Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. ir nukentėjusiosios D. S. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktus laisvės atėmimo bausme 8 metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2009 m. sausio 30 d. iki 2009 m. kovo 23 d.

Iš nuteistojo V. S. Valstybinei ligonių kasai priteista 805 litai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. nuteistas už tai, kad 2009 m. sausio 30 d., apie 18 val., Kėdainiuose, Šėtos g. 18, prie parduotuvės „Samsonas“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, užrakinęs prekybinio kiosko, kurio viduje buvo ten dirbusi jo sutuoktinė D. S. , duris ir išdaužęs kiosko langą bei į vidų įpylęs benzino, padegė kioską, siekdamas nužudyti sutuoktinę D. S. , sukeliant jai dideles fizines kančias, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausiusių nuo jo valios, kadangi D. S. , kuriai dėl apsinuodijimo smalkėmis buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, atrakinęs kiosko duris, išgelbėjo jos sūnus V. S. .

Nuteistasis pripažįsta įvykio metu norėjęs sunaikinti šeimai priklausantį kioską, tačiau teigia nenorėjęs nužudyti nukentėjusiosios D. S. . Apeliantas teigia ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepripažino. V. S. nurodo nežinojęs, kad tuo metu, kai padegė kioską, jo žmona buvo viduje. Tai patvirtinančių įrodymų baudžiamojoje byloje taip pat nėra. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas priešingą šiems teiginiams išvadą, tokio savo sprendimo nemotyvavo.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepatikėjo teisiamojo posėdžio metu duotais nukentėjusiosios D. S. parodymais, kurie skiriasi nuo ikiteisminio tyrimo metu jos duotų parodymų. Nuteistojo nuomone, skundžiamame nuosprendyje nebuvo įvertinta tai, kad iš karto po įvykio D. S. buvo pikta dėl kiosko, kuriame ji buvo, padegimo, todėl galėjo duoti neteisingus parodymus. Pirmosios instancijos teisme pastaroji paaiškino, kodėl iš karto po įvykio jos duoti parodymai yra neteisingi ir patvirtino, kad reikia vadovautis jos teisme duotais parodymais. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepripažino, kad šie, teisme duoti nukentėjusiosios parodymai, yra melagingi.

Nuteistasis taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kioske užrakinta D. S. neturėjo galimybės pabėgti. V. S. teigia, kad šiame kioske buvo įrengtos iš vidaus pusės užrakinamos durys. Iš laiko pusės ant šių durų užrakto nebuvo. Nukentėjusioji žinojo apie šį išėjimą iš kiosko ir galėjo juo pasinaudoti. Apeliantas nurodo, kad kioskas yra išlikęs, todėl šiai aplinkybei patikrinti pirmosios instancijos teisme buvo pasiūlyta jį apžiūrėti. Apeliantas mano, kad apeliacinės instancijos teismas turėtų įpareigoti ikiteisminio tyrimo instituciją apžiūrėti išlikusį apdegusį kioską ir nustatyti, ar jame buvo atsarginis išėjimas, ar jis gali būti užrakinamas iš lauko pusės ir ar yra kitų kliūčių juo pasinaudoti.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad kai kioske pasirodė ugnis, nukentėjusioji sutriko, tačiau nepagalvojo, kad liepsna išplis ir ji gali sudegti. D. S. nurodo, kad ji turėjo galimybę išeiti iš kiosko per atsarginį išėjimą, kurio durys buvo užkabintos iš vidaus.

Nukentėjusioji atkreipia dėmesį, kad negali ramiai gyventi, nes dėl jos ikiteisminio tyrimo metu duotų neteisingų parodymų, jos vyras nuteistas 8 metų laisvės atėmimo bausme.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.

Ginčydamas savo kaltę, V. S. teigia, kad jo kaltė pagrįsta tik išvedžiojimais, prielaidomis ir tikimybėmis. Akcentuoja, kad padegdamas kioską manė, jog kiosko viduje žmonos nėra, todėl jo tyčia buvo nukreipta tik į turto sunaikinimą, o ne į tyčinį nužudymą. Tą apeliaciniame skunde teigia ir nukentėjusioji, aiškindama, kad ikiteisminio tyrimo metu be pagrindo apkaltino V. S. . Šie teiginiai nėra pagrįsti. Nuosprendyje nurodyti įrodymai, kurie pagrindžia, jog V. S. turėjo tyčią nužudyti, o ne tik sudeginti kioską.

