Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Pečiulio, Nijolės Piškinaitės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. Z. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. nutarties, kuria atmestas minėto pareiškėjo prašymas dėl arešto automobiliui panaikinimo civilinėje byloje Nr. B2-533-278/2009 pagal ieškovo UAB „Milnora ir ko“ direktoriaus S. P. ieškinį dėl bankroto bylos UAB „Milnora ir ko“ iškėlimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apygardos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus duomenis, konstatavo, kad UAB „Milnora ir ko“ priklausantis automobilis V. Z. buvo parduotas pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas (CK 1. 80 str.). Teismas nurodė, jog Panevėžio apygardos teismo 2009-06-03 nutartimi UAB „Milnora ir ko“ yra iškelta bankroto byla, todėl įmonės turto pardavimo klausimus šiuo metu turi teisę spręsti tik įmonės kreditoriai. Nutartyje pažymėta, jog V. Z., įmonei sumokėjęs už automobilį, turi teisę pareikšti finansinį reikalavimą bankrutuojančiai įmonei, o automobilį privalo perduoti įmonės administratoriui UAB „Bankroto eiga“ (Įmonių bankroto įstatymo 23 str., 10 str. 4 d.. 5 p.).

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 str., 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta (CPK 263 str. 1 d., 338 str.).

Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą (nutartį), privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus. Be to, teismas privalo nustatyti išsamias bylos aplinkybes, tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (CPK 14 str., 158-159 str.). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, ir jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Be to, pagal CPK 265, 270 straipsnių nuostatas, teismas turi priimti sprendimą dėl visų reikalavimų, kuriuos pareiškė šalys, motyvuojamojoje sprendimo (nutarties) dalyje pateikdamas teisinį bei faktinį sprendimo išvadų pagrindimą.

Teismų praktikoje pripažįstama, jog tuo atveju, kai viena iš nagrinėjamo ginčo šalių yra bankrutuojanti (bankrutavusi) įmonė, viešasis interesas įpareigoja bylą nagrinėjantį teismą būti aktyviu, užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nei bankrutuojančios įmonės, nei jos kreditorių interesai, sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K–3–30/2006). Todėl, nors civiliniame procese galioja dispozityvumo principas (CPK 13 str.), kuris be kita ko reiškia šalių laisvę pasirinkti kam ir kokiu pagrindu reikšti savo reikalavimus bei tai, jog teismas nė vienai iš šalių negali nurodyti, kokių priemonių ji turi imtis, kad būtų apginti jos interesai (CPK 12 str., 17 str.), tačiau, kaip minėta, šioje byloje turi būti ginamas viešasis interesas, todėl teismas turėjo būti aktyvus ir užtikrinti, kad būtų tinkamai ginami bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių, o taip pat ir pareiškėjo interesai.

Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas V. Z. prašė panaikinti jo įsigytai transporto priemonei taikomą areštą, tačiau iš prašymo turinio matyti, jog iš esmės buvo reiškiamas reikalavimas pripažinti, kad sudarydamas automobilio pirkimo-pardavimo sandorį (toliau – sandorį) pareiškėjas veikė sąžiningai, todėl turi būti panaikinti apribojimai, taikyti pareiškėjo įsigytai transporto priemonei, t. y. iš esmės buvo prašoma netaikyti restitucijos (CK 6.145 str. 2 d.; b. l. 101).

Iš bylos duomenų matyti, kad sandorio dalykas - automobilis Ford Mondeo, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), Panevėžio apygardos teismo 2009-03-27 nutarties pagrindu antstolio priimtu 2009-03-30 patvarkymu Nr. 0102/09/01504, buvo areštuotas, jo saugotoju paskiriant UAB „Milnora ir ko“ direktorių S. P. (b. l. 12-13, 20-22). Turto apraše direktorius S. P. pasirašė, jog jam (turto saugotojui) išaiškinta, kad perduoto saugoti (administruoti) turto išeikvojimas, perleidimas ar paslėpimas, taip pat nusikalstamas šio turto sunaikinimas ar sužalojimas, jeigu tai padaro saugotojas (administratorius), baudžiamas įstatymų nustatyta tvarka (b. l. 22-23; CPK 619 str. 1 d.). Taigi pardavėjui UAB „Milnora ir ko“ sudarant sandorį buvo žinoma aplinkybė apie tai, kad parduodamas automobilis yra areštuotas ir nuosavybės teisės į jį negali būti perleistos ar kitaip suvaržytos.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, jog sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms bei yra niekinis, kadangi jį sudarant buvo nesilaikoma imperatyvaus teismo ir įstatymo nustatyto draudimo dėl areštuoto turto nuosavybės teisių perleidimo, todėl ginčo automobilis negalėjo būti pirkimo-pardavimo sutarties objektu (CK 1.80 str., CPK 145 str. 8 d., CPK 619 str. 1 d.).

