Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Dambrauskienės, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Paštuolio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. ir jo gynėjo advokato Ryšardo Burdos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalyje (dvi veikos), ir nuteistas:

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (sukčiavimas Ž. Ū. atžvilgiu) 1 metams ir 1 mėnesiui laisvės apribojimo, įpareigojant nuteistąjį per visą bausmės laiką nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose ir per 18 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą;

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (sukčiavimas M. M. atžvilgiu) 1 metams laisvės apribojimo, įpareigojant nuteistąjį per visą bausmės laiką nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose ir per 18 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, ir nustatyta subendrinta bausmė – 1 metai ir 9 mėnesiai laisvės apribojimo, įpareigojant nuteistąjį per visą bausmės laiką nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose ir per 18 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiesiems padarytą turtinę žalą.

Ž. Ū. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir jam iš L. B. priteista 3000 Eur turtinei žalai atlyginti.

M. M. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir jam iš L. B. priteista 1600 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1.1. Turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą 2015 m. vasario 6 d., prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), pažadėjo nukentėjusiajam Ž. Ū. aukcione (duomenys neskelbtini) nupirkti automobilį „Volvo V70“ už 3000 Eur, nors iš tikrųjų neketino šio įsipareigojimo vykdyti, nes automobilio kaina buvo 7200 Eur, o nukentėjusiajam Ž. Ū. padavus L. B. 3000 Eur, pastarasis, siekdamas sudaryti įvaizdį prieš nukentėjusįjį, kad automobilį nupirks, bei žinodamas, kad pervedus ne visą automobilio kainą, pinigai bus grąžinti jam, šiuos pinigus iš karto pervedė (duomenys neskelbtini) esančiai įmonei „(duomenys neskelbtini) ”, iš kurios neva turėjo pirkti šį automobilį, nurodydamas mokėjimo paskirtį „už Volvo V70“, įsipareigodamas nukentėjusiajam Ž. Ū. šį automobilį pristatyti iki 2015 m. vasario 20 d. Tačiau automobilio aukcione nenupirko, telefonu paskambino į įmonę „(duomenys neskelbtini) ”, prašydamas panaikinti automobilio „Volvo V70“ pirkimo sandėrį, o įmonei „(duomenys neskelbtini) ” 2015 m. vasario 11 d. nutraukus minėtos transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį ir grąžinus 2950 Eur į L. B. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB (duomenys neskelbtini), L. B. 2015 m. vasario 13 d. 2896,64 Eur pasiėmė grynaisiais pinigais AB (duomenys neskelbtini) skyriuje, esančiame (duomenys neskelbtini), šių pinigų nukentėjusiajam Ž. Ū. negrąžino, tokiu būdu apgaule įgydamas svetimą turtą – 2950 Eur, ir padarydamas nukentėjusiajam Ž. Ū. 3000 Eur turtinę žalą.

1.2. Turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą 2016 metų kovo mėnesio pabaigoje, tiksliau nenustatytu laiku, pasiūlė nukentėjusiajam M. M. pirkti automobilį „Toyota Corolla“ už 1350 Eur, atsiuntęs jam iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini)„Toyota Corolla“ fotonuotraukas, pažadėdamas jam automobilį parvežti iš Suomijos, nors realiai neketino minėto automobilio pirkti bei paprašė nukentėjusiojo M. M. jam sumokėti avansu 1350 Eur, po to 2016 m. kovo 20 d. prie AB (duomenys neskelbtini) banko, (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam M. M. padavus L. B. 1350 Eur grynaisiais pinigais į rankas, po kelių dienų, tiksliai nenustatytu laiku, L. B. paprašė nukentėjusiojo sumokėti dar 450 Eur neva už automobilio parvežimą iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą, o nukentėjusiajam M. M. juo patikėjus ir prie VĮ Regitra, esančios (duomenys neskelbtini), padavus L. B. 250 Eur grynaisiais pinigais į rankas, L. B. savo pažado neįvykdė, automobilio „Toyota Corolla“ iš (duomenys neskelbtini) neparvežė, pinigų nukentėjusiajam M. M. negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – nukentėjusiajam M. M. priklausančius 1600 Eur, padarydamas jam 1600 Eur turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo L. B. ir jo gynėjo advokato Ryšardo Burdos apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliaciniame skunde ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl L. B. kaltės padarius BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus. Apygardos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo reikalavimus, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje apibrėžtas apeliacinio nagrinėjimo bendrąsias nuostatas, bylą patikrina skundo ribose.

