Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos administracinės komisijos atstovei Rasai Gutmanienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. A. skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos administracinės komisijos 2016 m. liepos 13 d. nutarimo, kuriuo V. A. buvo pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos ATPK) 188 straipsnį ir jai pareikštas įspėjimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Minėtu nutarimu V. A. buvo pareikštas įspėjimas.

Skunde nurodoma, jog savavaldžiavimas kaip veika pasireiškia aktyviais veiksmais –savavališku, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės, kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama, vykdymu. Komisija, veiką kvalifikuodama pagal Lietuvos Respublikos ATPK 188 straipsnį, turėjo nustatyti, jog yra kilęs ginčas dėl rūsio patalpų. Iš surinktų duomenų matyti, jog ginčo dėl durų iš parkingo pusės įrengimo tarp rūsio patalpų bendrasavininkų nebuvo. Nesutarimas tarp bendrasavininkų kilo tik dėl durų rakto ir patekimo į rūsio patalpas teisėtumo.

Skunde teigiama, jog Komisijai pateiktas rūsio patalpų planas patvirtina, kad patekimas į rūsio patalpas iš parkingo pusės nėra numatytas, tačiau yra kitas patekimas į rūsio patalpas – iš kiemo pusės. V. A. nurodo, jog jos ir L. P. paaiškinimai bei kiti byloje esantys duomenys patvirtina, kad šios bendrasavininkės valdo 92 % visų rūsio patalpų, kurias įsigijo iš UAB „duomenys neskelbtini“, kuri 2008 metais šias patalpas padidino rekonstruojant. Minėtos rekonstrukcijos metu UAB „duomenys neskelbtini“, esant bendrasavininkės L. V. pritarimui, savo lėšomis įrengė naują patekimą į rūsio patalpas iš naujai pastatyto statinio – požeminio parkingo, kuris UAB „duomenys neskelbtini“ ir L. V. sutarimu buvo uždengtas prisukama plokšte, kuri vėliau buvo išlaužta. Nuo 2008 metų iki 2013 metų nei L. V. nei UAB „duomenys neskelbtini“ patekimo į rūsio patalpas iš parkingo pusės neįteisino. Skunde pažymima, jog duodama paaiškinimus Komisijai L. V. net nežinojo, koks yra patekimo į rūsio patalpas iš parkingo pusės teisinis statusas, kas rodo, jog ji visai nesidomi patekimu į jai dalinės nuosavybės teise valdomas rūsio patalpas.

Skunde nurodoma, kad L. V. rūsio patalpas valdo nuo 2005 metų, t. y. iki UAB „duomenys neskelbtini“ padidino rūsio patalpas ir atliko jų rekonstrukciją bei 2008 metai įrengė patekimą iš parkingo pusės. Šis faktas rodo, jog nuo 2005 metų ji rūsio patalpomis naudojosi patekdama pro autentišką ir kadastro duomenų byloje esančiame plane pažymėtą įėjimą iš kiemo pusės, kuris užfiksuotas antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Dėl šių priežasčių Komisija skundžiamame nutarime nepagrįstai konstatavo, jog tarp rūsio patalpų bendrasavininkų yra kilęs ginčas dėl durų įrengimo ir L. V. teisės patekti pro šias duris į jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias rūsio patalpas pažeidimo, nes tokios teisės ji niekada neturėjo ir šiuo metu neturi. V. A. nuomone, tik įteisinus šį patekimą į patalpas įstatymų nustatyta tvarka, L. V. kaip ir kiti bendrasavininkai, įgis teisę naudotis šiuo patekimu į rūsio patalpas.

Skunde pažymima, jog Komisija nutarime nenustatė ir neįvardijo, kokius neigiamus padarinius L. V. sukėlė plokštės pakeitimas durimis. Iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, jog patekimas į rūsio patalpas pro įteisintas autentiškas duris jai nėra apribotas, nes šios durys nėra rakinamos. Be to, iš konstatuotų faktinių aplinkybių matyti, kad L. V. rūsio patalpomis iki durų įrengimo nesinaudojo. Tokiu būdu, Komisija savo nutarime neatskleidė ir nenustatė savavaldžiavimo objektyvių požymių.

Skunde aiškinama, jog Lietuvos Respublikos ATPK 188 straipsnyje numatytas pažeidimas padaromas tik tyčia. Administracinis teisės pažeidimas laikomas padarytu tyčia, jeigu jį padaręs asmuo suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti. Iš skundžiamo nutarimo matyti, jog Komisija netyrė ir nenustatė savavaldžiavimo subjektyviųjų požymių. Iš Komisijai pateiktų duomenų matyti, jog V. A., kaip ir L. P., buvo įsitikinusi, jog veikia teisėtai, t. y. visų bendraturčių interesais, juo labiau, kad tam buvo visų bendrasavininkų žodinis pritarimas, kas reiškia, kad ji nesuprato savo veikimo kaip priešingo teisei ir numatė žalingų pasekmių bei tokių tikrai nenorėjo.

