Kauno apygardos teismo nutartis

2020-10-07 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-313-397/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-10-07
Bylos Nr.
1A-313-397/2020
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-47104-2019-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jūratė Jakubonienė, Gytis Večerskas, Valdas Vitunskas
Nuteistasis
D. S.
Nukentėjusysis
P. P.
Advokatai
Vaclovas Kochanskas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-313-397/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-47104-2019-1Procesinio sprendimo kategorija 2.4.7 (S)
Kauno apygardos teismasNuTARTiSLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. spalio 7 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Jūratės Jakubonienės, Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,

sekretoriaujant Vidai Butiškienei,dalyvaujant prokurorei Loretai Šimkuvienei,nuteistajai D. S. ir jos gynėjui advokatui Vaclovui Kochanskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. S. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2020 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje ir nubausta laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6, 8 punktais, D. S. laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant nuteistąją per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jos priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir per penkis mėnesius sudalyvauti elgesio pataisos programoje.

Tenkintas Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Alytaus miesto savivaldybėje civilinis ieškinys, pareikštas ginant nepilnametės P. P. interesus. Priteista iš D. S. P. P. -100,00 Eur (vienas šimtas eurų) nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti, nustatant, kad priteistas pinigines lėšas uzufrukto teise tvarko nukentėjusiosios P. P. motina I. A..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. S. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už tai, kad ji 2019 m. lapkričio 3 d. apie 11.30 val. buto, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, be jokios priežasties tyčia sugriebė mažametei P. P., gimusiai (duomenys neskelbtini), už kairės rankos riešo ir patempė, taip smurtaudama sukėlė nukentėjusiajai P. P. fizinį skausmą ir padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą dėl poodinės kraujosruvos kairio dilbio srityje.

2. Alytaus apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina D. S. kaltę, įvykdžius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą.

Šalies argumentai

3. Apeliaciniame skunde nuteistoji D. S. prašo, panaikinti 2020 m. vasario 3 d. Alytaus apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Skunde nurodė, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu bei jai paskirta bausme. Atkreipiamas dėmesys, jog teismas pripažindamas D. S. kalta dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, pagrinde rėmėsi pačios mažametės nukentėjusiosios P. P., suinteresuotų bylos baigtimi liudytojų - nukentėjusiosios motinos I. A., senelės R. T., pastarosios sutuoktinio J. T. parodymais bei Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 975/2019(06). Visus nurodytų asmenų teiginius pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstais ir teisingais, neginčytinai patvirtinančiais nuteistosios kaltę, tuo tarpu D. S. parodymus, kad ji jokių veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu neatliko, jokio sąlyčio su nukentėjusiąja neturėjo, o tik jai padarė žodinę pastabą dėl netinkamo elgesio, teismas įvertino kaip gynybinę poziciją, siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliantės įsitikinimu pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - ir BPK) 20 straipsnio nuostatas, nes išvadas dėl jos kaltumo padarė nesiėmęs įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti. Teismas nuosprendyje pasirinko mažametei nukentėjusiajai jos artimųjų įteigtą galutinę versiją apie tai, kad D. S. sugriebė nukentėjusiajai už kairės rankos riešo ir patempė, ir nuteistąją vienpusiškai bei šališkai apkaltino nusikaltimo padarymu visiškai nekreipdamas dėmesio į tai, kad liudytojų I. A., R. T. ir J. T. parodymai, kuriais teismas tariamai neturi pagrindo abejoti, nėra nuoseklūs, o yra prieštaringi.

