Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Romualdo Lincevičiaus, teisėjų Arūno Paštuolio, Reginos Majauskienės, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, gynėjui advokatui Aleksandrui Uščiauskui, išteisintajam J. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šakių rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro ir nukentėjusiojo R. K. apeliacinius skundus dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 22 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 140 str. 1 d., 187 str. 1 d. išteisintas, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Byloje J. S. buvo išteisintas pagal pateiktą kaltinimą, jį kaltinant tuo, kad jis, 2006-07-01, apie 16 val. (duomenys neskelbtini), Šakių rajone, Nemuno upės įlankoje, apie 200 metrų atstumi į vakarus nuo įrengtos poilsiavietės, poilsiautojų akivaizdoje, elgdamasis įžūliai, sudavęs ne mažiau kaip vieną smūgį kumščiu R. K. į krūtinės ląstos kairę pusę, tuo dėl odos nubrozdinimo padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, po to tęsdamas savo nusikalstamą veiką, elgdamasis vandališkai, iš automobilio bagažinės išsiėmė teisėtai laikomą medžioklės karabiną ČŽ-527 Nr. 7562/949X, kurio kalibras 223 Remington ir iš maždaug 50 metrų atstumo, pataikydamas į galvos sritį, tyčia nušovė R. K. priklausančią vokiečių aviganių veislė kalę, buvusią su antsnukiu ir nekėlusią grėsmės, vertinamą 1000 Lt., tuo sunaikino turtą, padarydamas 1000 Lt. turtinę žalą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką

Šakių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras savo apeliaciniu skundu prašė Šakių rajono apylinkės teismo priimtą išteisinamąjį 2007-05-22 nuosprendį J. S. atžvilgiu panaikinti, kaip neteisėtą ir nepagrįstą, ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažinti J. S. kaltu:

1) pagal LR BK 140 str. 1d. ir paskirti jam bausmę – laivės apribojimą 7 mėnesiams, įpareigojant per laisvės apribojimo laiką neatlygintinai išdirbti 90 valandų globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais, kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

2) pagal LR BK 187 str. 1 d. ir paskirti jam bausmę – laisvės apribojimą 1 metams, įpareigojant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikaltimu padarytą žalą ir išdirbti 100 valandų globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais, kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

3) pagal LR BK 284 str. 1 d. ir paskirti jam bausmę – laisvės apribojimą 1 metams 3 mėnesiams, įpareigojant per du mėnesius atlyginti nusikaltimu padarytą žalą ir neatlygintinai išdirbti 100 valandų globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais, kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

vadovaujantis LR BK 63 str. 5 d. 1 p. subendrinti bausmes apėmimo būdu ir subendrintą galutinę bausmę paskirti 1 metus 3 mėnesius laisvės apribojimo, įpareigojant per du mėnesius atlyginti nusikaltimu padarytą žalą ir per laisvės apribojimo laiką neatlyginamai išdirbti 100 valandų globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais, kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

vadovaujantis LR BK 68 str. uždrausti 1 metams laikyti ir nešioti šaunamąjį ginklą;

vadovaujantis 72 str. 2 d. 2 p. konfiskuoti medžioklinį karabiną ČŽ-527 Nr. 7562/949X ir perduoti Ginklų fondui;

priteisti iš J. S. 1000 Lt. nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimą civilinio ieškovo R. K. naudai.