Teismo posėdžio metu V. A. prašė skundą tenkinti. Komisijos atstovė, nukentėjusioji ir jos atstovas prašė skundo netenkinti.

V. A. skundas tenkintinas.

Teisme V. A. parodė, jog tuo metu, kai įsigijo rūsio patalpas, jose iš automobilių stovėjimo aikštelės pusės buvo skylė (anga), kuri buvo uždengta prisukama plokšte. Iš kiemo pusės taip pat buvo įėjimas į rūsio patalpas. Minėta anga nėra įteisinta, būtent į tą angą buvo įstatytos durys. Praėjimas, esantis iš kiemo pusės, yra visuomet atviras. Pro tą praėjimą į rūsį galima pakliūti, jeigu būtų pastatyti laiptai bei įrengtos durys. Ji pati nėra patekusi į rūsio patalpas per senąjį įėjimą. L. V. dėl durų įstatymo neturėjo jokių pretenzijų, tačiau ji nenori mokėti už durų raktą, todėl raktas nuo durų jai ir nėra duodamas. Dėl durų įstatymo buvo susitarta žodžiu, L. V. apie durų statymą iš anksto buvo informuota per motiną. V. A. teigė, jog duris galima įteisinti, tačiau reikia paruošti projektinę medžiagą. Durys buvo įstatytos, siekiant apsaugoti nuosavybę.

Teisme nukentėjusioji L. V. parodė, jog nuo 2002 metų dalis rūsio priklauso jai. Į angą, kuri buvo uždengta plokšte ir kurią atsukus buvo galima patekti į rūsio patalpas, 2016 m. vasario 18 d. buvo įstatytos durys. Dėl šių durų ji negali patekti į rūsio patalpas. Iš jos yra reikalaujama pinigų už duris ir raktą. L. V. nurodė, jog ji sutinka, kad durys turi būti, ji sutiktų už jų įstatymą sumokėti, tačiau viskas turi būti daroma teisėtai, durys turi atitikti visus reikalavimus, būti įteisintos. Ji nežinojo, kad bus statomos durys, jos buvo pastatytos be jos žinios. Jokiu kitu būdu patekti į rūsio patalpas nėra galimybės.

Teisme liudytoja L. P. nurodė, jog rūsio patalpos turi du įėjimus, viena iš jų yra iš kiemo pusės, jo durys nėra rakinamos. Šiuo metu tuo įėjimu yra sudėtinga naudotis, kadangi, atliekant tvarkymo darbus, buvo pakelta danga, pakilo žemės lygis. Kitas įėjimas į rūsio patalpas yra iš parkingo pusės. Siekiant, kad patalpos bei jose esantis turtas būtų apsaugotas, vietoje plokštės buvo įstatytos durys. Minėta anga niekaip įteisinta nebuvo. Liudytoja kartu su V. A. nutarė, kad angoje reikia įrengti laikinas duris. Apie tokį sumanymą buvo informuota ir nukentėjusioji. Nukentėjusioji buvo informuota žodžiu per savo motiną. Buvo suderinta data, kada bus statomos durys. Nukentėjusiosios motina dalyvavo, kai buvo statomos durys, reikalavo rakto. Tos durys reikalingos tam, kad būtų galima įteisinti praėjimą, o ne vaikščiojimui. L. V. niekas netrukdo naudotis autentišku praėjimu. Pati L. V. nebuvo informuota apie durų įstatymą, kadangi nebuvo žinoma jos gyvenamoji vieta. Prieštaravimų dėl durų įstatymo nebuvo, tik buvo reikalaujama rakto nuo durų. Už duris bei raktą nukentėjusioji nenorėjo mokėti. L. V. gali naudotis autentišku įėjimu, t. y. jį susitvarkyti ir juo naudotis. Anga buvo išmušta tam, kad būtų galima patekti į rūsį.