3.2. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog jau nukentėjusios motinos I. A. pareiškime policijai nurodoma dvi skirtingos tariamo mergaitės sužalojimo aplinkybės. Iš pradžių teigiama, kad kaimynė stvėrė mergaitei už rankos ir laikė. Vėliau jau teigiama, kad D. pagriebė jai už rankos riešo ir suspaudė nagais, o pranešdama apie įvykį policijai telefonu I. A. nurodė, kad kaimynė iš 904 buto, tik stumdė jos vaiką ir konfliktavo. Apklausiama liudytoja ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje I. A. apie suspaudimą nagais jau nieko nekalba. Liudytojas J. T., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad matė, kaip D. sugriebė P. už riešo ir kelis kartus, ne mažiau tris, patampė už rankos. Akistatos su D. S. metu liudytojas J. T. jau teigė, kad neatsimena, kaip D. sugriebė P. už rankos, nes buvo girtas, tačiau matė, kaip patempė. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, liudytojas T. jau vėl teigė, jog matė, kaip D. S. nustvėrė mergaitę už rankos ir purtė. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklausiamas policijos pareigūnas T. J. parodė, kad pasitikusi I. A. nurodė, jog kaimynė D. stvėrė mergaitei už rankos ir laikė. Jis su kolega norėjo pabendrauti su P., tačiau motina su pareigūnais mergaitei kalbėti neleido ir liepė eiti į kitą kambarį. Liudytojo teigimu, jokių sužalojimų pas mergaitę jis nepastebėjo, mergaitė buvo rami, jokio išgąsčio nebuvo, taip pat ašarų nebuvo.

Žemesnės instancijos teismas

3.3. Skundo autorės teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai ir nemotyvuotai, kaip perteklinį, atmetė ir gynėjo prašymą apklausti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus skyriaus vyresnįjį teismo medicinos ekspertą Leoną Urbanavičių, surašiusį specialisto išvadą Nr. G 975/2019(06). Atkreipiamas dėmesys, jog nuteistoji yra kaltinama, kad sukėlė nukentėjusiajai P. P. fizinį skausmą ir padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą dėl poodinės kraujosruvos kairio dilbio srityje, t.y. dėl vienos kraujosruvos. Tuo tarpu apžiūros metu nustatyta ne viena, o dvi kraujosruvos, tačiau, išskyrus išmatavimus, jų lokalizacija (išsidėstymas) viena kitos atžvilgiu nėra aprašyta- nėra nurodyta ar jos yra viename lygyje horizontaliai (vienoje linijoje greta viena kitos), ar vertikaliai (viena viršuje, kita apačioje), kokie dydžio tarpai yra tarp nurodytų kraujosruvų ar jų nėra. Nesant šių duomenų, nėra objektyvios galimybės nuspręsti ar tokio dydžio kraujosruvos galėjo nukentėjusiajai būti padarytos suspaudus ranka, o ypač nagais.

3.4. Nuteistosios įsitikinimu, šioje byloje teismas akivaizdžiai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnis), išskirtinę reikšmę suteikė mažametės nukentėjusiosios bei suinteresuotų liudytojų parodymams, visiškai nekreipdamas jokio dėmesio į juose esančius prieštaravimus. Byloje nėra surinkta jokių objektyvių duomenų, išskyrus suinteresuotų asmenų parodymus, pagrindžiančių D. S. kaltę, neatlikta visa eilė veiksmų, kurių pagrindu būtų galima priimti nešališką ir objektyvų nuosprendį, todėl nuteistosios nuomone, nuosprendis neatitinka BPK normų imperatyvių reikalavimų, todėl naikintinas.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.

Šalies argumentai

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistosios D. S. apeliacinis skundas atmetamas.

7. Skunde nesutinkama su teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu. Apeliantės teigimu, teismas netinkamai įvertino surinktus duomenis byloje, todėl nepagrįstai nustatė, jog ji padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus ir patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. S. kaltė padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką yra įrodyta. Pripažindamas D. S. kalta, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu D. S. veika pagal BK 140 straipsnio 3 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Nuteistosios apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl D. S. kaltės.

8. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

9. Nagrinėjamu atveju kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei skunde teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų. Visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia D. S. kaltę. Matyti, kad visi bylos įrodymai buvo ištirti nepažeidžiant jų tiesioginio ištyrimo principo (BPK 242 straipsnis).