Apeliaciniame skunde prokuroras nurodė, kad Šakių rajono apylinkės teismo 2007-05-22 priimtas išteisinamasis nuosprendis J. S. atžvilgiu yra naikintinas kaip nepagrįstas, kadangi teismas neteisingai vertino ikiteisminiame tyrime surinktus įrodymus, dėl ko nuosprendžio išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, priimdamas nuosprendį rėmėsi tik kaltinamojo J. S. jo sutuoktinės D. S. parodymais, vertino juos nekritiškai, nukentėjusiojo parodymai buvo netiksliai užrašomi teisiamojo posėdžio protokole ir atmesti nemotyvuojant. Taip pat netiksliai užrašyti liudytojos O. M. parodymai. Skunde taip pat nurodoma, kad teismas savo priimtame nuosprendyje remiasi liudytojo Č. M. parodymais, kuris taip pat, kaip ir J. S. laiko palaidus gyvulius ir, kurio parodymai tendencingi, bet ir nepatvirtinantys aplinkybių, kad būtų nukentėję jo galvijai nuo R. K. šuns. Teismas neatsižvelgė į (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno J. V. parodymus, kad nei raštiškų, nei žodinių nusiskundimų dėl R. K. šuns seniūnija nebuvo gavus. Šio liudytojo parodymai tai pat teisiamojo posėdžio protokole buvo užrašyti netiksliai, o pastabos dėl teisiamojo posėdžio protokolo teismo nutartimi nepagrįstai buvo atmestos, kaip neesminės.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apylinkės teismas neteisingai vertino įrodymus dėl J. S. turėto šaunamojo ginklo, nes Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 33 str. 3 p. numatyta, kad leidimas laikyti ginklą nesuteikia teisės nešiotis ginklą ir šaudmenis. Kadangi J. S. negalėjo dalyvauti medžioklėse dėl duomenų nepateikimo medžiotojų sąvadui, t.y. neturėjo teisės medžioti, tuo pačiu neturėjo ir teisės nešioti ginklą. J. S. pripažinęs, kad medžioti teisės neturėjo nuo 2006-04-21 ir nemedžiojo, todėl jo teiginys, kad šautuvą įsidėjo į automobilį pamiršęs apie negaliojantį bilietą, turi būti įvertintas kritiškai, kaip gynybinė pozicija. J. S. sužinojęs iš savo sutuoktinės, jog R. K. šuo veja karves iš poilsiavietės, supyko ir pasiėmęs šautuvą su žmona atvažiavo prie Nemuno, turėdamas tikslą nušauti R. K. kalę, ką ir padarė, t.y. išsiėmęs šautuvą iš automobilio, jį užsitaisęs ir nusitaikęs kalei į galvą šovė. Tai rodo J. S. pasirengimą minėtiems veiksmams, veikos kryptingumą ir tiesioginės tyčios buvimą. Pirmosios instancijos teismas J. S. veiksmus traktuoja kaip būtinąją gintį, nes vilkšunis, nors ir būdamas su antsnukiu, dėl savo būsenos kėlė realią grėsmę jam bei jo sutuoktinei. Taip pat nurodoma, kad teismas nepagrįstai ignoravo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotus objektyvius duomenis, kad nušautas šuo gulėjo 2,5 metro atstumu nuo vandens, o gulėjimo padėtis bei pėdsakai vedantys nuo vandens iki nukritimo vietos, šautinės žaizdos lokalizacija rodo, kad šuns judėjimo kryptis buvo ne į pietus, t.y. šaulio pusę, o į vakarus, todėl jokios grėsmės J. S. ir jo sutuoktinei kelti negalėjo. Turėjo būti atsižvelgta ir į liudytojų O. M., R. S. parodymus, kad šuo nebuvo agresyvus, neurzgė ir nelojo, o vaikai, kurie buvo poilsiavietėje, maitino saldainiais. Gynimosi nuo šuns versija atsirado vėliau ir ji nepatvirtinama byloje surinktais objektyviais įrodymais. Teismas atmesdamas nukentėjusiojo R. K. parodymus, prieina prieštaringų ir nelogiškų išvadų, patvirtindamas jog šuo buvo su metaliniu antsnukiu, tačiau daro išvadą, kad J. S. šovė išsigandęs dėl savo ir žmonos gyvybių. Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažįsta, kad J. S. gestikuliuodamas padarė R. K. odos nubrozdinimą krūtinės ląstoje, ko negalima padaryti stovint už 10 metrų. Nuosprendyje taip pat nurodoma šuns radimo vieta įvykio vietoje trys metrai nuo kranto, tačiau konstatuoja, kad nėra aišku, kurioje vietoje buvo kaltinamasis šūvio metu, tačiau, neaišku kuo remiantis daro išvadą, kad atstumas nuo šūvio vietos iki šuns buvo 20 metrų. Teismas nepagrįstai nesivadovavo įvykio vietos apžiūros protokolo duomenimis, nukentėjusiojo parodymais, kuris nurodo, kad šūvio metu nuo šaulio iki šuns buvo apie 50 metrų, ką patvirtina liudytojas V. B. bei netiesiogiai J. S., parodydamas, kad iš tos vietos, kur jis stovėjo, vandens net nesimatė.