Neturi pagrindo apelianto teiginys, jog sudarant sandorį minėta Panevėžio apygardos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nebuvo įsiteisėjusi, kadangi iš šios nutarties rezoliucinės dalies matyti, kad ji vykdytina skubiai (b. l. 13; CPK 152 str. 1 d.).

Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 str. 2 d.). CK 6.145 straipsnio 1 dalyje suformuluotos bendros restitucijos taikymo taisyklės. Tačiau restitucijos taikymo ribojimus nustato kitos CK normos, tai yra CK 1.80 straipsnio 4 dalis ir CK 4.96 straipsnis, kai kalbama apie sąžiningą įgijėją.

Civilinėje teisėje galioja bendras sąžiningumo principas (CK 1.5 straipsnis), kuris, be kita ko, reiškia, kad kiekvienas asmuo yra laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Įrodinėjimo požiūriu kiekvienam asmeniui nereikia įrodinėti savo sąžiningumo, jeigu įstatymas nepreziumuoja konkretaus subjekto nesąžiningu arba kaltu. Jeigu asmuo yra turto valdytojas, tai jo valdymas laikomas atsiradęs sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (CK 4.26 straipsnio 2 dalis). Asmuo, ketinantis nutraukti valdymą ar turintis kitokių reikalavimų turto valdytojui, jeigu tai yra nagrinėjamos bylos dalykas, turi įrodyti aplinkybę, kad valdymas nesąžiningas. Iš to išplaukia, kad turto valdytoju esantis asmuo preziumuojamas esąs sąžiningas. Jo nesąžiningumą turi įrodyti asmuo, tai teigiantis (CPK 178 straipsnis). Sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-328/2006).

Pareiškėjas, jo paties teigimu, apie tai, kad automobilis yra areštuotas, sužinojo tik po sandorio sudarymo, t. y. 2009-07-01, kuomet, ketindamas įregistruoti įsigytą transporto priemonę savo vardu, nuvyko į VĮ „Regitra“ (b. l. 101). Šį apelianto teiginį iš dalies patvirtina VĮ „Regitra“ Panevėžio filialo 2009-04-07 pažymos apie transporto priemonės laikiną įregistravimą duomenys, iš kurių matyti, jog dieną prieš sandorio sudarymą, t. y. 2009-04-07, duomenų apie minėto automobilio areštą ši įmonė dar neturėjo (b. l. 124). Tačiau iš skundžiamos teismo nutarties matyti, jog pirmosios instancijos teismas tyrė ir pasisakė tik dėl pardavėjo (UAB „Milnora ir ko“) veiksmų neteisėtumo ir nesąžiningumo, tačiau nevertino ir nepasisakė dėl pirkėjo (pareiškėjo V.Z.) sąžiningumo sudarant sandorį. Teismas nesiėmė priemonių, kad į bylą būtų pateikti duomenys apie tai, ar pirkėjas sumokėjo pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą kainą, ar ši kaina nėra nepagrįstai maža, atsižvelgiant į automobilio rinkos kainą, ar pinigai buvo užpajamuoti bendrovės sąskaitoje, nebuvo apklausti asmenys, sudarę ginčo sutartį, netirtos kitos aplinkybės, svarbios nustatant pirkėjo sąžiningumą.

Kita vertus, teismas, pripažinęs sandorį niekiniu, tinkamai neišsprendė restitucijos taikymo (netaikymo) klausimo. Iš bylos duomenų (V. Z. pareiškimo) matyti, kad automobilį šiuo metu valdo pareiškėjas (b. l. 101). Teismas nutartyje nurodė, kad pareiškėjas privalo perduoti automobilį BUAB „Milnora ir ko“ bei turi teisę pareikšti kreditorinį reikalavimą, t. y. taikė vienašalę restituciją natūra, tačiau nenurodė įstatyminio pagrindo, kuriuo remdamasis nustato tokį restitucijos būdą. Nagrinėjamu atveju dvišalė restitucija negalima, kadangi UAB „Milnora ir ko“ yra iškelta bankroto byla, o pagal LR ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo. Nustačius, kad pinigai už ginčo automobilį buvo sumokėti ir jo pardavimo kaina buvo nustatyta sąžiningai, reikėtų svarstyti ar pritaikius vienašalę restituciją, nebūtų pažeisti sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 6.145 straipsnio 2 dalis suteikia teismui teisę savo nuožiūra keisti restitucijos būdą arba jos apskritai netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų, tai yra restitucijos taikymas prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams.