6. Skundžiamu Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu L. B. pripažintas kaltu dėl sukčiavimo nukentėjusiųjų Ž. Ū. ir M. M. atžvilgiu. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad nuteistojo kaltė dėl BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymo byloje surinktais įrodymais nėra įrodyta, todėl apkaltinamasis nuosprendis priimtas nepagrįstai. Tačiau apygardos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, pati atlikusi įrodymų tyrimą, sutikti su apeliacinio skundo argumentais ir pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas L. B. veiksmuose sukčiavimo sudėties požymius nustatė nepagrįstai, neturi pagrindo.

7. BK 182 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už sukčiavimą. Pagal šio straipsnio 1 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto ar turtinės teisės įgijimą nusikalstamu, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininką. Apgaulė sukčiavimo atveju yra būdas, kuriuo įgyjamas svetimas turtas. Sukčiavimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tiesioginės tyčios forma, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis turto savininko atžvilgiu naudoja apgaulę (praneša neteisingus duomenis, nutyli ar iškraipo esmines aplinkybes ir panašiai), numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą.

8. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl L. B. kaltės padarius BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus, ištyrė ir išanalizavo visus bylos įrodymus. Apkaltinamajame nuosprendyje visi įrodymai įvertinti tiek atskirai, tiek lyginant tarpusavyje, susiejant juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikiant išskirtinės reikšmės. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo L. B. kaltę sukčiavus nukentėjusiųjų Ž. Ū. ir M. M. atžvilgiu. Teisėjų kolegija įrodymų vertinimo klaidų nagrinėjamu atveju nenustatė.

9. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad nuteistasis nukentėjusiojo Ž. Ū. atžvilgiu jokios apgaulės nenaudojo, automobilio pirkimo sandėris neįvyko dėl nuo apelianto valios nepriklausančių aplinkybių, todėl tarp šalių susiklostę santykiai turėjo būti vertinami ne baudžiamosios, o civilinės teisės prasme. Šios versijos buvo laikomasi ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apylinkės teismas, įvertinęs nuteistojo paaiškinimus kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, šią versiją, kaip nepagrįstą, atmetė ir vertino ją kaip L. B. siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.

10. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytai išvadai, kad L. B. kaltę dėl sukčiavimo Ž. Ū. atžvilgiu įrodo vykdant teisinės pagalbos prašymą iš (duomenys neskelbtini) gauti duomenys, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai bylos duomenys. Vykdant teisinės pagalbos prašymą gautais duomenimis nustatyta, kad L. B. dar iki susitarimo su nukentėjusiuoju Ž. Ū. buvo žinoma, kad tikroji automobilio, kurį jis pasiūlė pirkti nukentėjusiajam, kaina yra ne 3000 Eur, o gerokai didesnė – 7200 Eur. Tokią kainą už automobilį „Volvo V70“ (duomenys neskelbtini) įmonei pasiūlė pats L. B.. Šis pasiūlymas buvo priimtas 2015 m. vasario 6 d. ir tą pačią dieną išsiųsta sąskaita, kurioje nurodyta automobilio kaina – 7200 Eur ir papildomi mokesčiai. Minėtais duomenimis nustatyta ir tai, kad automobilio pirkimo sandėris buvo nutrauktas ne dėl to, kad automobilis L. B. jį jau nupirkus buvo apgadintas, kaip teigė nuteistasis, o dėl to, kad pardavėjui nebuvo sumokėta likusi pinigų suma. Pardavėjui paprašius sumokti likusią sumą pirkėjas (L. B.) paprašė nutraukti sandėrį. Iš nukentėjusiojo Ž. Ū. parodymų matyti, kad aukščiau nustatytos aplinkybės jam nebuvo žinomos. L. B. pasiūlė pirkti automobilį už 3000 Eur, apie jokius automobilio defektus neminėjo, tokia kaina jį tenkino. Taip pat nurodė ir tai, kad jei būtų žinojęs, jog automobilis kainuoja 7000 Eur, nebūtų už tokią sumą pirkęs.