Byloje yra nustatyta, kad į rūsio patalpas, kurios priklauso trims bendrasavininkėms, t. y. V. A., L. P. ir L. V., buvo galima patekti pro angą, kuri buvo įrengta iš parkingo pusės (ši anga buvo iškirsta dar tuo metu, kai rūsio bendrasavininkai buvo tik du, ši anga buvo uždengta prisukta plokšte). Taip pat byloje nustatyta, jog patekimas į rūsio patalpas yra ir kitoje vietoje, t. y. iš kiemo pusės, tačiau realus patekimas į rūsį per šį praėjimą yra apsunkintas. Faktą, jog patekimas į rūsio patalpas iš kiemo pusės yra apsunkintas, patvirtina faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuoti duomenys (fotonuotraukos), taip pat V. A., L. P. bei L. V. parodymai. Akivaizdu, jog patekimas į rūsio patalpas iš parkingo pusės buvo įrengtas tam, kad būtų įmanomas realus pakliuvimas į šias patalpas bei užtikrinta galimybė jomis naudotis. Patekimas į rūsio patalpas iš parkingo pusės buvo įrengtas ankstesnio patalpų bendrasavininkio (UAB „duomenys neskelbtini“), sutinkant L. V.. Byloje yra nustatyta ir tai, kad į angą, pro kurią buvo galima patekti į rūsio patalpas, buvo įrengtos durys. Šios durys buvo įstatytos V. A. nurodymu, siekiant apsaugoti patalpose esantį turtą, apsunkinti galimą neteisėtą pakliuvimą į šias patalpas. Apie durų įrengimą L. V. asmeniškai nebuvo informuota, tačiau apie jų įrengimą žinojo šios motina. Apie durų įrengimą L. V. sužinojo ne vėliau nei 2016 m. gegužės 30 d. Teismas pažymi, jog dėl aptartų aplinkybių, nagrinėjant bylą, ginčų nekilo.

Vis tik anksčiau nustatyti faktai nėra pakankamas pagrindas tvirtinti, jog buvo padarytas pažeidimas, numatytas Lietuvos Respublikos ATPK 188 straipsnyje. Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 188 straipsnį atsako tas, kas savavališkai, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdė savo tikrą ar tariamą teisę, ginčijamą kito asmens, nepadarydamas esminės žalos piliečių teisėms ar teisėtiems interesams arba valstybinėms ar visuomeninėms įmonėms, įstaigoms arba organizacijoms. Čia pažymėtina, kad atsakomybė už savavaldžiavimą yra numatyta ne tik minėtoje normoje. Už savavaldžiavimą gali būti taikoma civilinė, drausminė ar net baudžiamoji atsakomybė.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – Lietuvos Respublikos CK) nustato, kad įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (Lietuvos Respublikos CK 1.137 straipsnis). Pažymėtina, jog kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai. Savavališki veiksmai įgyvendinant tam tikrą teisę dažnai atliekami esant skirtingų interesų sandūrai, civiliniam ginčui, kurio sprendimo pagrindus ir būdus nustato civilinės teisės normos. Teismo įsitikinimu, sprendžiant, kokia teisinės atsakomybės rūšis asmeniui kyla kiekvienu konkrečiu atveju, būtina įvertinti padarytos veikos pobūdį. Būtent padarytų veiksmų pobūdis ir yra pagrindinis kriterijus padedantis nustatyti, kokia teisinės atsakomybės rūšis turi būti taikoma konkrečiu atveju. Taip pat turi būti įvertintas ir skirtingų teisės šakų normų veiksmingumas atkuriant pažeistas teises.

