Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-06-29 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-683-648-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-06-29
Bylos Nr.
1A-683-648-2012
Teisminio proceso Nr.
1-06-1-00054-2010-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Artūras Pažarskis (pirm.), Lietuvos Respublikos, Daiva Kazlauskienė, Viktoras Dovidaitis
Kaltinamasis
A. S.
Advokatai
Sergejas Bogdanovičius
Kategorijos

Pranešėjas Artūras Pažarskis Baudžiamoji byla Nr. 1A-683-648/2012

Teisėja Lilija Tarčevskaja Teisminio proceso Nr. 1-06-1-00054-2010-0

Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.3.4., 1.2.18.10. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2012 m. birželio 29 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, teisėjų Daivos Kazlauskienės ir Viktoro Dovidaičio,

sekretoriaujant Irmai Znatavičiūtei,dalyvaujant prokurorui Artūrui Stankevičiui,išteisintajam A. S., jo gynėjui advokatui Sergejui Bogdanovičiui,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 26 nuosprendžio, kuriuo A. S. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d. jam nepadarius veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių (Lietuvos Respublikos BK 303 str. 5 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d. už tai, kad jis apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą įmonės buhalterinę apskaitą ir dėl to negalima iš dalies nustatyti įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, o būtent:

jis, nuo 2002-09-26 iki 2007-08-24 būdamas VšĮ „S (duomenys pakeisti)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, direktoriumi ir žinodamas, kad pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. IX-574 21 str. nuostatą už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako ūkio subjektas, yra atsakingas už VšĮ „S“ buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, suprasdamas, kad nebus galima nustatyti VšĮ „S“ finansinės ūkinės veiklos, sąmoningai pažeidė 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. IX-574 19 str. nuostatą, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto nustatyta tarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą – laikotarpiu nuo 2006-06-15 iki 2006-07-05 sunaikino turėtus savo žinioje VšĮ „S“ buhalterinės apskaitos dokumentus, t. y. išmetė į šiukšlių konteinerį ir konteinerį, skirtą popierinėms atliekoms, stovėjusius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, VšĮ „S“ darbo sutartis už 2002 m. spalio ir lapkričio mėn., 2003 m. balandžio-birželio mėn., lapkričio-gruodžio mėn., bei už laikotarpį nuo 2004-01-01 iki 2006-12-31 darbo užmokesčio apskaičiavimo žiniaraščius, už laikotarpį nuo 2002-10-07 iki 2006-12-31 darbo laiko apskaitos žiniaraščius, už 2003 m. lapkričio-gruodžio mėn. bei už laikotarpį nuo 2006-06-01 iki 2006-12-31 atsiskaitytino asmens, A. S., avanso apyskaitas, už laikotarpį nuo 2002-10-07 iki 2006-12-31 įstaigos veikloje naudotų automobilių įsigijimo dokumentus, degalų sunaudojimą patvirtinančius dokumentus, už laikotarpį nuo 2005-11-25 iki 2006-12-31 įstaigos veikloje naudotų judriojo ryšio paslaugų pagal telefonų numerius sąskaitas, kasos knygą, už laikotarpį nuo 2006-06-01 iki 2006-12-31 pirkimo-pardavimo žurnalus, už laikotarpį nuo 2005-01-01 iki 2006-12-31 didžiąją knygą, dėl ko iš dalies negalima nustatyti VšĮ „S“, įmonės kodas 126050520, veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2002-09-25 iki 2006-12-31.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012-04-26 nuosprendžiu išteisino A. S. nesant jo veiksmuose šios nusikalstamos veikos požymių, kadangi byloje esantys duomenys apie A. S. psichikos būklę veikos darymo laikotarpiu nėra pakankami konstatuoti, jog 2006 m. birželio-liepos mėn. A. S. galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

Šalies argumentai

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-04-26 išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį A. S. pripažįstant kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d. ir nuteisti jį laisvės atėmimo bausme 2 metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 metams bei įpareigoti A. S. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms dienoms.

