Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Rimas Švirinas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs J. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutarimo J. A. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. A. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad jis, 2014-05-07, 14 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) įžeidžiamai išplūdo P. G., metė į jį saujoje turėtą žvyrą. Šiais veiksmais J. A. pažeidė viešąją tvarką ir žmonių rimtį bei padarė nedidelį chuliganizmą, t. y. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 174 straipsnyje.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad necenzūrinis apsižodžiavimas tikrai buvo ir to neginčijo nei J. A., nei P. G., tačiau analogiški veiksmai buvo daromi abiejų asmenų ir būtent viešoje vietoje - (duomenys neskelbtini) gatvėje, necenzūrinę leksiką apelianto atžvilgiu vartojo pareiškėjas, o ne J. A., dėl ko pareiškėjas P. G. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 174 str. ir jam paskirta bauda, jo elgesį bei veiksmus patvirtino liudytojai.

Skundo autoriaus teigimu, 2014-09-12 nutarime visiškai nepasisakyta apie oro/eismo sąlygas bei visiškai nebuvo aptarta apelianto pateikta versija, jog P. G. savo automobiliu neprasidėjus apsižodžiavimui pravažiavęs garažą ir pamatęs jį pravirą grįžo atgal prie apelianto garažo durų - administracinio teisės pažeidimo byloje esančios fotonuotraukos neabejotinai atspindi pareiškėjo automobilio padangų paliktas gatvėje žymes, todėl nustatyti automobilio judėjimo trajektoriją visiškai nėra sudėtinga. Bei tai, jog buvo tik palyta, o pats P. G. paaiškino, jog grįžo automobiliu į namus, kas patvirtina, jog jo automobilis jau dėl buvusių oro sąlygų (lietaus) buvo aptaškytas. Taip pat visiškai nepasisakyta dėl bylos liudininkų V. A., S. K., I. U. bei E. G. paaiškinimų. Visiškai objektyvių asmenų – S. K. ir I. U. parodymai patvirtina, kad būtent P. G., o ne J. A. buvo daug agresyvesnis kilusio konflikto metu bei vartojo kur kas daugiau necenzūrinės leksikos. Be to, visiškai nepasisakyta dėl aplinkybės, jog tarp J. A. bei P. G. nesutarimai tęsiasi jau ilgą laiką bei tarpusavio konfliktai nuolatiniai bei reguliarūs, jog P. G. savo agresyviu elgesiu žino visi gatvelės sodininkai.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad teismas visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, jog apeliantas yra pensijinio amžiaus, prastos sveikatos ligotas žmogus (1 grupės invalidas), todėl mažai tikėtinas žvyro metimas į daug jaunesnio, fiziškai stipresnio bei sveiko kaimyno automobilį ir į jį patį. Be to, P. G. yra neišsilavinęs (tik vidurinį išsilavinimą turintis) asmuo, visas savo problemas mėginantis spręsti agresyviais veiksmais, anksčiau teistas bei ne kartą baustas dėl savo elgesio.

Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, jog nutarimo dėstomojoje dalyje atsirado asmens duomenys, kurie visiškai nesusiję su teisme dalyvavusiais asmenimis, nurodytas „R. U.“, kuris įpareigotas P. G. atlyginti padarytus nuostolius, kas anot apelianto patvirtina atmestiną aplinkybių tyrimą.

J. A. apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis. J. A. įsitikinimu apylinkės teismas byloje esančius įrodymus vertino netinkamai, dėl to nepagrįstai jį pripažino kaltu padarius ATPK 174 str. numatytą pažeidimą.

Įrodymų vertinimo bendrosios taisyklės apibrėžtos ATPK 257 str., kuriame nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Bet kuriuo atveju įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio organo, šiuo atveju teismo, prerogatyva, todėl proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl byloje esančių įrodymų teismui nėra privalomos, į jas teismas gali atsižvelgti darydamas galutines išvadas.