Prokuroro apeliaciniame skunde taip pat nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvykio vietos nelaikė viešąja vieta, nors tuo pačiu pripažįsta, kad tai vieta į kurią gali bet kas patekti, juolab, kad įvykio vieta netoli poilsiavietės, kurioje tuo metu buvo žmonių ir kurie išvyko, nes nenorėjo matyti konflikto. Fizinio smurto panaudojimas prieš asmenį, šuns nušovimas viešoje vietoje atitinka įžūlių ir vandališkų veiksmų sampratą.

Kitas prokuroro apeliacinio skundo motyvas susijęs su nušautojo šuns – Vokiečių aviganių veislės kalės verte. Teismas, priimdamas nuosprendį nesivadovavo nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, kad kalė buvo dresuota ir apmokyta, anksčiau su ja buvo ganoma didelė 60-80 galvijų banda, todėl jos vertė pilnai atitiko prašomos atlyginti pinigais vertę. Nušauto šuns vertė negalėjo įtakoti J. S. išteisinimo pagal LR BK 287 str., o kilus abejonėms dėl nušautos kalės vertės, teismas turėjo remtis ne tik kaltinamojo nuomone.

Prokuroro apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad negali būti teismo išteisinamojo nuosprendžio motyvu tai, kad kaltinamasis J. S. teikė prašymus dėl jo bei jo žmonos, liudytojų T. L., A. M. parodymų patikrinimo vietoje atlikimo, siekiant tiksliai nustatyti iš kurios vietos buvo šauta į šunį. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuosprendyje nurodoma netikslus teisiamojo posėdžio metu pateikto prašymo turinys. Kaltinamasis ir jo gynėjas prašęs atlikti parodymų patikrinimą vietoje tik su kaltinamuoju ir jo žmona. Šį prašymą teismas galėjęs išspręsti neatsižvelgdamas į kitų proceso dalyvių nuomones. Taip pat nurodoma, kad teismas, vertindamas įrodymus, neteisingai nustatė ir nuosprendyje nurodė, kad kaltinamasis ir jo gynėjas teisme tvirtino, jog negavo pranešimo dėl nutarimo atmesti įtariamojo ir gynėjo prašymus, pareikštus paskelbus apie ikiteisminio tyrimo pabaigą, todėl negalėjo pasinaudoti teise apskųsti prokuroro nutarimą ikiteisminio tyrimo teisėjui. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad gynėjas advokatas A. Uščiauskas teisiamojo posėdžio sakė, kad jam ir kaltinamajam buvo pranešta apie jų prašymų atmetimą, tačiau išreiškė nepasitenkinimą, kad nebuvo paties nutarimo. Įstatymas nenumato šio nutarimo apskundimo galimybės ikiteisminio tyrimo teisėjui. Skunde taip pat nurodomas kitas procesinis pažeidimas, kad po baigiamųjų kalbų, teismas nepagrįstai atmetė prokurorės prašymą papildyti savo atsikirtimus ir pastabas į kitų proceso dalyvių kalbas, nes BPK 293 str. 5 d. nėra nustatytas atsikirtimų ir pastabų skaičiaus ribojimas, o taip pat nepagrįstai atmetė prokurorės pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo, kaip neesmines, o kaltinamojo pastabas patvirtino kaip teisingas. Tai kelia abejones teismo nešališkumu.