11. Paminėtais įrodymais nustatytų aplinkybių visuma yra pakankama daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad L. B., priešingai, negu tvirtinama skunde, iš anksto žinojo, kad automobilio pirkimo-pardavimo sandėris realiai neįvyks ir šio automobilio iš tikrųjų pirkti neketino. Sąmoningai nurodydamas nukentėjusiajam Ž. Ū. gerokai mažesnę, negu iš tikrųjų, automobilio kainą, sudarydamas įspūdį, kad sandėris yra realus (pervesdamas pinigus automobilio pardavėjui matant nukentėjusiajam, pasirašydamas pasižadėjimą ir automobilio pirkimo-pardavimo sutartį), nuteistasis siekė apgaulės būdu įgyti svetimą turtą – Ž. Ū. priklausančius 3000 Eur, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Apgaulė šiuo atveju pasireiškė nukentėjusiojo suklaidinimu dėl automobilio kainos, kuri, kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, turėjo esminės reikšmės jo apsisprendimui įsigyti L. B. pasiūlytą automobilį. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms kaip nepagrįsti atmetami ir skundo teiginiai, jog šiuo atveju turėjo būti tiriama verslo sandorio, rodančio civilinių teisinių santykių pobūdį, versija. Be to, šios apeliantų nurodomos aplinkybės teisinis vertinimas yra pateiktas skundžiamame nuosprendyje (4 t., b. l. 172), nepritarti pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms kolegija neturi pagrindo.

12. Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama duomenų, neva pagrindžiančių pinigų grąžinimo Ž. Ū. faktą, vertinimui. Tvirtinama, kad pinigus L. B. nukentėjusiajam grąžino ir jam nebėra skolingas, o skolos grąžinimo faktą patvirtina Ž. Ū. nurodymu kaltinamojo pasirašyti vekseliai V. K. dėl 2889 ir 110 Eur bei po savaitės pasirašyta automobilio pirkimo-pardavimo sutartis.

13. Visų pirma pažymima, kad neginčijamai nustačius, jog L. B. apgaule savo naudai įgijo nukentėjusiojo Ž. Ū. turtą – 3000 Eur, aplinkybės dėl pinigų grąžinimo nukentėjusiajam jau po nusikalstamos veikos padarymo yra svarbios tiek, kiek jos susijusios su civilinio ieškinio išsprendimu. Tačiau šiuo atveju byloje esantys įrodymai, priešingai, negu teigiama skunde, pinigų grąžinimo Ž. Ū. fakto neįrodo.

14. Nukentėjusysis Ž. Ū. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad L. B. iš jo paimtų 3000 Eur, skirtų automobilio pirkimui, negrąžino. Nuteistasis ne kartą žadėjo pinigus grąžinti, tačiau kiekvieną kartą sugalvodavo naują pasiteisinimą ir pinigų neatiduodavo. Nuteistojo gynėjui apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškus prašymą dėl skolos grąžinimo ir vekselio išrašymo aplinkybių apklausti nukentėjusįjį Ž. Ū., liudytoją V. K., byloje buvo atliktas įrodymų tyrimas. Tačiau jokių naujų esminių šiai bylai aplinkybių nenustatyta. Nukentėjusysis Ž. Ū. apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino savo anksčiau duotus parodymus apie tai, kad L. B. jam 3000 Eur nėra grąžinęs. Nuteistasis ne kartą žadėjo pinigus grąžinti, tačiau to nepadarė (5 t., b. l. 27). Dėl objektyvių priežasčių (išnaudojus visas procesines galimybes užtikrinti dalyvavimą) liudytojas V. K. teismo posėdyje apklaustas nebuvo. Tačiau gautas jo pranešimas, kuriame V. K. nurodo, kad jokių su šia byla susijusių aplinkybių nežino, L. B. pažįsta tik kaip skolininką, kuris jo naudai buvo pasirašęs neprotestuotiną vekselį, dėl kurio šiuo metu jokių pretenzijų neturi (5 t., b. l. 35).

15. Paminėtų aplinkybių visuma leidžia L. B. versiją dėl pinigų grąžinimo nukentėjusiajam atmesti, kaip neįtikinamą, nelogišką ir nepagrįstą jokiais objektyviais duomenimis. Pats nuteistasis, tvirtindamas, kad pinigus grąžino, nenurodė jokių aplinkybių, objektyviai sutrukdžiusių tinkamai įforminti pinigų grąžinimo faktą. Be to, vertinant L. B. paaiškinimus jų patikimumo aspektu svarbu tai, kad dėl pinigų grąžinimo nukentėjusiajam aplinkybių pats nuteistasis nebuvo nuoseklus. Iš pradžių teigė, kad 2015 m. kovo 20 d. pasirašė vekselį Ž. Ū. pusbrolio Ū. vardu, o vėlia nurodė naujas aplinkybes, kad Ž. Ū. pusbrolis yra V. K. ir būtent šiam asmeniui pasirašė ne vieną, o du vekselius 2890 Eur ir 110 Eur sumai (2 t. b. l. 103, 109; 3 t., b. l. 89; 4 t., b. l. 48).

