:2010 54 ir 56 p. reikalavimai. Taip pat kamerose buvo įsiveisę buitiniai kenkėjai. Pareiškėjui nebuvo išduoti dantų šepetėlis, skutimosi peiliukas, muilas, priemonės indams plauti, taip pažeidžiant teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas materialinio aprūpinimo normas. Lukiškių TI-K neužtikrino nemokamo drabužių skalbimo, taip pažeisdama HN 76:2010 64 p. bei Konstitucijos 31 str. įtvirtintą lygybės principą, nes buvo teikiamos tik mokamos drabužių skalbimo paslaugos. Išduoti čiužiniai ir patalynė buvo nešvarūs, dezinfekavimas nepašalino jų blogo kvapo, o čiužinio ar antklodės užvalkalai apskirtai neišduodami. Būnant karantino kameroje, pareiškėjui nebuvo užtikrinta sveikatos priežiūra. Kalinimas perpildytose ir teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose pažeidžia ne tik Konvencijos 3 str. ir Konstitucijos 21 str. reikalavimus, bet gali būti prilyginamas kankinimui, garbės ir orumo pažeidimui. Dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus ir psichologinę įtampą, pablogėjo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, todėl yra įgijęs teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Nacionaliniai ir tarptautiniai teismai yra pripažinę, kad kalėdami nepriimtinomis sąlygomis, asmenys neabejotinai patiria neturtinę žalą, kurią pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas privalo atlyginti valstybė. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys ir padariniai.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 10–21) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad visą jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, jam nebuvo užtikrintas minimalaus 3,6 kv. m kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui. Tam tikrais laikotarpiais, kurie nurodyti atsiliepime, pareiškėjui buvo užtikrintas Kalėjimų departamento prie TM direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas. Nuteistieji ir suimtieji Lukiškių TI-K paskirstomi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. ir Bausmių vykdymo kodekso 70 str. nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis plotas neatitikti teisės aktuose nustatytų ribų. Skirstant nuteistuosius ar suimtuosius į kameras griežtai laikomasi jų izoliavimo reikalavimų, taip pat atsižvelgiama į prašymus, – būti laikomiems atskirai nuo rūkančių. Suimtiesiems yra sudaromos galimybės pasivaikščioti gryname ore, sportuoti, žaisti stalo tenisą, krepšinį ir t. t. Lukiškių TI-K taikomi tik tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kamerų vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 p. reikalavimus. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atitvertas mūrine sienele. Į įstaigą atvykę asmenys ne ilgiau nei dvi valandas laikomi paskirstymo kamerose, apžiūrimi gydytojų, įvykdoma švarinimo procedūra ir tuomet paskirstomi po gyvenamąsias kameras. Higienos priemonėmis suimtieji aprūpinami laikantis teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų materialinio aprūpinimo normų. Patalynė ir apatiniai drabužiai vieną kartą per savaitę skalbiami nemokamai. Suimtieji turi teisę, už asmeninėje sąskaitoje turimus pinigus, naudotis mokama viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslauga. Gyvenamosios kameros įstaigoje valomos ir dezinfekuojamos laikantis nustatytų reikalavimų. Buitinių kenkėjų naikinimo darbus atlieka samdomos įmonės. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK 6.271 str.), deliktinė atsakomybė kyla, kai nustatytos visos būtinos sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, padariniai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei kilusių padarinių. Vadinasi, šiuo atveju būtina nustatyti ne tik tai, ar Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai, bet, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Pareiškėjo skundas grindžiamas ne konkrečiais faktais ar argumentais, bet bendro pobūdžio teiginiais ir abstrakčiais argumentais, kurie negali būti pripažįstami objektyviais.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje keliamas ginčas dėl to, ar pagrįstas pareiškėjo A. S. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nustatyta CK 6.271 str. Pagal šio straipsnio nuostatas, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas, šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas, privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.

Teismui pateiktame skunde pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013-05-06 iki 2015-03-20 buvo ribojama pažeidžiant galiojančiuose teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas. Reikalavimą priteisti jam 10 000 Eur neturtinę žalą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad Lukiškių TI-K administracija neužtikrino, kad kamerose jam tektų 3,6 kv. m kameros ploto, jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, be to, kameros neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, pareiškėjas nebuvo aprūpintas higienos priemonėmis ir kt.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kvadratinių metrų kameros ploto turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (2010-12-16 sprendimas Trepashkin prieš Rusiją; 2014-09-15 sprendimas Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Jos 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, Higienos normoje HN 76:2010 nėra nustatytas. Kalėjimų departamento prie TM 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatuoja, kad nagrinėdamas kilusį ginčą, turi nustatyti, ar Lukiškių TI-K užtikrino, kad pareiškėjui tektų 3,6 kv. m kameros ploto.

