Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-02-26 · Administracinė byla Nr. A-556-291-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-02-26
Bylos Nr.
A-556-291-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Laimė Baltrūnaitė
Pareiškėjas
G. K.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Advokatai
Kristupas Ašmys
Kategorijos
  • 9.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A556 – 291/2009Procesinio sprendimo kategorija 9.3.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. vasario 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjui G. K. ,pareiškėjo atstovui advokatui Kristupui Ašmiui,atsakovo atstovui Šarūnui Jazukevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. individualios įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. individualios įmonės skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo arba pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas G. K. individuali įmonė (toliau – ir pareiškėjas, G. K. IĮ) skundu (b. l. 8-11), kurį patikslino (b. l. 3-7), kreipėsi į teismą, prašydamas:

1. Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2007 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 220 (7-207/2007), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2007 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 69-212, Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2007 m. balandžio 27 d. sprendimą ,,Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (7.10)-7.2-16, kuriame buvo nurodyta sumokėti 36 490 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 10 345,72 PVM delspinigių ir paskirta 10 947 Lt PVM bauda.

2. Nepatenkinus 1 punkte išdėstyto prašymo, pakeisti Mokestinių ginčų komisijos 2007 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 220 (7-207/2007), VMI prie FM 2007 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 69-212, Inspekcijos 2007 m. balandžio 27 d. sprendimą ,,Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (7.10)-7.2-16 ir paskirti 10 procentų dydžio baudą.

Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, nurodė, kad šiame mokestiniame ginče mokesčių administratoriaus nurodyti galimi veiklos partnerio kontrolės būdai nelaikytini protingais ir būtinais kiekvienos ūkinės operacijos atlikimo atveju. Taip pat nepagrįsti Mokestinių ginčų komisijos argumentai, kad pareiškėjas turėjo išsiaiškinti, jog I. N. įmonėje dirba tik vienas darbuotojas, ji nėra sudariusi nuomos sutarties su Gariūnų turgaviete, nėra jos vardu registruoto nekilnojamojo turto, įmonė registruota gyvenamosiose patalpose ir t. t. Pareiškėjas to negalėjo kontroliuoti ir tai nėra jo pareiga. Smulkaus verslo uždarbis yra labai mažas, todėl kontaktai užmezgami per spaudą, pažįstamus, prekės pakraunamos stovėjimo aikštelėse, atsiskaitoma vietoje ir grynaisiais pinigais. Tokia yra šiandieninė smulkaus verslo ekonomikos praktika, todėl reikalauti papildomų priemonių yra neprotinga ir nepagrįsta. Smulkusis prekybininkas (besiverčiantis plataus spektro namų apyvokos prekių prekyba) vaikšto po turgų ir perka iš to, kuris siūlo palankiausią kainą. Su Inspekcijos teiginiu, kad pareiškėjas neįsitikino verslo partnerio veiklos teisėtumu, nesutinka. Pirmos pažinties metu I. N. įmonės savininkė pateikė PVM mokėtojo pažymėjimą, įmonės registracijos pažymėjimą, pareiškėjas patikrino šiuos duomenis ir specialiuosius apskaitos blankus internete. Nei spaudoje, nei internete nebuvo skelbiama, kad ši įmonė nedeklaruoja ir nemoka mokesčių. Pagal įstatymus pareiškėjas daugiau nieko neturėjo tikrinti. Siekiant įrodyti mokesčių mokėtojo nesąžiningumą, nepakankamas yra ir mokesčių administratoriaus argumentas, kad pareiškėjas turėjo kreiptis į mokesčių administratorių dėl informacijos apie tinkamą jo verslo partnerio mokestinių prievolių vykdymą. Kaip kad nurodo pats mokesčių administratorius, I. N. įmonė 2003 m. kovo, gegužės ir birželio mėnesiais PVM deklaracijas mokesčių administratoriui teikė. Mokestinių ginčų komisija taip pat nepagrįstai argumentavo, kad Inspekcija negali surasti I. N. , todėl nėra galimybių patikrinti, ar tokios prekės realiai buvo parduotos ir ar ji PVM deklaracijose tikrai nurodė visus pardavimus. Tačiau toks argumentas yra negalimas, nes tikrinti įmones yra Inspekcijos pareiga. Jeigu tokių prekių pardavimas buvo deklaruotas, PVM permoka grąžinta, tai ir PVM atskaita pareiškėjui turi būti galima. Jeigu Inspekcija neranda I. N. , o ši neteikia deklaracijų, tai yra pagrindas kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas su pareiškimu pradėti ikiteisminį tyrimą ir I. N. surasti ne tik per spaudą. Šie veiksmai nebuvo atlikti. Inspekcija taip pat nurodė, kad nuo 2003 m. liepos mėnesio minėta įmonė PVM deklaracijų neteikė, o 2004 m. rugpjūčio 11 d. išregistruota iš PVM mokėtojų. Todėl ne pareiškėjas, o Inspekcija elgėsi nesąžiningai, kadangi visus metus žinojo apie I. N. įmonės nesąžiningą veiklą, bet šią įmonę išregistravo iš PVM mokėtojų tik po metų. Mokesčių administratoriaus reikalavimas, kad mokesčių mokėtojas kiekvieną kartą prieš sudarydamas sandorį kreiptųsi į mokesčių administratorių su paklausimu, yra neprotinga mokesčių mokėtojo kontrahento veiklos kontrolės forma. Pažymėjo, kad visos prekės buvo pirktos rinkos kainomis ir tai patvirtina pareiškėjo sąžiningumą. Inspekcija neatliko jokio pakartotinio patikrinimo, nes nesiaiškino, ar minėtos prekės buvo perparduotos. Išsiaiškinus minėtas aplinkybes matyti, kad prekės buvo perparduotos, vadinasi, ir buvo nupirktos. Šios aplinkybės patvirtina ūkinės operacijos buvimą ir teisę į PVM atskaitą. Inspekcija taip pat nenustatė, ar prekės buvo pirktos ne rinkos kaina. Šios aplinkybės privalo būti ištirtos, nes jos yra pareiškėją teisinančios. Inspekcija, siekdama išsiaiškinti reikšmingas aplinkybes, neatliko visų galimų veiksmų, pvz., neapklausė I. N. , tačiau nurodė, kad ji į Inspekciją neatvyksta ir PVM nedeklaruoja. Kyla pagrįstų įtarimų, kad I. N. pateikė neteisingus duomenis savo deklaracijose apie mokėtiną PVM. Tokie veiksmai yra laikomi nusikaltimu ir aptarti Baudžiamojo kodekso 220 straipsnyje. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nepagrįsti argumentai apie pareiškėjo turimus grynuosius pinigus ar pelningumą sudarant sandorius, nes su I. N. atsiskaityta buvo, o prekės nuostolingai nepardavinėjamos.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 34 -39) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad vienas iš privalomų apskaitos dokumentų - nagrinėjamu atveju PVM sąskaitų - faktūrų - rekvizitas yra tikrasis prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas. Rekvizitai yra buhalterinės apskaitos turinio elementai, todėl jie turi atspindėti realiai įvykusią ūkinę operaciją, t. y. turi būti tikri. Todėl konstatavus, kad įvyko kitokio turinio ūkinė operacija negu užfiksuota buhalterinės apskaitos dokumente, toks dokumentas negali būti laikomas atitinkančiu teisės aktų reikalavimus ir turinčiu juridinę galią. Aplinkybė, kad mokesčių mokėtojas turi įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčią PVM sąskaitą - faktūrą, dar pati savaime nepagrindžia jo teisės į PVM atskaitą, jeigu turimų įrodymų visuma leidžia teigti, jog ūkinė operacija neįvyko arba jos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-711/2007, 2007 m. lapkričio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A18-1040/2007, 2006 m. lapkričio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A6-1845/2006. Iš mokestinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių konstatuotina, kad Inspekcija padarė pagrįstą išvadą, jog ginčo ūkinės operacijos neįvyko tomis sąlygomis, kokios užfiksuotos I. N. įmonės vardu išrašytose PVM sąskaitose - faktūrose. Atsakovas pažymėjo, kad Mokestinių ginčų komisija sprendime pagrįstai nurodė, jog pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdis ir konstatuotas jo nesąžiningumas laikytinos pareiškėjo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis. Pareiškėjas kitų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenurodė, šios aplinkybės nenustatytos ir byloje, todėl Inspekcija pagrįstai įmonei skyrė vidutinio dydžio PVM baudą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 21 d. sprendimu (b. l. 55-62) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad ginčo dalykas - mokesčių mokėtojo teisė į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą pagal I. N. personalinės įmonės išrašytas PVM sąskaitas - faktūras. Spręsdamas šį ginčą teismas vadovavosi ūkinių operacijų metu galiojusiomis materialinės teisės normomis (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo, Buhalterinės apskaitos įstatymo ir Mokesčių administravimo įstatymo), reglamentavusiomis PVM atskaitos teisinius santykius, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, kurioje pateiktas šių normų taikymo išaiškinimas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str.). Teismas nurodė, kad šio mokestinio ginčo metu mokesčių administratorių ir Mokestinių ginčų komisijos buvo įvertinta, jog pareiškėjas, sudarydamas sandorius su I. N. įmone, elgėsi nesąžiningai, nes turėjo galimybę žinoti, kad jos vykdoma veikla bus prisidėta prie mokesčių nemokėjimo, bet nepaisydama to atliko ūkines operacijas. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjas neįgijo teisės į PVM atskaitą pagal nurodytas PVM sąskaitas - faktūras, kadangi atlikdamas jomis įformintas ūkines operacijas veikė nesąžiningai ir šios aplinkybės jokiais įrodymais nepaneigė, o ūkinės operacijos vyko ne tomis sąlygomis, kurios buvo užfiksuotos I. N. vardu išrašytose PVM sąskaitose - faktūrose (Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 str. 1 d. 6 p.). Teismas pažymėjo, kad baudų už PVM mokėjimo tvarkos nesilaikymą skyrimas yra reglamentuotas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 123 straipsnyje. Pareiškėjas nurodė, kad su mokesčių administratoriumi bendradarbiavo, tačiau pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdis (teismas konstatavo pareiškėjo nesąžiningumą) gali būti pripažįstamas pareiškėjo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Pareiškėjas kitų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenurodo, šios aplinkybės nenustatytos ir byloje, todėl teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjui skyrė vidutinio dydžio - 30 procentų - 10 947 Lt PVM baudą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįgijo teisės į PVM atskaitą pagal išvardytas PVM sąskaitas - faktūras, o mokesčių administratorius pagrįstai nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą ginčijamas PVM mokesčio, baudos ir delspinigių sumas.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 67-70) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 21 d. sprendimą, Mokestinių ginčų komisijos 2007 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 220 (7-207/2007), VMI prie FM 2007 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 69-212, Inspekcijos 2007 m. balandžio 27 d. sprendimą ,,Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (7.10)-7.2-16, kuriuo buvo nurodyta sumokėti 36 490 Lt PVM, 10 345,72 PVM delspinigiai ir paskirta 10 947 Lt PVM bauda.

Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, išdėstytais skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 76-81) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad atsižvelgiant į patikrinimo metu nustatytus faktus ir aplinkybes (apskaitos dokumentuose išskirto ir nurodyto PVM I. N. įmonė nesumokėjo, ši įmonė neturėjo materialių ir žmogiškų išteklių veiklai vykdyti, įmonė nepateikė pakankamai įrodymų apie tai, kad buvo įsitikinta prekiautojo egzistavimu bei sandorį sudarančio asmens tapatybe, įmonė negalėjo nurodyti jokių kontaktinių duomenų, atsiskaitymai vyko grynais pinigais iki 10 000 Lt, nors realiai tuo laikotarpiu įmonės kasoje buvo žymiai didesnės grynųjų pinigų sumos) konstatuotina, jog ginčo ūkinės operacijos neįvyko tarp tų subjektų ir tokio turinio, koks atvaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose, o įmonė, dalyvaudama ginčo ūkinėse operacijose, elgėsi nesąžiningai, todėl neįgijo teisės į PVM atskaitą pagal ginčo PVM sąskaitas - faktūras. Inspekcija pagrįstai Įmonei apskaičiavo ir nurodė sumokėti į biudžetą 36 490 Lt PVM, 10 345,72 PVM delspinigių ir 10 947 Lt PVM baudos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Administracinės bylos nagrinėjimo objektas – teisė į PVM atskaitą.

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Taigi rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami.

Taigi siekiant užtikrinti jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, sprendžiant šią bylą remtinas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokiose pat bylose.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija 2004 m. spalio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-355/2004 pabrėžė, kad „Įstatymo reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos faktūros buvimas laikytinas teisės į PVM atskaitą tinkamo realizavimo sąlyga, kuri pati savaime dar nepatvirtina teisės į PVM atskaitą buvimo. Ši teisė be kitų aplinkybių gali būti įgyvendinta tik egzistuojant minėtų elementų visumai – teisės į PVM atskaitą prielaidai ir šios teisės tinkamo realizavimo sąlygai, iš kurių neabejotinai pirmenybė yra teiktina pirmajai, atspindinčiai pačią PVM sistemos esmę. Taigi:

- aplinkybė, jog mokesčio mokėtojas turi įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčią PVM sąskaitą faktūrą dar pati savaime nepagrindžia jo teisės į PVM atskaitą, jeigu turimų įrodymų visuma leidžia teigti, kad ūkinė operacija neįvyko arba jos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose;

- aplinkybė, jog mokesčio mokėtojo turimoje PVM sąskaitoje – faktūroje nėra nurodyti ar neteisingai nurodyti visi formalieji rekvizitai dar pati savaime nepaneigia teisės į PVM atskaitą, jeigu įrodymų visuma leidžia teigti, kad įvyko būtent tokio turinio ūkinė operacija, kuri atsispindi buhalterinės apskaitos dokumentuose“.