Be jokios abejonės, nagrinėjamu atveju tarp patalpų savininkių kilęs konfliktas (ginčas) yra civilinės teisinės prigimties. Tuo pačiu teigtina, jog iš esmės bendrasavininkės sutaria, jog parkinge esančioje angoje, pro kurią galima pakliūti į rūsio patalpas, durys yra reikalingos. Čia atkreiptinas dėmesys į tai, jog pati L. V. teisme nurodė, jog ji sutinka, kad durys turi būti įrengtos, ji sutiktų už duris bei jų įstatymą sumokėti, tačiau viskas turi būti daroma teisėtai, durys turi atitikti visus reikalavimus, jos turi būti įteisintos. Be to, iš L. V. 2016 m. gegužės 31 d. prašymo matyti, jog ji kreipėsi į policiją dėl to, kad negali patekti į jai dalinės nuosavybės teise priklausančias patalpas, kadangi buvo pastatytos naujos durys, kurių rakto ji neturi, niekas jai nepranešė, kur galima gauti raktą nuo šių durų. Iš L. V. rašto L. P. ir UAB „duomenys neskelbtini“ turinio matyti, jog L. V. 2016 m. gegužės 30 d. kėlė klausimą dėl rakto nuo durų į rūsio patalpas perdavimo, tačiau šis klausimas nebuvo išspręstas. Rašte L. V. nurodė, kad ji negali įvertinti, ar durys į rūsio patalpas įrengtos pagal projektą, o pateiktos sąskaitos bus apmokėtos po to, kai bus užbaigti rūsio patalpų statybos darbai, identifikuotos rūsio patalpų dalys bei perduotas raktas nuo durų į rūsio patalpas. Taigi aptartų duomenų visuma rodo, jog L. V. iš esmės sutinka, kad patekimas į rūsio patalpas turi būti apsaugotas durimis. Taip pat jos teiginiai leidžia konstatuoti, jog tikrasis ginčas kyla ne dėl durų įstatymo, o dėl to, jog įstačius duris nukentėjusiajai nėra perduodamas raktas nuo šių durų. Iš L. V. išsakytų teiginių teisme bei tiriant įvykio aplinkybes matyti, kad durų įstatymas atitinka jos interesus, tačiau jos interesų neatitinka tai, kokiu būdu ir kokios durys buvo įstatytos, kokios yra naudojimosi šiomis durimis sąlygos. Tokią išvadą iš dalies patvirtina ir tai, kad į teisėsaugos instituciją nukentėjusioji kreipėsi tik 2016 m. gegužės 31 d., t. y. praėjus daugiau nei dviem mėnesiams nuo durų įstatymo, tuomet, kai nepavyko susitarti dėl rakto nuo durų gavimo. Vertinant situaciją formaliai, galima teigti, jog L. V. negalint pakliūti į patalpas yra pažeidžiamos jos teisės. Vis tik konstatuotina ir tai, kad durų įstatymas tuo pačiu apsaugo ir jos bei kitų bendrasavininkų nuosavybę nuo galimo neteisėto trečiųjų asmenų poveikio. Vien tik formalus L. V. teisių pažeidimas negali būti pagrindas taikyti V. A. administracinę atsakomybę. Čia atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad V. A. neatsisako L. V. duoti rakto nuo durų, tačiau už šį raktą prašo susimokėti, taip pat prašo prisidėti padengiant durų įrengimo išlaidas. Teismo įsitikinimu, visiškai normalu yra tikėtis, kad atlikus veiksmus, kurie yra nukreipti bendros gerovės užtikrinimui, prie patirtų sąnaudų padengimo prisidės visi subjektai, kurių labui šie veiksmai buvo atlikti, o kilus ginčams, jie bus sprendžiami teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad tokiu atveju, jeigu kažkuris iš bendrasavininkų nesutinka su atliktais kito bendrasavininko veiksmais, t. y. jis mano, kad durys yra netinkamos, neatitinka kažkokių reikalavimų ar kylančių poreikių ir pan., yra galimybė savo galimai pažeistas teises ginti teisės aktų nustatyta tvarka, siekti, jog būtų atkurta anksčiau egzistavusi padėtis. Tokių veiksmų galima imtis net ir sumokėjus dalį lėšų už įrengtas duris bei raktą, tuo pačiu turint visas galimybes patekti į rūsio patalpas bei egzistuojant tinkamesnei turto apsaugai nei anksčiau.

Čia pažymėtina, jog administracinės poveikio priemonės, siekiant išspręsti kilusį ginčą, yra visiškai neefektyvios ir nedarančios realaus poveikio, kadangi jas taikant neįmanoma pakeisti esamos padėties.

Teismas pabrėžia, kad pažeistų teisių naudotis savo nuosavybės dalimi gynimo principus ir būdus nustato civilinės teisės normos. Lietuvos Respublikos CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Kol ginčas bus išspręstas, teismas ginčo objektui gali skirti administratorių. Lietuvos Respublikos CK 4.95 ir 4.98 straipsniai nustato, kad savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo, taip pat reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Lietuvos Respublikos CK 1.2 straipsnis įtvirtina visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principą, kuris įgyvendinamas civilinio proceso tvarka. Civilinį ieškinį pareiškęs ieškovas, remdamasis Lietuvos Respublikos CK 1.138 straipsniu, nustatančiu civilinių teisių gynimo būdus, gali reikalauti ne tik išieškoti iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar neturtinę žalą (nuostolius), bet ir užkirsti kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams, atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį. Kaip jau buvo minėta, Lietuvos Respublikos ATPK numatytos nuobaudos pagal savo pobūdį negali atkurti nukentėjusiosios pažeistų teisių.

Įvertinus visa, kas aptarta, teismas konstatuoja, kad tarp bendrasavininkių susiklostę santykiai yra civilinio teisinio pobūdžio, todėl kilę ginčai turi būti sprendžiami civilinio proceso nustatyta tvarka, o administracinių teisės pažeidimų bylų teisena negali būti naudojama, kaip poveikio priemonė sprendžiant esamus ir potencialius civilinius ginčus tarp privačių subjektų. Tinkamas patalpų bendrasavininko pažeistų teisių gynimas įmanomas inicijavus civilinį procesą, bet ne administracinių teisės pažeidimų bylų teiseną.

Lietuvos Respublikos ATPK 250 straipsnio 1 punkte yra nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Taigi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos administracinės komisijos 2016 m. liepos 13 d. nutarimas, kuriuo V. A. buvo pripažinta kalta padarius pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 188 straipsnyje, yra naikintinas ir administracinio teisės pažeidimo byla nutrauktina.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

V. A. skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos administracinės komisijos 2016 m. liepos 13 d. nutarimą ir administracinio pažeidimo bylą V. A. nutraukti.

Nutarimas per dvidešimt dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.