Nukentėjusysis R. K. savo apeliaciniu skundu prašė panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2007-05-22 išteisinamąjį nuosprendį J. S. atžvilgiu ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Nukentėjusysis savo skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nuosprendį, vadovaudamasis tik J. S. palankiais įrodymais bei motyvais, o tai prieštarauja baudžiamosios teisės principams. Pirmosios instancijos teismas visiškai be pagrindo nukentėjusiojo atžvilgiu konstatavo gyvūnų laikymo taisyklių pažeidimus, nors niekada nebuvo surašytas joks administracinės teisės pažeidimo protokolas ir tai pagrįsta tik prielaidomis. Taip pat teismas be jokio pagrindo atmetė nukentėjusiojo parodymus dėl padaryto sveikatos sutrikdymo, motyvuojant, kad niekas konflikto nematė, o tai neatitinka tikrovės, nes sužalojimą patvirtino eksperto išvada bei liudytojo Lendraičio parodymai, kad pamatęs susistumdymą, išvyko.

Nukentėjusysis R. K. savo apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas patikėjo J. S. versija, kad jis gynė savo žmoną nuo šuns, tačiau šuo buvo pašautas į galvos šoną, kas patvirtina, kad jis bėgo kita kryptimi. Be to J. S. parodymai yra melagingi ir dėl vykimo į medžioklę, nes tuo metu niekas jokios medžioklės neorganizavo. Nukentėjusysis atkreipia dėmesį į tai, kad J. S. ginklas buvo automobilyje, dėkle, neužtaisytas, šoviniai buvo padėti atskirai, todėl buvo reikalingas tam tikras paruošiamasis laikas prieš šūvį. Ginklas buvo su optiniu taikikliu, kas sudaro galimybę šauti ir iš didesnio atstumo, šuo buvo nušautas už didelio atstumo, su antsnukiu i jokios grėsmės prieš šūvį kelti negalėjo.

Nukentėjusysis skunde nurodo, kad visiškai nepagrįsti teismo motyvai ir kad nėra įrodymų, kad nusikaltimas padarytas tyčia. Jau vien šuns, kuris buvo augintas septynerius metus, nušovimas nukentėjusiojo akivaizdoje, rodo J. S. ketinimų tyčią. Be to teismas nepagrįstai ganyklą prie poilsiavietės vertino ne kaip viešą vietą, nes joje medžiojama, tačiau tokių duomenų teismui nebuvo pateikta.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorę, prašiusią Šakių rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus tenkinti, išteisintąjį ir jo gynėją, prašiusius vyriausiojo. prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti, sprendžia, kad apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė įstatymą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį.

Apylinkės vyriausiojo prokuroro ir nukentėjusiojo R. K. apeliaciniuose skunduose, kuriais prašoma J. S. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį teismo nuosprendį, yra pateiktos tik prielaidos, o ne įrodymai, neginčijamai ir tiesiogiai patvirtinantys išteisintojo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Iš teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų parodymų matyti, kad įvykį matė tik trys asmenys: nukentėjęs R. K., kaltinamasis J. S. ir jo žmona D. S.. Visi kiti liudytojai tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo kilusio konflikto, smūgio sudavimo, šuns nušovimo ir kitų kvalifikacijai bei kaltei reikšmingų aplinkybių neparodė. Kitų liudytojų parodymai šioje byloje vertintini tik kaip netiesioginiai, patvirtinantys kitas bylos detales, nereikšmingas J. S. kaltei pagrįsti. Iš nuoseklių kaltinamojo ir jo žmonos liudytojos D. S. parodymų matyti, kad jie atvykę į ganyklą paprašė nukentėjusiojo R. K. pririšti savo šunį, kad šis nustotų vaikyti jų karves. Tačiau iš šio prašymo R. K. tik pasijuokė ir neketino šuns sutramdyti. Po to kaltinamasis ir jo žmona pamatė, jog šuo bėga link jų, todėl išsigando, iš automobilio išsitraukė teisėtai laikomą šautuvą (medžioklinį karabiną ČŽ-527 Nr. 75627/949X) ir juo nušovė už 20 m. į juos agresyviai bebėgantį šunį.