Iš Panevėžio apygardos teismo 2009 m. birželio 3 d. nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo matyti, kad UAB „Milnora ir ko“ turėjo 2 426 636 Lt vertės turto, o jos įsipareigojimai siekė 4 301 343 Lt (b. l. 70-74, 83, 87-88). Pareiškėjas restitucijos taikymo atveju būtų įrašytas į trečios eilės kreditorių sąrašą, kurio kreditorinių reikalavimų dalis sudarytų tik apie 0,14 procento visų trečios eilės kreditorių reikalavimų sumos, nes pagal ĮBĮ 35 straipsnio 6 dalį tais atvejais, kai neužtenka lėšų visiems vienos eilės reikalavimams patenkinti, šie reikalavimai patenkinami proporcingai pagal kiekvienam kreditoriui tenkančią sumą. Taigi 5180 Lt grąžinimas pareiškėjui neturėtų lemiamos įtakos BUAB „Milnora ir ko“ turtinei padėčiai ir jos kreditorių interesams. Tačiau, iš kitos pusės, svarstytinas klausimas ar pritaikius vienašalę restituciją žymiai nepablogėtų pareiškėjo turtinė padėtis. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjui teikiama valstybės garantuojama nemokama antrinė teisinė pagalba, kadangi jo metinės pajamos neviršija 6400 Lt (b. l. 127). Už automobilį jis teigia sumokėjęs 5180 Lt, t. y. sumą, galimai atitinkančią visas jo metines pajamas. Todėl, nustačius pareiškėjo turtinę padėtį bei jo, kaip pirkėjo sąžiningumą, reikėtų svarstyti klausimą ar dėl restitucijos taikymo (automobilio grąžinimo UAB „Milnora ir ko“), pareiškėjo turtinė padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai nepablogėtų. Ir priešingai, svarstytinas klausimas, ar nebūtų pažeisti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai, jei pritaikius vienašalę restituciją ir grąžinus įmonei ginčo automobilį, bankroto administratorius turėtų iš naujo vykdyti šio automobilio pardavimo procedūras, kurios sąlygotų didesnius bankroto administravimo kaštus. Be to, reikėtų įvertinti ir tai, ar esant dabartinei ekonominei situacijai šalyje, minėtas automobilis būtų parduotas už didesnę kainą, nei pagal niekinį sandorį buvo sumokėjęs pirkėjas. Nustačius visas pirmiau minėtas aplinkybes, turėtų būti sprendžiama, ar šioje byloje vienašalės restitucijos taikymas sąžiningo įgijėjo atžvilgiu neprieštarautų teisingumo, sąžiningumo, protingumo principams (CK 1.5 str. 4 d.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus motyvus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui išspręsti, neužtikrino byloje viešojo intereso apsaugos (CPK 42 str. 2 d.), neatskleidė šios bylos esmės, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla, o apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti šių proceso teisės pažeidimų. Dėl nurodyto, skundžiama teismo nutartis panaikintina, bylą perduodant nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 338 str.).

Iš naujo nagrinėjant bylą, būtina pašalinti pirmiau paminėtus trūkumus, visapusiškai ir išsamiai ištirti bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui išspręsti, teisingai nustatyti bylos faktines aplinkybes, nes tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, galima tinkamai pritaikyti teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą. Jeigu, teismo nuomone, pareiškimo reikalavimai ar jo pagrindai nebuvo tinkamai ir aiškiai suformuluoti, tai, turint omeny viešo intereso gynimą, teismas turi pareigą tinkamai išaiškinti pareiškėjui jo teises bei pareigas bei imtis kitų įstatyme numatytų procesinių veiksmų, susijusių su bylos aplinkybių ištyrimu ir įrodymų išreikalavimu, betarpišku jų ištyrimu bei įvertinimu pagal CPK taisykles.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, kaip minėta, automobilio pardavėjas (UAB „Milnora ir ko“ bei jos direktorius S. P.) apie įmonės turtui taikytus apribojimus sandorio sudarymo metu neabejotinai žinojo, tačiau nepaisydamas to, vis tiek sudarė imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantį sandorį. Už perduoto saugoti (administruoti) turto praradimą, trūkumą ar sužalojimą žalą atlygina saugotojas įstatymų nustatyta tvarka, todėl svarstytinas klausimas dėl nesąžiningo pardavėjo ar jo administracijos vadovo, kuris ir buvo paskirtas areštuoto turto saugotoju, atsakomybės (CK 6.249 str. CPK 619 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio trečiuoju punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartį ir pareiškėjo V. Z. prašymą dėl arešto automobiliui panaikinimo civilinėje byloje Nr. B2-533-278/2009 perduoti tam pačiam apygardos teismui nagrinėti iš naujo.