10. Nors apeliantė neigia aptariamo konflikto metu vartojusi fizinį smurtą nukentėjusiosios P. P. atžvilgiu, kategoriškai neigia buvus bet kokį fizinį sąlytį, tačiau pirmosios instancijos teisme išsamiai ištirti įrodymai, jų visuma neabejotinai leidžia daryti išvadą, jog D. S. kaltinime nurodytoje vietoje ir kaltinime nurodytu laiku iš tiesų tyčia sugriebė mažametei P. P. už kairės rankos riešo ir patempė, taip smurtaudama jai sukėlė fizinį skausmą ir padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą dėl poodinės kraujosruvos kairio dilbio srityje. Šią aplinkybę patvirtina iš esmės nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai, kurie kartu su taip pat nuosekliais ir nekitusiais viso proceso metu liudytojų J. T., R. T. bei I. A. parodymais, taip pat ir policijos pareigūno T. J., netrukus po įvykio bendravusio su nukentėjusiąja ir jos motina, parodymais, akistatos protokolu, Bendrojo pagalbos centro skambučių išklotinėmis bei specialisto išvada Nr. G975/2019 tarpusavyje logiškai ir nuosekliai susiję, neprieštarauja, vienas kitą papildo ir objektyviai atspindi įvykio aplinkybes.

11. Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusioji P. P. pakankamai nuosekliai ikiteisminio tyrimo metu, ikiteisminio tyrimo teisėjai paaiškino įvykio aplinkybes. Apklausos metų ji parodė, kad pažįsta kaltinamąją, kuri yra jos senelės kaimynė. Kartą, tai buvo sekmadienis, apie 11–12 valandą, pas senelius atėjo kaimynė D. (kaltinamoji), ji buvo neblaivi, dar atsinešė butelį alaus ir virtuvėje gėrė kartu su seneliu. Kaimynė D. buvo girta. Nukentėjusioji buvo nuėjusi į virtuvę, pasisveikino su D., tada apsikabino senelį ir tuo momentu D. pagriebė jai už kairės rankos riešo, o kodėl – ji nesuprato. Be to, D. išvadino ją visokiais žodžiais. Ji labai išsigando, išbėgo iš virtuvės, kambaryje apsiverkė ir paskambino mamai, pasiskundė, kad D. sugriebė jai už rankos. Po įvykio jai ant rankos buvo atsiradusi kraujosruva (b. l. 37–38). Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir nuoseklūs liudytojos I. A. parodymai. Apklausta pirmosios instancijos teisme liudytoja parodė, jog 2019 m. lapkričio 3 d., sekmadienį, jai paskambino duktė P. P. ir verkdama pasakė, kad kaimynė D. S. sugriebė jai už rankos ir išvadino „babajuke“ bei visokiais negražiais žodžiais. I. A. paprašė dukros, kad ši perduotų telefoną R. T., kuri patvirtino, kad įvyko konfliktas. Tada ji išsikvietė taksi ir nuvažiavo pas savo motiną. P. P. verkdama papasakojo, kad jai būnant virtuvėje, D. S. stvėrė jai už kairės rankos, dėl ko ji jautė skausmą, toje vietoje buvo paraudimas (b.l. 161-162). Nors ši liudytoja yra nukentėjusiosios mama, tačiau netikėti jos parodymais nėra jokio pagrindo, nes jie atitinka nuoseklius nukentėjusiosios parodymus. Be to, pagrindą tikėti liudytojos parodymais suteikia ir Bendrojo pagalbos skambučio įrašų išklotinės, iš kurių matyti, jog I. A. nurodė tas pačias įvykio aplinkybes (b. l. 20 23). Iš esmės tokias aplinkybes I. A. nurodė ir atvykusiems pareigūnams bei pildant pranešimą dėl galimo fizinio skausmo sukėlimo mažametės atžvilgiu (b. l. 1-5). Taip pat minėtos liudytojos nurodytas aplinkybes patvirtino ir liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas policijos pareigūnas T. J., kuris patvirtino savo BPK 276 straipsnio 4 dalies tvarka pagarsintus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (b. l. 74-76) bei nurodė, jog įvykio dieną jis gavo policijos budinčiojo nurodymą nuvykti į butą (duomenys neskelbtini)name, nes pranešėja teigė, kad kaimynė įžeidė ar tai sumušė jos dukterį. Su pareigūnu M. R. nuvyko nurodytu adresu, juos pasitiko I. A., kuri paaiškino, kad jai paskambino jos dukra ir verkdama pranešė, kad ją nuskriaudė kaimynė. Jis matė nukentėjusią mergaitę, bet vizualiai kokių nors sužalojimų nebuvo matyti. Tada nuėjo pas kaimynę, dėl kurios veiksmų skundėsi pranešėja, bet niekas neatidarė durų. Po to priėmė iš I. A. pareiškimą (b.l. 162-163). Analogiškai nukentėjusiosios nurodytoms aplinkybėms, įvykius nupasakojo ir pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai R. T. ir J. T.. R. T. parodė, kad kai 2019 m. lapkričio 3 d. apie 11 val. ji su vyru J. T. grįžo iš kaimo į savo butą, atėjo D. S., ji atsinešė butelį alaus ir virtuvėje gėrė alų kartu su J. T.. Apie 11.30 val. bute pasirodė P. P., ji koridoriuje nusirengė ir, atėjusi į virtuvę, pasisveikino su seneliais. Liudytoja gamino valgyti, buvo nusisukusi nuo stalo kai staiga ji išgirdo, kad anūkė pravirko ir pasakė norinti paskambinti mamai, prašė duoti jai telefoną. Ji nuėjo į kambarį paskui anūkę, paklausė kas nutiko. Anūkė pasiskundė, kad D. S. stvėrė jai už kairės rankos ir dabar jai skauda. P. verkė, buvo išsigandusi. R. T. uždėjo jai ant skaudamos vietos šaltą kompresą. Mergaitė paskambino motinai ir viską papasakojo (b. l. 163-164). Liudytoju apklaustas J. T. parodė, kad 2019 m. lapkričio 3 d. apie 10.30 val. pas juos į butą buvo atėjusi kaimynė D. S., kuri buvo neblaivi, ir atsinešė butelį alaus. Jis su D. S. sėdo virtuvėje gerti alų, o R. T. tuo metu gamino valgyti. Po kiek laiko į butą atėjo anūkė P. P.. Eidama link J. T. pasisveikinti, mergaitė pasišaipė iš D. S. ir tada ji sugriebė P. už kairės rankos ir kelis kartus papurtė. Mergaitė pravirko, nubėgo į kambarį, jai iš paskos nuėjo R. T.. D. S. pradėjo aiškinti, kad P. neišauklėta, neprižiūrėta. Tai išgirdusi, R. T. liepė jai išeiti, o šiai dar kažką pasakius, išstūmė ją pro duris. Netrukus atvažiavo P. mama I. ir iškvietė policiją. Vėliau jis matė mėlynes ant P. kairės rankos dilbio srityje (b. l. 164-165). Šių liudytojų parodymai vienas kitą papildo, netikėti jais apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu minėti liudytojai davė išsamius parodymus, jų parodymai viso proceso metu atitiko nustatytas faktines bylos aplinkybes bei tarpusavyje nebuvo prieštaringi. Nors apeliaciniame skunde nuteistoji teigia, jog liudytojos I. A. ir J. T. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, tačiau su šiais skundo argumentais aukštesnysis teismas nesutinka ir pažymi, jog bylos duomenys patvirtina, kad minėtų liudytojų duotose parodymuose dėl faktinių bylos aplinkybių, jokių esminių prieštaravimų nėra. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, liudytojai I. A. ir J. T., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, visą laiką nurodė tą patį, be to, jų parodymus patvirtino ir kita bylos medžiaga, o tai, kad minėti liudytojai duotose parodymuose įvykio aplinkybes nurodė ne pažodžiui, dėl ko galėjo skirtis tik tam tikros neesminės aplinkybės, nesudaro pagrindo teismui jų parodymus vertinti kaip nenuoseklius ar prieštaringus, taip pat nesudaro pagrindo ir jais netikėti. Kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, D. S. pati pripažino, kad iki įvykio jos santykiai su kaimynais R. ir J. T. buvo normalūs, jie nesipyko, tą patį teigė ir R. T., taigi, nenustatytos jokios aplinkybės, dėl ko R. T. ir J. T. turėtų pagrindą sąmoningai duoti nuteistajai nepalankius parodymus, be to, visi apklausti liudytojai parodymus davė būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą.

