Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėjas Jonas Stubrys,

sekretoriaujant Dainorai Mažonaitei,

dalyvaujant atsakovei D. V. ir atstovui adv. A. Ščiglai,

nedalyvaujant ieškovo LR Transporto priemonių draudikų biuro atstovui, gautas prašymas bylą nagrinėti jam neatvykus ir atsakovui D. S., apie teismo posėdį jam pranešta viešo skelbimo būdu,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuro (toliau TPDB) ieškinį atsakovams D. V. ir D. S. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Ieškovas iš pradžių su pareiškimu, o po to su ieškiniu kreipėsi į teismą ir nurodė, kad Šiauliuose 2009-03-21 dėl D. S., vairavusio D. V. priklausančią transporto priemonę JAGUAR X - TYPE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta UAB „LUPRA“ priklausanti transporto priemonė BMW 525, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir D. S. priklausanti transporto priemonė BMW 318, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Minėto eismo įvykio metu D. S. civilinė atsakomybė, vairuojant transporto priemonę JAGUAR X - TYPE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau – LR TPVCAPD) įstatymu, dėl minėtos autoavarijos metu padarytos žalos atlyginimo UAB „LUPRA“ ir D. S. kreipėsi į ieškovą.

UAB „BTA DRAUDIMAS“ (bei UAB „BTA DRAUDIMAS“ vardu veikianti UAB „INTERASSISTA“) ir UAB „IF DRAUDIMAS“, vykdydamos 2002-03-29 Paslaugų teikimo sutarčių Nr. 6, Nr. 5 nuostatas (1.1. p.) bei veikdamos ieškovo vardu, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį dėl BMW 525, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir BMW 318, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimo bei atlygino UAB „LUPRA“ ir D. S. transporto priemone JAGUAR X - TYPE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padarytą žalą, išmokėdamas atitinkamai 8 842,01 Lt ir 3 545,10 Lt dydžio draudimo išmokas. Tuo tarpu ieškovas, vykdydamas minėtų sutarčių 2.1.3. p. nuostatas, UAB „INTERASSISTA“ ir UAB „IF DRAUDIMAS“ kompensavo išmokėtas draudimo išmokas, iš viso - 12 387,11 Lt.

Pagal LR TPVCAPD įstatymo 4 str. 2 d., 23 str. 1 d. ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiam autoavarijos metu asmeniui, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą transporto priemonės vairuotoją, arba jos savininką. Ieškovas kaip asmuo, atlyginęs žalą, padarytą kito asmens, su pretenzijomis kreipėsi į bendraatsakovius dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka.

Bendraatsakoviams neatlyginus ieškovui padarytų nuostolių, pastarasis 2011-04-26 pareiškimu kreipėsi į teismą. D. V. pateikus prieštaravimus dėl kreditoriaus pareiškimo, teismas 2011-05-23 nutartimi ieškovui išaiškino Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 439 str. 3 bei 6 dalyse įtvirtintas nuostatas.

Bendraatsakoviai ieškovui padarytų nuostolių neatlygino iki ieškinio pateikimo teismui dienos ir šiuo metu ieškovui solidariai yra skolingi 12 387,11 Lt.

Vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str. 2 d., 23 str. 1 d., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d., 6.988 str. 3 d., Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 str., 130 str. 1 d., ieškovas teismo prašė:

1. Priteisti solidariai iš bendraatsakovių 12 387,11 Lt nuostolių atlyginimo regreso teise.

2. Priteisti iš bendraatsakovių visas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant 372,00 Lt žyminį mokestį.

3. Priteisti solidariai iš bendraatsakovių penkis procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

4. Neįteikus bendraatsakoviams arba vienam iš jų, procesinių dokumentų paskutiniu žinomu adresu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 130 str. nustatyta tvarka leisti juos įteikti viešo paskelbimo būdu. Kuratoriaus skirti neprašė.

5. Bendraatsakoviams nepateikus prieštaravimų į pareikštą ieškinį, priimti sprendimą už akių.

Atsakovei D. V. pateikus atsiliepimą į ieškinį, ieškovas pasiruošimo bylos nagrinėjimui metu, pateikė teismui ir rašytinius paaiškinimus nurodydamas šiuos motyvus.