Nukentėjęs R. K. apylinkės teismui davė priešingus parodymus, teigdamas, jog kaltinime nurodytu laiku į įvykio vietą atvyko kaltinamasis su žmona. Pastaroji ėmė nukentėjusįjį kolioti, o J. S. – mušti. Tada kaltinamasis iš automobilio išsiėmė šautuvą ir nušovė už 50 m. esantį jo šunį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi kaltinamojo ir jo žmonos liudytojos D. S. parodymais, o nukentėjusiojo R. K. parodymus atmetė. R. K. teiginių nepatvirtina jokie bylos duomenys, taigi jais tikėti nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu kaltinamojo versiją dėl šuns pavojingo kėsinimosi išvengimo patvirtina liudytoja D. S., kuri ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Taigi byloje liko nepaneigta kaltinamojo versija, kad jis išsigando į jį atbėgančio R. K. šuns, manydamas, kad šis gali jį ir jo žmoną sužaloti, todėl išsitraukęs šautuvą, šunį nušovė. Teismas pagrįstai šią situaciją įvertino kaip baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę. Teismas nustatė, kad įvykio metu šuo buvo su apynasriu, bet be pavadėlio. Tačiau ir šiuo atveju negrynaveislis vilkšunis realiai galėjo užpulti kaltinamąjį ar šalia buvusią jo žmoną ir padaryti sužalojimus. Siekdamas to išvengti, kaltinamasis teisėtai pasinaudojo savo teise į gynybą ir šunį nušovė. Šuns pavojingo kėsinimosi išvengimo situacijos buvimą pagrindžia ir ta aplinkybė, kad J. S. yra dirbęs veterinaru ir praeityje ne kartą šunų buvo užpultas, todėl išmano į jį atlekiančio šuns puolimo psichologiją. Be to, apie šio šuns agresyvų elgesį praeityje patvirtino liudytojas Č. M., parodydamas apie tai, kad R. K. šuo buvo neprognozuojamas, neklausydavo savo šeimininko, draskydavo karves, šiuo šunimi ir anksčiau piktinosi kaimynai, o apie šį agresyvų šuns elgesį žinojo kaltinamasis.

Tai, kad tyrimo metu nebuvo tiksliai nustatytas atstumas, iš kurio J. S. šovė į šunį, teisinės reikšmės neturi. Nors kaltinamasis ir nukentėjusysis skirtingai nurodė šūvio ir šuns buvimo vietos šūvio metu atstumą, teisėjų kolegija vadovaujasi liudytojų, buvusių įvykio vietos apžiūroje parodymais. Liudytojas V. B. parodė, kad šuo buvo pašautas 3 m. nuo vandens atstumu, o kaltinamojo automobilis, šalia kurio kaltinamasis stovėdamas iššovė į šunį, buvo apie 60 žingsnių iki upės. Liudytoja apklausta ikiteisminio tyrimo pareigūnė, taip pat dalyvavusi įvykio vietos apžiūroje – R. B., parodė, kad tiksli vieta, iš kur buvo šauta, nebuvo nustatyta, tačiau pagal automobilio vėžes buvo spėjama, kad tarp nušauto šuns ir automobilio atstumas buvo didesnis, negu 10 m. Nežiūrint šių netikslumų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad J. S., neperžengdamas būtinosios ginties ribų, pasinaudojo teise į būtinąją gintį ir apgynė save bei žmoną nuo R. K. šuns aiškios grėsmės jų sveikatai. Šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, ar nukentėjęs R. K. prieš tai buvo išgėręs, ar nebuvo išgėręs, ar kaltinamasis J. S. stovėjo 20 m. ar 50 m. atstumu nuo šuns. Taip pat būtinosios ginties situacijos nepaneigia liudytojo seniūno J. V. parodymai apie tai, kad seniūnijos gyventojai jam nesiskundė dėl R. K. šuns agresyvaus elgesio. Vien tik tai, kad vietos savivaldos administracijos pareigūnui niekas nesiskundė dėl šuns agresyvumo, dar nereiškia, kad šuo yra neagresyvus ir bet kuriuo momentu negali kėsintis į kitų asmenų sveikatą ar gyvybę. Taip pat neturi reikšmės, kad liudytojos O. M. ir R. S. parodė, jog šuo nelojo, neurzgė, o vaikai davė jam saldainių. Šie faktai apibūdina šuns elgesį ne įvykio metu, o prieš įvykį. Be to, šuns agresyvų elgesį, nukreiptą prieš kaltinamąjį ir jo žmoną, galėjo sukelti tarp nukentėjusio ir kaltinamojo kilęs žodinis konfliktas, kurio buvimo faktą visi proceso dalyviai pripažįsta.