Aukštesnysis teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas pirmosios instancijos teismas taikė tinkamai, pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados ir nors savo sprendimą motyvavo lakoniškai, tai nereiškia, kad jis neteisingas.

Administracinė atsakomybė už nedidelį chuliganizmą numatyta ATPK 174 str. Pagal šį straipsnį nedidelis chuliganizmas suprantamas kaip necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie kitų žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Iš ATPK 174 str. įtvirtintos teisės normos turinio matyti, jog esminis joje apibrėžto pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad šis pažeidimas privalo būti atliktas viešoje vietoje ir pažeisti viešąją tvarką bei žmonių rimtį. Viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje neteisėtos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar pažeidimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N62-2206/2011, N575-93/2012). Analizuojamu atveju konfliktas prasidėjo P. G. sustojus (duomenys neskelbtini), šalia garažo, kuriame tuo metu buvo J. A., dėl kilusio konflikto susirinko pašaliniai žmonės, ko neneigia ir pats apeliantas, taigi ši vieta atitinka viešos vietos kriterijų. Nors apeliantas pripažįsta įvykus konfliktą tarp jo ir P. G., tačiau ginčija teismo nustatytą aplinkybę, kad jis metė saujoje turėtą žvyrą, tvirtindamas kad yra silpnesnis fiziškai, dėl sveikatos ir amžiaus bei, kad tą dieną lijo, o P. G. automobilis jau buvo nešvarus. Aukštesnysis teismas, išanalizavęs administracinio teisės pažeidimo byloje esančius įrodymus, įvertinęs apeliacinio skundo bei skundžiamo nutarimo motyvus neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto teiginiais. Pažymima, jog automobilio judėjimo trajektorija iki jo sustojimo, neturi reikšmės nagrinėjamai bylai, kadangi konfliktas įvyko jam sustojus. Iš byloje esančių automobilio nuotraukų matyti, kad automobilis sustojęs gatvėje, automobilio kairiąja puse prie garažo, kuriame buvo apeliantas, dalis automobilio kairės pusės aplipusi žvyru (virš priekinių durelių rankenos, ant lango link galinių durelių rankenos ir lango), išskyrus nurodytą vietą, matyti, jog likęs automobilio paviršius švarus. Nuotraukose užfiksuotas automobilis aptaškytas, būtent toje vietoje, kuri yra priešais pravertas garažo duris, kas atitinka P. G. nurodomą, pažeidimo padarymo mechanizmą. Apelianto teiginius, jog automobilis jau buvo nešvarus paneigia ir P. G. paaiškinimus, jog jis buvo prasidaręs langą, kai pajuto ant jo metamą žvyrių, taip pat patvirtina ir byloje esančios automobilio salono nuotraukos, kuriose užfiksuota, kad tiek ant vairuotojo sėdynės, tiek vidinėje durelių angoje pabiręs žvyras. Liudytoja E. G. 2014-05-21 paaiškinime nurodė, kad automobilio šonas, buvo aplipęs smėliu, jo viduje taip pat buvo žvyro, o jos sutuoktinio P. G. galva ir rūbai buvo žvyruoti. Aukštesnysis teismas įvertino liudytojų V. A., S. K., I. U. bei E. G. paaiškinimus, kuriais J. A. grindžia savo teiginius, jog pažeidimo nepadarė, tačiau iš liudytojų paaiškinimų matyti, jog jos konflikto nematė, tik išgirdę riksmus atėjo pažiūrėti, todėl liudytojų paaiškinimai nepatvirtina apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių.