16. Pinigų grąžinimo fakto neįrodo ir nuteistojo minima automobilio pirkimo-pardavimo sutartis. L. B. tvirtina, kad ši sutartis buvo pasirašyta pinigų grąžinimo dieną, t. y. 2015 m. kovo 30 d. Tačiau nukentėjusiojo pateiktame antrame šios sutarties egzemplioriuje jokia data iš viso nenurodyta. Pasak nukentėjusiojo Ž. Ū., sutartis be datos buvo surašyta tuo metu, kai jis perdavė 3000 Eur nuteistajam. Sutartį būtų užpildę parvežus automobilį. Kadangi automobilis nebuvo nupirktas, sutartis nebuvo baigta pildyti. Nukentėjusiojo pateikti paaiškinimai byloje nustatytoms aplinkybėms neprieštarauja. Pats nuteistasis negalėjo paaiškinti, kodėl sudarant sutartį dviem egzemplioriais, viename buvo nurodyta data, o kitame ne. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikti duomenys apie 5500 Eur pervedimą iš (duomenys neskelbtini) į L. B. sąskaitą, L. B. sudarytą vartojimo kredito sutartį (5 t., b. l. 55–57), kolegijos įsitikinimu, su nagrinėjama byla nėra susiję. Pinigų judėjimo sąskaitoje faktas, kaip ir J. B. prisiimti finansiniai įsipareigojimai pagal vartojimo kredito sutartį, patys savaime, jokių aplinkybių neįrodo. Šių duomenų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme L. B. nenurodė, todėl jų pateikimas apeliacinėje instancijoje, naujų versijų kėlimas, vertintinas kaip siekis suklaidinti teismą. Esant šioms aplinkybėms nuteistojo paaiškinimus dėl pinigų grąžinimo Ž. Ū. teisėjų kolegija atmeta, kaip prieštaraujančius byloje nustatytoms aplinkybėms ir laiko juos nuteistojo siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Atskirai pažymėtina ir tai, kad nuteistojo aiškinimas, neva 2015 m. kovo 30 d. grąžinant pinigus buvo pasirašyta automobilio pirkimo pardavimo sutartis su nukentėjusiuoju Ž. Ū., kas įrodo pinigų grąžinimo faktą, yra visiškai nelogiška ir neįtikinama.

17. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su ta nuosprendžio dalimi, kuria L. B. pripažintas kaltu dėl sukčiavimo L. M. atžvilgiu. Pasak apelianto, jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad L. M. buvo apgautas, byloje nėra. L. M. pažįstamas su Ž. Ū. ir šie asmenys surengė nuteistojo atžvilgiu provokaciją. Teisėjų kolegijos įsitikinimu pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl L. B. kaltės sukčiavus L. M. atžvilgiu, byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai ir padarė teisingas, faktinėms aplinkybėms neprieštaraujančias išvadas.

18. Nuteistasis L. B. iš esmės neigė faktą, kad bendravo su L. M., siūlė jam pirkti automobilį „Toyota Corolla“ ir siuntė šio automobilio nuotraukas, nepripažino, kad L. M. jam perdavė 1950 Eur už automobilį ir 250 Eur už jo parvežimą. Teigė, kad apie L. M. reikalavimą grąžinti pinigus sužinojo tik policijoje. Nors nuteistasis neigia įvykdęs šią nusikalstamą veiką, jo kaltę įrodo visuma nuosprendyje išanalizuotų įrodymų, kurie tarpusavyje logiškai susiję ir atspindi nuoseklią įvykių seką.