Teisėjų kolegijai konstatavus, kad J. S. nukentėjusiojo R. K. šunį nušovė teisėtai, siekdamas išvengti šio šuns realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, nėra reikalo nustatyti šuns rinkos vertės, nesvarbi ir vyr. prokuroro bei nukentėjusiojo R. K. skunduose ginčijama viešosios vietos samprata. Kadangi J. S. veikė teisėtai, tai jo veiksmai bei jais sukelti padariniai negali jam užtraukti baudžiamosios atsakomybės nei pagal vieną jam inkriminuojamų kaltinimų, nes jo veikoje nėra kaltės (BK 2str. 3d.). Taigi šiuo atveju kaltinamajam negali kilti atsakomybė ne tik už R. K. svetimo turto (šuns) sunaikinimą, bet ir už viešosios tvarkos pažeidimą. Konstatavus, kad J. S. veikė teisėtai, tai jo teisėti veiksmai negali būti pripažinti vandališkais, įžūliais ir kitais alternatyviais BK 284 str. 1d. objektyviosios nusikaltimo pusės požymiais. Kitas nusikaltimas, numatytas BK 140 str. 1d., apskritai J. S. negali būti inkriminuojamas. Apylinkės teismas pagrįstai pažymėjo, jog teismų praktikoje nusistovėję, kad viešoje vietoje padarius nežymų sveikatos sutrikdymą, remiantis normų konkurencijos taisyklėmis, veika kvalifikuojama tik pagal BK 284 str. 1d., nes šio nusikaltimo sudėtis apima ir mažiau pavojingą BK 140 str. 1d. numatytą nusikaltimo sudėtį (dalies ir visumos normų konkurencija). Todėl konstatavus, kad J. S. nėra kaltas dėl BK 284 str. 1d. numatyto nusikaltimo padarymo, jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir už BK 140 str. 1d. numatyto nusikaltimo padarymą. Kadangi valstybiniai kaltintojai nukentėjusiajam R. K. padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą inkriminavo kaip idealiąją nusikaltimų sutaptį kartu tiek su BK 284 str. 1d., tiek su BK 187 str. 1d., atskirai šio nusikaltimo neišskirdami ir jo neinkriminuodami, tai teisėjų kolegija neturi procesinio pagrindo svarstyti J. S. kaltės dėl nežymaus R. K. sveikatos sutrikdymo. Be to, būtent dėl BK 140 str. 1d. numatyto nusikaltimo išteisintojo veikoje buvimo vyriausiasis prokuroras apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, iš esmės ginčydamas tik šuns nušovimo ir viešosios tvarkos sutrikdymo aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad J. S. veikoje nėra jam inkriminuojamų nusikaltimų požymių, todėl jis teisėtai ir pagrįstai išteisintas.