Apelianto nuomone, tikėtina, kad vaizdo įrašai nebuvo pateikti, nes juose neužfiksuoti jo veiksmai susiję su žvyro pylimu. Iš bylos duomenų matyti, jog byloje yra vaizdo įrašas (b. l. 35), pirmos instancijos teismo posėdžio metu buvo pagarsinta byloje esanti medžiaga, nurodyta, jog byloje yra vaizdo įrašas, tačiau apeliantas nepareiškė prašymo jį peržiūrėti. Be to, byloje nustatyta, kad liudytoja E. G. į įvykio vietą atėjo vėliau, tai yra po to, kai išgirdo riksmus, todėl konflikto, ar apelianto nurodomo žvyro metimo fakto, negalėjo užfiksuoti. Išreikalauti P. G. kieme esančios vaizdo kameros įrašo nėra galimybės, kadangi P. G. paaiškino, jog vaizdo kamera buvo išjungta. Pažymima ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, jog jų pakaktų atsakomybėn traukiamo asmens kaltei pagrįsti. Apygardos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl J. A. kaltės daryti.

J. A. apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės susijusios su asmeniniais konfliktuojančių šalių santykiais t.y. konfliktiškais apelianto santykiais su P. G., bei išnagrinėta administracine byla dėl šio įvykio ir P. G. paskirtos nuobaudos, esminės reikšmės šioje administracinio teisės pažeidimo byloje neturi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad ATPK 174 str. apibrėžto pažeidimo motyvas ir tikslas nėra pagrindiniai šio pažeidimo sudėties požymiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. N438-59/2011). Kvalifikuojant veiką pagal ATPK 174 straipsnį, neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai, todėl analizuojamu atveju visai nesvarbus J. A. paaiškinimas, kokie P. G. veiksmai kėlė jo pasipiktinimą, be to, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ P. G. už jo padarytus veiksmus buvo nubaustas. Kiekvienas asmuo, esantis viešoje vietoje, turi suvokti, kad savo elgesiu negali iššaukti nepagarbą kitų asmenų teisėms, o kartu ir visai supančiai aplinkai. Taip pat pažymima, jog šioje byloje nesprendžiamas P. G. kaltės klausimas, todėl dėl apeliacinio skundo argumentų susijusių su P. G. asmenybe, išsilavinimu ir kitomis tokio pobūdžio aplinkybėmis aukštesnysis teismas nepasisako.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas neteisingai vertino ATPK 20 str., 30 str. ir 30² str., tačiau šie apeliacinio skundo teiginiai yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais argumentais. Apygardos teismo nuomone, J. A. apylinkės teismo nutarimu paskirta nuobauda tinkamai individualizuota, nepažeidžiant ATPK 20, 30 ir 30² straipsnių reikalavimų, atitinka nuobaudų skyrimo pagrindus ir yra adekvati padarytam administraciniam teisės pažeidimui. ATPK 174 straipsnyje įtvirtinta, kad nedidelis chuliganizmas užtraukia baudą nuo 100 Lt iki 300 Lt arba administracinį areštą iki 30 parų. Pirmos instancijos teismas parinkdamas nuobaudos rūšį, bei dydį atsižvelgė į tai, kad J. A. neturi galiojančių administracinių nuobaudų, taip pat nustatė atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis yra vyresnis nei 65 metai, sunkinančių aplinkybių nenustatė, parinko švelnesnę straipsnio sankcijoje numatytą nuobaudos rūšį ir minimalų nuobaudos dydį. Jokių išskirtinių aplinkybių dėl kurių būtų pagrindas dar labiau mažinti paskirtą nuobaudą apeliantas skunde nenurodė, apygardos teismas taip pat nenustatė.

Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog skundžiamame nutarime nurodyta kito asmens vardas ir pavardė, kas laikytina rašybos klaida, kuri neturi įtakos galutinio procesinio sprendimo teisėtumui, kadangi rezoliucijoje šie duomenys nurodyti teisingai. Ši rašybos klaida ištaisytina.

Aptartų duomenų pagrindu konstatuojama, kad apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutarimą palikti nepakeistą ir J. A. apeliacinio skundo netenkinti.

Ištaisyti Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutarime padarytą rašybos klaidą dėl klaidingai nurodomų asmens vardo ir pavardės, vietoj „R. U.“ nurodant „J. A.“.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.