Nurodo, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių dėl A. S. psichikos būklės. Teismas padarė aplinkybių neatitinkančias išvadas, kurių nepatvirtina ekspertai, taip prisiimdamas ekspertų kompetenciją dėl nepakaltinamumo medicininio kriterijaus nustatymo. 2011 m. gruodžio 27 d. – 2012 m. sausio 6 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 75U-II-1 teismo psichiatrai ekspertai ir teismo psichologas ekspertas diagnozavo A. S. lėtinį psichikos sutrikimą, kuris netrukdo jam suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, laikotarpyje nuo 2002-09-25 iki 2006-07-18 išteisintasis galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas nereikalingas.

Teismas neįsigilino į teismo psichiatrų ekspertų ir teismo psichologo eksperto atliktą tyrimą, t. y. kad be paties tiriamojo ekspertams buvo pateikta bylos medžiaga, tiriamojo medicininė dokumentacija. Ekspertai rėmėsi medicininiuose įrašuose esančiais duomenimis apie tiriamojo būklę prieš jį hospitalizuojant. Ekspertams buvo pateikta pakankamai medžiagos išvadai padaryti, kadangi priešingu atveju ekspertai būtų surašę aktą, jog negalima pateikti išvados. Todėl teismo konstatavimas, kad teismo psichiatrinės ekspertizės išvada dėl A. S. galėjimo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti grindžiama tiesiog duomenų nebuvimu, bet ne objektyviais tokią išvadą patvirtinančiais duomenimis, yra nepagrįstas.

Prokuroras pažymi, kad iš medicininiuose dokumentuose esančių įrašų nustatyta, jog A. S. 2006-06-25 pradėjo „daryti tvarką“ – išmetė į šiukšlių konteinerį ir taip sunaikino dalį VšĮ „S“ buhalterinės apskaitos dokumentų, tokia būsena buvo tik kelias valandas, praėjo be vaistų. Medicininiuose dokumentuose esančiais įrašais bei liudytojos K. P. parodymais nustatyta, kad kaltinamasis ne anksčiau kaip po dviejų savaičių, t. y. tik 2006-07-18 buvo hospitalizuotas. Todėl išteisinamajame nuosprendyje padaryta išvada, kad A. S. iš karto po inkriminuojamų nusikalstamų veiksmų padarymo buvo hospitalizuotas nepakaltinamumo būsenoje, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Teismas, abejodamas atliktu ekspertų tyrimu ir jų pateiktomis išvadomis, privalėjo kviesti į teisiamąjį posėdį tyrimą atlikusius ekspertus ir pašalinti teismui kilusias abejones, taip išsamiai ir nešališkai ištirti bei teisingai įvertinti įrodymus.

Todėl teismas nepagrįstai išteisino A. S. nepadarius jam veikos, turinčios Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių. Faktinės bylos aplinkybės įrodo, kad jo veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d. numatyto apgaulingo apskaitos tvarkymo požymius ir jis nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti.

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei tvirtina prokuroras, apylinkės teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas išteisintajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.

Lietuvos Respublikos BK 2 str. 4 d. įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

Baudžiamosios teisės doktrinoje yra aiškinama, kad pakaltinamumas – fizinio asmens gebėjimas suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Tai yra vienas iš būtinų nusikalstamos veikos subjekto – fizinio asmens – požymių. Tik iš pakaltinamo asmens baudžiamasis įstatymas gali bei turi reikalauti daryti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų ir už šio reikalavimo nevykdymą grasinti jam kriminaline bausme.

Teisiamajame posėdyje kaltinamuoju apklaustas A. S. parodė, kad jis nuo 2002 m. buvo VšĮ „S“ direktoriumi. Jam nuo 2006 m. gegužės mėn. pradėjo užeiti priepuoliai. Jis kreipėsi į privačius psichiatrus, tačiau šie negalėjo paguldyti jo į ligoninę. Jį paguldė į ligoninę tik su policijos žinia, kai kaimynai neapsikentė. Pasak A. S., jis nenaikino dokumentų su tikslu, kad nebūtų galima nustatyti įmonės veiklos, bet „darė tvarką“. Jis buvo tokios būsenos, kad jam atrodė, jog reikia sutvarkyti. Tuo metu iš namų iškeliavo knygos, buitinė technika, papuošalai, drabužiai. Jis nesirinko konkrečių dokumentų, kuriuos išmetė. Dalį dokumentų, kai buvo „prašviesėjimas“, jis rado konteineryje ir parsinešė juos. Po 2006 m. liepos mėn. jis gulėjo stacionare 2 kartus (t. 3, b.l. 90-91). Ikiteisminio tyrimo metu A. S. nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes (t. 3, b.l. 12-14, 16, 19).