Taip pat kaip nepagrįsti atmetami ir tie vyriausiojo prokuroro bei nukentėjusiojo R. K. apeliacinių skundų argumentai, kurie susiję su neteisėtu šaunamojo ginklo nešiojimu. J. S. atžvilgiu nėra įsiteisėjęs joks apkaltinamasis teismo nuosprendis, pripažįstantis jį kaltu dėl šaunamojo ginklo neteisėto nešiojimo (disponavimo). Skundžiamu nuosprendžiu šis neteisėtumo klausimas taip pat nebuvo sprendžiamas, nes J. S. neteisėtas disponavimas šaunamuoju ginklu (jo nešiojimas) nebuvo inkriminuotas. Todėl nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas negali peržengti kaltinimo ir nagrinėjimo teisme ribų bei J. S. veikoje konstatuoti neteisėtą šaunamojo ginklo nešiojimą (BPK 255 str.). Tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Nežiūrint to, vyriausiojo prokuroro apeliaciniame skunde neteisingai traktuojamos Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatos, reglamentuojančios teisėtai laikomų ginklų ir šaudmenų nešiojimą bei gabenimą. Iš tiesų pagal šio įstatymo 33 str. 3d. leidimas laikyti ginklą nesuteikia teisės nešiotis ginklą ir šaudmenis, o J. S. turėjo būtent leidimą laikyti panaudotą šaunamąjį ginklą (1 T, b.l. 57). Tačiau šioje byloje nėra nustatyta, kad kaltinamasis tesėtai laikomą šaunamąjį ginklą (medžioklinį karabiną ČŽ-527 Nr. 75627/949X) nešiojosi. Nustatyta tik tai, kad jis šį ginklą gabeno, t.y. vežė savo automobilyje. Pagal minėto įstatymo 33 str. 1d. leidimas laikyti ginklą suteikia teisę jį gabenti į kitą vietą neužtaisytą, įdėtą į dėklą ar kitą tinkamą daiktą. Šovinys negali būti įdėtas į ginklo vamzdį, o dėtuvė turi būti išimta iš ginklo. Taigi šie saugumo reikalavimai nebuvo pažeisti, o neužtaisyto ginklo gabenimas, o ne nešiojimas, šiuo atveju J. S. negali užtraukti jokios baudžiamosios atsakomybės.

Kitais apeliantų argumentais dėl J. S. medžiotojo bilieto nepratęsimo taip pat negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad J. S. teisėtai gabeno ginklą ir jį teisėtai panaudojo, neturi juridinės prasmės nustatinėti, ar kaltinamasis turėjo teisę medžioti, ar tokios teisės neturėjo. Šioje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl neteisėto medžiojimo, todėl ir medžiotojo bilieto galiojimo klausimas yra neaktualus. Apeliantų versija, kad J. S. automobilyje į įvykio vietą atsivežė šautuvą, tuo iš anksto pasirengė nušauti nukentėjusiojo R. K. šunį, yra tik prielaida, kuria negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje juridiškai nesvarbu, ar J. S. vyko į medžioklę, ar į kitą vietą, teisėtai gabendamas šaunamąjį ginklą. Šį ginklą veždamasis automobilyje, J. S. nežinojo ir negalėjo žinoti, kad jam su žmona atvykus į ganyklą, nukentėjusiojo R. K. šuo kėsinsis į jų sveikatą. Taigi joks rengimasis padaryti inkriminuojamus nusikaltimus kaltinamojo veikoje nėra įrodytas, be to, atskirai ir neinkriminuotas.

Kiti vyriausiojo prokuroro apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl prokuroro veiksmų prašant papildyti ikiteisminį tyrimą bei teismo teisės pačiam atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus, taip pat argumentai dėl prokuroro nutarimo atmesti įtariamojo ir jo gynėjo prašymus apskundimo, dėl prokurorės pastabų ir atsikirtimų po baigiamųjų kalbų neturi teisinės reikšmės J. S. kaltės klausimo išsprendimui, šių prokuroro skunde minimų argumentų patvirtinimas ar paneigimas neturi jokio ryšio su apeliacinio skundo reikalavimais, todėl šie argumentai nenagrinėjami ir teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantų argumentai dėl J. S. kaltės yra nepagrįsti, tenkinti apeliantų skundus juose nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo. Tiek vyriausiojo prokuroro, tiek nukentėjusiojo skundai paremti tik prielaidomis, kurių nepatvirtinta objektyvūs įrodymai. Taigi byloje nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių J. S. kaltę dėl jam inkriminuojamų veikų padarymo, todėl apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Šakių rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro bei nukentėjusiojo R. K. apeliacinius skundus atmesti.