Bylos duomenys tvirtina, kad pareiškėjas A. S. ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2013-05-06 iki 2015-03-20) Lukiškių TI-K viso praleido 683 dienas. Lukiškių TI-K pateikti duomenys tvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas įvairiose kamerose, su kintančiu kartu laikomų asmenų skaičiumi. Atsižvelgiant į keliamo ginčo pobūdį, turi būti įvertinta, ar pareiškėjas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo laikomas visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, ar ne. Atsakovės atstovo pateikti duomenys tvirtina, kad 3,6 kv. m kameros plotas per ginčijamą laikotarpį (683 dienas) pareiškėjui buvo užtikrintas 185 dienas, t. y. 2013-09-12, 2013-09-20, 2013-11-06, 2013-12-19, 2013-12-20, 2014-01-13, 2014-02-28, nuo 2014-03-03 iki 2014-03-04, nuo 2014-03-06 iki 2014-03-18, nuo 2014-03-20 iki 2014-03-25, nuo 2014-03-27 iki 2014-04-08, nuo 2014-04-10 iki 2014-04-15, nuo 2014-04-22 iki 2014-04-29, nuo 2014-05-02 iki 2014-05-08, nuo 2014-05-15 iki 2014-06-20, nuo 2014-06-23 iki 2014-08-11, nuo 2014-09-08 iki 2014-09-16, 2014-09-23, nuo 2014-10-02 iki 2014-10-07, nuo 2014-12-04 iki 2014-12-06, nuo 2014-12-19 iki 2014-12-22, nuo 2015-01-06 iki 2015-01-08, nuo 2015-02-02 iki 2015-02-03, nuo 2015-03-02 iki 2015-03-03, nuo 2015-03-10 iki 2015-03-12 ir 2015-03-17. Likusias 498 dienas pareiškėjui tenkantis minimalus kameros plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m.

Tai, kad Lukiškių TI-K administracija dėl kamerų stygiaus neturėjo galimybių pareiškėjo patalpinti į kamerą, kurioje jam būtų užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas kameros plotas, nepaneigia fakto, kad 498 dienas buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui buvo sudarytos papildomos sąlygos ilgiau nei 1 val. būti gryname ore, pasivaikščioti, sportuoti. Vadinasi, negali būti pripažinta, kad įstaiga už nepakankamą kameros plotą kompensavo pareiškėjui, suteikdama pakankamą judėjimo laisvę, galimybę dalyvauti užimtumo programose ar pan.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K, pažeidžiant reikalavimus, jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.

Tabako kontrolės įstatymo 3 str. nustato, kad vienas iš valstybės tabako kontrolės politikos principų yra ginti žmogaus teises į aplinką be tabako dūmų, o 19 str. 1 d. 3 punktas numato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos Nr. HN76-2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (14 p.).

Pažymėtina, kad nei Bausmių vykdymo kodekso nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Kita vertus, jau minėtos Tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos Nr. HN76-2010 nuostatos suponuoja išvadą, kad Lukiškių TI-K, paskirstydamas suimtuosius į gyvenamąsias patalpas, turi imtis priemonių, kad būtų užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. 1-57 patvirtintas Suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime tvarkos aprašą, suimtieji ir nuteistieji, laikomi Lukiškių TI-K, į gyvenamąsias patalpas skiriami griežtai vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. ir Bausmių vykdymo kodekso 70 str., atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje bei suimtojo (nuteistojo) rašytinį prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančių asmenų (pagal galimybes, tokiems asmenims sudaroma galimybė būti laikomiems atskirai nuo rūkančių) (13 p.).

Teismui pateikti duomenys tvirtina, kad pareiškėjas 2013-05-06 užpildytoje Asmenų, atvykusių į Lukiškių TI-K pirmą kartą, apklausos anketoje nurodė, kad neprieštarauja būti laikomas gyvenamojoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis (b. l. 123). Šioje anketoje nurodytus duomenis pareiškėjas patvirtino savo parašu. Argumentų ar įrodymų, paneigiančių išreikštą valią dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, pareiškėjas teismui nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad Lukiškių TI-K negali būti pripažintas pažeidęs pareiškėjo teisę būti kalinamam kameroje atskirai nuo rūkančių asmenų, nes tokios valios pareiškėjas Lukiškių TI-K išreiškęs nebuvo.

Reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškėjas grindžia ir tuo, kad kameros, kuriose jis buvo laikomas, neatitiko higienos reikalavimų, nustatytų Higienos normos HN 76:2010 21 p., 24 p., 28 p., 40–43 p., 50 p., 54–56 p., 60 p., 63–66 p.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. pateikti teismui skunde išdėstytus argumentus, patvirtinančius objektyvius duomenis, kuriuos teismas nagrinėdamas bylą galėtų ištirti ir įvertinti bei jais pagrįsti daromas išvadas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis a. b. Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013-12-22 nutartis a. b. Nr. A756-2072/2013). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013-02-08 nutartį a. b. Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (2013-09-30 nutartis a. b. Nr. A442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis a. b. Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartis a. b. Nr. A525-197/2013).

Higienos normos HN 76:2010 21 p. nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Pažymėtina, kad Higienos norma HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 p.). Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5. p., įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabiną, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcinėmis medžiagoms atsparia danga.

Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai patvirtina, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atitvertas mūrine sienele. Vadinasi, pagrindo pripažinti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus nėra, nes toks sanitarinio mazgo įrengimas, pagal Higienos normos HN 76:2010 2 p. laikomas tinkamu.

Pareiškėjas teigia, kad kamerose nebuvo mechaninės vėdinimo sistemos, per langus vėdintis sudėtinga ar neįmanoma, todėl būdavo karšta ar šalta. Lukiškių TI-K pažeidė Higienos normos HN 76:2010 24 p.

Higienos normos HN 76:2010 24 p. nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Lukiškių TI-K patvirtino, kad mechaninės patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos kamerose nėra, tačiau visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui. Į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, kad kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui. Tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 p. ir sudaro pagrindą atmesti pareiškėjo argumentus.

Higienos normos HN 76:2010 28 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai, susiję su Higienos normos HN 76:2010 28 p. nustatytų reikalavimų pažeidimu, yra abstraktaus pobūdžio, todėl nevertintini.

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K nėra sanitarinės švaryklos, naujai atvykę asmenys neapžiūrimi, todėl kyla grėsmė užsikrėsti niežais ar utėlėmis.

Higienos normos HN 76:2010 40 p. nustatyta, kad visi asmenys, patekę į laisvės atėmimo vietas, turi būti tikrinami, ar nėra utėlėti, apsikrėtę niežais (jei reikia – gydomi), ir privalo nusiprausti duše. Utėlėtų ir niežais sergančių asmenų drabužiai ir asmeniniai daiktai nukenksminami.

Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad visi į Lukiškių TI-K atvykę asmenys, prieš paskirstant juos į gyvenamąsias kameras, yra apžiūrimi sveikatos priežiūros specialistų, kurie patikrina, ar jie nėra apsikrėtę niežais ar utėlėmis. Atvykusiesiems sudaromos sąlygos nusiprausti duše.

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K kameros neatitinka Higienos normos HN 76:2010 54 ir 56 p. reikalavimų, nes patalpos nėra valomos, sienos ir lubos padengtos pelėsiu, neišduodamos valymo ir dezinfekavimo priemonės. Šiuos pareiškėjo argumentus teismas atmeta kaip nepagrįstus, nes jie yra abstraktaus pobūdžio. Į byla pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, kad nurodytų Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų pažeidimai, konstatuojami ne visose gyvenamosiose ar karantino kamerose. Pareiškėjas nenurodė, kokios kameros neatitiko Higienos normos HN 76:2010 54 ir 56 p. reikalavimų, todėl teismas negali įvertinti jo argumentų pagrįstumo.

Pareiškėjo teigimu, gyvenamosiose patalpose buvo įsiveisę tarakonai, o tai neatitinka Higienos normos HN 76:2010 60 p. reikalavimų. Teismas pažymi, kad į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, šiuos pareiškėjo argumentus paneigia. Nei vieno patikrinimo metu, Higienos normos HN 76:2010 60 p. pažeidimo Vilniaus visuomenės sveikatos centras nenustatė, priešingai, patvirtino, kad gyvenamosiose kamerose deretizacija vykdoma tinkamai.

Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo išduota nešvari patalynė, lovos skalbiniai keičiami kartą per savaitę, tačiau jie nėra skalbiami ar valomi.

Higienos normos HN 76:2010 63 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis. Draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims (65 p.). Lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (66 p.). Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiama atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (67 p.).

Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai patvirtina, kad Lukiškių TI-K laikėsi Higienos normos HN 76:2010 65 ir 67 p. reikalavimų, nes skalbiniai buvo keičiami ne rečiau kaip kartą per savaitę, minkštasis inventorius dezinfekuojamas. Vilniaus visuomenės sveikatos centras nustatė, kad minkštasis inventorius dezinfekuojamas ir laikomas tinkamai (b. l. 31).

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K nesilaikė teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų materialinio aprūpinimo normų, nes jam nebuvo išduoti dantų šepetėlis, skutimosi peiliukas, muilas, priemonės indams plauti. Lukiškių TI-K administracija šiuos pareiškėjo argumentus neigia, tačiau nurodė, kad negali pateikti duomenų apie tai, kada ir kokios priemonės pareiškėjui buvo išduotos, kadangi armatūrinės kortelės saugomos tik vienerius metus. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti argumentai, negali būti pripažinti pagrįstais, nes yra abstraktaus pobūdžio. Byloje nėra duomenų, kad, būdamas pataisos įstaigoje, pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K dėl netinkamo aprūpinimo higienos priemonėmis. Šiuos nusiskundimus jis nurodė tik teismui pateiktame skunde.

Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K neužtikrino nemokamo viršutinių drabužių skalbimo, taip pažeisdama Higienos normos HN 76:2010 64 p. ir diskriminuodamas jį dėl turtinės padėties.

Higienos normos HN 76:2010 64 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog minėta Higienos normos HN 76:2010 nuostata imperatyviai nustato, kad veikiančiose skalbyklose privalo būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius (2015-02-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A-236-858/2015). Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad sąlygos nemokamai skalbti viršutinius drabužius pareiškėjui nebuvo sudarytos. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, argumentus dėl Higienos normos HN 76:2010 64 p. pažeidimo teismas pripažįsta pagrįstais.

Kita vertus, nėra pagrindo sutikti, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas dėl turtinės padėties. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1996-04-18 nutarime yra konstatavęs, jog visų asmenų lygybės pagal įstatymą principas – tai demokratinės visuomenės pagrindas. Asmenų lygybės principas gali būti apibūdinamas kaip nediskriminacija. Diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties pakeitimas palyginti su kitais asmenimis be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais, t. y. esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, įstatymu atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus. Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad dėl viršutinių drabužių skalbimo paslaugų apmokestinimo pareiškėjas buvo diskriminuojamas, nes vienoda tvarka galiojo visiems Lukiškių TI-K laikomiems asmenims. Vien skirtinga suimtųjų ar nuteistųjų turtinė padėtis negali būti vertinama kaip diskriminacijos pagrindas. Papildomai pažymėtina ir tai, kad egzistavo galimybė raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai, jeigu suimtasis ar nuteistasis neturėjo asmeninėje sąskaitoje pinigų. Skunde nėra nurodyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K su prašymu leisti nemokamai išsiskalbti viršutinius drabužius.

Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Kaip ne kartą savo jurisprudencijoje išaiškino Europos Žmogaus Teisių Teismas, Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001-04-21 sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Atsižvelgdamas į nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas konstatuoja, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į kitas Konvencijos 3 str. pažeidimui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, jo fizinį ir psichinį poveikį, nukentėjusiojo lytį, amžių bei jo sveikatos būklę. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Nr. A822-1427/2013, Nr. A822-1395/2013).

Pateiktame skunde pareiškėjas patvirtino, kad dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis jis patyrė tam tikrus fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, gyvenimo kokybės pablogėjimą ir pan. Aplinkybių, kad dėl to būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, fizinė sveikatos būklė ar būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Konvencijos 3 str. prasme, teismas nenustatė, jų nenurodė ir pats pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą.

Pagal CK 250 str. 1 d., neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 str. 2 d., taip pat ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d., yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (a. b. Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009; Nr. A502-1235/2012) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011-01-25 sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) konstatuota, jog valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui, būtų pasirūpinta kalinio sveikata.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad 498 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas, taip pat nustatytą Higienos normos HN 76:2010 64 p. reikalavimų pažeidimą bei jų pobūdį, įvertinęs, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, konstatuoja, kad A. S. galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis. Atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį ir vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 5 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 5 000 Eur sumą vertina kaip adekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 ir 5 p., 127 ir 129 str. teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 5 000 (penkių tūkstančių) Eur neturtinę žalą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Egidija Puzinskaitė