19. Nukentėjusysis M. M. davė nuoseklius parodymus apie jo atžvilgiu įvykdyto sukčiavimo aplinkybes. Nukentėjusysis nurodė, kad automobilį pirkti jam pasiūlė būtent L. B., kuris patikino, kad automobilis nupirktas, reikia tik skubiai pasiimti. Nuteistajam perdavė 1350 Eur už automobilį ir 250 Eur už pervežimą vairuotojui. L. B. rodė kopiją, kad pervesti pinigai. Po kelių dienų pasidomėjus kaip sekasi, L. B. dėl automobilio parvežimo į Lietuvą pradėjo kelti įvairias versijas. Automobilio realiai negavo, pinigai grąžinti nebuvo (4 t., b. l. 44, 45). Nors nukentėjusysis M. M. susitarimo dėl automobilio pirkimo ir pinigų perdavimo fakto raštu neužfiksavo, netikėti jo paaiškinimais pagrindo nėra. Teismo posėdyje kaip liudytojas apklaustas V. S. nurodė, kad L. B. jam yra sakęs, jog jo (V. S.) telefono numerį yra davęs kažkokiam asmeniui, kuriam turės pasakyti, kad automobilis yra garaže. Jam iš tikrųjų paskambino asmuo ir klausė dėl mašinos (4 t., b. l. 45). Ši liudytojo nurodyta aplinkybė patvirtina nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad L. B., jam pradėjus ieškoti savo automobilio, nurodė neva tralo vairuotojo numerį, kuriam M. M. skambino. V. S. nurodytas aplinkybes patvirtino ir liudytoja T. S. (4 t., b. l. 46). Be to, nors nuteistasis iš viso neigė bendravęs su M. M., šią aplinkybę paneigia duomenys apie telefoninius ryšius, įrodantys nevienkartinio bendravimo tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo faktą (nuo 2016 m. birželio 2 d. iki 2016 m. birželio 17 d. bendrauta 22 kartus) (3 t., b. l. 37, 38), bei duomenys apie susirašinėjimą elektroniniu paštu. Skunde akcentuojama, kad teismas netikrino elektroninio pašto autentiškumo, tačiau nuosprendyje dėl šios aplinkybės yra pasisakyta (4 t., b. l. 172). Dėl pokalbių išklotinių, galėjusių patvirtinti bendravimą, pažymima, kad nuteistasis nenurodė aplinkybių, įrodančių, kad šiai bylai aktualiu laiku jis nustatytu telefono numeriu nesinaudojo (telefonu leido naudotis kitam asmeniui, buvo telefoną praradęs ar panašiai). Tokių aplinkybių nėra nustatyta ir byloje.

20. Įvertinusi nustatytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad jokių pagrįstų abejonių dėl L. B. kaltės įvykdžius šią nusikalstamą veiką nekyla. Aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad L. B., turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, pasiūlė M. M. pirkti automobilį, nors iš anksto žinojo, kad jokio automobilio nukentėjusiajam neparduos. Nukentėjusiajam perdavus pinigus už automobilį ir jo parvežimą, nuteistasis savo pažado neįvykdė, pinigus pasisavino.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo L. B. pripažintas kaltu dėl BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymo, yra pagrįstas ir teisėtas. Nuteistojo nesutikimas su nuosprendyje padarytomis išvadomis yra grindžiamas jo subjektyvių vertinimu, tačiau toks vertinimas nepaneigia teisinio įrodymų vertinimo, kuris atliktas laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir yra teisingas. Atsižvelgiant į paminėta, nuteistojo skundo argumentai dėl neteisingo įrodymų vertinimo atmetami, kaip nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

22. Nukentėjusiojo Ž. Ū. atstovas advokatas S. Alysa pateikė teismui prašymą Ž. Ū. iš nuteistojo L. B. priteisti nukentėjusiojo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šias išlaidas sudaro 280 Eur, nukentėjusiojo sumokėti už atstovavimą apeliacinėje instancijoje (5 t., b. l. 59, 59).

23. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatas pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Šioje byloje apeliacinį skundą padavė ir apeliacinį procesą inicijavo nuteistasis L. B. ir jo gynėjas. Išnagrinėjęs gautą apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas jį atmetė. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis patyrė proceso išlaidų dėl nuteistojo inicijuoto apeliacinio proceso, ji turi teisę į šių išlaidų atlyginimą. Patirtos išlaidos yra pagrįstos objektyviais įrodymais, suma nėra aiškiai per didelė, todėl šios išlaidos priteistinos iš L. B..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo L. B. ir jo gynėjo advokato Ryšardo Burdos apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo L. B. 280 eurų nukentėjusiojo Ž. Ū. naudai advokato išlaidoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.