12. Tai, kad nukentėjusiajai P. P. įvykio dieną buvo nežymiai sutrikdyta sveikata bei sukeltas fizinis skausmas patvirtino ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus skyriaus specialisto išvada Nr. G975/2019(06) (b. l. 43), kurioje nukentėjusiajai konstatuoti sužalojimai - poodinės kraujosruvos kairio dilbio srityje. Nors nuteistoji tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde kaltę neigė, aiškindama, kad jokių veiksmų ji neatliko, sąlyčio su nukentėjusiąja nebuvo, ji tik pasakė mergaitei žodinę pastabą, tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą, akivaizdu, kad šie apeliantės deklaratyvūs teiginiai, kuriais ji siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, yra nepagrįsti, kadangi byloje esantieji ir teismo ištirti įrodymai paneigia šiuos nuteistosios teiginius. Pažymėtina, jog minėta specialisto išvada Nr. G975/2019(06) patvirtina, jog poodinės kraujosruvos kairio dilbio srityje nukentėjusiajai P. P. buvo padarytos ne mažiau dviejų trauminių poveikių pasėkoje ir jos galėjo būti padarytos kieto buko daikto poveikyje galimai prie užduotyje nurodyto laiko ir aplinkybių. Nors apeliaciniame skunde buvo keliamas klausimas, jog iš specialisto išvados nėra objektyvios galimybės nuspręsti ar nustatytos kraujosruvos galėjo nukentėjusiajai būti padarytos suspaudus ranka, o ypač nagais, dėl ko būtina apklausti teismo posėdyje specialistą davusį išvadą, tačiau apeliacinės instancijos teisme apklausus ekspertą Leoną Urbonavičių, jis patvirtino, jog nukentėjusiajai nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas ne nagais, o suspaudžiant dviem pirštais. Ekspertas taip pat patvirtino savo duotą išvadą Nr. G975/2019(06) bei atsakydamas į proceso dalyvių klausimus paaiškino, jog nukentėjusiajai ant kairio dilbio jis nustatė 2 kraujosruvas, tačiau kokiu būdu jos padarytos negali pasakyti. Jeigu ranka būtų suspausta nagais, būtų ne kraujosruva, o nubrozdinimas. Išvadoje jis rašė, kad sužalojimas galėjo būti padarytas bet kokiu kietu buku daiktu. Atstumas tarp kraujosruvų nebuvo išmatuotas, kadangi užduotyje nebuvo pateiktas klausimas dėl sužalojimų išsidėstymo atstumų. Tiriamu atveju sužalojimai atitinka aplinkybes, kurios buvo nurodytos užduotyje. Buvo padaryti du atskiri sužalojimai. Sužalojimų nagais nėra, galėjo nustatytą sužalojimą padaryti ir dviem pirštais suspaudžiant, nes buvo kontaktas. Kokia jėga sužalojimai padaryti negali pasakyti, taip pat negali konkrečiai atsakyti sužalojimo būdo. Kaip buvo nurodyta užduotyje, taip ir atsakė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti tiek smūgiuojant, tiek krentant ir atsitrenkiant į kietus bukus daiktus (b.l. 207 – 208). Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad specialisto išvada, ją vertinant kartu su kitais byloje esančiais įrodymais neabejotinai patvirtina, kad D. S. smurtas prieš nukentėjusiąją tyčia sugriebus jai už kairės rankos riešo ir patempus, buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais (P. P. padarytu nežymiu sveikatos sutrikdymu bei fizinio skausmo sukėlimu), kaip būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Aukštesniojo teismo vertinimu, D. S. kaltės turinį patvirtina aukščiau išvardinti įrodymai, kurie sudaro vieningą visumą ir tarpusavyje vieni kitus papildo.

13. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, juos vertindamas nesilaikė ir BPK 20 straipsnio normų ir nuosprendį grindė prielaidomis bei suinteresuotų bylos baigtimi asmenų parodymais, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas D. S. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai (tiek tiesioginį, tiek netiesioginį), tačiau vertino jų visumą, ir pripažino, jog šių duomenų pakanka D. S. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų ir įvertintų įrodymų visetas patvirtina, kad nuteistoji D. S. tyčia sugriebė mažametei P. P., už kairės rankos riešo ir patempė, taip smurtaudama sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl nuteistosios nusikalstama veika pagal BK 140 straipsnio 3 dalį kvalifikuota teisingai. Remdamasi anksčiau išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistoji D. S. betarpiškai realizavo visus jai inkriminuoto nusikaltimo požymius, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį ir D. S. išteisinti, kaip to apeliaciniu skundu prašo nuteistoji, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Jūratė JakubonienėGytis VečerskasValdas Vitunskas