Biuras palaiko ieškinį ir nesutinka su bendraatsakovės D. V. atsiliepime į ieškinį esančiais argumentais, jog ji neturi pareigos atlyginti Biuro patirtus nuostolius, nes nedalyvavo 2009-03-21 eismo įvykyje ir šio eismo įvykio metu neturėjo pareigos apdrausti transporto priemonę JAGUAR X - TYPE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo perduota naudotis bendraatsakoviui D. S. pagal panaudos sutartį. Procesiniame dokumente ieškovas nurodė šiuos motyvus:

1. Dėl solidarios bendraatsakovių atsakomybės.

Pažymėtina, jog solidariąją prievolę gali nustatyti ne tik Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau - CK) bet ir kiti įstatymai (CK 6.6 straipsnio 1 dalis).

CK 6. 988 straipsnio 3 dalyje aiškiai pasakyta, kad privalomojo draudimo rūšis ir sąlygas bei draudimo šakas ir draudimo interesus reglamentuoja kiti įstatymai. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo klausimus, tame tarpe ir Biuro atgręžtinio reikalavimo teisę, detaliai reglamentuoja specialus įstatymas - TPVCAPD įstatymas. Dėl šios priežasties TPVCAPD įstatyme įtvirtintos teisės normos laikytinos specialiomis ir taikytinos santykiuose, susijusiuose su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu bei Biuro atgręžtinio reikalavimo teise.

TPVCAPD įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta Biuro teisė reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, t.y. transporto priemonės savininkas (TPVCAPD įstatymo 4 straipsnio 2 dalis), grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Akivaizdu, jog TPVCAPD įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatos įtvirtina skolininkų daugetą, t.y. transporto priemonės savininką ir eismo įvykio kaltininką. Tačiau skolininkų daugeto atveju, prievolė gali būti dalinė (preziumuojama) arba solidari (nepreziumuojama).

Dalinės prievolės atveju skolininkai privalo įvykdyti prievolę lygiomis dalimis. Tuo tarpu solidarios prievolės atveju kreditorius turi teisę reikalauti įvykdyti prievolę bet kurio iš skolininkų skyrium, t.y. solidarumas reiškia, jog reikalavimo pareiga (skola) negali būti skaidoma į dalis - prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas (una res). Vieno iš skolininkų tinkamai įvykdyta prievolė tokiu atveju laikoma pasibaigusia. Esant pasyviam solidarumui, t. y. esant keliems skolininkams, atsakingiems už visą prievolės įvykdymą (kitaip tariant - esant prievolės nedalomumui), kreditorius gali reikalauti, kad visą prievolę įvykdytų, bet kuris skolininkas atskirai. Tačiau reikalavimo/ieškinio pareiškimas tik vienam iš solidariųjų skolininkų neatima iš kreditoriaus teisės pareikšti reikalavimą/ieškinį ir kitiems solidariesiems skolininkams. Tokia taisyklė galioja kol solidarioji prievolė baigiasi.

Pažymėtina, kad teisės doktrinoje laikoma, jog solidariai skolininkų atsakomybės prievolei teisės aktuose apibrėžti nėra būtinas žodis „solidarus“. Solidarioji skolininkų atsakomybė gali būti nustatoma ir kitokiomis gramatinėmis konstrukcijomis arba kildinama iš pačios teisės normos turinio. Minėtoje TPVCAPD įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nėra nurodyta, jog skolininkai prievolę privalo įvykdyti dalimis. Atvirkščiai, TPVCAPD įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta Biuro teisė reikalauti iš transporto priemonės savininko arba iš eismo įvykio kaltininko įvykdyti prievolę visa apimtimi, t.y. šie bendraskoliai neturi teisės reikalauti padalyti prievolę - kiekvienas atsako už visos prievolės įvykdymą (in totum).

Taigi, atsižvelgiant į paminėtus motyvus bei sistemiškai aiškinant CK 6.6 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, jog solidariąją prievolę gali nustatyti tik įstatymas, bei CK 6.6 straipsnio 4 dalį, kur nurodyta, kad skolininkų pareiga yra solidari, jei kreditorius turi teisę, kad prievolę įvykdytų bet kuris iš skolininkų skyrium, darytina išvada, kad TPVCAPD įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatyta transporto priemonės savininko ir atsakingo už žalos padarymą asmens pareiga atlyginti dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, yra solidari.

Pažymėtina, jog šios nuostatos yra laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje (2008-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008).

2. Dėl pareigos apdrausti transporto priemonę.

TPVCAPD įstatymo nuostatose yra įtvirtintas bendras principas, kad valdomos ar naudojamos transporto priemonės, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdraustos tol, kol jos yra įregistruotos. TPVCAPD įstatymo nuostatose nėra numatyta jokių išimčių (pvz., transporto priemonės neeksploatavimas), kurios leistų nedrausti įregistruotos transporto priemonės (Kauno apygardos teismo 2008-10-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1264-485/2008). Toks besąlyginis imperatyvas yra sąlygotas transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, pavojingumo aplinkiniams bei siekio apginti eismo įvykių metų nukentėjusių asmenų interesus.

Tuo tarpu, pareiga apdrausti transporto priemones tenka jų savininkams (TPVCAPD įstatymo 3 straipsnio 1 dalis („...valdant ar naudojant (toliau - naudojant)...“), 4 straipsnio 2 dalis). Net ir tais atvejais, jei transporto priemonė valdoma kitu teisiniu pagrindu, pavyzdžiui, nuomos ar panaudos sutartimi, įstatyminė pareiga sudaryti valdytojo atsakomybės draudimo sutartį su draudiku ir šios pareigos nevykdymo neigiami padariniai Draudikų biuro atžvilgiu tenka transporto priemonės savininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgos Nr. AC-34-1, skirsnis „Draudikų biuro sumokėtų išmokų grąžinimas“).

Taipogi, pažymėtina, jog TPVCAPD įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatose yra įtvirtinta draudiko pareiga, esant draudėjo prašymui, draudimo sutarties galiojimo metu atleisti draudėją nuo draudimo įmokų pagal galiojančią draudimo sutartį mokėjimo, jei pastarasis pasižada nenaudoti ir neleisti naudotis kitiems asmenims draudimo sutartyje nurodytos transporto priemonės.

Taigi, šioje įstatymo normoje yra įtvirtinta galimybė draudėjams, sudariusiems draudimo sutartis, tik išvengti draudimo įmokų mokėjimo tuo laikotarpiu, kai transporto priemonė bus nenaudojama, o ne galimybė nedrausti transporto priemonės privalomuoju draudimu.

Atkreiptinas dėmesys, kad atleidus draudėją nuo draudimo įmokų mokėjimo, draudimo teisiniai santykiai tarp draudiko ir draudėjo išlieka - įvykus draudiminiam įvykiui, draudikas privalėtų išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam.

Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į TPVCAPD įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, transporto priemonės savininkas, norėdamas išvengti pareigos apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu bei atsakomybės už tai, turi vienintelę galimybę - išregistruoti transporto priemonę. Tuomet atsakomybė prieš Biurą kiltų tik neapdraustą transporto priemonę vairuojančiam asmeniui.

Kadangi D. V., transporto priemonės JAGUAR X - TYPE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė, iki 2009-03-21 eismo įvykio ir įvykio metu minėtos transporto priemonės nebuvo išregistravusi ir nebuvo apdraudusi privalomuoju draudimu, todėl ji pažeidė TPVCAPD įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bei, atsižvelgiant į TPVCAPD įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatas, kartu su eismo įvykio kaltininku D. S. turi grąžinti Biurui jo eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėtą išmoką.

Ieškovas iki teismo posėdžio pateikė prašymą, kuriuo ieškinį palaikė ir nurodė, kad automobilio savininkui net ir sudarius panaudos sutartį, tenka pareiga apdrausti automobilį privalomuoju draudimu (LAT 2010-10-07 nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-300/2010; LAT Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga. Nr. AC-34-1, skirsnis ,,Draudikų biuro sumokėtų išmokų grąžinimas“). Taip pat pateikė teismui rašytinius įrodymus, kad atsakovas D. S. apie bylos iškėlimą informuotas viešo skelbimo būdu. Tuo pačiu prašė teismo pridėti pateiktus dokumentus prie bylos ir bylą nagrinėti ieškovo atstovui nedalyvaujant.

Atsakovė D. V. pateikė teismui atsiliepimą, kuriuo prašė teismo ieškinį jos atžvilgiu atmesti.

Atsakovė D. V. nesutikdama su ieškovo ieškinio reikalavimu jos atžvilgiu nurodė, kad dar 2010-07-29 ji pateikė ieškovui pranešimą dėl ko nesutinka su jo reikalavimu. Teismui pateiktame 2010-07-29 pranešime ieškovui atsakovė D. V. yra nurodžiusi, kad su pretenzija nesutinku dėl šių motyvų.

Pirma, dėl minėto eismo įvykio D. S. administracine tvarka už KET pažeidimus pripažintas kaltu. Aš autoįvykyje nedalyvavau, apie šią nelaimę sužinojau gerokai vėliau iš policijos pareigūnų. Mano kaltė nenustatyta jokiu teisėsaugos institucijų sprendimu. Tik D. S. tiesiogiai susijęs su avarija bei nuostolių padarymu.

Antra, teisės normos nesuteikia ieškovui teisės reikalauti iš manęs priteisti nuostolius. LR CK 6.263 str. 2 d. nurodyta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais - ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. LR CK 6.280 str. 1 d. nurodyta, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. LR TPVCAPD įstatymo 23 str. 1 d. Biurui suteikia teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Ši norma Biurui leidžia pasirinkti atsakovu vieną, o ne du asmenis, t.y. arba atsakingą už žalos padarymą asmenį, arba asmenį, neįvykdžiusį pareigos sudaryti draudimo sutarties. Kas yra atsakingas už draudimo sutarties sudarymą nustato LR TPVCAPD įstatymo 4 str. 2 d. (už draudimo sutarties sudarymą šio įstatymo 43 straipsnio nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas; jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį, už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo; jeigu transporto priemonė priklauso keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise, už draudimo sutarties sudarymą šie asmenys atsako solidariai, jeigu jie nėra susitarę kitaip). Kadangi pagal panaudos sutartį automobiliu Jaguar X-Type naudojosi D. S., todėl aš neturėjau pareigos sudaryti draudimo sutarties. Tokiu būdu D. S. yra ne tik kaltas dėl 2009-03-21 autoįvykio, jo metu padarytų nuostolių, bet ir buvo atsakingas už draudimo sutarties sudarymą.

Trečia, nuo 2010 07 29 nebesu automobilio Jaguar X-Type savininkė.

Tuo remdamasi Jums pranešu, kad su 2010-07-19 pretenzija 12 387,11 Lt sumai nesutinku. Pretenzija turi būti pareikšta D. S.

Teismo posėdžio metu atsakovė ir jos atstovas nurodė teismui, kad jai priklausančiu lengvuoju automobiliu JAGURA X- TYPE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) panaudos teise naudojosi sūnaus draugas D. S. Pastarasis žadėjo perduotą automobilį pirkti, turėjo vairuotojo pažymėjimą, taip pat žadėjo automobilį apdrausti. Pripažino, kad įvykis įvyko nesant automobilio draudimo sutarties. Apie eismo įvykį ji sužinojo iš kaltininko, todėl mano, kad jis turi atlyginti ieškovui nuostolius. Po eismo įvykio automobilį pasiėmė D. S. Teigė, jog buvo bandoma automobilį suremontuoti, tačiau tuo metu jis užsidegė. Pripažino, kad iš atsakovo už automobilio perdavimą gavo 5 000 Lt. Teigė, jog neprivalo ieškovui mokėti žalos atlyginimo, nes nėra susijusi su jos padarymu, todėl mano, kad žalą turi atlyginti kaltas asmuo vienas iš atsakovų D. S.. Tokiu asmeniu ji laiko D. S., kuris valdė automobilį būdamas teisėtu valdytoju pagal panaudos sutartį, tačiau jo nebuvo apdraudęs, todėl privalo atlyginti ieškovui visus nuostolius. Dėl to atsakovė ir jos atstovas prašė teismo ieškovo ieškinio reikalavimą jai atmesti, o prašomą žalą priteisti iš kito atsakovo D. S.. Atstovas atskirai nurodė, kad perduotu automobiliu turėjo rūpintis D. S. turintis vairuotojo pažymėjimą bei jį apdrausti privalomuoju draudimu atsižvelgiant į panaudos sutartį. Tuo pačiu atstovas teigė, kad ieškovo reikalavimui taikytinas vienerių metų senaties terminas (CK 1. 125 str. 7d.), kadangi tai nėra subrogacija, o atgręžtinis reikalavimas (CK 1.127 str. 4d.; 6.101 str. 4d. 4p.).

Atsakovas D. S. į teismo posėdį, apie kurį jam buvo tinkamai pranešta viešo skelbimo būdu, neatvyko, todėl byla nagrinėjama jam nedalyvaujant (CPK 246 str. 2 d.). Šis atsakovas atsiliepimo į ieškovo ieškinį teismui nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo ieškinys tenkintinas visiškai.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pagal Šiaulių apskrities VPK Kelių policijos biuro 2009-03-26 pažymą Nr. 40-15-S-2894 administracinėje byloje atsakovas D. S. pripažintas autoavarijos, įvykusios 2009-03-21 apie 01.15 val. Dainų g. 42, Šiauliai, kaltininku (b.l.20-21). Įvykio metu D. S., vairavęs D. V. priklausančią transporto priemonę JAGUAR X - TYPE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadino UAB LUPRA ir D. S. nuosavybės teise priklausančias transporto priemones (b.l.20-21). Pagal ieškovo pavedimu atliktus 2009-03-21 ir 2009-03-24 transporto priemonių techninės apžiūros protokolus ir kitus byloje esančius įrodymus, nustatyta, kad nukentėjusiems asmenims padaryta žala yra 12 387,11 Lt (b.l.23-62). Ieškovas automobilių draudikams UAB „Interassista“ ir UAB If draudimas veikdamas 2002-03-29 sudarytos Paslaugų teikimo sutarties pagrindu išmokėjo nurodytas draudimo išmokas, kurią savo ruožtu nukentėjusiems kompensavo minėtos draudimo bendrovės (b.l.63-65).

Bylos duomenimis nustatyta, kad eismo įvykio metu kaltininko atsakovo D. S. civilinė atsakomybė, vairuojant transporto priemonę Jaguar X Type , valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (b.l.20).

Remiantis Lietuvos Respublikos CK 6. 263 str. 2 d. žalą, padarytą asmeniui, privalo atlyginti atsakingas asmuo. Pagal CK 6. 280 str. 1d. atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Kadangi įvykio metu kaltininkas atsakovas D. S. buvo neapsidraudęs transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ieškovas pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. išmokėjęs draudimo išmoką, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į šį atsakovą, kaip žalą padariusį asmenį.

Civilinio kodekso 6. 270 str. nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Atsakovė D. V. yra didesnio pavojaus šaltinio - automobilio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės teise. Atsakovė D. V. teismui nepateikė jokio rašytinio dokumento, kuriuo remiantis būtų galima konstatuoti, kad ji pardavė jai nuosavybės teise priklausantį automobilį JAGUAR X-TYPE , valst. Nr. EFL 648, kitam asmeniui. Į bylą pateikta 2009-01-01 D. V. ir D. S. sudaryta panaudos sutartis nelaikytina sutartimi, pagal kuria visos su automobilio valdymu susijusios teisės pereina D. S. (b.l.36). Pirma, į bylą pateikta šalių sudaryta panaudos sutartis nėra įregistruota VĮ Regitra. Antra, atsakovė automobilį pagal panaudos sutartį perdavė asmeniui D. S. kaip neturinčiam teisės jį vairuoti, nes jam nėra išduotas vairuotojo pažymėjimas. Trečia, atsakovė į VĮ Regitra dėl automobilio išregistravimo kreipėsi tik 2010-07-29, todėl iki tol ji laikytina teisėta jo savininke. Ketvirta, pagal panaudos sutartį atsakovas D. S. nėra įpareigotas apdrausti perduotos transporto priemonės jos valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl jos savininkė laikytina atsakinga už automobilio apdraudimą.

Atskira pažymėtina, kad pagal LR CK 1.75 str. 2 d. yra nurodyta, jog neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis, remdamosios kitais įrodymais. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 str. 2 d.). Todėl remiantis LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str. 2 d., 43 str. 2 d. pareiga apdrausti automobilį privalomuoju transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimu tenka jo savininkui, t.y. atsakovei D. V..

Minėto įstatymo 4 str. 3 d. nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Taigi atsakovė D. V., būdama automobilio savininke, neturėjo teisės leisti atsakovui D. S. ar kitam asmeniui naudotis automobiliu, nes šis nebuvo apdraustas. Be to kaip jau minėta, pastarasis neturėjo net vairuotojo pažymėjimo. Pažymėtina, kad automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 str.), todėl atsakovė D. V. turėjo suvokti apie atitinkamą perduoto naudotis automobilio galimą riziką ir iš to kilsiančias neigiamas pasekmes. Perduodama neapdraustą automobilį naudoti ir neturinčiam teisės jį vairuoti asmeniui, atsakovė pažeidė įstatymo draudžiamąsias normas ir tokiu elgesiu padarė neteisėtus veiksmus ieškovo atžvilgiu. Be to pagal minėtą įstatymo 4 str. 2 d. normą automobilio neturėjo teisės naudoti ir jo valdytojas D. S. Kaip jau minėta, atsakovė D. V. 2010-07-27 asmeniškai išregistravo jai priklausančią transporto priemonę, o ne panaudos gavėjas ir atsakovas D. S. Taip pat transporto priemonės savininkė D. V. registratoriui nurodė, kad transporto priemonė jau neeksploatuojama. Tokie atsakovės D. V. veiksmai pripažintini jos kaltės, dėl ieškovui padarytos žalos, įrodymu.

Šioje byloje keliamas klausimas, kokia atsakomybė – dalinė ar solidarioji – taikoma atsakovams. Bendrasis principas yra tas, kad bendraskolių prievolė yra dalinė, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6. 5 str.). Šios taisyklės išimtis nustatyta CK 6. 6 str. 3 d. ir 6. 279 str. 1 d. – bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Šioje byloje keliamas solidariosios atsakomybės taikymas ne dėl žalos padarymo bendrais veiksmais, bet dėl solidariosios atsakomybės taikymo įstatymo pagrindu.

CK 6. 6 str. 1 d. nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus.

2005-05-11 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/RB iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 72/166/EB, 84/5/EB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/26/EB, susijusias su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, 2 str. 4 d. žalos atlyginimo reglamentavimą paliko valstybių narių nuožiūrai. Taigi, vertinant, kokia atsakomybė taikytina atsakovams, reikia vadovautis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu.

Įstatymo 23 str. 1 d. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. Pagal šią įstatymo nuostatą biuras turi teisę iš kelių asmenų atsakovu pasirinkti bet kurį ir iš to asmens reikalauti tretiesiems asmenims sumokėtos išmokos grąžinimo, t. y. taikyti subrogaciją. Tokia įstatymo nuostata nenustatyta dalinė atsakomybė, nes tokios atsakomybės esmė yra ta, kad kiekvienas iš žalą padariusių asmenų atsako tik už žalos dalį, priklausomai nuo jo atliktų veiksmų, jų sukeltų pasekmių ir kaltės laipsnio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2008-03-26 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008, konstatavo, kad dalinei atsakomybei pagrįsti turi būti protingas pagrindas. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad kai sprendžiama dėl dalinės atsakomybės taikymo, teismui itin svarbu kiek įmanoma visapusiškai, detaliai ir objektyviai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes, kad būtų galima teisingiau nustatyti kiekvieno už žalą atsakingo asmens atsakomybės ir atlygintinos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-06-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2006). Taigi vertinant, kokia atsakomybė (dalinė ar solidarioji) taikoma tuo atveju, kai yra reikalavimas, susijęs su žalos atlyginimu, atsakomybės taikymo pagrindą sudaro konkrečių veiksmų įvertinimas.

Įstatymo 23 str. 1 d. nustatyta maksimali transporto priemonės savininko ar valdytojo atsakomybė biurui tuo atveju, kai šis sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Įstatymo formuluotės aiškinimas kaip subjektų atsakomybės alternatyva, kai atsako vienas, pažeidęs teisės reikalavimus, bet neatsako kitas, neatitiktų nei dalinės, nei solidariosios atsakomybės taikymo kriterijų. Transporto priemonės nedraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti asmeniu, neturinčiam teisės ją vairuoti ir jos naudojimas yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Taigi automobilio savininkei D. V. atsakomybė biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą. Tokiu atveju atsakovų solidarioji atsakomybė atsiranda ne iš CK 6. 279 straipsnio normos, nustatančios atsakomybę už kelių asmenų bendrai padarytą žalą, bet iš įstatymo. Kadangi šie asmenys pažeidė minėto įstatymo 4 str. draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimus ir dėl tokių pažeidimų buvo padaryta žala biurui, tai jų atžvilgiu taikytina solidarioji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-06-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008).

Nors CK 6. 1015 str. 1 dalyje numatyta, kad subrogacija negalima civilinės atsakomybės draudimo atvejais, tačiau atlyginant eismo įvykio metu padarytą žalą tam tikrais atvejais ji galima pagal kitas CK normas. Pirma, subrogacija įvyksta tais atvejais, kai dalį nukentėjusiojo patirtos žalos kompensuoja socialinio draudimo institucijos, tai yra CK 6.101 str. 4 d. 4 punkto ir 6.290 straipsnio pagrindu.

Antra, subrogacija galima tada, kai žalą padaro ne draudėjas ir ne apdraustasis, o kitas asmuo, į kurį draudėjas, jeigu būtų atlyginęs žalą, būtų įgijęs reikalavimo teisę subrogacijos pagrindu. Pavyzdžiui, draudėjas paliko neužrakintą automobilį, tuo pasinaudojo kaimynas ir važiuodamas padarė avariją. Šiuo atveju draudėjas ir jo kaimynas už padarytą žalą atsako solidariai. Jeigu draudikas išmoka nukentėjusiajam draudimo išmoką, jis CK 6. 114 str. 3 punkto pagrindu perima draudėjo reikalavimo teisę į kaimyną.

Trečia, pagal CK 6. 101 str. 4 d. 4 punktą ir 6.114 str. 5 punktą subrogacija įvyksta tais atvejais, kai draudimo išmoką išmoka Biuras. Šiuo atveju Biuras perima nukentėjusiojo (naudos gavėjo) reikalavimo teisę deliktinėje prievolėje. Pagal Įstatymo 23 straipsnį Biuras turi teisę reikalauti išmokėtos draudimo išmokos šiais atvejais:

1) iš atsakingo už žalos padarymą asmens arba asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kai Biuras draudimo išmoką išmokėjo kompensuodamas žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone;

2) iš atsakingo už žalos padarymą asmens, kai Biuras draudimo išmoką išmokėjo kompensuodamas žalą, padarytą nenustatyta transporto priemone ar nenustatyto asmens; ir kitais įstatyme numatytais atvejais.

Viena iš draudimo sutarčių ypatybė yra subrogacijos, draudėjo arba naudos gavėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimo draudikui įstatymo pagrindu institutas (Civilinio kodekso 6.1015 straipsnis).

Subrogacija reikia skirti nuo regresinės prievolės. Pastaroji yra nauja prievolė, kuri paprastai atsiranda trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už skolininką. Trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už skolininką, skolininko prievolė kreditoriui pasibaigia Civilinio kodekso 6.83 numatytu pagrindu (tinkamas įvykdymas), ir atsiranda nauja, regresinė prievolė, kuri sieja skolininką ir skolininko prievolę įvykdžiusį asmenį.

Subrogacijos esmė yra ta, kad draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką pagal turto draudimo sutartį dėl trečiojo asmens padarytos žalos draudėjo turtui, įgyja draudėjo teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje. Taigi subrogacija yra įstatymo pagrindu kylanti cesija. Subrogacijos atveju žalos atlyginimo prievolė nepasibaigia, tiesiog keičiasi prievolės dėl žalos atlyginimo šalis. Todėl remiantis aukščiau nurodytu, atmestinas atsakovės atstovo argumentas, kad ginčo atveju netaikytina subrogacija.

Lyginant draudimo sutartį su kitomis civilinėmis sutartimis, dėmesį patraukia gana trumpas, vienų metų, ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavi­mams, kylantiems iš draudimo sutartinių teisinių santykių (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 7 dalis).

Reikalavimai, kylantys iš draudimo sutartinių santykių, apima draudėjo reikalavimą grąžinti įmokos dalį nutraukus draudimo sutartį, draudėjo arba naudos gavėjo reikalavimą dėl draudimo išmokos, kitus draudėjo, apdraustojo arba naudos gavėjo reikalavimus, reiškiamus dėl to, kad draudikas pažeidė draudimo sutartį arba ikisutartines pareigas.

Ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams, kylantiems iš draudimo sutarčių, reikia skirti nuo ieškinio senaties termino, taikomo kitokiems reikalavimams, kurie, nors ir išoriškai yra panašūs į reikalavimus, kylančius iš draudimo sutarčių, tačiau jiems netapatūs.

Nukentėjusio trečiojo asmens tiesioginio ieškinio kaltininko draudikui teisė kyla iš įstatymo, o ne iš draudimo sutarties, todėl pastarajam reikalavimui, taip pat atsižvelgiant į tai, kad draudikas ir kaltininkas yra solidarieji bendraskoliai, yra taikomas ne vienų, o trejų metų ieškinio senaties terminas.

Subrogacijos (Civilinio kodekso 6.1015 straipsnis) atveju draudikas įgyja draudėjo teises, kurias pastarasis turėjo kaltininko atžvilgiu civilinės atsakomybės prievolėje. Todėl draudiko reikalavimams kaltininkui taikomas ne vienų, o trejų metų ieškinio senaties terminas. Dėl to atsakovės atstovo motyvas dėl ieškovo reikalavimui taikytino vienerių metų ieškinio senaties termino irgi atmestinas.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes ir teisinius argumentus, ieškovo ieškinys tenkintinas visiškai ir iš atsakovų solidariai priteistinas 12 387,11 Lt nuostolių atlyginimas regreso tvarka.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d. numato, kad skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ieškovui iš atsakovų solidariai priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo 2011-05-03 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Patenkinus ieškovo ieškinį iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos – po 186,00 Lt žyminio mokesčio (CPK 93 str. 1 d.). Kadangi ieškovas turėjo papildomų 277,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų ir teismo šaukimo įteikimu spaudoje atsakovui D. S., šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš pastarojo atsakovo (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą ir vadovaudamasis LR CPK 259 str., 263-270 str., NUSPRENDŽIA:

Ieškovo ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovui Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biurui (į/k 125709291) solidariai iš atsakovų D. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir D. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) 12 387,11 Lt (dvyliką tūkstančių tris šimtus aštuoniasdešimt septynis litus 11 ct) nuostolių atlyginimui regreso tvarka ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo 2011-05-03 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo D. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) 186,00 Lt (vieną šimtą aštuoniasdešimt šešis litus) bylinėjimosi išlaidų ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (į.k. 125709291).

Priteisti iš atsakovo D. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) 463,70 Lt (keturis šimtus šešiasdešimt tris litus 70 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (į.k. 125709291).

Priteisti į valstybės biudžetą (surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660) iš D. V. (a/k (duomenys neskelbtini) 9,15 Lt (devynis litus 15 ct) pašto išlaidų už procesinių dokumentų įteikimą per pašto kurjerių tarnybą.

Priteisti į valstybės biudžetą (surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660) iš D. S. (a/k (duomenys neskelbtini) 6,00 Lt (šešis litus) pašto išlaidų už procesinių dokumentų įteikimą per pašto kurjerių tarnybą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių miesto apylinkės teismą.

Teisėjas Jonas Stubrys