Kaip matyti iš bylos duomenų, liudytojas V. S. (nuteistojo sūnus) atsisakė duoti parodymus, o pačios nukentėjusiosios parodymai labai prieštaringi (b. l. 174, 34-35, t. 1; 38, t. 2). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, ji parodė, kad V. S. 2009 m. sausio 30 d., apie 18 val. atėjęs prie kiosko, kuriame ji dirbo, atstūmė langelį. Su savim jis turėjo maišelį. Paklausus ko nori, jis atsakė „tuoj sužinosi“, dar pasakė, kad ji sudegs gyva, nes jis užrakino lauko duris iš išorės. Vyras po to pro langelį į kiosko vidų įpylė kažkokio skysčio. Netrukus ji pamatė ugnį. Bandė išeiti pro lauko duris, bet jos iš tikro buvo užrakintos ir ji jų neatidarė. Ji atsigulė ant grindų ir pro durų plyšį gaudė orą, be to, paskambino sūnui V. S. . Šis atbėgo ir bandė atidaryti duris, tačiau tai jam pavyko padaryti tik po to, kai kažkur nubėgo ir atsinešė raktą. Sūnus sakė, kad raktą paėmė iš tėvo. Būdama kioske neapdegė, bet apsinuodijo dūmais (b. l. 34-35, t. 1). Pirmosios instancijos teisme ji parodė, kad šie parodymai melagingi. Ji teigė, kad apie 18 val. V. S. stabtelėjo prie kiosko, paklausė ar ji grįš namo ir nuėjo. Ji nubėgo į parduotuvę. Grįžo labai greitai, iš vidaus užrakino kioską. Matė, kad grįžta V. S. , nenorėdama bendrauti, jam nesirodė. V. S. pabeldė, šaukė ją, tačiau ji neatsiliepė. Staiga išdužo langas, pasirodė ugnis. Bandė atidaryti duris, tačiau negalėjo, pasimetė. Kitų durų neatidarė, nors galėjo. Telefonu iškvietė sūnų ir šis ją išleido, atrakinęs kioską. Teigė, kad be pagrindo apkaltino vyrą sunkiu nusikaltimu.

Esant tokiai situacijai, kai nukentėjusioji davė iš esmės priešingus parodymus apie tai, ar V. S. žinojo, kad ji buvo kiosko padegimo metu, o V. S. parodymus duoti atsisakė, šie svarbūs bylai faktai nustatomi remiantis kitų, byla nesuinteresuotų asmenų parodymais ir kitais įrodymais.

Liudytojas Mindaugas Rimkus parodė, kad budėdamas su kitu policijos pareigūnu – D. B. - pamatė degantį kioską, o žmonės parodė, į kurią pusę nubėgo padegėjas. Jie pavijo įtariamąjį. Šis padavė raktą, sakė, kad reikia atrakinti kioską, nes viduje yra žmogus. Liudytojas Mindaugas Rimkus patvirtino, kad įtariamasis tikrai žinojo, jog kiosko viduje yra žmogus (b. l. 38-39, t. 2). Liudytojas Dainius Bujanauskas parodė, kad sulaikytas V. S. sakė, kad buvo konfliktas, ir kad jis padegė kioską (b. l. 174-175, t. 1). Liudytojas Vidmantas Jonaitis parodė, kad matė, jog kioską padegė V. S. . Apie tai jis pasakė policininkams. Kai šie atvežė V. S. atgal prie kiosko, pastarojo sūnus paėmė iš V. S. raktą ir, atrakinęs kioską, išvedė iš ten motiną, kuri tuoj nualpo (b. l. 175, t. 1). Liudytojas Darius Čepas parodė, kad ligoninėje apklausė nukentėjusiąją D. S. . Ši pasakojo, kad tą dieną jos vyras iš advokato gavo pranešimą apie tai, kad ji pradėjo skyrybų procesą. Dieną atėjęs prie kiosko, V. S. jai liepė tą procesą nutraukti, grasino susidoroti, padegti. Apie 18 val. jis vėl atėjo iki kiosko, klausė jos, ar neapsigalvojo, ir po to pasakęs „aš tave gyvą palaidosiu tame kioskelyje“ įpylė kioskelio vidun skysčio ir padegė. Iš kiosko ji negalėjo išeiti, nes durys buvo užrakintos. Telefonu ji iškvietė sūnų, kuris ją išleido atrakinęs iš lauko duris (b. l. 175, t. 1).