Tikrinamoje administracinėje byloje atsakovas teigia, kad ūkinės operacijos neįvyko, kaip pavaizduotos ginčo PVM sąskaitose – faktūrose, o tai, kartu su mokesčių mokėtojo nesąžiningumu, paneigia pareiškėjo teisę į PVM atskaitą.

Minėtam teiginiui patvirtinti administracinėje byloje mokesčių administratoriaus surinkta pakankamai faktinių duomenų:

I. N. įmonė neturėjo veiklai vykdyti būtinų materialinių ir žmogiškų išteklių. Pagal mokesčių administratoriaus turimus duomenis buvo nustatyta, jog I. N. įmonėje nuo jos įsteigimo dienos, išskyrus pačią savininkę, nedirbo nei vienas samdomas darbuotojas. Turimų ginčo sąskaitų faktūrų pagrindu I. N. įmonė turėjo parduoti pareiškėjui automobilių dalis, tarp kurių didelio svorio detalės, kaip antai sunkiasvorio automobilio „Kraz“ tiltai, sunkvežimio „Maz“ reduktoriai, pavarų dėžės ir kita. Dirbant tik įmonės vadovui, tokių prekių gabenimas iš vienos vietos į kitą sunkiai įmanomas be kitų asmenų pagalbos. Ši aplinkybė yra viena iš tų, kuri įrodo apie neįvykusiais ūkines operacijas atvaizduotas ginčo PVM sąskaitose – faktūrose.

I. N. įmonė registruotu adresu veiklos nevykdė, neturėjo buveinės kitu adresu ar kitos veiklos vykdymo vietos. Tai patvirtinta turima mokesčių administratoriaus informacija apie I. N. ar I. N. įmonės vardu registruotą nekilnojamąjį turtą, kurio nėra. I. N. įmonės registracijos adresu yra gyvenamosios patalpos priklausančios kitam fiziniam asmeniui.

Gariūnų turgavietę administruojančių bendrovių pateikti raštai patvirtina, kad 2003 – 2004 m. su I. N. nuomos sutartys nebuvo sudarytos.

G. K. 2006 m. liepos 10 d. paaiškinime nurodė, kad su I. N. savininke susipažino Gariūnų turgavietėje, tačiau asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų nereikalavo, PVM mokėtojo pažymėjimo, registracijos pažymėjimo kopijų nepasidarė. Nebuvo paaiškinta, kodėl neva įsigijus prekes iš I. N. įmonės jos buvo pardavinėjamos už įsigijimo kainą ar nežymiai didesne, kai tuo tarpu iš kitų tiekėjų įsigytos prekės buvo parduodamos su antkainiais atitinkamais atvejais, siekiančiais 49 procentus. Nepaaiškinta, kodėl be ekonominės naudos sandoriai buvo sudarinėjami apskritai ir sudarinėjami pusantrų metų.

Atsiskaitymai vyko išmokant sumas iki 10 000 Lt. Kaip apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pripažino pats pareiškėjas, siekiant išvengti pareigos pranešti mokesčių administratoriui apie sandorius viršijančius šią sumą.

Pareiškėjas, tvirtindamas apie turimą teisę į PVM atskaitą, iš esmės jokių įrodymų, išskyrus PVM sąskaitas faktūras, nepateikė. Apsiribojo abstrakčiais paaiškinimais be faktinių duomenų, kuriais būtų galima paneigti ar leisti suabejoti mokesčių administratoriaus pateiktais duomenimis.

Vadinasi, nustačius, kad sandoriai su I. N. įmone neįvyko tomis sąlygomis, kaip atvaizduota ginčo PVM sąskaitose – faktūrose, teisė į PVM atskaitą negalėjo būti realizuota.

Nustačius, jog ūkinė operacija neįvyko arba net jei ir ūkinė operacija būtų įvykusi, bet ne tokiomis sąlygomis, kokios nurodytos buhalterinės apskaitos dokumentuose – įrodinėti įmonės nesąžiningumo paprastai nebereikia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17 – 711/2007; procesinio sprendimo kategorija 9.3).

Apeliaciniame skunde nebekeliamas klausimas dėl baudos sumažinimo, todėl šiuo aspektu nepasisakytina.

Taigi, dėl išdėstytų priežasčių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino teisės normas taikytinas sprendžiant šį socialinį konfliktą. Skundžiamas sprendimas teisėtas bei pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t aria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o G. K. individualios įmonės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius