- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-05
- Bylos Nr.
- 2A-695-538/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Almantas Padvelskis (pirm.), Rimvida Zubernienė, Erika Misiūnienė
- Ieškovas
- E. B.
- Atsakovas
- Danske Bank A
Pranešėjas Almantas Padvelskis Civilinė byla Nr. 2A-695-538/2014
Teisėjas Marius Dobrovolskis (Proceso Nr. 2-06-3-03505-2013-0)
2014 m. birželio 5 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Almanto Padvelskio, kolegijos teisėjų Rimvidos Zubernienės, Erikos Misiūnienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo E. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. B. ieškinį atsakovui Danske Bank A/S Lietuvos filialui dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento atsakovo Danske Bank A/S Lietuvos filialo 2011-04-21 raštą Nr. dnk1105022 „Dėl kredito sutarties nutraukimo“ ir 2011-05-31 raštą Nr. dnk1106714 „Dėl kredito sutarties nutraukimo“, kuriais buvo nutraukta 2008-06-25 kredito sutartis Nr. RFLIE400804544 (b. l. 3-7, 125-128). Nurodė, kad 2008-06-25 šalys sudarė kredito sutartį, pagal kurią bankas iki 2048-06-25 suteikė 387600 Lt kreditą būsto kreditui refinansuoti ir būsto apdailos darbams bei vartojimo kreditui refinansuoti. Šių reikalavimų įvykdymui užtikrinti įkeitė bankui butą, adresu (duomenys neskelbtini). Netekus darbo, su banku sudarė 2009-11-02 susitarimą Nr. RFLIE400804544-P-1, kuriuo kredito suma litais buvo konvertuota į 111601,52 EUR sumą ir padidinta palūkanų marža nuo 1,25 iki 2,5 procentų. Bankas pasinaudodamas sunkia finansine padėtimi, dvigubai padidino palūkanų maržą, tokiu būdu apsunkindamas ir taip sunkią finansinę padėtį. 2010-06-01 susitarimu Nr. RFLIE400804544-P-2 kredito suma padidinta iki 113157,09 EUR, t. y. padidinta 1767,67 EUR nesumokėtomis palūkanomis ir netesybomis bei 22,85 EUR suma už turto draudimą, atidėtas kredito grąžinimo terminas iki 2010-10-31 ir atidėtas 1,5 procento palūkanų maržos dalies mokėjimo terminas iki 2010-10-31. 2010-11-26 susitarimu Nr. RFLIE400804544-P-3 kredito grąžinimo terminas buvo atidėtas iki 2011-04-30. 2011-04-21 raštu Nr. dnk1105022 „Dėl kredito sutarties nutraukimo“ atsakovas informavo, kad nesumokėjus 975,44 EUR skolos, iš jų 942,36 EUR palūkanų ir 33,08 EUR delspinigių, kredito sutartis bus nutraukta nuo 2011-05-23 be atskiro įspėjimo. 2011-05-31 raštu Nr. dnk 1106714 „Dėl kredito sutarties nutraukimo“ atsakovė pranešė, kad kredito sutartis nutraukta. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-04-22 nutartimi Nr. 2-1711-144/2012 nutarė išieškoti atsakovo naudai 113878,47 EUR negražinto kredito, 5002,32 EUR palūkanų, 23660,62 EUR delspinigių, 137,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, 9,2 proc. sutartinių metinių palūkanų nuo negražintos skolos sumos. Už skolą nutarta parduoti iš varžytynių įkeistą daiktą - butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini). Sudaryta sutartis yra vartojimo, todėl turi būti ginami silpnesniosios šalies, t. y. ieškovo, interesai. Sutarties nutraukimo dienai skola buvo tik 975 EUR lyginant su visa kredito suma 113157,09 EUR. Nuo 2010-09-01 iki 2011-03-31 paskolos dengimui buvo pervesta 4050 Lt, t. y. vidutiniškai po 580 Lt kas mėnesį. Nuo 2009-06-29 iki 2010-09-22 buvo bedarbis, o vėliau pradėjo dirbti UAB „Persolita“, tačiau nebuvo mokamas darbo užmokestis. Nekilnojamojo turto ir transporto priemonių neturi.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-12-17 sprendimu ieškovo E. B. ieškinį atsakovui Danske Bank A/S Lietuvos filialui dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu atmetė. Nurodė, kad nustatyta, kad nors Sutartis tarp šalių sudaryta 2008-06-25, tačiau jau 2009-11-02 ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl sunkios finansinės padėties ir tarp šalių buvo sudarytas susitarimas Nr. RFLIE400804544-P-1, kuriuo kredito suma litais buvo konvertuota į 111601,52 EUR sumą ir padidinta palūkanų marža nuo 1,25 iki 2,5 procentų. 2010-06-01 susitarimu Nr. RFLIE400804544-P-2 kredito suma padidinta iki 113157,09 EUR, t. y. padidinta 1767,67 EUR nesumokėtomis palūkanomis ir netesybomis bei 22,85 EUR suma už turto draudimą, atidėtas kredito grąžinimo terminas iki 2010-10-31 ir atidėtas 1,5 procento palūkanų maržos dalies mokėjimo terminas iki 2010-10-31. 2010-11-26 susitarimu Nr. RFLIE400804544-P-3 kredito grąžinimo terminas buvo atidėtas iki 2011-04-30. Šie rašytiniai susitarimai leidžia teigti, kad bankas, atsižvelgęs į ieškovo sunkią finansinę padėtį, bendradarbiavo ir sudarė galimybes ieškovui tinkamai vykdyti prisiimtus kreditorinius įsipareigojimus. Tačiau ieškovui nevykdant prisiimtų įsipareigojimų, 2011-03-03, 2011-03-08 raštais atsakovas įspėjo ieškovą dėl kreditorinių įsipareigojimų nevykdymo. Bankas 2011-04-21 raštu Nr. dnk1105022 „Dėl kredito sutarties nutraukimo“ informavo ieškovą, kad nesumokėjus 975,44 EUR skolos, iš jų 942,36 EUR palūkanų ir 33,08 EUR delspinigių, kredito sutartis bus nutraukta nuo 2011-05-23 be atskiro įspėjimo. Šiuo įspėjimu buvo nustatytas terminas iki 2011-05-23 įvykdyti skolinius įsipareigojimus. Tačiau ieškovui nereaguojant į raginimus, atsakovas 2011-05-31 raštu Nr. dnk 1106714 „Dėl kredito sutarties nutraukimo“ pranešė, kad kredito sutartis nutraukta. Tai reiškia, atsakovėms bendradarbiavo su ieškovu kelis kartus sudarydamas susitarimus dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo restruktūrizuojant kredito sutartį, kelis kartus kreipėsi su pretenzijomis į ieškovą dėl netinkamo sutarties vykdymo ir tik tada nutraukė sutartį. Ieškovas nurodė, kad Kredito sutartis tarp šalių buvo sudaryta iki 2048-06-25 ir 2011-05-31 ieškovo kredito likutis buvo 115610,02 EUR, o įsiskolinimą bankui pagal kredito sutartį sudarė 975,44 EUR. Tačiau iš šio asmens pateiktų duomenų apie jo gaunamas pajamas už laikotarpius nuo 2009-01-01 iki 2009-12-31, nuo 2009-07-06 iki 2010-01-05, nuo 2010-01-01 iki 2013-03-08 matyti, kad jis buvo nepajėgus vykdyti savo prisiimtų kreditorinių įsipareigojimų. Netinkamas tolimesnis sutarties vykdymas ir ieškovo atsisakymas bendradarbiauti su banku po 2011-05-31 atsakovo rašto dėl sutarties nutraukimo siuntimo ieškovui, davė pagrindą atsakovui nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas laikė, kad atsakovas vienašališkai nutraukdamas kredito sutartį nepažeidė tiek pačios kredito sutarties, tiek įstatymo nuostatų dėl vienašališko sutarties nutraukimo, todėl pagrindo tenkinti ieškovo prašymo nėra įstatyminio ir faktinio pagrindo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas E. B. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-12-17 sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad 2008-06-25 kredito sutartis buvo ilgalaikė ir kreditą turėjo grąžinti nedidelėmis dalimis kas mėnesį. Ieškovo skola Danske Bank A/S Lietuvos filialui kredito sutarties nutraukimo metu buvo sąlyginai nedidelė, nes Danske Bank A/S Lietuvos filialas 2011-04-21 rašte nurodė, kad pradelsta skola tik 975,44 eurų, kas sudaro apie 3 368 Lt. Ieškovas teismui pateikė sąskaitos išrašą, kuris patvirtina, kad per laikotarpį nuo 2010-09-01 iki 2011-03-31 Danske Bank A/S Lietuvos filialui sumokėjo 4050 Lt, t. y. vidutiniškai 580 Lt kas mėnesį. Ieškovas vykdė kredito sutartį, nors laikotarpiu nuo 2009-06-29 iki 2010-09-22 buvo bedarbis, o vėliau pradėjęs dirbti UAB „Persolita“, jam faktiškai nebuvo mokamas darbo užmokestis. Esant tokiai sunkiai finansiniai situacijai, ieškovas vykdė mokėjimus, nors dėl pablogėjusios turtinės padėties, negalėjo daryti visų įmokų. Danske Bank A/S Lietuvos filialas su ieškovu elgėsi nesąžiningai, nebendradarbiavo, nes esant sunkiai turtinei padėčiai, privertė pasirašyti 2009-11-02 susitarimą, kuriuo padidino palūkanų maržą nuo 1,25 procentų iki 2,5 procentų. Jei nebūtų tokio palūkanų padidinimo, tai 2011-04-21 nebūtų susidariusi 3368 Lt skola, dėl kurios ir buvo nutraukta sutartis. Klaipėdos miesto apylinkės teismas negynė ieškovo, kaip vartotojo, teisių, bet ir neleido nuginčyti delspinigių dydžio, atsisakydamas priimti ieškinį dėl delspinigių sumažinimo ir nurodydamas, kad ši nutartis yra neskundžiama. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-04-12 nutartimi iš ieškovo priteisė 23660,62 eurų delspinigių (81695 Lt). Šie delspinigiai apskaičiuoti už daugiau nei 6 mėnesius, taip pažeidžiant CK 1.125 str. 5 d. 1 p. nustatytą senaties terminą. Ši delspinigių suma paskaičiuota ir pažeidžiant CK 6.73 str. 2 d., nes yra aiškiai per didelė, siekia ketvirtadalį visos skolos. Ši aplinkybė taip pat parodo, kad Danske Bank A/S Lietuvos filialas elgiasi nesąžiningai, nebendradarbiauja, o Klaipėdos miesto apylinkės teismas nepagrįstai atsisakė ginti ieškovo, kaip vartotojo teises.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Danske Bank A/S Lietuvos filialas prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, kadangi ieškovas nepateikė jokių pagrįstų argumentų ir įrodymų, pagrindžiančių apeliaciniame skunde išdėstytą reikalavimą. Mano, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-12-17 sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Bankas, atidėdamas mokėjimo terminus ir restruktūrizuodamas kreditą, suteikė ieškovui pakankamai progų ir galimybių išsispręsti savo finansinius sunkumus ir atkurti mokumą, bendradarbiavo su ieškovu. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas įvertino ir tai, kad ieškovas, nevykdydamas Kredito sutarties ir gavęs pranešimą dėl kredito sutarties nutraukimo, per nustatytą trisdešimties dienų laikotarpį ne tik nesumokėjo nei vienos įmokos, bet ir nereagavo banko raginimus.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (LR CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).
Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (LR CK 6.189 str. 1 d.). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymo, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (LR CK 6.256 str. 1 d.).
Apeliantas nurodė, kad kredito sutartis buvo nutraukta neteisėtai bei pirmosios instancijos teismas neatkūrė šalių teisių ir pareigų pusiausvyros. Šis skundo argumentas yra nepagrįstas.
Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali susitarti dėl sutarties nutraukimo sąlygų ir tvarkos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties nutraukimo sąlygas ar sutarties nutraukimo reikalavimus nustato imperatyvios teisės normos (LR CK 6.156 str. 4 d.). Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos. Bendruosius pagrindus nutraukti sutartį reglamentuoja LR CK 6.217 str., o tvarką – 6.218 str. Šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (LR CK 6.217 str. 1 d.). Esminiu sutarties pažeidimu gali būti toks pažeidimas, kai jis tokiu yra laikomas pagal įstatymą (LR CK 6.217 str. 2 d.) arba pagal sutartį, t. y. kai šalys sutartyje tam tikrą jos vykdymo pažeidimą yra sutarusios laikyti esminiu, sudarančiu pagrindą kitai šaliai vienašališkai nutraukti sutartį (LR CK 6.217 str. 5 d.). LR CK 6.217 str. 2 d. nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas esminiu ar ne, ir jie taikomi vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (LR CK 6.217 str. 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija pažymi, kad LR CK 6.217 str. 2 d. nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos tik tuomet, kai sutartis yra nutraukiama dėl esminio sutarties pažeidimo, nenumatyto sutartyje. Šalys kredito sutartyje nurodė konkrečius sutarties nutraukimo pagrindus, kuriems esant kreditorius (atsakovas) turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, tarp šalių sudarytos kredito sutarties sąlygos nėra pripažintos prieštaraujančiomis bendriesiems teisės principams, viešajai tvarkai ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą jomis vadovautis spręsdamas sutarties nutraukimo klausimą. Taip pat pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje aiškiai pasisakė, kad įvykdytas Kredito sutarties pažeidimas buvo pripažintas esminiu ne tik pagal Kredito sutarties sąlygas, tačiau ir pagal CK 6.217 straipsnio nuostatas. Kredito sutarties nutraukimo tvarka taip pat atitiko tiek Kredito sutarties, tiek CK 6.217 ir 6.218 straipsnių nuostatas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-06-26 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-7-297/2012, yra nurodęs, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis). Tačiau kartu atkreipė dėmesį ir į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto.
Apeliantas nurodė ir tai, kad atsakovas vienašališkai nutraukė ginčo kredito sutartį neturėdamas tam teisėto pagrindo, t. y. nesant esminio sutarties pažeidimo, kadangi skola bankui sutarties nutraukimo metu buvo sąlyginai nedidelė. Šis skundo argumentas yra nepagrįstas. Nustatyta, kad sutartis tarp šalių sudaryta 2008-06-25, tačiau jau 2009-11-02 ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl sunkios finansinės padėties ir buvo tarp šalių sudarytas susitarimas Nr. RFLIE400804544-P-1, kuriuo kredito suma litais buvo konvertuota į 111601,52 EUR sumą ir padidinta palūkanų marža nuo 1,25 iki 2,5 procentų (b.l. 29-30). 2010-06-01 susitarimu Nr. RFLIE400804544-P-2 kredito suma padidinta iki 113157,09 EUR, t. y. padidinta 1767,67 EUR nesumokėtomis palūkanomis ir netesybomis bei 22,85 EUR suma už turto draudimą, atidėtas kredito grąžinimo terminas iki 2010-10-31 ir atidėtas 1,5 procento palūkanų maržos dalies mokėjimo terminas iki 2010-10-31 (b.l. 31-32). 2010-11-26 susitarimu Nr. RFLIE400804544-P-3 kredito grąžinimo terminas buvo atidėtas iki 2011-04-30 (b.l. 33-34). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šie rašytiniai susitarimai leidžia teigti, kad bankas atsižvelgęs į ieškovo sunkią finansinę padėtį bendradarbiavo ir sudarė galimybes ieškovui tinkamai vykdyti prisiimtus kreditorinius įsipareigojimus. Taip pat byloje nustatyta, kad ieškovui nevykdant prisiimtų įsipareigojimų, 2011-03-03, 2011-03-08 raštais atsakovas įspėjo atsakovą dėl kreditorinių įsipareigojimų nevykdymo (b. l. 108-109, 121-122). Bankas 2011-04-21 raštu Nr. dnk1105022 „Dėl kredito sutarties nutraukimo“ informavo ieškovą, kad nesumokėjus 975,44 EUR skolos, iš jų 942,36 EUR palūkanų ir 33,08 EUR delspinigių, kredito sutartis bus nutraukta nuo 2011-05-23 be atskiro įspėjimo (b. l. 35). Šiuo įspėjimu buvo nustatytas terminas iki 2011-05-23 įvykdyti skolinius įsipareigojimus. Tačiau ieškovas nereagavo į raginimus ir atsakovas 2011-05-31 raštu Nr. dnk 1106714 „Dėl kredito sutarties nutraukimo“ pranešė, kad kredito sutartis nutraukta (b. l. 36). Kredito sutarties 10.1.1.1 punkte įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančiomis sąlygos, kurios suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus. Tačiau iš byloje esančių įrodymų matyti, kad bankas, priešingai nei teigia apeliantas, tęsė sutartinius santykius, bendradarbiavo su ieškovu kelis kartus sudarydamas susitarimus dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo restruktūrizuojant kredito sutartį, kelis kartus kreipėsi su pretenzijomis į ieškovą dėl netinkamo sutarties vykdymo ir tik tada nutraukė sutartį (CPK 178 str., 185 str.).
Apeliantas nurodo, kad kredito sutartis tarp šalių buvo sudaryta iki 2048-06-25 ir 2011-05-31 ieškovo kredito likutis buvo 115610,02 EUR, o įsiskolinimą bankui pagal kredito sutartį sudarė 975,44 EUR. Tačiau iš ieškovo pateiktų duomenų apie jo gaunamas pajamas už laikotarpius nuo 2009-01-01 iki 2009-12-31, nuo 2009-07-06 iki 2010-01-05, nuo 2010-01-01 iki 2013-03-08 matyti, kad jis buvo nepajėgus vykdyti savo prisiimtų kreditorinių įsipareigojimų (b.l. 40-46). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu ieškovo atstovas nurodė, kad jo atstovaujamasis šiuo metu dirba Skandinavijos valstybėje, yra pajėgus mokėti kreditą, tačiau rašytinių duomenų, kurie pagrįstų nurodytas aplinkybes teismui nepateikė nors teismas buvo pasiūlęs ieškovui tokius įrodymus pateikti. Taip pat byloje nepateikta duomenų, kad nutraukus ginčo sutartį, atsakovas nuo 2011-05-23 iki šios datos būtų bent kiek sumokėjęs skolos (CPK 178 str., 185 str.). Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ir nurodė, kad ieškovas kredito sutarties nutraukimo momentu nepajėgė vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų ir grąžinti kreditą, tai davė pagrindą bankui nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nei apeliacinės instancijos teisme, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad atkūrus Kredito sutarties galiojimą, ieškovas pajėgtų mokėti bankui skolą ir toliau tinkamai vykdyti Kredito sutartį (CPK 178 str., 185 str.).
Apeliantas skunde teigia, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-04-12 nutartimi iš jo priteista aiškiai per didelė 23660,62 eurų delspinigių suma. Kadangi teismas atsisakė priimti ieškovo patikslintą ieškinį dėl delspinigių priteisimo, o CPK 265 str. 2 d. numato, kad sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, todėl teismas neturėjo pagrindo dėl jų pasisakyti bei tai nėra apeliacijos dalykas (CPK 312 str.).
Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialines ir procesines teisės normas, taikytinas sprendžiant tokio pobūdžio ginčus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 321, 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.