Kolegija atkreipia dėmesį, kad visi paminėti liudytojai tiek nuteistajam, tiek nukentėjusiajai yra svetimi žmonės, jų parodymai tarp savęs atitinka sudarydami svarbiausių įvykio aplinkybių visumą ir netikėti šiais parodymais priežasties nėra. Iš šių parodymų galima padaryti išvadą, kad V. S. tikrai žinojo, jog kioske, kurį jis padegė, tuo metu buvo jo žmona –nukentėjusioji D. S. . Jis negalėjo ir neturėjo pagrindo manyti, kad ji išėjusi iš kiosko, kadangi betarpiškai prieš pat padegdamas kioską su ja, esančia kiosko viduje, kalbėjosi. Šią aplinkybę patvirtina ir pačios nukentėjusiosios pareiškimas policijai, kuriame kategoriškai teigiama, jog jai būnant kiosko viduje, V. S. jai pareiškęs, kad sudegins ją gyvą, užrakino kiosko duris ir padegė kioską (b. l. 7, t. 1). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad V. S. turėjo tyčią ne sudeginti kioską, tačiau žinodamas, kad kioske yra nukentėjusioji ir padegdamas kioską, turėjo tyčią itin žiauriai ją nužudyti. Neigdamas kaltę, V. S. , o ir nukentėjusioji, apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad nukentėjusioji turėjo galimybę pasišalinti iš padegto kiosko pro kitas duris. Tokie apeliacinių skundų teiginiai taip pat nėra pagrįsti. Jau aptarti liudytojų parodymai patvirtina, kad V. S. iš lauko užrakino kiosko duris. Toks veiksmas visiškai atitinka liudytojo D. Č. parodymus, taip pat nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose nurodytą aplinkybę, kad V. S. pagrasino sudeginti nukentėjusiąją, ir atvirkščiai – durų užrakinimas būtų visiškai beprasmis ir nelogiškas veiksmas, jei būtų siekiama jį sudeginti tik kaip turtą ar žmonos darbo vietą. Taigi, nuteistojo tyčia buvo nukreipta į gyvybės atėmimą, ir V. S. neturėjo realaus pagrindo tikėtis, kad nukentėjusioji išvengs mirties, pasišalindama pro kažkokį kitą išėjimą. Jos buvimas degančiame kioske iki tol, kol atrakinus iš lauko duris ji buvo iš kiosko išleista patvirtina, kad tokia galimybė buvo mažai tikėtina. Kad nukentėjusioji nemirė nebepriklausė nuo nuteistojo valios, nes nukentėjusioji iškvietė pagalbon sūnų, be to, pats V. S. buvo sulaikytas policijos netoli įvykio vietos su raktais nuo kiosko.

Visuma šių aplinkybių patvirtina, kad nuteistojo veika kvalifikuota tinkamai pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktus. Už tokį nusikaltimą numatyta laisvės atėmimo nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. V. S. nubaustas minimalia 8 metų laisvės atėmimo bausme, ir ji nėra per griežta bei nešvelnintina. Iš ekspertizės akto matyti, kad V. S. dėl ligų, kuriomis serga, laisvės atėmimo atlikimas būtų apsunkintas, tačiau ligos dar nepasiekusios Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įsakymu Nr. 969/578 nustatytų ligų, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo laisvės atėmimo bausmių atlikimo, stadijų (b. l. 11-24, t. 2). Todėl ir Lietuvos Respublikos BK 76 straipsnio nuostatos apie atleidimą nuo laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos nuteistajam netaikytinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. S. ir nukentėjusiosios D. S. apeliacinius skundus atmesti.