Teisiamajame posėdyje liudytoja apklausta K. P. parodė, kad 2006 m. ji pro langą matė, kaip A. S. nešė batus, drabužius, popierius dėžėmis į konteinerį. Tas pats kartojosi ir kitą dieną. Jis elgėsi neadekvačiai. Po dviejų savaičių liudytoja išėjo į laiptinę, ten sėdėjo pusnuogis A. S., kuris prašė iškviesti kraną, kad jį užkeltų į devintą aukštą, nes jis negali patekti namo. Iki išvežimo į ligoninę tas laikotarpis truko 4-5 dienas. K. P. nuomone, išteisintojo elgesys buvo nelogiškas, net iš veido matėsi, kad jis elgiasi neadekvačiai. A. S. gyveno su sugyventine, bet ji buvo išvažiavusi pas gimines, nes jis elgėsi agresyviai. Kai liudytoja paskambino jai, tai ši pasakė, jog dėl jo elgesio išvažiavo (t. 3, b.l. 92).

2011 m. gruodžio 27 d. – 2012 m. sausio 6 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 75U-II-1 padaryta išvada, kad objektyvių duomenų apie A. S. psichikos sveikatos būseną laikotarpyje nuo 2002-09-25 iki 2006-07-18 nėra. Jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Nuo 2006-07-18 jam diagnozuotas šizoafektinis sutrikimas, manijos tipas. Tuomet iki 2006-11-07 gydėsi psichiatrijos ligoninėje, konstatuota ūminė psichozė, dėl kurios tuo metu jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti (t. 3, b.l. 60-63).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta ekspertė N. M., t. y. viena iš ekspertų, kurie surašė minėtą ekspertizės aktą, paaiškino, kad sprendžiant klausimą dėl asmens pakaltinamumo, jie gali remtis tik medicininiais dokumentais, o ne žmonių nuomonėmis, nes tai nėra objektyvūs duomenys. Tai, kad vienam žmogui atrodo, jog žmogus turi psichikos sutrikimų, kitam to gali neatrodyti. A. S. visuomenėje funkcionavo, o kada jis pakliuvo į ligoninę ir jį apžiūrėjo specialistai bei buvo atlikti tam tikri tyrimai, tada niekam nekilo abejonių dėl to, kad jis tuo metu buvo ūmios psichozės būklės.

A. S. ir liudytojos K. P. parodymais nustatyta, kad 2006 m. birželio-liepos mėn. išteisintojo elgesys buvo neadekvatus, kadangi jis nešė iš savo buto knygas, buitinę techniką, drabužius, taip pat dokumentus ir kitus daiktus išmesti į konteinerius. A. S. taip pat nurodė, kad jis neturėjo tyčios išmesti VšĮ „S“ dokumentų. Tai netiesiogiai patvirtina ta aplinkybė, jog jis vėliau parsinešė į namus dalį išmestų dokumentų, kuriuos pavyko rasti konteineriuose. A. S. inkriminuotas nusikalstamos veikos padarymo laikotarpis nuo 2006-06-15 iki 2006-07-05. Atkreiptinas dėmesys, kad praėjus mažiau nei dviem savaitėms nuo šio laikotarpio pabaigos, t. y. 2006-07-18, išteisintajam buvo diagnozuotas šizoafektinis sutrikimas, manijos tipas ir jis gydytas iki 2006-11-07 psichiatrinėje ligoninėje, kur jam konstatuota ūminė psichozė, dėl kurios tuo metu jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Visuma paminėtų aplinkybių leidžia abejoti, ar A. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Tokios išvados šiuo atveju nepaneigia ir 2011 m. gruodžio 27 d. – 2012 m. sausio 6 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 75U-II-1. Lietuvos Respublikos BPK įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, jog jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos galios ir nei viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitą. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys yra vertinami pagal tas pačias taisykles: teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 5 d.). Ekspertizės aktas ir specialisto išvada vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir bet kokie kiti įrodymai. Ekspertizės akto ir specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, specifiką lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių. Teisėjai, vertinantys ekspertizės akte ar specialisto išvadoje pateiktus duomenis, tokių žinių neturi, nes priešingu atveju, nereikėtų skirti ekspertizės ar kviesti specialisto. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad esant priešingoms ekspertų ar specialistų išvadoms teismas privalo skirti trečią ekspertizę. Įrodymų teorijoje ir kriminalistikoje jau seniai suformuluotos ekspertizės akto ir specialisto išvados vertinimo taisyklės, kurios, atsižvelgiant į šių įrodymų šaltinių specifiką, turi tam tikrų ypatumų, lyginant su kitų įrodymų vertinimo taisyklėmis. Vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, būtent: taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; pateiktos ekspertui ar specialistui medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; požymių, kuriais remdamasis ekspertas ar specialistas duoda išvadą, nustatymo teisingumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-2/2005).

Minėtame ekspertizės akte konstatuota, kad objektyvių duomenų apie A. S. psichikos sveikatos būseną laikotarpyje nuo 2002-09-25 iki 2006-07-18 nėra, jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta ekspertė N. M. paaiškino, kad darant atitinkamas išvadas dėl asmens psichikos būklės yra remiamasi išskirtinai medicininiais dokumentais, nes tai yra objektyvūs duomenys. Taigi, ekspertai šiuo atveju nepripažįsta kitų duomenų, kurių pagrindu galima vienaip ar kitaip nuspręsti dėl asmens psichikos būklės. Nagrinėjamu atveju ekspertai vertino A. S. psichikos būklę tik nuo to momento, kai jis buvo hospitalizuotas, tačiau iš esmės nevertino išteisintojo psichikos būklės inkriminuotų veiksmų padarymo metu. Apeliacinio skundo teiginys, kad ekspertai rėmėsi medicininiuose įrašuose esančiais duomenimis apie tiriamojo būklę prieš jį hospitalizuojant, nepaneigia to fakto, kad ekspertizės akto išvadose konstatuota apie objektyvių duomenų dėl A. S. psichikos sveikatos būseną nuo 2002-09-25 iki 2006-07-18 nebuvimą. Kaip minėta, A. S. teigė, kad jis dėl savo psichikos būklės nesuprato, jog išmeta įmonės dokumentus į konteinerius. Liudytoja K. P. patvirtino keistą, nelogišką A. S. elgesį. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių minėta liudytoja būtų suinteresuota nurodyti tikrovę neatitinkančias aplinkybes. Tokių duomenų negalima savaime ignoruoti, ypač atkreipiant dėmesį į tai, kad išteisintasis vėliau, praėjus nedideliam laiko tarpui buvo hospitalizuotas dėl psichikos ligų, dėl kurių jis tuo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Atsižvelgiant į tai, ekspertizės akte padaryta kategoriška išvada, kad A. S. inkriminuotu laikotarpiu buvo pakaltinamas, vertintina atsargiai, nes išlieka abejonių dėl išteisintojo gebėjimo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Toks ekspertizės akto vertinimas nelaikytinas teismo kompetencijos viršijimu. Vien tai, kad apylinkės teismas klaidingai nurodė, jog iš karto po šioje byloje inkriminuotų įvykių A. S. buvo hospitalizuotas nepakaltinamumo būsenoje, nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamą nuosprendį kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika padaroma tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia, kitaip tariant, kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros ir šių padarinių nori, arba, nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-170/2012). Šioje byloje nustatyti A. S. veiksmai taip pat leidžia abejoti dėl jo tyčios buvimo darant inkriminuotą veiką, ko nesant negalima teigti, kad buvo padaryta Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika.

Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012). Atsižvelgiant į tai, pritartina apylinkės teismui, kad byloje esantys duomenys apie A. S. psichikos būklę veikos darymo laikotarpiu nėra pakankami konstatuoti, jog jis 2006 m. birželio-liepos mėn. galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Todėl naikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-04-26 nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą.

Kolegijos pirmininkas Artūras PažarskisTeisėjai Daiva KazlauskienėViktoras Dovidaitis